2010 m. rugsėjo 29 d., trečiadienis

Mano mokytojams ir „vaikams“

Brangieji mano mokytojai -
Mano „vaikai“,
Net sapnuose aš jus kasnakt matau,
Prisimenu kas dieną...
Prisimenu J. Katiną,
Literatūros mokytoją,
Nors jo jau nebėra seniai -
Niekas nesijuokė iš pavardės,
Ir pravardės jis neturėjo.
Kai skaitė jis J. Biliūno
Apsakymą „Kliudžiau“,
Jam lūpos sudrebėjo...
Nors šimtą kartų jau girdėta,
Verkiau.
O po kiek metų aš pati
Prieš klasę taip stovėjau,
Ir mokiausi iš Jūsų,
Mano brangūs „vaikai“,
Gyvenimo tiesų,
Kaip iš akių pažinti
Žmogaus sielą...
O, kiek gyvenime dariau klaidų!
Dabar sakyti nesigėdžiu.
Skaudžiausią savo sielos stygą užkliudžiau -
Viena verkiu.

Kai nešvaru

Nieko pasauly nėra stabilaus:
Kaip keičiasi gamta
Ir žmonių kartos keičiasi -
Kitaip vadiname miestus
Ir gatvių pavadinimus pakeičiame.
Bet mūsų dienos kartais eina palengva,
O kartais bėga...
O kaip sutrumpinti mintis,
Vienodai įkyrias,
Kurios netyčia pas tave atbėga.
Kaip apsisaugoti, kada į sielą
Skverbiasi šiukšlynas -
Jo greitai neišveši iš savęs,
Jei purvinu padu
Praeina kas, net man nežinant.

2010 m. rugsėjo 28 d., antradienis

Gyvenimas-loterija

Gyvenimą aš myliu
Tiek, kiek jis man davė -
Tai viskas, ką aplink matau:
Dėkoju ir gausią šeimą,
Kai vakare susėdam,
Už stalo vietos tiek nedaug,
Langeliai tiek maži -
Bet akyse šviesu,
Visi vėlai ir iš namų išėjom.
Taip reikėjo...
Gyvenimą aš supratau -
Vaikai-savo tėvų sekėjai,
Ką jie man sakė,
Tą vaikams sakau.
Tos pasakos ir dainos
Dar iš tų laikų,
Kai buvo jie gyvi,
Tartum dabar prie stalo sėdi...
Gyvenimas yra loterija,
Kurioje dažnai dalyvavau,
Nors netikiu aš lemtimi,
Bet nedaug laimėjau...

2010 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

Vaikučių kampelis.Ką girioj matė močiutė

Vakar į girią nuėjau
Vaikams parinkti riešutukų:
Jie po lapais pasislėpę
Ir graibau, randu po vieną.
Dar ir gilių prisirinksiu-
Bus vaikams žaisliukų.
Galvą pakeliu į viršų-
Gal dar liko ant lazdyno?
Na, jau ne-visi žemėj tupi...
O čia draugėj su lazdynu
Ir ąžuolynas senas,
Čia ir stuobrys, o jame drevė,
Kur dūksta voveriukai.
Kol augo jie, lazdynai slėpė,
Dienų dienas stebėjo,
Kai išlenda jie iš drevės
Per stuobrį pašuoliuoja.
Per vasarą užauga.
O dabar ruduo-apžėlė uodegytės:
Greičiau ir po medžius šokuos,
Belaukdami tėtės, mamytės.
Laukė gal tos rudens dienos
Ne tik lazdynas
Ir vėjas supo ant šakos
Visą šeimyną.
Miške, lauke-visur darna,
Viens kitą pastebi kaimynai
Ir padeda vienas kitam,
Apie viens kitą viską žino.
Net ir stuobrys, sena šaka
Suranda savo vietą,
Kad dar kiek metų būti reikalingam,
Be darbo nestovėti.
Lazdynas vis žiūrėjo,
Kol augo voveriukai,
Riešutų nemetė ir laukė,
Kada užaugs dantukai.
Kišenėmis tuščiom grįžau iš girios,
Kaip pramiegojau ir pavėlavau:
Voverės žiemai
Sau atsargas drevėj papildė.

2010 m. rugsėjo 26 d., sekmadienis

Abiems

Man reikia šilumos
Net ir tarp sienų keturių:
Nekaltinkit manęs ,
Man visada to reikia.
Aš ieškau tavo rankų,
Akių šilumos ir žiemą,
Kai aplinkui sniegas,
O už nugaros-tik speigas...
Dabar mano ruduo,
Žiema vis tiek ateis juk,
Ir nesvarbu, kur tu-su manimi,
Ar spėsi dar iki žiemos
Man atiduoti savo širdies šilumą;
Tau atiduosiu savąją,
Jeigu ištirps ir ledas,
Mums pavasaris dainuos-
Abiems to reikia.

