Priglausk – sušilsiu,
Pražysiu žiemos vidury,
Snieguole išsiskleisiu,
Sušildysiu tave kvapu …
Apšviesk – pakilsiu,
Žaliu lapu pavirsiu,
Į dangų pažiūrėsiu žiedeliu,
O iš tavęs priimsiu
Meilę – aukso žiedą,
Parnešiu saulėtą pavasarį,
Paukštelio giesmę ant sparnų...
Priglausi ir abu sušilsime
Po dangaus skliautu,
Aš – saulė,
Būk man mėnuliu.
Myliu žiemos baltą sniegą,
Patinka šaltis, –
Jis sutraukia
Ledo baltas lytis,
Plaukiančias per Nerį…
Myliu žiemą sniegeną, –
Ji – nuostabi liepsnelė
Ant baltos šakos,
Kurią žiema apsnigo
Ir toliau vis sninga…
Pamilau vaikystėje
Ir baltus kalnelius,
Nutūpusią ant delno snaigę, –
Nešu vis iki šios dienos nešu
Baltu žiemos taku
Ištirpstančią jaunystės gėlę.
Visos šiltų kraštų pakrantės
Gėlėmis nusėtos,
Žaliuoja, žydi medžiai
Ir krūmai pakrašty,
Bangos skalauja jų šaknis,
Kaip mūsų kojas,
Kai susijungia lūpos bučiny…
Visos melodijos tik meilę pakartoja,
Jaunystės svajose pasislepi,
Per veidą ritasi toks šviesulys,
Kad užsimerkt prieš jį turi,
Girdėtai muzikai užgrojus,
Jau nužydėjusias gėles
Šiandien skini;
Paliesk gitaros stygą – ji virpa,
Kaip širdis...
Oi, šiluma užliejo,
Tavo delnų vos paliesta
Pražydau gėlėmis.
Prisimenu tave žaismingą
Ir labai atkaklų, –
Toks turi būti vyras
Moters siekiantis
Ir mylintis save kartu...
Daug metų – mūsų saulės takas,
Pavirstantis lietaus lašu,
Teškantis iš aukštų krioklių,
O neišskyrė mūsų
Iki šių dienų…
Prisimenu tave
Ir labai nelaimingą,
Toks turi būti
Kiekvienas iš mūsų,
Siekiantis gilių jausmų,
Daug metų ypatingos srovės teka,
Tarp mūsų abiejų…
Prisimenu tave ir nusivylusį,
Nes toks gyvenimas,
Nebūsi jau kitu, –
Mes – žmonės,
Apie kuriuos nešneka,
O šnekame apie save abu.
Motina klausia jauniausio iš sūnų,
Labai toli išskridusio,
Kurioje šaly nėra žiemų
Visus metus ir gėlės žydi…
Kas paviliojo kilti
Viršum debesų,
Vandenynais irtis,
Kad taptum juodvarniu,
Gyventum ant kalnų,
Vaikelį vystytumei,
Ne drobe iš gimtų dirvonų,
O palmių vaisius skintumei?
Neturi motina kalnų,
Nėra su kuo palyginti,
O juodvarnis siūbuoja ant beržų,
Jo plunksnos auksu spindi,
Paklaustas net negirdi…
Mėlyni kalnai – didybė debesų,
Jie susilieja ir su dangumi,
Motinos nerimas – į širdį,
Kur tie sparnai,
Kad neštų atgalios,
Ryšius su tėviške sutvirtintrų.
Kada mamai laisvadienis,
Jei laukia jos šeima
Prie pusryčių, pietų
Ir vakarienės stalo,
Pakloja lovas ir nukloja
Surenka žaislus iš pakampių,
Padeda vaikučiams apsirengti
Ir išeina valandėlei
Į kiemą pasivaikščioti?
Mamai – trumpa diena,
Paskaito pasaką prieš miegą,
Paglosto ir pakalbina,
Jeigu visi sveiki,
Ramiai pati užmiega, –
Nereikia naktį keltis.
Pirmadienis – darbo diena
Prasideda iš naujo,
Gerai, jeigu šeima
Supranta motinystės kainą,
Paaugę vaikai padeda,
Arbatą užsikaičia.
Viena atšvęsiu tylos šventę, –
Žiema balta
Ir aš – tokia pati,
Gyvenime dar buvo ir pavasaris,
Žibučių žydinčių – gausa,
Diena net ir naktis – graži
Ir paprasta…
Vasaros šventes noriu
Dar švęst su tavimi,
Pavirsti balta lelija,
Bitę rainą pasišauksiu,
Skristume ir pas tave drauge
Į žalio sodo vidurį,
Net ir viena…
Viena atšvenčiu rudenį,
Tiek metuose visokių švenčių,
Lapų krentančių – truputį daugiau,
Kiekvieno jų gyvenimas –
Asmeniška šventė,
Prie stalo likime abu,
Vieni...
Aš sutinku, su viskuo sutinku,
Vėjeli, kur leki?.
