Mes – artimi

Kūryba suteikia sparnus,

Turi nors vieną plunksną,

Su ja skrendi – mintis laki,

Pasiekia tolimus kraštus,

Beribį dangaus aukštį...

Gera, kai savimi tiki,

Manai, kad tave girdi,

Pasiekiamas ranka esi

Ir kitą prie savęs priglausti

Galime...

Mūsų gatvė

Vitkauskienė

Gyvenimas mus suveda

Ir trumpam išskiria,

Keliais, takeliais, gatvėmis

Ėjome visi pažįstami,

O susitikę vėl prisimename,

Kaip leidome dienas drauge

Vaikų darželyje, mokykloje –

Tėvai, vaikai,

Maži ir dideli...

Dabar – balti,

Kaip ievos žydinčios,

Miške ir mūsų gatvėje,

Po atvirais langais,

Bet vieni kitus atpažįstame,

Tarsi vėl šaukia

Atmintis,
Bendri keliai.

Ilgesio giesmė

Atskrisk, nutūpk, paukšteli,

Ant žalios pievelės, –

Čia – taip ramu,

Jau skruzdė bėga

Pasiilgusi savų...

Miške žibutės žiūri

Mėlynomis akelėmis,

Čia – savas ir dangus,

Pasitaisyk ir margas plunksnas,

Suk lizdelį tik pas mus...

Čia – tavo pėdos

Į miškelį

Per kalnelius žalius,

Plasnok, giedok,

Pasveikink mus, senus.

Tėvynės inkilai

Pavasarį sugrįžta į gimtinę

Klajūnai paukščiai – mūsų vaikai,

Išalkę, bet linksmi,

Juos pasitinka medžiai,

Ant jų seni gandralizdžiai...

Atskrenda gulbės,

Atplasnoja antys,

Krykščia tvenkiniai,

Visi miškai – garsų pilni...

Mūsų namai – tėvynės inkilai,

Prieš saulę iškelti,

Laukia sugrįžtančių,

Sūnų ir dukrų,

Kur jie bebūtų,

Jiems vartai atkelti.

Kukū kukū

Gražumas miško,

Kol beržai, be lapų,

Dangaus mėlynėje –

Balti balti,

Tarytum šildosi prieš saulę

Maži vaikai,

Visai nuogi...

Pušelė dygsta ir jau turi

Žalius spyglius,

O visas plotas

Sakų kvapais apsąla,

Rausvais viržiais mirga,

Pakyla bitės

Iš atidarytų avilių...

Užsisvajojusi į mišką išėjau,

O čia – gegutė:

– Kukū, kukū...

Neturiu pinigų,

Tegu...skaičiuosiu

Tik savo metus

Su baltu berželiu...

Tobulas dangus

Atgyjantys stuobriai

Atgyja po žiemos

Pliki miškai ir kloniai

Ir samanos pražysta,

Kada pabučiuoja saulės

Spinduliai karšti,

Seni stuobriai apsamanoję

Darosi mieli,

Senatvė – ne liga,

Tik amžiaus patirtis...

Ilgus metus stuksena

Margasis genys,

Kiekviena skiedra – metai,

Gili drevė – tai mažiems paukščiams

Patogiausias lizdas,

O žiemą kėkštas

Čia kankorėžius aižys...

Oi, kokia puiki senatvė,

Koks reikalingas dar esi,

Kol tupiasi ant tavo rankų

Vaikų būrys.