Kas padeda sėklai
Iš žemelės kilti?
Saulė motinėlė
Ir vėjelis šiltas…
Kas padeda žiedui
Vėl naujai pražysti?
Tai gyvybės šauksmas,
Mezga kitą grūdą,
Žemė jį maitina,
Kad medelis augtų.
Dėkingumas gamtai,
Dėkingumas dangui, –
Iš čia ir išdygau,
Pamačiau pasaulį.
Ona Baliukienė
Blogį pamatome,
Kai jis – arti
Ir stovi jau prie slenksčio,
Blogį jaučiame per nuotolius,
Kada grasina prie kitų namų,
Meluoja į akis,
Kad blogį prieš visus pateisintų.
Blogis neturi nė ribų,
Nė pavardės ir tikro vardo,
Kai žudo, laikinai ir nugali,
Viso pasailįio neapkvailins.
Blogis perka, maino,
Sukuria baisius ir ginklus,
Savo šalies žmones pavergia,
Keliasi blogis
Iš kartos – į kartą...
Blogis – baimė,
Visuotinė nelaimė,
Baisi šalis,
Kuri pakėlė karo kardą.
Ona Baliukienė
Tik neskyk nė sau,
Kad tai – ne tavo karas,
Kad laukai tau – svetimi,
Kur vakar, o ir šiandien,
Bombos krito,
Čia motinos dar neša
Savo vaikelius,
Pridengia juos nuo kulkų savimi…
Tik nemanyk, nebūk ramus,
Kai kitų motinų vaikai
Kare tapo beširdžiais,
Ir šiandien plėšia, kas pakliūva,
Iš svetimų namų,
Nužudo motinas ir jų vaikus,
Šie nepasigailės atėję
Ir į tavo namus…
Tai visų mūsų karas Ukrainoje,
Nes tie keliai duobėti
Veda ir pas mus.
Ona Baliukienė
Prisimenu nuo pat vaikystės
Matinos, mamytės,
Atidžiai žiūrinčias akis,
Prisimenu vis jas,
Kai savus jau vysčiau,
Lydėjo dvi žvaigždelės
Per visus metus…
Ieškau naujų dainų,
Paskirtų mamai,
Ir tenka nusivilti, –
Jos seniai rašytos,
Mokyklose dainuotos,
Reikia pakeisti vos kelis žodžius,
Naujai ir suskambėtų,
Jei kompozitoriai – poetai
Rašytų prisiminę iš vaikystės
Ir motinų žodžius…
Motina ir verkdama kalbėjo:
„ Mylėjau jus visus,
Lyg pievų žiedelius.’’
Tai kas, kad ir esi senyvas,
Paskirk jai, nors kelis,
Naujus ir savo, žodelius.
Ona Baliukienė
Graži atsiritanti banga,
Nurimstanti prie kopų smėlio,
Kai jūra ją paleidžia,
Pušelės vėjuje net uždainuoja…
Papasakoja ir apie save,
Dangaus žydrynėje rūbą matuojasi,
Patiks ir saulei žaižaruojančiai…
Kokia tiksli žmogaus akis,
Jei mato tolių tolius,
Pabraukia teptuku ir pučia vėjas,
Kopose gaiva alsuoja…
Vasaros vaizdai išlieka širdyje
Ir žiemos speigą atitolina.
Taip šilta, kai apsilankai,
Lyg pačios kopos čia turėtų kojas.
Ona Baliukienė
Nuslinko ledo lytis upeliu,
Pakrantėse purienos sužydėjo,
Vanduo atokaitoje šilti ėmė,
Tada ir sieloje tapo ramu,
Paukštelių čiulbesį girdžiu
Ankstyvą rytą atsikėlusi…
Darželiuose, prie namo pamatų,
Kitaip atrodo ir purienos:
Blizga kepurėlės jų geltonos,
Žaliais švarkeliais apsisiautę šonai.
Viskas, kas geltona,
Siunčia saulei bučinį malonų,
Kaip tau, taip man,
Kiekvienam ir žmogui.
Ona Baliukienė
Daugėja ankstyvų
Pavasario žiedų
Ir vis sunkiau
Gražiausią išsirinkti,
Kurį padovanoti mamai,
O kitą – močiutei,
Bruzdančiai prie stalo…
Koks džiaugsmas – dovanoti,
Nors žinai,
Kad greit nudžius,
Pabaigs žydėjimą žiedelis,
Nulenkęs galvą,
Prisimimas vis tiek lieka
Ir širdyje gyvena.
Kai mano mama
Budi danguje,
Pasveikinu vaikaičių mamą, –
Trys gėlės žydi
Jau ant stalo.
Ona Baliukienė
