Giluminės versmės

 

Gamtoje maži šaltiniai

Ir žiemą neužšąla, –

Jie gurgia po ledu

Ir šventą vandenį

Iš gelmių semia,

Taip atneša pavasarį

Po ievų šaknimis,

Palinkusiu žilvičiu

Ties versme.

Įsiklausykime ką kalba –

Tai mūsų protėvių

Kaimo kalba,

Pakrantėje ir strazdas čiulba,

Genelis į medį stuksena,

Saulutė apšviečia naujas balas,

Pražysta čia purienos,

Pakyla pempė „gyvi’’ šaukdama…

Sugrįžau prie ežerų,

Kurie atspindi dangų,

Jau daug linksmiau

Laukti žiemos

Ir susitaikyti su žeme,

Prakalbinti aukštaitiška šnekta,

Pagyvinti sutartine.

Pasaulinė nelaimė

 

Gaila šakelės nulaužtos,

Gėlės nudžiuvusios,

Sėklos nesubrandintos,

Gaila darbštuolės skruzdės,

Nespėjusios sugrįžti į namus

Prieš liūtį, speigą…

Gaila sergančių vaikų, –

Tik jiems gyventi,

Džiaugtis laikas,

Palatose jie laukia mylimų tėvų,

Net baltos lubos šaukia

Jų vardu: „ Ateikite’’…

Kitoje – senoliai,

Kančiose paskendę,

Ir jų dar gyvybę aparatai saugo…

Nelikim abejingi,

Mokslas – mūsų draugas,

Nuo daugelio ligų išgelbėja,

Saugokimės.

Klausykime dainų

Nekviesk šį vakarą

Į pirmą pasimatymą, –

Tokia vis dargana,

Užlipdanti akis…

Neliesk net rankos,

Joje – tik virpanti naktis,

Užmigsiu vieniša,

Nekviesk, neliesk…

Neskirk dainų, –

Ir taip nelengva

Šią naktį ligi ryto spindulių,

Dainuokim atskirai

Žiūrėdami pro langą,

Balandžiai te burkuoja

Ant plikų šakų.

 

Tiktai sapnai

 

Savo geriausius norus

Naktį susapnuoju:

Gražų eilėraštį rašau,

Randu darželyje raudoną rožę

Net po pirmų rudens šalnų...

Savo jaunystę susapnuoju –

Einu su tavimi

Rasomis nupiltu vasaros taku,

Pasilenki ir pabučiuoji,

Prisegi ramunę prie plaukų…

Ilgiausią žiemos naktį susapnuoju,

Kad per baltas pusnis brendu,

Čiuožiu nuo aukšto kalno,

Nuo vėjo kaista skruostai,

Vaikystę sveikinu juoku…

Kodėl dažnai sapnuodama verkiu?

Iš seno rašome naujai

 

Baigiu pamiršti ir knygas,

Kelis kartus skaitytas,

Frazes, išmoktas ir atmintinai,

Jos buvo ir kita kalba rašytos,

Išliko vos keli vardai...

Pasaulis pasidaro savas,

Kai įvairių kalbų atsiveria ryšys, –

Tu skaitai mano,

Aš jau – tavo,

O lieka knygose

Ir minčių antspaudai:

Žmogus, gamta,

Visatoje – nežinomi dar skliautai,

Kurių neatradai.

Gyvenimas – pražydusi gėlė

 

Per anksti pasenau –

Dar akys mato,

Pirštai – lankstūs,

Močiutės duonos

Užuodžiu kvapus,

Kai padedu ant stalo

Per pačius pietus…

Taip greitai pavargstu,

O gal širdis pavargo,

Kai vargina mintis, –

Išeisiu ir negrįšiu,

Niekas ir „labas’’ nesakys…

Niekur neskauda –

Gal iš nevilties

Tik sudreba širdis?

Laimingas vakaras

 

Pasvajokime šį vakarą,

Ko niekada nebūna –

Apie meilę,

Be bučinių, aistros,

Pakalbėkim apie muziką,

Kurią vis girdime

Ir be jokios natos…

Perplaukime marias ir jūras

Mažyčiu laiveliu,

Irkluodami, be jokių burių,

Suglaudę ir kelius,

Neskirs nė lašas,

Bangos plaka sūrios,

Kalbėkime pro ašaras,

Kurių nebūna,

Kai dviese plaukia

Ir į tolį žiūri,

Svajonėse šį jausmą atkartok.