Kai
rytais pro miglą kyla saulė,
Skaisčiai
šviečia įdienojus,
Barsto
spindulius dar į medžius,
Ištuštėjusius gandrų namus,
Tebedūzgia
vapsvų spiečiai
Prie
nukritusių saldžiųjų obuolių...
Tada
širdį gelia
Lyg įkyrios vapsvos – mintys netikėtos, –
To
jau niekad nebebus.
Danguje
keliai nepažymėti,
Tiktai
žvaigždės spingsi naktimis,
Primena,
kur gimė, augo
Ir
sparnus pakėlė,
Su
patyrusiais pradėjo
Pirmąją
gyvenime kelionę
Ilgu
trikampiu išsirikiavusios
Baltųjų
gandrų voros
Ir
pasuko toliau nuo namų,
Kurie
buvo tokie ramūs,
Pilni
saulės spindulių...
Ši
diena – tokia svarbi,
Kad
ir praradęs namą,
Kuriame
vaikai užaugo,
Atsisveikina
su tais,
Kurie
į debesis keliauja...
Ar
tikrai visi sugrįš?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą