2015 m. liepos 31 d., penktadienis

Iš mėlynos padangės





Ramus rytas išaušta ,
Kai naktis tyli
Ir vėjas į duris nebeldžia,
Mėnulis atsisveikina
Ir saulei atiduoda dangų...
Būk mano mėnuliu,
Būk mano saule,
Taip pasiilgau mėlynos padangės,
Kai vakarą palydžiu
Pasislėpusi už lango...
Pakėlusi sparnus
Žemai žuvėdra skrenda,
Grakščiai perskrodžia vandenį,
Panyra ir nusineša snape
Dar spurdančią žuvelę...
Ak, jai irgi skauda.
Tyli naktis,
Kai niekas negresia,
Tavęs negaudo...
Gal rudenėja?
Rytais jau klykia gervės...
Kas mano vaikelius apsaugos?




2015 m. liepos 30 d., ketvirtadienis

Byrėjo...



Šiandien toks vėjas
Ir lietus, lietus...
Akis į dangų pražiūrėjau,
Saulutė pamojavo vakare
Ir kažkur nuėjo...
Nuo visko pavargau
Ir šiandien pajutau,
Kaip diena trumpėja...
Ne vasara, kai tokios
Rudeniškos dienos;
Neužsilaikė net lašai,
Nuplėšė dar žalius
Saldinius obuolius
Šiandieną...
Byrėjo kaip sekundės
Į paskutinį vasarišką mėnesį,
Byrėjo...


Ona Baliukienė

2015 m. liepos 29 d., trečiadienis

Pasivaikščiojau



Iš anksto paukščiai žino,
Kad reiks kada išskristi,
Jie susuka lizdus
Ir tęsia savo giminę,
Prakenčia žvarbų gūsį,
Sulaukia oro palankaus
Ir pakelia sparnus...
Pasaulis toks platus,
Bet daug daugiau dangaus,
Į kurį pažvelgiau ir nustebau,
Nors ir kiekvieną dieną
Jį aukštai matau, –
Čia bėga baltas debesėlis,
Toks į ėriuką panašus,
Kažkiek net apsivėlęs,
Pašiauštas vėjo,
Ir bėga nykdamas toliau...
O dar aukščiau – sparnai
Plasnojančių žuvėdrų
Pamoja, atneša lietaus, –
Nupraus, pagirdys ir nuplauks...
Pavaikščiojau takais užžėlusiais
Ant žemės ir dangaus,
Plunksną pamirkiau,
Kur plaukia ir sugrįžta mintys,
Nežinau...



2015 m. liepos 28 d., antradienis

2015 m. liepos 27 d., pirmadienis

Tyla prieš audrą



Tokia tyla,
Kai nejuda net debesėliai,
Bangelės ežere
Nusirita į gelmę
Tik nuo mano kojų
Ir nedrąsu – brendu, jaučiu,
Kaip gurgžda smėlis...
Tokia tyla,
Kai leidžiasi saulutė
Į juodą debesies šešėlį,
Aplink rausva spalva nudažo
Visą dangaus pievą,
Septyni Šienpjoviai
Šienauti jos išėjo...
Žmonių darbai
Ir visos mintys,
Nuskaidrintos vandens,
Į dangų kyla
Net be vėjo...
Tokia tyla –
Tarsi prieš audrą,
Skubu jau vakare
Apžvelgti melsvą aukštį,
Šienauju mintimis ir grėbiu,
Ko žemėje nespėju...










2015 m. liepos 26 d., sekmadienis

Padėka



Širdis pašaukia
Ir širdis atsiliepia,
Kur tu bebūtum,
Net labai toli
Ar čia, visai šalia,
Gyvenimo verpetai sukasi,
Kaip laikrodžio rodyklės,
Sekundė ir minutė,
Visą valandą kartu...
Ko šiandien dar nėra,
Atves rytojus,
Padės prie kojų puokštę
Iš lauko gėlių
Ir palinkės žydėjimo,
Nors vieną vardo dieną
Gražiausių angelų giesmių...







2015 m. liepos 25 d., šeštadienis

Gimiau prie vandenų



Dangus ir žemė – vientisas pasaulis,
Vandens – kur kas daugiau,
O ten, aukštai,
Pro debesis prašvinta saulė
Ir tiek kitų pasaulių,
Pasiekiamų tik mintimis...
Kai pasemiu vandens į saują ,
Lyg veidrodyje ir save matau,
Kiekvienas grumstas – mano žemė,
Kiekvienas sielos lašas – tau...
Nepaprastas pasaulis – su paslaptimis
Ir artimas savo paprastumu.
Palaimintas gyvybės pradas
Vieninteliu žodžiu, –
Iš meilės gimstame,
Su meile grįšime,
Su meile švęsime sykiu...









