Dukters rauda

Skiriu savo mamai

Pražydę sodai varške pavirto,
Sūpuoja šaką ramiai pietys.
Aš dar pabūsiu, kol svirtys girgžda
Prisiminimais mažų dienų.

Sūpuoja lopšį motulės rankos
Ir tamsią naktį, net pro miegus
Vis girdi tylų vaikučio verksmą-
Ko jis nerimsta, gal jam baisu.

Prašvinta rytas, saulutė vaikšto
Po šakeles ir nuo dangaus
Kaip šventą krikštą naujai pašlaksto
Iš debesėlio lašai lietaus.

Prabėgę metai seniai pažarstė
Baltų žiedelių pabaigtuves;
Dabar sustoju prie tavo kapo,
Motule mano, laimink mane.
2009