Derlius

Koks noras dar žydėti,

Niekada nesenti,

Nes veidrodis – dangus,

O jis nerodo veido,

Tik baltus debesis

Ir šalia – tu...

Prie žalio pumpuro

Jau uogos baltos,

Jų niekas nerenka – skaudu,

Bet žydi ir viršūnėje nežymiai

Žiedelis rausvas

Ir visiems gražu.

Pasaulis – įvairovė,

Jeigu gali vis rinktis

Per ištisus metus,

Net žiemos pusnys neužstoja

Gyvatvorių baltų...

Vėlu

Paimk mane už rankos,

Laikyk ir nepaleisk,

Nes pasiklysiu kaip miške

Uogaudama, grybaudama,

Kai nematysiu saulės properšoje

Ar neišgirsiu šauksmo

Tavo širdyje...

Daug sykių pasiklydus teko

Išgirsti ir perkūnijos garsus,

Kaip atsišauksiu, kai per veidą teka

Šaltas rudens lietus...

Laikyk mane sau prie krūtinės,

Nes, jaučiu, kaip jėgos senka,

Lyg krenta paskutiniai lapai nuo šakų,

Padėk man rudenį pasveikinti

Ir dar nejausti šalčio

Nei žiemos speigų...

Paglostyk mano žilą galvą,

Kai priglausi ir paklausi:

Ar tau labai sunku?

Neatsakysiu tuo pačiu,

Vėlu.

Debesėlis tegu verkia

Džiaugiasi rudeniu

Žali kol kas miškai,

Dar žydi ir vėlyvos gėlės,

Ramunės baltos buria laimę,

Jų vidury – saulutės

Spindi taip geltonai,

Kad net ir saulei ankšta.

Net baugu skinti, –

Puokštė bus kukli,

O taip joms gera

Rudenį pasveikinti.

Kol iš dangaus dar krenta

Šiltos debesėlio ašaros,

Kurios jau greitai

Snaigėmis pavirs,

Užmigs ilgu miegu

Tarsi gražioji karalaitė...

Kaip skiriasi metų laikai,

O jaudina šis jausmas,

Kad viskas būna taip trumpai,

Net ašaras išspaudžia...

Byra dažniau lašai

Ir juodą žemę merkia,

Paklausiu ramunėlę:

„ Ar dar myli tu,

Prisimeni mūsų pavasarį?“

Tegu tik debesėlis verkia,

Mes rudenėliu pasidžiaukime.

Gandrai ir varlės

Pavasarį visiems smagu,

Gandrai nuo ryto lig pavakarių

Neša žabus ir trobą tvarko,

Yra ir maisto – daug varlių

Neiškenčia nekvarkusios

Ir išlipa ant kūdros krašto –

Grobis lengvas...

Per vasarą užauga buožgalviai

Ir uodegos jų nuslenka,

O gandrai išveda vaikus

Po pievas pasivaikščioti.

Nutilo paukščiai, nebėra gandrų,

Varlėms jau nebėra ko saugotis,

Bet ir jos nekvarksi...

Kodėl ir mano sieloje tylu?

Ruduo – laukimas

Būsimos žiemos,

Ir nebėra pavasarinio džiaugsmo.

Auksainis rudenėlis

Lapai pagelsta – tai ruduo,

Dažnai vadinamas ir auksiniu,

Kai užminame jau nukritusius,

Paslėpusius po savimi ir viską,

Kuo per vasarą grožėjomės...

Kitiems jis primena

Lietaus lašus,

Per skruostus byrančius.

Ir nuo lietaus, ir nuo pirmų šalnų

Į savo trobą bėgam slėptis,

Kad gyvi ir laimingi

Sulauktume metų kitų,

Nes mūsų rudens laiko

Auksu neužpildys niekas...

Po kojomis lyg čeža lapai,

Kaip vasaros prisiminimai,

Kai saulė bėrė aukso spindulius,

Lietaus lašais vaivorykštėje piešiamus.

Su viltimi galvą pakėliau...

Gal dar nušvis padangė rudenėjant?

Didybė ir menkystė

Nueitas kelias – pėdsakai ir brydės

Ne tik per pievas, miško takeliu,

Bet ir šaligatviai grublėti,

Išvarpyti aukštakulnių smailių,

Iš paskos basomis seku.

Pakelėje prigludau ir pasislėpiau už smilgų,

Esu nežymi dilgėlė, nebark manęs,

Kad kai kada piktai geliu.

Apsaugo mažas mažą,

Kuris kai kada nori būti didesniu.

Tokia jau prigimtis – palinkusi tik virpu,

Nes dygau su plonučiu stiebu,

Vėjo lopšy supama užaugau,

Turiu tik langą, kuris saulę stebi,

Namus, be durų ir stogų.

Ar toks gyvenimas nuo seno

Vadinamas laisvu?

Kaip gaila bokštų, kurie dangų remia,

Nors jie ir dilgėle apauga,

Prie jų ir smilgos želia,

Kai nebemato savo pamatų,

O laikas juos vis tiek suardo,

Pavirsta smiltimi...

Gyvensime darnoj kartu.

Sėkmės darbe, mielieji mokiniai

Šventė nesitęsia ilgai,

Viena diena ir darbas,

Sunkesnis už visus,

Nes viskas nauja –

Dar nevartytos knygos

Sąsiuviniai švarūs, neišmarginti,

Klaidos nepažymėtos,

Reikia rasti mintyse, taisyti,

Kas dar galima.

O laikas niekada nelaukia, –

Kas dieną užduotys kartojasi

Ir lyg upeliukai suteka

Į gilią tavo atmintį...

Per vasarą nutilusi nubudo mokykla,

O pailsėję mokiniai

Tarsi žuvelės mokslo srove nardys, –

Ne viskas paprasta,

Ne viskas atrasta,

Ne visiems sekasi lengvai –

Tai sunkus darbas.