Trupiniai

 

Kol žemė ramiausiai miega,

Varna kapsto iš po sniego,

Ką suradusi dėkoja,

Baltą kaulą,

Kiaulės koją…

Pavydėjo joms balandžiai –

Jie ant stogo,

Žemiau sklando,

O kas lieka nuo visų,

Žvirbliai turi trupinių…

Dar tiktai žiemos pradžia,

Kada bus jos pabaiga, –

Daug paukštelių kenčia žiemą,

Ieško grūdo, lesyklėlių,

Netgi medžių pumpurai,

Kada alkanas – gerai,

Šelpkite paukščius, vaikai.

Žiemai

 

Krauna snaiges ant šakelių,

Kol jas išlaikyti gali,

Tylu, vėjas nenupurto,

Žvirbliai čirškia, kapsto, spurda.

Kas padės sniegą valyti,

Daugiasluoksnį apvartyti,

Šaltis tvirtina pastogę,

Dengia naujai baltą stogą,

Lipdo pasakų namelį,

Po spygliais – langų langeliai.

Viena gniūžtė nusirito

Ir prajuokino dar kitą,

Visas miškas jau kvatoja,

Pušys šoka klumpakojį.

Ridenu ir giesmę giedu

Žiemai, sniegui ir pelėdai.

Žodis dangui

 

Mažiems vaikams kalbu,

Kaip žolė auga,

Prisirenku žiedų,

Padalinu po lygiai,

Tegu saugo, kas gražu,

Kaip ir dainą,

Dabar skambančią.

Suaugusiems vaikams linkiu,

Kad jie, suradę laimę,

Dalintųsi su vaikais,

Atiduotų puokštė meilei.

Senus prisiminiau

Ir jiems skiriu

Kiekvieną vakarą

Švenčiausią maldą,

Kad niekas nepamirštų žodžių,

Skirtų dangui.

Dangaus puošmena

 

Valso ritmu

Per žemę einu,

Lengva kvėpuoti,

Snaigė esu.

Prieš Kalėdas

Už lango – šviesu,

Dega švieselės

Dangaus gražumu.

Snaige krentu

Tau ant pečių,

Paliečiu plaukus, –

Mes – vienu du.

Baltos blakstienos,

Balti laukai,

Atvertos akys, –

Tu pamatei.

Kalbinu žvaigždę –

Ji man – aušra,

Kalėdų rytą

Vėl uždegta.

Šoka ant stalo

Du žiburiai,

Vienos žvakelės

Šie atspindžiai.

Gerumas dangaus

 

Žemei reikia gėlo vandens, –

Retas augalas druskožemyje –

Žalias ir tarpsta,

Krenta gėlas ir iš dangaus,

Mus ir augalus

Gydo ir laisto.

Kad surinktume saujomis

Gėlus lašus,

Taptume jaukūs,

Sūrios ašaros nekristų

Ir iš akių,

Vienas kitą prie širdies priglaustume.

Motinos jaučia iš tolo

Savo vaikus,

Ir per pūgą

Iš bet kur susišaukiame…

Ona Baliukienė

Ilgos naktys

 

Kol šaltukas žeme bėga,

Meškos ir ežiukai miega,

O barsukas įsirausęs,

Lašiniais lūpas nuprausia,

Tikrina žiemužės pulsą,

Kada verstis saulės klausia.

Zylė prie landos priskrido,

Sniegenos balsu pragydo,

Kad apgautų baltą žiemą,

Kiškiai keičia kailį mielą.

Neužmik, vaikeli mano,

Štai aukštai Vakarė dega,

Ji tik šviečia, bet nešildo,

Tęsis naktys – šaltos, ilgos.

Ir žiema nebaisi

 

Pripranti prie erzelynės,

Garsios muzikos ir triukšmo –

Pirma ausis užsikimši,

Po valandos visai to negirdi…

Triukšmauja kieme žvirbliai,

Kuosos pešasi dėl grūdo,

Varna rėkia dar garsiau –

Nepaisai ir nebegirdi…

Per garsiai skelbiama žinia

Veikiausiai atsibosta,

Ką vis kasdien girdi,

Pritildai, užsuki,

Liga ir karantinas

Varnų suokalbiu atrodo,

Prieš mažus žvirblius nukreipti…

Pilni medžiai paukščių,

Gatvėse – žmonių būrys,

Prie eglučių bėga

Šviesos, žaislų ištroškę

Vaikai ir dideli, –

Ir baimė atsibosta,

Priprato jau prie to visi.