Mano mokytojams ir „vaikams“

Brangieji mano mokytojai -
Mano „vaikai“,
Net sapnuose aš jus kasnakt matau,
Prisimenu kas dieną...
Prisimenu J. Katiną,
Literatūros mokytoją,
Nors jo jau nebėra seniai -
Niekas nesijuokė iš pavardės,
Ir pravardės jis neturėjo.
Kai skaitė jis J. Biliūno
Apsakymą „Kliudžiau“,
Jam lūpos sudrebėjo...
Nors šimtą kartų jau girdėta,
Verkiau.
O po kiek metų aš pati
Prieš klasę taip stovėjau,
Ir mokiausi iš Jūsų,
Mano brangūs „vaikai“,
Gyvenimo tiesų,
Kaip iš akių pažinti
Žmogaus sielą...
O, kiek gyvenime dariau klaidų!
Dabar sakyti nesigėdžiu.
Skaudžiausią savo sielos stygą užkliudžiau -
Viena verkiu.

Kai nešvaru

Nieko pasauly nėra stabilaus:
Kaip keičiasi gamta
Ir žmonių kartos keičiasi -
Kitaip vadiname miestus
Ir gatvių pavadinimus pakeičiame.
Bet mūsų dienos kartais eina palengva,
O kartais bėga...
O kaip sutrumpinti mintis,
Vienodai įkyrias,
Kurios netyčia pas tave atbėga.
Kaip apsisaugoti, kada į sielą
Skverbiasi šiukšlynas -
Jo greitai neišveši iš savęs,
Jei purvinu padu
Praeina kas, net man nežinant.

Gyvenimas-loterija

Gyvenimą aš myliu
Tiek, kiek jis man davė -
Tai viskas, ką aplink matau:
Dėkoju ir gausią šeimą,
Kai vakare susėdam,
Už stalo vietos tiek nedaug,
Langeliai tiek maži -
Bet akyse šviesu,
Visi vėlai ir iš namų išėjom.
Taip reikėjo...
Gyvenimą aš supratau -
Vaikai-savo tėvų sekėjai,
Ką jie man sakė,
Tą vaikams sakau.
Tos pasakos ir dainos
Dar iš tų laikų,
Kai buvo jie gyvi,
Tartum dabar prie stalo sėdi...
Gyvenimas yra loterija,
Kurioje dažnai dalyvavau,
Nors netikiu aš lemtimi,
Bet nedaug laimėjau...

Vaikučių kampelis.Ką girioj matė močiutė

Vakar į girią nuėjau
Vaikams parinkti riešutukų:
Jie po lapais pasislėpę
Ir graibau, randu po vieną.
Dar ir gilių prisirinksiu-
Bus vaikams žaisliukų.
Galvą pakeliu į viršų-
Gal dar liko ant lazdyno?
Na, jau ne-visi žemėj tupi...
O čia draugėj su lazdynu
Ir ąžuolynas senas,
Čia ir stuobrys, o jame drevė,
Kur dūksta voveriukai.
Kol augo jie, lazdynai slėpė,
Dienų dienas stebėjo,
Kai išlenda jie iš drevės
Per stuobrį pašuoliuoja.
Per vasarą užauga.
O dabar ruduo-apžėlė uodegytės:
Greičiau ir po medžius šokuos,
Belaukdami tėtės, mamytės.
Laukė gal tos rudens dienos
Ne tik lazdynas
Ir vėjas supo ant šakos
Visą šeimyną.
Miške, lauke-visur darna,
Viens kitą pastebi kaimynai
Ir padeda vienas kitam,
Apie viens kitą viską žino.
Net ir stuobrys, sena šaka
Suranda savo vietą,
Kad dar kiek metų būti reikalingam,
Be darbo nestovėti.
Lazdynas vis žiūrėjo,
Kol augo voveriukai,
Riešutų nemetė ir laukė,
Kada užaugs dantukai.
Kišenėmis tuščiom grįžau iš girios,
Kaip pramiegojau ir pavėlavau:
Voverės žiemai
Sau atsargas drevėj papildė.

Abiems

Man reikia šilumos
Net ir tarp sienų keturių:
Nekaltinkit manęs ,
Man visada to reikia.
Aš ieškau tavo rankų,
Akių šilumos ir žiemą,
Kai aplinkui sniegas,
O už nugaros-tik speigas...
Dabar mano ruduo,
Žiema vis tiek ateis juk,
Ir nesvarbu, kur tu-su manimi,
Ar spėsi dar iki žiemos
Man atiduoti savo širdies šilumą;
Tau atiduosiu savąją,
Jeigu ištirps ir ledas,
Mums pavasaris dainuos-
Abiems to reikia.

Judėkim

Pasisekė susidorot su nežinia,
Matyti keliais žingsniais sau į priekį-
Padėjo gal rudens diena šilta,
Mano pačios siekiai.
Gerai, kad buvau ne viena,
O iš draugų beržų
Mažai gali tikėtis:
Kiekvienas žiūri į saulutę
Ir kartu lapus mes,
Todėl ir laukiame žiemos
Stovėdami, kad nežinia
Pati praeis, su bobų vasaros
Trumpa diena,
Judėkim...

Suartėja

Plačiam gyvenimo kely du žmonės susitinka.
Dažnai susitikimas būna ir netyčia-
Meilė iš pirmo žvilgsnio...
Kai supina rankas, žiedus sumaino,
Sako, supanašėja sielos
Ir tampa vienas kito amžinais vergais,
Bet laimi tiktai vienas...
Po metų po kitų šeima gausėja
Ir atsiranda rūpesčiai kiti,
Nors kūnai suartėję...
Kaip išlaikyti nuotolį tada ,
Kai sielas purto vėjai,
Kad tik netaptų kuris vienas
Kito žmogaus šešėliu
Ir kad nejaustų vis kas dieną
Lyg akmenį pasikabinęs po kaklu-
Jau daugel metų taip gyvena,
O tas vis traukia į menkystos liūną.