Neskubu puošt eglutės,
Nes nėra vaikų,
Liūdės vieni žaisliukai
Iki paryčių…
Miške tupi kiškučiai
Po eglėmis – po du,
Šiltesnis vėjas pučia
Padraiko žemės plotą
Dar baltu sniegeliu,
O vietoje žaisliukų –
Zylutės ant šakų…
Neskubu kartoti pasakų, –
Jose – daugiau tamsos, –
Išvarė ten mergaitę
Žibučių į miškus,
Kaip jiems dabar paaiškinsiu
Pamotės žiaurius kėslus…
Išėjau į kiemą – palesinau paukščius,
Atskrido ir zylutė,
Atnešė pasakėlę
Tiesiai prie langų
Ir papuošė namus.
Mokytojas – visų tarnas
Nuo Antikos laikų
Ir išlieka visados,
Pirmose linijose stovi
Prieš vaikus ir klasėje,
O vaistas – žodis,
Ir jokių kitų…
Maži vaikučiai – pradinukai,
Neturi kaukių ant veidų,
Jiems mokytojos žodis,
Kaip tikros mamos.
Užkrečiantis žodis – vienas:
– Auk sveikas, vaike,
Įveiksime drauge bėdas,
Išmok skaityti ir rašyti
Sąsiuvinio lape
Ir ant švarios lentos...
Stiprybės, mokytojos.
Sėdausi prie stalo, –
Jau – Advento mėnuo,
Kvepia duonos kepalas,
Minkštimas – akytas,
Plutelė – geltona,
Apačia kiek susivėlusi…
Kepta ne mamytės,
Krosnis – ne žarijų,
O kopūsto lapas
Irgi neprisvilęs...
Nekvepia ir ajeru, –
Tolokai ir kūdros,
Galbūt ir užšalo,
Laukdama Kalėdų
Nuo ližės nusprūdo…
Niekada neriekiu
Per storos net riekės,
Trupinius suvalgau,
Suberiu į saują,
Į burną, kas lieka.
Duona – kasdieninė,
Tėvų apdainuota,
Būdavo miežinė,
Su pelais maišyta,
Burokų pridėta…
Taip jau nuo vaikystės, –
Duona – basakojė,
Kryželiu žymėta,
Tik šiandien – naujoviškai.
Oi, rūta rūta,
Rūtelė žalioji,
Ar esi žalia
Po baltu sniegu?
Oi, rūta rūta,
Rūtelė žalioji,
Ar tiktum sesei į vainikėlį
Iš po balto sniego?
Oi, rūta rūta,
Rūtelė žalioji,
Kas apdainavo
Tave prieš miegą?
Oi, rūta rūta,
Rūtelė žalioji,
Seselei – piršliai,
Jaunam – vainikėlis.
Oi, rūta rūta,
Rūtelė žalioji,
Tik tu žaliuoji
Per visą žiemą.
Pasitikiu lietaus lašu, –
Jis laisto ir nuprausia,
Pakelia žolę, gėlę
Ir visus išklauso…
Pasitikiu dangaus šviesa, –
Jinai visiems priklauso,
Eini per saulės
Apšviestą pievelę,
Lieka pėdos sausos…
Pasitikiu balta snaige, –
Jinai paskelbia žiemą,
Menu žingsnius per sniegą,
Kaip tėvelis kirto medį,
Kūrė krosnį,
Ugnį pūtė auštant,
Dūmtraukyje vėjas siautė…
Pasitikiu dainos melodija, –
Joje ir meilė, džiaugsmas,
Pritaria būgnelis,
Prie smuiko prisitaikęs,
Vakarais klausausi.
Dvylikos mėnesių nepakanka,
Kalėdų seniui parašiau
Ir paprašiau dar trylikto,
Kad metai nepasentų,
Nebūtų šalta ir per speigą,
O sniegas tegu lieka baltas,
Nusidažys ir bus gražiau…
Prie tryliktojo reiks priprasti, –
Laikas – vienetas ir trys,
Vienas į duris pabeldžia,
Trys dar seka iš paskos...
Į trobą įsileidau ir pavaišinau
Rojaus obuoliukais – jų gausu,
Kaip sniegenų, atskrisiančių
Per tryliktąjį mėnesį pulku…
Pamerkiau ant stalo rožę,
Pražydinau rausvais žiedais, –
Po dvylikto ateis pavasaris,
Susirinks ir giminės,
Nebus skubos ir nesušals,
Saldainiais vaikus apdalins,
Visi dainuodami pašoks linksmai.
Laukiu Kalėdų – papuošiu stalą,
Pasidžiaugsiu eglute,
Mirgės žvakutės,
Degs ir tikra žvakė,
Padovanotą draugės –
Tokia tikra,
Kvepės vašku kambarys,
Šventėmis…
Laukiu Kalėdų – užglaistys bėdas,
Ne kasmet ir praradimai,
Prisiminsiu praeitas,
Karščiu nutvieskusias
Prie vandenyno…
Laukiu Kalėdų – girdžiu jau giesmes,
Skrenda angelėliai,
Atneša dovanų
Naujas svajas,
Nesibaigiančią poeziją…
