Už
buvusias klaidas
Atsiprašyti
negaliu, –
Ką
įžeidžiau, jau mirę,
Pakyla
laikas nuo žemės lig dangaus,
Tarsi
lėktuvas nuo tako atsispyręs…
Nudunda
bėgiais laiko traukinys, –
Tiktai
pirmyn iešmininkas žiūri,
Pakeičia
kartais kryptį
Ir
tuštuma atsiveria…
Už
dabartį atsiprašau,
Ji –
baltas paukštis,
Skardenantis
prie jūrų,
Sūrių
vandenynų,
Žiūriu
į gelmę ir nesuprantu,
Kas
šitiek priverkė?
Iš
tuštumos mintys išnyra, –
Už
ateitį atsiprašys kiti,
Kurie
jau po manęs
Laike
užgimę.
