Muzikos skambesy

Daug laiko reikia,

Kad pažintum laimę,

Daug reikia purvo,

Kad išgytų skausmas sąnarių,

Daug reikia artimų akių,

Kad pamatytum vieną,

Kuris tau pasakys:

„Myliu.“

Daug reikia ir drąsos,

Kad patikėtum žodžiais,

Nes būta ir visokių,

Dažnai nepatiklių,

Labai skaudžių...

Kada nusiprausi upelyje

Arba ir lietuje,

Išdžiūsti saulėje

Ar nakties vėsoje iš lėto,

Tada ir supranti,

Kas tu esi...

Aš – muzikos akordas,

Tik gležna gėlė.

Šiltas lietus

Lyja, laukiau lietaus,

Bet jis šiandien ne toks,

Kokio laukiau...

Bėgau vasarą per balutes,

Tiško lašai į šalis,

Buvo gera ir šilta...

Pasiilgau dangaus,

Kur vaivorykštė kyla

Per žaliuojančią pievą

Ir pradingsta aukštai

Sugėrusi visus lašus

Iš snaudžiančio šilo...

Glosto saulė nubėgančio

Debesėlio pečius,

Visą šoną sušildo,

Išgaruoja meldynai ežerų pakraščiais,

Debesėlį papildo...

Daug aplinkui sodrios žalumos,

Reikia rankų ir saulės,

Kad suvilgytos ryto rasa

Kojos sušiltų.

Oi, kaip pasiilgau...

Graži Lietuva

Išbraidyti skaidriausi upeliai,

Pamatuoti gilūs ežerai

Ir prie Baltijos supasi marios,

Kur paskęsta dangus,

Balto pūko kalneliai

Atsispindi prie kojų čionai...

Mano kraštas – žaliuojančios salos, –

Auga alksniai, šaltekšniai, klevai,

Kai nužydi baltosios ievos,

Laukiam liepžiedžių kvapo birželį,

Nevėluok, vasarėle, prašai.

Apsvaigau nuo kvapų

Savo mylimo krašto darželiuose,

Paganiau danguje ėriukus

Ir prisėdau ant kranto,

Apsodinto žalia pušimi, –

Kvepia, dūzgia čia bičių

Pradėti avilyje koriai...

Kaip minkšta ir dosni

Mano mylima žemė;

Sėsk ir lauk,

Kada vakaras skraistę nuleis.

Padėka iš Lietuvos

Kokia tu tolima, Venesuela,

Miela Brazilija,

Kitas pasaulio kraštas,

Bet kiek tenai išvyko,

Net mano giminės

Ir jau nebe sugrįžo,

Liko kažkur kapas,

Gal kažkas lanko,

Padeda gėlių,- aš ten nebuvau.

Kitoks gyvenimas, saulėtas,

Sutirptų mūsų sniegas

Nuo ritmo ir dainų,

Lenkiuosi žemei, kuri priglaudė

Visus...

Ona Baliukienė

Pažįstame pasaulį iš arti

– Močiute, kodėl gandras stovi

Vis ant vienos kojos?

– Vaikeli, jis jėgas tausoja,

Kada viena pavargsta

Dirvomis bėgiojant,

Sušildo kitą ir prie balos,

Kai varles ilgai vilioja...

– Kodėl gulbėms nešalta?

Maži ir jų vaikai

Vis lesa, lesa ir nepasisotina...

– Nes greitai auga,

Iki rudens jiems reikia

Sparnus užsiauginti,

Pilki jau skrenda,

Kur šilčiau,

Kad ledo šalčio nepatirtų.

– O aš apsivelku!

– Ir jie po plunksnomis turi pūkus,

Jie tankūs, šildo,

Bet apsnigti lizdai – ne mūsų trobos,

Kur gali sušilti, išsigydyti ir slogą.

– Oi, jiems – blogai,

Tegu dabar tik lesa,

Saugo savo kojas,

Nes basomis bėgioja...

– Tai, vaikeli, taip, –

Jie – mūsų pasakų herojai.

Lengvi žingsniai

Priedermė

Kada gimei, pasiėmei ir dalią, –

Rytais našta lengvesnė,

O vakare – labai sunki,

Nes prisigėrė kvapo,

Prisisunkė drėgmės,

Kuri vis gręžia kaulus,

Nes jie – dar sunkesni...

Į vandenį nuskęsta saulė,

Pasineria tarsi akmuo,

Kas deginta ir jau seniai iškalta

Ant mūsų giminės ar priedermės...

Namai, be pamatų – sunkiausi, –

Nugrimzta ir nelieka

Net jokios žymės.

Statau ir padedu

Prie keturių kampų po akmenį,

Kad saulė prisikeltų,

Matytųsi šventas paveikslas

Prieš akis...

Tai mano kaimas – giminės ir artimi,

Dabar – savi.