Žemė – vienintelė
Tokia žalia,
Tyro vandens pilna
Upėse ir baseinuose,
Tyvuliuoja ir žemynai
Ant aukštų bangų,
Mėlynuoja jūros,
Tarsi dangus prie kojų eina…
Žmogus – vienintelis
Vis nenurimsta, ieško,
Iš kur atėjęs,
Visą gyvenimą svajones kuria,
Kad rastų vietą danguje,
Kur nors kažkiek į jį
Panašūs įsikūrę…
Visatoje – sumaištis,
O gal tik taip gyvybė
Kuriasi?
Išlaisvinti nuo prietarų
Pasijunta žmonės savimi,
Nusimeta kitų uždėtas prievoles
Ir juodas kaukes,
Savo noru padeda kitiems,
Silpnesniam duoda ranką...
Suskumba angelas
Ir tupia ant peties,
Kad saugotų, neteistų,
Nenubaidyk, neliesk,
Jis žino, kam atleisti…
Tik nelaimingi keikiasi.
Eilėraštis ar posmas –
Autoportretas,
Nebūna nutapytas per metus, –
Visas gyvenimas prabėga,
Pakeičiame tik sau batus…
Kartą įsimylime,
Prisimename pirmą bučinį
Lig savo pabaigos,
Nors kitą veidą turime,
Ties smilkiniais sruogas žilas…
Rašyk, skaitysiu, –
Tai tavo portretas,
Pridėtas prie dainos,
Nes tavo pirštais nutapytas,
Stovės ir lauks minutės,
Šilumos.
Mieliausias namas, –
Kuriame gimei,
Bet jį prarijo karo ugnys,
Šviesiausias langas,
Pro kurį matei,
Kaip žydi pievos
Ir ieva pakrūmėje…
O žiemos buvo –
Sniego ligi pažasčių,
Krapščiau tulpių skylutėse,
Mačiau saulutę vakarais,
Nors vėjas šiaurys pūtė…
Gražiausias – savas kiemas,
Namais apstatytas,
Tiek daug čia durų ir langų,
Kaimynų žingsniai
Rytais ir vakarais,
Gėlių truputis…
Kiekvieną dieną tau rašau
Net naktimis, prieš aušrą,
Kai sudega žvaigždė,
Dangus nurausta…
Saulės apšviestą pamatau,
Į sielą spindulys atbėga, –
Daug žodžių dar neparašiau
Ir vakarais, prieš miegą…
Lakštutės paprašiau,
Kad ji nebaigtų dar savo giesmės, –
Kol žodžiai nesibaigia,
Tol širdis nemiega…
Vaikystės pasakas seku –
Vaikaičiai jas atmintinai išmoko,
O ilgesiui dar žodžio nerandu,
Gal jis – labai gilus,
Labai toli, –
Už kopų pasislėpęs…
Keičiasi dienos žymė
Ir mano žymės blanksta,
Ant žemės – žiedlapiai,
Nubirusių jurginų grožio
Atšvaitas…
Nekelk – nukrito,
Reikalingas poilsis,
Žymėk šiandien gumbus,
Išlaikyk šaknis, –
Pavasarį reikės lysvių
Spalvas suderinti…
Visos mūsų dienos –
Nuolatinės žymės,
Derinimas.
Su dažnu vis nesutari, –
Nuomonės skirtingos,
Kantrybės trūksta
Aiškintis ilgai,
Išdaigas ir pokštavimus
Vaikystėje prisimeni,
Kažkas įstrigo gera,
O kai kas – blogai…
Nė aš tau visą laiką neįtiksiu,
Nei tu man,
Išsiskyrėme taip nelauktai,
Kai pagalvoji, ko reikėjo ginčytis,
Net susipykti, –
Kiekvienas turi kelią
Ir žingsniuokime ramiai…
Dabar atrodome,
Kaip du peštukai žvirbliai, –
Daug triukšmo,
O naudos – mažai.
