Ruduo-visiems

Tingus rudens lietus
Barbena ir skrebena,
O vėjas langines
Bildena...
Nieko sau!
Gal jis nemato
Ar nemano,
Kad krumpliai bąla,
Kai niūri diena
Tarsi ant vasaros
Smėlio kalnelio
Išpynė beržų svyruonėlių
Lygias ir gražias kasas...
O gal ir tau?
Ant saulės delno
Fėjos mažos nusileido
Ir groja smuikeliu -
Kažkas kažkam,-
Tiktai ne man,
Kodėl ne man?

Skiriu Anykščių Menų centro darbuotojoms

Atrask save
Ir Tau nušvis dangus -
Sielos ramybė;
Taip atsivers pasaulis:
Stovėsi daug tvirčiau,
Linksmiau nei visada.
Ir suskambės iš muzikos
Didingi dvasios klodai -
Kiekvienas klavišas
Prabils sava kalba.
Giesmė-malda...
Tai atpildas gyvenimui,
Didžiulė Dievui padėka,
Kad Jis atrado Tavo ranką;
Tu ištiesei Jam savąją
Ir veda Jis Tave.
Gyvenimas-tai sūkurys,
Kuris visus įtraukia,
O kitus pakelia savo dvasia.
Aš giesmei-muzikai
Ir Tavo žodžiui nusilenksiu
Ir eisiu vis savo vaga,-
Kaip Tu liepei,-
Žeme.

Vakaro akordas

Nė vieno vakaro
Aš nepraleisiu veltui,
Žiūrėsiu vis į saulę,
Kaip ji leidžiasi lėtai
Už miško ar į ežerą,
Už aukšto kalno,
Vis tiek palieka danguje
Jos šviesūs atvaizdai.
O debesys gražuoliai
Paima į glėbį,
Pabučiuoja ir kasas
Rausvas paleidžia...
Kokie dangaus platūs pečiai.
Apsivynioja saulės baltos,
Švelnios šilko rankos
Ir dingsta vakaras
Aptingęs nakties spindesy...
Saulėlydis-tai meilės
Paskutinis spindulys -
Tylus akordas,
Tavo ramus kaip mėnuo
Lūpų šnabždesys...

Tai gražu miške...

Miške labiausiai
Pasislėpę baravykai;
Juk taurūs grybai,
Ką sakyt daugiau:
Galvelės kyšo
Iš po samanų žalių,
O kitas-kotas plikas,
Todėl ir musei taip smagiau.
Pagraužia vieną,
Šoną kitą, po kepure
Bus dar gražiau.
Ir prideda tenai perų,
Kad niekas nematytų,
Bus taip saugiau.
Taip greitai
Vystosi gyvenimas,
Kad net visiems smalsu,
Kas čia, tame miškelyje,
Šiandieną dedasi,
Ar daug kas turi
Lakštų paslėptų...
Miško spauda
Tik skelbia,
Pinigėlį kala -
Ir jiems yra darbų,
O baravykas sukirmijo
Ir nebėra pietų...

Metų derlius

Ruduo saulėtas,
Koks gausingas derlius,-
Jau supilti javai,
Prinokę obuoliai;
Miškai šilti
Ir grybai šnekasi,
Į krepšelius grybautojų
Iš pat ryto sukišti...
Aš Tau kas dieną
Vis paduodu ranką,-
Tai kas, kad Tu toli toli.
Jaučiu-čia pat
Varpeliai skamba,
Rudens kraitelėje abu
Sutilpome rugsėjo vidury.
O metai, metai,
Tie linksmi padaužos,
Nuėmė derlių ir paliko -
Valgyk, tik niekam
Nieko nesakyk...

Voverei skiriu

Einu,
Tau riešutą nešu;
Sunku,
Ruduo dainuoja tarp šakų.
Ilgu,
Jau nebėra lizdų;
Slidu,
Vis lyja tiek dienų.
-A ū ū ū,-
Taip voverę šaukiu,-
Ateik,
Parodyk, kiek vaikų.
Delnų -
Tik du turiu,-
Pilni
Gelsvųjų riešutų.
Žiūriu,
Kiek uodegos pūkų;
Pašvyst -
Tiek ją matau,
Turiu...

Rudens apžavai

Ruduo simfoniją
Lazdynuose užgrojo
Ir krinta, krinta riešutai;
Kitus medžius numargino:
Šie stovi, žiūri, rausta
Jų linksmi veidai.
Kokį teptuką turi
Gamta motina senoji?
Čia ir melodija, paletė
Ir didingi apžavai,
Kai akys atsimerkia,
O aš stoviu, klausau,
Paskui piešiu, dainuoju,
O Tu meilę užrašai...
Rudens tai burtai -
Ne kitaip.