Pasirėmiau pakrantėje
Prie sauso medžio stuobrio
Ir taip sunku ir neramu širdy-
Tarsi matau čia savo artimuosius,
Kurie neišgali nuo lovos atsikelti,
Tik pasakoja, kas dar buvo praeity.
Nuvirtusios jo šakos-silpnos rankos;
Jų vietoje tarsi akiduobės nereginčios
Taip primena nematančias akis.
O buvo taip gražiai gyventa-
Kiekvienas buvome vaikai, jauni...
Dabar tik pasakoti norisi-
Labai seniai kaip buvome linksmi,
Kur eita, ir kokie darbai,
Tarsi vaga į praeitį nuarta...
Kokia saldi kaip šviežios duonos
Atriekta gyvenimo dalis.
Jaunystė gali paklausyti,
Į patyrimą žalią lyg į delną
Daug saulės ir audrų, gyvybės pasisemti,
Kol stovi dar pakrantėje stuobrys.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą