Atsikartoja

Pavasario orai nesikartoja -
Tiktai prisimenu datas,
Kas buvo vakar, kas rytojui
Pramynė taką kažkada...
Iš naujo žydi pienės,
Kyla vėl atolas,
Net uogą rasi sode ir darže.
Gal taip gamta dar atkartoja
Ir mūsų nuopelnus, svajas?
Ką aš sukūriau, ką daviau
Ir tau, kaip savo broliui,
Jau niekas neatmins ir nesupras...
Bet ir nereikia-pasveria
Tik artimieji žmonės,
Nes jie ir ištiesė nelaimėje
Šiltas rankas.

Gyvenimo ugnis

Gyvenimas kaip ugnyje
Kūrenasi ir dega, dega...
Akys-mano švyturiai.
Kiek jos pamato,
Niekada dar neužtenka;
Ką išgirstu trumpai,
Vėl pamirštu dažnai...
Gyvenimo tik pelenai
Po žemę išsisklaido,
O ugnimi pavirsta
Pėdos einančios,
Rankos prašančios,-
Susipina vandens,
Rausvos ugnies purslai...
Ir tai, ką išgirstu ir pamatau,
Beriu sau ant galvos
Mažytę saują-atgailą,
Kad palieku tave,
Taip liūdną, vienišą,-
O ėjome ilgai, ilgai...
Pėda į pėdą,
Ranka prie rankos;
Pabalo mūsų abiejų
Vienodai smilkiniai.

Skiriu Abdul Hardi

Taip tolimos šalies, -
Netgi iš Ganos,-
Berniukas rašo
Labai nuoširdžiai,
Kaip jie abu
Su močiute gyvena,
Kokia jų vakarienė -
Tik maža riekelė,
O jie vieni visai...
Kokia graži
Žemėlapyje ta šalis,
Atrodo, nėra vargo;
Šilti ir nuostabūs vaizdai.
O kas parodys žmonių vargą,
Jų ašaras kas šluosto?
Tik smėlio dulkini keliai.
Tu juos kada matei?
Lankei?
Ar „labas“ pasakei?..

Balta avelė

Balta avelė
Susapnavo juodą sapną,
Kad bėga du vilkai:
Vienas iš Vakarų,
Bet ne erelis -
Tik tokie jo dar apdarai.
O kitas iš rytų -
Vis dar raudonas;
Gal nusidažė per vėlai?
Dabar ruduo geltonas,
O tas vis dar toks pat,
Kad jį velniai...
Avelės vilnas karpo,
O visi ir žiūri,-
Kas liko iš gražios, baltos.
Tik žirklių rėžiai
Ir permatoma oda;
Net utėlei nėra kur slėptis -
Ir viskas matosi,
Kaip ant juodos...

Gimtinės dainos

Į dainą piname žodžius,
Kurių taip paprastai nesakome;
Kasdieninė kalba rupi,-
Kaip duonos juodos kriaukšlė.
Kiekvienas rytas-šviesulys
Prasideda nuo rasos lašo
Ir spindi saulėje naktis
Vaivorykštes voratinkliuose rašo.
Gili ta mūsų atmintis -
Kaip nerimas dėl savo krašto,
Nes čia gyvename visi
Ir mūsų vaikai duonos prašo.
Tada ir žodžiai dyvini
Į dainos posmą įsirašo -
Dainuojame drauge visi
Ir apie skausmą, gėlą, lūkesčius
Ant motinos gimtinės
Drobės raštų...

Piešiu tave

Raudonų spalvų mišinys -
Kiekvienas vakaras,
Su juoda ir balta;
Taip noriu savo lūpas padažyti
Tokia spalva...
Braukiu pirštu per kontūrus -
Mėnulis švyti
Dar nenusakoma spalva.
Jo atvaizde matau
Akis ir kaktą...
Oi, šis profilis
Į tavo veidą panašus.
Liečiu blakstienas,
Juodai padažytas,-
Į saulę gręžiasi -
Šviesus, gražus.
Pasilenkei man prie krūtinės
Ir atsegei, ir nurengei -
Kokia laisva mintis,
Šviesi naktis...
Troškimai išsipildė.
Gal mūsų pilnatis?

Profesija

Nėra profesijų prastų -
Išsirinkome ir gyvename,
O gal jos išsirinko mus?
Profesija-gyvenimas.
Nėra už mus pranašesnių,
Mes kuriame lyg audžiame
Mintis, svajas ir nuodėmes,-
Viską sykiu gyvenimui
Kaip kupetą sukrauname.
Nėra ir paprastų darbų -
Juos dirba mūsų rankos;
Išsirenkam padargą,
Vieną iš visų,
Pagal savo akių spalvą
Ir ariame lyg dykumą,-
Kaip savo amžiaus vargą.
Nėra kitų-tik aš ir tu,
Gyvenime, tu-mano liūdesys
Ir džiaugsmo sargas.