Judėkim

Pasisekė susidorot su nežinia,
Matyti keliais žingsniais sau į priekį-
Padėjo gal rudens diena šilta,
Mano pačios siekiai.
Gerai, kad buvau ne viena,
O iš draugų beržų
Mažai gali tikėtis:
Kiekvienas žiūri į saulutę
Ir kartu lapus mes,
Todėl ir laukiame žiemos
Stovėdami, kad nežinia
Pati praeis, su bobų vasaros
Trumpa diena,
Judėkim...

2010 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Suartėja

Plačiam gyvenimo kely du žmonės susitinka.
Dažnai susitikimas būna ir netyčia-
Meilė iš pirmo žvilgsnio...
Kai supina rankas, žiedus sumaino,
Sako, supanašėja sielos
Ir tampa vienas kito amžinais vergais,
Bet laimi tiktai vienas...
Po metų po kitų šeima gausėja
Ir atsiranda rūpesčiai kiti,
Nors kūnai suartėję...
Kaip išlaikyti nuotolį tada ,
Kai sielas purto vėjai,
Kad tik netaptų kuris vienas
Kito žmogaus šešėliu
Ir kad nejaustų vis kas dieną
Lyg akmenį pasikabinęs po kaklu-
Jau daugel metų taip gyvena,
O tas vis traukia į menkystos liūną.

2010 m. rugsėjo 23 d., ketvirtadienis

Bėk, pelyte...

„Bėk, pelyte, vandenėlio“.
Nesijuoki?Bet tu jau nebe vaikas...
Kai susitikom eidami gyvenimo gatve,
Buvom žili, ilgai galvoti nėra laiko,
O juoktis taip norėjosi...Atrodė, dar jauna.
Juokiausi ir džiaugiausi tartum vaikas.
Sukibę rankom ėjome gatve,
Man rodėsi labai plati,
O tau šaligatvių reikėjo,
Ėjai, kur patogiau, aš iš paskos;
Vis taikiau viduriu, žiūrėdama po kojom...
„Greičiau!Va, sportiniu žingsniu
Ir to nemoki?!“
Ir nuėjai, o gatvė ta, akmenimis grįsta,
Taip atmušiau padus, net dabar širdį sopa.
Akligatvis. Už posūkio matau,
Kaip du karveliai sau poruojasi...
Gal atsigręši, nusijuoksim,
Juoksimės abu. Ir bėgu kaip pelytė,
Vandenėliu nešina...
Tik akmenėliai pinasi po kojom.
„Bėk, pelyte“...Nesijuoki?
Greičiau užgytų mano padų žaizdos.

Laimė

Tu nebijok,nepamiršau,
Švelnaus lyg pienės pūkas Tavo balso,
Nesižvalgyk aplinkui -
Mūsų niekas nebelaukia...
O dabartis-tik ši diena,
Kuri prabėga ir neužsibūna.
Po galva sukryžiuodami rankas
Žiūrėkime į dangaus mėlį
Ir nepasiklysim eidami net ir per liūną.
Tu nepamiršk tik tų dienų,
Kai mes braidėm po balas
Ieškodami skaidrių upelių,
Iš kurių geria ežerai -
Vandenį šiltą lyg garsą varpelių.
Švelnumo niekada per daug nebūna,
Jei rankos pinasi ir susiglaudžia.
Kakta priglusta prie kaktos
Ir žvaigždės, rodos, iš palaimos
Į krūtinę spiečiasi lyg dangus griūna...
Tik Tu šio jausmo nebijok-
Laimingas tas, kas šitai jaučia.

2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienis

Tenai aukštai

Žiūrėk tenai - aukštai aukštai
Medžių viršūnėmis kaip debesėliai neria.
Prie klevo štai prasiskiria balti žirgai,
Virš alksnių buriniai laivai praplaukia,
Už miškelio slepiasi.
Ir nuo beržo liemens lietaus putų purslai
Aukštyn vėl į žydrynę keliasi,
O iš paskos lyg slibinų liežuviai taip piktai
Vis iš paskos per pievas plakasi...
Taip keičiasi dangus tenai aukštai,
Tik mano širdyje mažai kas keičiasi.

Laukiu muzikos

Atsisuka beržai,
Kai saulė spinduliu pamoja.
Dabar ruduo,
Trumpi tie spinduliai,
Retai kada ji mus apdovanoja.
O kam patinka rūškani dangaus skliautai,
Nekyla akys ,nes aukštai
Net ir paukšteliai nelakioja.
O kiek tokių dienų ,kada purvu klampoju
Ir atsisukusi nebematau pėdų,
Ką atnešiau rytojui...
Čia kaltas ne ruduo,
Lietaus vienodi ore dryžiai,
Bet toli eiti jau nesiryžtu,
Nes pėdsakai labai nebetolygūs.
Kai širdyje ramu,
Galiu užpildyti gaivia melodija,
Net ir lietaus lašus
Paversti muzikos akordais...
Kol kas pagaunu tik ant skruostų
Krintančius lašus-be garso .

