Ištikimybė

Jau niekas nepakeis gyvenimo,

Kuris praėjo, –

Geras jis buvo ar skaudus,

Kaip šaltas gūsis vėjo,

Dabar – ruduo...

Mokėk atleisti,

Pasakyti „ačiū“ rudenėjant,

Margas mūsų dangus,

Čia – baltas, pilkas debesėlis,

Byra lietus...

Prisėsk ant slenksčio,

Per kurį daug sykių ėjome

Drauge ir atskirai,

Šlapiu ir saulėtu taku,

Mokėkime ir susitaikyti

Su savo likimu, –

Kitaip jau nebebus,
Jo niekas nepakeis.

SU GIMTADIENIU

Angelų dienai

Skiriu Albinui Šileikai

Ne danguje gyvena angelai,

Tenai – tiktai dvasia,

Kurios nematome,

O žemiškieji saugo mus,

Nes priesaika susaistyti,

Kad būtų čia ramu,

Augtų ir mokytųsi vaikai

Ir daug darbų gerų

Visi drauge nuveiktume...

O uniforma – tik darbe,

Po darbo – šeimos stalas,

Už kurio sėdi su šeima

Laisvadieniais.

Būk visur angelu,

Visi dėkos ir vertins.

Pamąstymai

Darbas – ne paukštis

Ir ne kiškis,

Niekur nepabėgs

Ir į padangę nenuskris...

Kai sergi tinginiu,

Gera proga taip atsikirsti,

Kad nėra laiko

Savo artimam ir žodžio

Šilto pasakyti...

– Kelmas, – sako kitas,

Pamatęs nebyliu pavirtusį,

– Apsimetėlis, – jam trečias pritaria...

O aš manau,

Kad tai – liga,

Kurią sunku išgydyti.

Kartūs žodžiai

Ar tu buvai šalia,

Kai duonos neturėjome,

Valgėme net bulves

Su lupenomis,

Nevirė mama uogienės,

Nes cukraus neturėjome,

Ravėdami cukrinius runkelius...

Ar tau gardu,

Kai bitės renka medų,

Kurio koriuose

Po pradalge regėjau,

Atsisėdusi siurbiau su šiaudeliu,

Kitus nešiau tėvams,

Kurie sveikatos neturėjo

Ir neturėjo avilių...

Ar dabar tau saldu,

Kada be ašarų verkiu

Pavirtus berželiu?

Krentame abu

Nebematau tavęs,

Jau saulė nusileido,

Birželį švietė jonvabaliai

Ir mano žvaigždė,

Gal baigiasi ir šventė,

Nebematau tavęs...

Nušvito klevo lapas,

Prisilietė prie žemės,

Įgavome abu jėgų,

Gyvenimo patirties,

Mačiau tave pavasarį,

Žaliavome ir vasarą,

Nukrisime drauge,

Jei leisi tu.

Palydos

Atėjau į vasaros palydas,

Kas iš to, kad gėlės tebežydi,

Silpni stiebeliai galvos neišlaiko,

Nulūžta ir nuo vėjo

Palaidojami ir be laiko...

Gamtoje – kapinės,

Tiktai kitokie kryžiai,

Nulaužtos šakos

Dar žydėti pasiryžusios,

Išsprogsta pumpuras, žaliuoja,

O medžio širdis girgžda,

Ilgai dar dejuoja...

Kryžmai sugula pradalgėse

Ramunės, smilgos,

Nenukirstas prispaudžia sniegas,

Prikels pavasaris kitą daigelį,

O šeimos medis

To negali.