Rudenį vėjas nupučia lapus
Ir stovi medžiai,
Lyg sustingę,
Kai užaugins naujus,
Pražys ir bus laimingi…
Visi turi teises –
Būti su draugu,
Vienodai būt laimingi,
Dviese pakelti naštą,
Kada tai reikalinga…
Gera sulaukti meto,
Kai žiema laiku ateina,
Šerkšnotos žiemos vakarai
Daug ramesni abiems,
Sėdime susiglaudę,
Šiltai apie jaunystę
Po žaliais medžiais
Pavasariškai kalbame…
Pavasarį esu balta,
Žiedeliais pasipuošusi,
Žydėjimas – gyvenimo pradžia,
Nuolatos – kaita,
Papučia vėjas – žiedlapiai nubyra…
Esu sena vyšnia,
Mezgu vaisius,
Kiekviena uoga – auganti šeima,
Net šakos svyra…
Nuraško kėkštai, žvirbliai
Ir neša kaulelius,
Tolimoje pakrantėje pasėja
Ir išdygsta sodas –
Toks gražus,
Kai žydi…
Skaitau svajonių knygą,
Save matau – esu princesė
Su šilko suknele,
Kurpaitės – iš aksomo,
Sidabru išsiuvinėtos.
Rūmuose – svajinga muzika,
Šoka jaunas princas,
Senos damos sėdi, –
Pats laikas – mylėti.…
Pasižiūriu pro petį:
Užstalėje sėdi tėtis
Ir veja storą metų virvę,
Žiemkenčiai pasėti…
Mamytė kepa duoną,
Ima verpti, siuvinėti, –
Lino paklodė,
Lininis rankšluostis,
Batai stovi prie durų nuavėti…
Kokia graži esu princesė.
Pavasarį anksti
Paukšteliai lizdus krauna,
Pražysta obelys,
Nurenka nuo jų vikšrus, –
Viskas – į naudą...
Užmezga vyšnios,
Pakol jos sirpsta,
Budi, saugo,
Pirmąsias uogas paragauja,
O sėklas gliaudo
Ir išpjauna…
Taip sėjasi medeliai –
Nieko nauja,
Reiks laukti,
Kol užauga.
Keičiasi gyvenimas,
Kaip žydinti gėlė,
Pavasarį pražystame,
O žiemai užsimerkiame,
Save pažįstame
Į dangų žvelgdami…
Nereikia nieko keisti,
Tiesiu keliu eini,
Saulės takelį šviečia
Pražydusi gėlė…
Iš pradžių ji žaliuoja,
Paskui – rausvais žiedais,
Papuoštas visą krūmas
Raudonai ir melsvai…
Nereikia nieko keisti, –
Pakeis metų našta,
Apgręžia mūsų skaičių
Saulutės šypsena.
Vasaros dieną šiltą
Saulutė aukštai kyla,
Pašlaksto žalią žolę
Lašai iš dangaus tyro…
Su debesėliu baltu –
Gražesnė ir mėlynė,
Saulės laidos pašvaistė
Nuspalvina gimtinę…
Kalneliai ir pakalnės,
Upeliai, žalios girios,
Rausta rūgštūs serbentai
Ir obuoliukai kibo…
Mama melžia žalmargę,
Tėvelis puošia žirgą,
Burkuoja du balandžiai
Snapeliais susikibę…
Sugrįžo naktys šiltos,
Marių bangelės dyla,
Kai vakarais dainelę
Užtraukia ir jaunimas.
Kiemai nuo seno puošiami
Palangėse darželiais, –
Taip vertindavo ir mergelę,
Kad ji darbšti ir myli
Savo tėviškėlę…
O pačios dygsta ir pražysta
Tiktai pievų gėlės,
Jas greitai nušienauja
Ir kvepia daržinės,
Šiltas pienelis…
Iš kaimo keliasi žmogus,
O šilumą su savimi nešasi,
Mieste išnyksta būryje
Vardai ir pavardės,
O gėlėse atgimsta
Žemei meilė.