2010 m. rugsėjo 21 d., antradienis

Taip norisi...

Gražus ir saulėtas ruduo
Pro langą žiūri, eiti skatina,
O aš ir nejutau,
Kaip šįmet bėgo metai.
Jie buvo sunkūs lyg akmuo:
Vis prisimindavau ,
Kaip glosčiau
Tavo galvą ir pečius,
Kad atitolinčiau senatvę...
Oi, kokios ilgos dienos,
Nykios, naktys šaltos,
Kai nematau danguj žvaigždžių,
Mėnulio pilnaties net nesimato...
Ir niekam negaliu parodyti,
Iš kur saulutė teka.
O mintys vis iš praeities-
Kur vaikščiota, svajota.
Praeina metai mano amžiaus netekties-
Tik ateities tikslai neaiškūs.
Kaip norisi dar būti
Laiko sūkury,
Per kalnelius pavaikščioti.

2010 m. rugsėjo 20 d., pirmadienis

Ilgesys

Palieku nerimą ir skausmą-
Peržengiu šitą ribą
Kaip kokią sunkią ligą...
Tik ilgesį pasilieku,
Kad dar galėčiau klausti,
Dėl ko aš gyvenu...
Ilgiuosi visko:ir kalnų,
Ir upeliukų žaismo.
Ilgiuosi liepų prie beržų,
Ir gervių šauksmo...
Ilgiuosi paslaptingų vakarų,
Kada ateina svečias neprašytas.
Ateina ilgesys kartu,
Atsineša ir nerimą,
Kurį buvau palikusi.

2010 m. rugsėjo 19 d., sekmadienis

Viena kalbu

Kapt kapt klausau,kaip krinta
Lašai nuo seno beržo nepintų kasų.
O gal sula?Bet ne -dabar ruduo...
Kapt kapt viršūnėje genelis
Dar ieško kirminų
Ir krinta pūzras nuo stuobrio prie šaknų.
Kapt kapt lapai šiurena ,
Apdengia skruzdėlynus,urvelius pelių,
Darbuojasi ir kurmis čia po žemėm
Ir ieško besislapstančių sliekų.
Kapt kapt lijundra byra
Nuo stabarų plikų-žiema prie beržo atsiyrė
Ir krinta į pusnis ledokšniai atsiskyrę,
Sumirga mėnesienoje ant kauburių.
Kapt kapt svajonę , kuri niekada neišsipildo,
Paliksiu čia žiemoti-aš einu...
Kapt kapt smilkiniuose girdisi,
Kapt kapt širdy, ar tu dar ją girdi?
Galbūt pavasarį jinai pavirs į akmenėlį
Ir ridens upelis ,ištryškęs prie šaknų.
Kapt kapt daugiau neklausiu-juk viena kalbu...

2010 m. rugsėjo 18 d., šeštadienis

Užsimiršimas

Aš nebijau mirties -
Vienintelio užsimiršimo.
Bijau gilios senatvės,
Kūno galių netekties,
Kada dar gyvas pamirštas -
Nereikalingas.
O taip juk būna kiekvienam,
Kurį pamiršta Dievas...
Kada nebematai dienos,
Naktis-vienintelis užsimiršimas.
Bet ir sapnai tada nebeteikia vilties,
Kurios bijau, nes nėra ateities,
Kada esi pats sau nereikalingas.
O artimojo meilė-tik apgaulė, melas,
Kurį susikuri, kad būtų kiek lengviau,
Kai pakerta vienatvė sielą...
Visi mes liekame tik saulės, žemės atminty-
Išeiname po vieną...

Velnio nuotakos

Tiktai vaikai pasakėles paskaito,
O jose nuo seno bočių išmintis.
Paauga ir jau patys bando
Savo gyvenimu pagrįsti.
Ir pasuka keliais,
Pinčiuko vaikščiotais takeliais;
Daugeliui tenka pasiklysti.
Jaunuoliams žvengia turtas-
Obuolmušiai žirgeliai,
Mergaitės tampa velnio nuotakomis.
O kiek gyvenimo malūnas sumalė,
Kad tik byra miltai,
Kita karta jo skonį gali justi.
Ir taip iš pasakų dar nepasiima
Geriausių patarimų.
O gal taip reikia,
Kad ir žemėj pragarą pajustum.

