Varlytė

Nebėk, palauk.
Turiu tau kai ką pasakyti.
Matai, klausai?
Juk mes tokios abi -
Labai labai mažytės.
Kai sutikau tave,
Užsidengei akytes...
Žiūrėk ir nebijok -
Tai dangus švyti.
O mano rankos karštos,
Širdyje dar kibirkštis,
Bet ji jau blėsta...
Greit būsime abi panašios,
Nemėgsime saulytės.
Bus šalta vakarais -
Be židinio, be namo
Ir eisiu pas tave,
Ant delno nešiu ledą...
Tu nebijai šalnos -
Šalta iš prigimties,
O mano?..

Baltas debesėlis

Sustojo debesys
Ir saulės ratas,
Vėjas tyli...
Tik mano rankose
Dangus toks mėlynas,-
Kaip Tavo akys,-
Žiūri, tyli...
Ir laša ašara
Kaip žodis lėtas,
Į Tave pasvyra
Ir atsiremia...
Kur Tavo rankos?
Pakylėtų per medžius
Į pačią viršūnėlę,
Pasupčiau meilę
Ant sausos,
Dabar baltos šakos;
Sustotų laikas
Mano-Tavo širdyje
Ir debesėlyje.

Mes sutverti mylėti

Supynė ežeras
Srauniuosius upelius
Ir šaltinėlių gaivią vėsą,
Bet vis šukuoja
Savo baltąja ranka
Saulės nutviekstas bangeles,
Į vieną storą kasą
Renka, šnabžda, tiesina...
Nuleido iki žemės
Per plačius pečius -
Aš į eiles sudėstau.
Kitaip jau negaliu,
Brangusis, į Tave žiūrėti -
Tu jaunas visada,
Vis mano kojas lieti.
Panyru Tavo glėbyje,
Plačiai rankas ištiesusi,
Tu man kuždi
Tokius žodžius,
Kuriuos taip malonu girdėti...
Tavo plaukai -
Mano galva;
Mes sutverti mylėti.

Puta ir banga

Kur sausra-išgrauža,
Kur banga-ten puta,
Sunešta, suplakta,
Paguldyta prie kranto,-
Palikta, bet šalia...
Einu pėsčia perdien,
Pasiklystu nakčia,
Atsikėlus ryte
Nusiprausiu puta.
Prie krantų amžinų
Prisiglaus vakarai
Ir liūliuos, ir siūbuos
Kaip žilvičiai, beržai.
Laiko bangos skaičiuos
Minutes, metelius;
Virs baltoji puta
Sniegeliu, ledeliu...

Veidai

Pasiklystu tarp praeities
Ir dabarties šešėlių;
Juos sugeriu
Ir vėl į ateitį einu.
Taip nunešu,
Kas gera, iškilu
Ir ne vien man -
Tik vienai miela,-
Nutiesiau tau takelį
Net link debesų...
O saulė raibuliuoja,
Šviečia, šildo,
Į delnus byra spinduliai...
Tik ant kaktos
Kaip raukšlės pasilieka
Šešėliai amžinai -
Visų praeinančių veidai...
O kur tavasis?
Čia matai?

Švelnumas

Kokia skaidri
Tos vasaros baigtis
Ir žaluma atolo;
Koksai švelnus pūkelis,
Kokie žiedai -
Net ir dagilio,
Kurį mylėjau ir lankiau,
Į puokštę skyniau pagaliau...
Bet liko, nebijokit,
Liko daug -
Ramunių ir dagilių...
Kokia rudens galia -
Jis pakvietė visus
Prie pietų stalo,
Nubarstė pienių galvutes,
Nuskrido ir usnies pūkelis.
Dabar tik pamačiau,
Kai man ruduo,
Koks mielas ir švelnus
Gyvenimas.

Namų sakmė

Visi keliai -
Tik į namus,
Kaip ir į Romą,
Kur dega žvakė -
Namo žiburys.
Ir langas,
Langas atlapotas,
Kaip ir Tavo širdis...
Ir priklaupiau,
Taip tolimas Dangau,
Prie Tavo sosto,
Kur debesėlis prieš akis.
Nematomi keliai
Į mūsų uostą -
Atplaukiame,
Išplaukiame visi...
O kur, ir nežinau,-
Toli, toli...
Dek, žvake, dek,
Kol kelias veda
Į Tave-kaip ašara
Per skruostą;
Tyra namų sakmė.