Tėvynė

Eini per žemę
Lyg ant debesų,
Jei mintimis esi stiprus,
Į medį atsispyręs -
Tada galva aukščiau
Juk už plačius pečius.
O kas, kai ji nusvyra?...
Prie rankų limpa
Molis ir medus,
O lūpos juos juk skiria...
Bučiuoju Tau rankas;
Tu-mano,
Antra motina -
Tėvynė.

Tu-saulė

Koks rytas!
Saulė žiūri
Iš gilaus dangaus,
Rasos lašelyje -
Vėl skaisti saulė.
Ant lapo boružėlė
Su šešiais juodais taškais -
Tai tik dėmelės,
Širdyje jos šviečia saulė.
Prie šaltinėlio priėjau,
Maniau, tenai pavėsis,
Aplink medžiai auga,
Užstoja šviesą -
Diena ten ar naktis -
Tame pasaulyje.
O, ne!
Juk prasiskverbia
Pro tankius lapus
Gyvybė-saulė.
Tu čia?Eime abu.
Tu man-aš Tau
Atstosime net saulę...

Šermukšnių vynas

Naktis užstojo
Tartum juoda siena,
Rasos lašų
Kaskart daugiau,
Šermukšni mano -
Garbanotas, mielas,
Tau glostau plaukus
Ir tavo akis matau...
Jaučiu ir tavo
Stangrų liemenį -
Vyrišką stotą;
Prie kojų suklupau...
Šermukšni mano,
Jau ruduo atėjo
Ir tavo uogas nuraškau.
Nejaugi vyną gersim
Jau po vieną?
Sprangus jis be tavęs -
Žinau.

Ąžuolą turiu

Gal Tu žinai?
Man pasakyk,
Kada žmogus
Ir medis auga?
Išdygau aš po pušimi,
Dabar jau eglė saugo.
Ir klevas apgaubė
Plačiu lapu,
Lietaus lašai
Pro akis krenta,
Paukštis skrieja.
Aš sėdžiu su visais
Ir tyloje kalbu -
Kiek daug minčių
Iš jų ateina,
Rytais pirštai prisiliečia.
Didžiulį ąžuolą turiu -
Galingas jo kamienas,
Nubyra lašas iš dangaus
Į žemę įsilieja.
Dabar žinau:
Aš augu tik su juo,
Šaknis turiu,
Gimtinės šiltą vėją.

Drebulėlė

Maži medeliai
Stiebiasi į aukštį;
Po metų, po kitų -
Jau dideli...
Žiūriu tada,
Kaip jie kitus praaugo,
Užkėlus galvą
Jau prie jų einu.
Aš – drebulėlė,
Auganti palaukėje,
Čia pat ir kelias
Veda į namus,
Tik nežinau,
Kur man geriau -
Žiūrėti ir stebėtis,
Kaip debesėliai plaukia,
Ar užsislęsti kambary...
Nejau užaugusi drebėsiu?
Lapeliai ant šakelės
Taip ir liks liauni?
Kasmet juos keisiu,
Bet jie man augant
Tik mažės ir trauksis -
Jų bus daugiau...
Gal tankesni?
Kol kas aš - lapas,
Žalias lapas drebulėlės;
Ant jo rašau
Savo mintis.
Esu ori.

Vienas blyksnis

 

Nėra pasaulyje akių ,
Kurios nebūtų verkusios;
Nėra žmogaus širdies,
Kuri nebūtų kentusi.
Yra dvi kojos ir dvi rankos,
Kurios pajuto saulę,
Prie jų pasilenkusią.
Pakėlė ašarą ant delno -
Ji sudegė kaip žvakė:
Vaškas tiško, tiško -
Lašai dabar ataušę,
Tokie šilti, švelnūs
Prie rankų lipo, tiko...
Sugėrė laikas atmintį -
Ją persmeigė siela-rodyklė.
Nuėjome tenai,
Kur liko atšvaitas,-
Kaip vienas blyksnis -
Ąžuolas ir Miškas.

Su visų mūsų Švente-Rugsėjo pirmąja

Dar pasidžiaukime;
Dar šias kelias dienas
Saulutės vyturėliais.
Ji gieda, skambina stygas,
Pro ją pasaulis rieda.
Ji sveikina mane,
Aš sveikinu Tave
Ir „labas rytas“ liejasi
Lyg iš ąsočio lašas ,
Ritasi ir ežerą pripildo,
Kur antelės nardo
Ir viskuo dalijasi...
Taip į mokyklą
Krypsta visų akys,
Kur seni draugai,
Kur suolas, kartą paliestas,
Amžinai bus mielas...
Galbūt dabar, rugsėjį,
Kitus į Tavo vietą kviečiasi:
-Ateikit, pirmokėliai!