Akmuo

Kada maža buvau,
Žaidžiau su akmenėliais,
Prie kelio į namus
Visus sudėjau.
Paaugusi iš jų sudėjau žodį,
Kurio dar niekam nesakiau,
Kvailai atrodė...
Jis išvedė mane
Į kelią platų:
Ėjau , akmenėlius barsčiau,
Prie jų paliko žodžiai,
Su kuriais namo grįžau-
Kvailai atrodė...
Barsčiau pakelėje mažuosius
Ir maniau-tai Dievo duota;
O vieną didelį pasilikau
Ir kelio pabaigoj padėsiu,
Kad visi matytų-sugrįžau,
Nes po kelionės pavargau
Ir nuėjau ilsėtis.
Kvailai atrodys...

Jaunystė

Jaunystė-tai vasaros šiltos verpetas,
Upės sūkurys sraunios versmės.
Eini taip palengva ir nematai,
Kaip dienos sukasi ir lekia...
Nešiesi širdyje tik žodį MEILĖ -
Nepamatai, kaip metai bėga.
Žiūri į versmę, ieškai sūkurių,
O jie vis bėga bėga tolyn, kur vėl seklu,
Įstringa tarp šaknų, nutyla ir užmiega.
Greit baigiasi ir siautulingoji tėkmė,
Nespėjai net įsižiūrėti-pareini tuščiom,
Tavo pėdas nuplovė lietūs.

Mano diena

Išeidama užrakinu duris,
Kai ateinu, jau nebeskambinu.
Žinau, kad niekas jų neatidarys,
Prie slenksčio niekas neprakalbins...
O už langų-kokia diena skaisti.
Išeičiau pasivaikščioti,
Bet diena lekia,
Aš pasilieku kambary,
Kad niekas nematytų
Mano liūdno veido...
Ilgai taip trukti negalės -
Juk dar mano saulutė
Vakaruos nenusileido.

Pasižiūrėkite

Pabėgau

Nuo tolstančių rytų
Lig vakaro vėlyvo
Aš taip ilgiuosi džiaugsmo-
Tavo akių.
Ir negaliu pasiekti,
Pas tave nebėgu.
Žinau, kad būsi ne namie.
Prie durų nestovėsiu svetimų...
Pabėgau.

Rudens šiluma

Taip norėjau džiaugsmo,
Saulute užlieto,
Sušildyto laužo
Joninių nakčia;
Tavo rankų nešto
Rytmetėlį ankstų
Ir per dieną šypsnio,
Lydimo šviesos...
O atėjo skausmas,
Pro saulutės lietų,
Plovė mano veidą -
Dingo šypsena.
Vėl suglausti lūpas
Kaip seniau norėčiau,
Bet ruduo atėjo -
Baigėsi saulutės
Puotos šiluma...

Jeigu liūdėsiu

Kokia graži diena,
Saulutė rieda rieda,
O spinduliai trumpėja -
Naktys ilgos.
Ir tų naktų minutės
Ilgos ilgos,
Kai bemiegę naktį
Praeini keliu,
Kuriuo sunku žingsniuoti...
Tada nepastebėjau,
Kad jisai
Sausa žole užklotas.
Braukau smilgų stiebus,
O jie man šaukia:
-Tu nebijok,
Dar mūsų vėl pavasaris
Žaliasis laukia.
O kas dar lauks manęs,
Kada nespėsiu,
Prieš susiliejant su žeme
Liūdėsiu...