Už pergalę

Šiandien,
Kaip vakar,
O galbūt rytoj
Pakelsime taures
Už mūsų pergalę.
Tegu alus putos,
Tegu tarsi puta nešoks
Krepšinio kamuolys
Iš priešininkų krepšio
Tarsi balno.
Sunerkime rankas,
Suglauskime kaktas
Ir tegu žodis skamba:
-Už Lietuvą!
Dar nuo senų laikų
Išjojome lyg ant ristų žirgų
Į Žalgirį -
Siūbuoja vėliavą
Trispalvę.
Pakyla ir raudona
Su žirgu
Už mūsų visų
Džiaugsmą,
Laimę,
Pergalę.

Pagrok

Juoda naktis,-
Kaip pragaro šešėliai...
Aš nebijau dangaus,
Iš ten gal ir išėjusi.
Tik rankos spaudžiasi kiečiau
Ir į kumščius sunėrusi
Jaučiu dabar tik tai -
Gal Tu irgi matai?
Nagai į delnus remiasi...
Ne saulės apžavai juose -
Širdis dažnai pastėrusi,
Kai Bachą skambina varpai,
Naktis nematoma atsėlina...
Meilės romansą
Dar pagrok man,
Būk toks geras,
Pagailėk...
Naktis bus
Tik šešėlis.

Trys gyvenimo pojūčiai

Dažnai trejybėje gyvenimas:
Vanduo, akmuo ir žemė...
Galbūt šventvagiška
Taip net galvoti žemėje?
Bet kai brendu į ežerą -
Prie kranto puta suplakta
Lyg pūkas kojas semia,
Apsvaigsta net galva...
Į akmenį atsiremiu ranka -
Mintis sugrįžta, aušta
Ir žemės krantas čia,
Visai visai šalia.
Taip rieda, tyvuliuoja bangos;
Gyvenimas-daina...
O kur dar saulės atspindys
Melsvojoje bangelėje,
Tada dangaus aukštybė
Visai prie manęs;
Gal gimsta iš čia laimė,
Meilė ir malda?..

Apynių arbata

Prieš miegą gėriau
Apynių arbatą karčią,
Maniau, daugiau nebegaliu -
Išsėmiau iš savęs
Jau paskutinį syvą,
Išspaudžiau paskutinę natą
Ir plaučiuose, atrodė,
Oro tuoj pritrūks,
Sapnai išnyks...
Ir apsivijo apynys
Ant tvoros, vartų,-
Jis toks dygus
Ir nevalia jo mindžioti,
Reikia raškyti...
Kai kas ir alų juo pagardina,
Betgi negali greit užmigti.
O gal diena naktį apkartina,
Nereikia taip ant apynio
Ir pykti?

Vakaro nelaukiu

Ateina vakaras
Prie mūsų durų;
Tu, būdavo,
Leki ir uždarai.
O kam?Savęs bijai?
Didžiausias mano priešas -
Šaltas mūras,
Kurio ištįsta keturi kampai,
Kada viena prisėdu,
Valgau vakarienę,
O į duris niekas nebeldžia
Vakarais...
Nedegu žiburio;
Turiu tik žvakę-vieną...
Sudegs jinai visai,
Jeigu nebus akių,
Kurios pavirstų mėnesiena
Ir maldai susiglaustų
Keturi delnai.
Oi, vakaras
Jau beldžiasi!
Girdi, matai?

Skiriu Povilui ir Raimundui

Žmogų sukūrė Dievas -
Atvaizdą kūrėjas
Nutapė į save panašų,
Sako mūsų išmintis,
Dabar ir ieškome savęs -
Žmogaus kūrėjo,
Kad būtų nors šiek tiek
Į savo tėvą panašus.
Ne kiekvienam pasiseka
Save suprasti ir surasti,-
Kitas, gyvenimą pažinęs,
Lieka aklas amžinai...
Kaip gera juk save
Kūryboje atrasti,
Suderinti ir kasdienybę,
Darbą-duoną,
Su nepaprasta žmogaus galia
Ir atradimą-mintimi.

Nekaltinu laiko

Daug metų einame
Vienas kitam rankas ištiesę
Ir keliai kertasi dažnai.
Kada mes susitiksime,
Ilgam sustosime,-
Kaip du balti beržai?..
Ir medžiai turi
Savo amžiaus tiesiąją,
Paskui nusvyra šakos,
Lieka tartum skudurai.
Ir kas prikels?Prisiminimai?
Atgaila, kad mes nelikom dviese,
Kad buvo sunkūs tie laikai?
O buvo laikas-vienas laikas,
Kurio jau neberodys laikrodžiai.
Tada gal atgalios abu žiūrėsime;
Bus skirtingi kelių keliai...