2010 m. rugsėjo 17 d., penktadienis

Jau auksina ruduo

Kiekvienas rytas-saulės takas,
Jos pradžią švintančią širdy jauti,
Pasveikinu paukštelį margaspalvį mažą
Juk jo gyvenimas čirena lyg many.
Kai įdienoja,susuka lizdelį,
Kur cypsi jo vaikai maži.
Kaip mums prabėgo jau ši vasara,
Kaip gęsta rudens saulė žilų plaukų vilny...
Paukšteliai greit išskris,
Kokie jau dideli!
Dabar mažiau berūpi jiems tėveliai,
Bet savas lizdas artimas išliks.
Tik ačiū pasakyti gali,
Bet rūpesčiai dabar ir jiems savi.
Pabūkime dar kiek su čiulbuonėliais.
Žiema visiems vienodai atšiauri.

Mano metai

Prabėgę metai
Lyg sraunus upelis,
Kuris tarpekliais ir per pievas teka;
Pasiseka surasti jo ir pradžią
Daug greičiau ,
Jeigu kas dar pamoko ir pasako.
Parodo kelią ir vaga,
Kuria daug šimtmečių tekėjo,
Pasižiūri į tėkmę,
O galva nubalus ,plaukai išretėję...
Ir jei srovė čiurlena palengva,
Žinai ,su upeliu
Ir tavo metai nutekėjo.

2010 m. rugsėjo 16 d., ketvirtadienis

Svajonių namas

Šiaudinėje kraitelėje
Radau šiaudelių saują.
Statysiu namą- mažą mažą,
Be durų ir langų...
Ir tegu vėjas pučia,
Neužkliudys jis namo,
Nes nėra lubų nei stogų.
Pavasarį pasėsiu
Kviečio grūdą,avižėlę-
Jie buvo prie šiaudų,
Todėl pasipuošė trobelė
Gležnaisiais želmenėliais,
Atskrido bitės-
Bus grūdų.
2009 gruodis

Pirmas žodis

Išdygo žodis MAMA ,raidėmis papuoštas,
Ant balto lapo iš juodų siūlo dygsnių,
Iš kur vis girdimas žuvėdrų klyksmas,
O gal mažylio juokas?
Prie Baltijos pamėlusių bangų.
Paliksiu žodžiui vietos ir prie kranto,
Pasklinda jis ir kopose , ir tarp baltų beržų,
Matai, parašiau MAMA
Ir ant smėlio kauburių.
Pašauksi šiuo žodžiu ir atsiliepsiu
Ir prie šio žodžio grįšiu iš juodų minčių.
Nešuosi žodį ,sūrų jūros lašą,
Pakelsiu lapą prie melsvųjų jos akių,
Paseksiu pasaką ,kuriai čia vietos maža,
Ateina žodis iš sielos gelmių.
Gal šiandien nėra džiaugsmo,
Laimės maža maža,
Bet šypsosi vaikelis lūpose linksmu šypsniu,
Ateina žodžio magija lyg dykumų miražas,
Taip grįžta raidės MAMA
Pėdutėmis nuo smėlio kauburių
Ir skrenda į bangas baltuoju drugeliu.
2010 sausis

Saulės ratu

Pasaulis margas
Kaip Velykinis kiaušinis,
Kai po Kalėdų laukiame
Dar šventiškų dienų;
Nudažome svajas
Dangaus žydryne
Ir laukiame, kad bėgtų saulė
Geltonu ratu.
Pasaulis didelis,
Kada saulutė žiūri
Iš aukštai į žemę,
Per vandenynus skrodžia
Amžinu lietaus lašu,
O mums visiems gyvenimas
Toks apvalus ir mažas,
Kada skaičiuoji
Nuo Kalėdų-per šventes ir rūpesčius-
Į paslaptingus dieviškus namus,
Paruoštus prisikėlimui.
2009 gruodis

Dviguba vienatvė

Prieš langą dar mažytė obelis ,

Sodelis ką tik pasodintas.

Joks žiburėlis jo nebelankys.

Tušti langai, čia lankėsi mirtis,

O namas be žmogaus-

Toks vienišas tarsi be svirties šulinys.

Atrodo, taip dar neseniai

Už lango žiburėliai švietė prie keliuko,

Jis vedė į savus namus,

Kur ilgesys dar pasilikęs,

Prie durų laukia,pasitinka.

Ištiesusi rankas paleidžiu durų rankeną

Ir pačios kojos peržengia per slenkstį..

Patogiai padedu pavargusias rankas

Į Tavo šiltą delną...

Tada vienatvė lyg kalaviju

Sapno gijas nutraukia...

Už lango dar tamsu,

Žinau, toli nuo šių namų esi:

Tik aš savo pečius apsikabinus-

Niekas nebelaukia.

2010