Pasaulis – vienas



Nuo pat pavasario –
Pilni laukai gėlių
Ir paukščių giesmės,
Girdėtos, negirdėtos,
Kas dieną keičiasi žiedai –
Tai laiko žymės,
Lyg skriejančios kometos,
O skruostai saulėje –
Kregždėti...
Skrendu vis prie naujų,
Tarsi drugelis, ką tik išsiritęs,
Džiaugiuosi visą vasarą
Marguoju kilimu
Ir žaluma miškų
Nuo žiedo iki žiedo.
Ruduo...
Kai pavargstu, prisėdu, –
Koks šiltas saulėje akmuo,
Ant jo žaliuoja žiemą samanos,
Gyva po juo ir žemė,
Kažkas pažymėta...
Jau metas būtų pailsėti,
Bet balutes nuspalvina šalna,
Žėruoja tartum baltas skėtis, –
Tokia pati mano galva...
Oi, nevalia – liūdėti.


Ona Baliukienė



2015 m. liepos 24 d., penktadienis

Kasdienybė



Kas dieną saulė teka
Ir vakare užmiega,
Bet vis kitu metu,
Vis kitame taške,
Kiekvieną dieną matau dangų,
Bet vis kitokie debesėliai nardo
Mėlyname fone.
Kiekvieną dieną tariu tavo vardą,
Bet vis kitokia,
Vis nauja gaida,
Tarsi pražysta gėlės
Ir vėl užsimerkia,
Kai saulės nebėra...
Dėkoju žemei,
Padėkoju saulei
Už kasdienybės
Gražias minutes,
Ramiai akis užmerkiu,
Jei žvaigžde krisiu,
Gaudykit mane.
Aš – čia...





2015 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Gulbės ir žąsys



Augau prie ežerų,
Sraunaus upelio,
Bet gulbių nemačiau,
Gal jos praskrisdavo pro šalį
Ar būdavo mažiau...
Surinkdavau žąsų plunksnas,
Netgi rašiau, piešiau,
Nusmailintos ir lanksčios buvo,
Dūdelę iš jų padariau.
Ne grojo, plerpė,
Tarsi balta žąsis kieme,
Paskui mama pasiuvo pagalvę
Iš jų pūkų...
Net ir dabar priglaudžiu galvą
Ir tą garsą girdžiu.
Laukiniai paukščiai išskrenda,
O aš lig šiol budžiu...





Šilti žodžiai



Dosnus pavasaris žiedų,
Kvapni ir vasara,
Kai pievos nušienautos,
Sotus ruduo gausybe
Obuolių ir meilės,
Kurios net žiema neatšaldo,
Lieka užrašas ant lango,
Sniego - balto balto...
Rašau kasdien apie save,
Nesaugau ir nepasilieku nieko,
Net neskaičiuoju laiko,
Kad tavo širdyje
Tie žodžiai atsilieptų...
Po pagalve laikau
Brangiausius dienos laiškus,
Kad rytą atsibudęs
Paskaitytum ir paklaustum:
„Ar man rašei?“
Gal...
Jei žodis neataušęs.


Ona Baliukienė

2015 m. liepos 22 d., trečiadienis

2015 m. liepos 21 d., antradienis

Vakaras sodžiuje




Jau tokio gražaus vakaro nebus,
Per visą dieną pūtė vėjas,
Išblaškė lietaus debesis,
Bet ir visas mintis
Kažkur kažkam pasėjo...
Nepasikartos naktis,
Kada svajodama tikėjau,
Kad tęsiasi bekraštė
Kosminė naktis,
Kurioje esame visi drauge
Maža ir skaisčia dulkele,
Kuriai neleidžia kristi
Seserys ir broliai...
Nepasikartos ir meilės pirmas žiburys, –
Jis švietė daugel metų,
Visi vis į tą pusę ėjome
Ir tuo jausmu tikėjome,
Kaip amžinu žaizdru Dievų,
Kurį pakurstė Prometėjas...
Žinojimas – beribis,
Su juo – kančia,
Kad ne visur buvai,
Ne viską parnešei į žemę,
Ne viską parašei ant pergamento,
O už kiekvieną klaidą
Brangiai sumokėjai...
Nežinia – tai labdara,
Paslėptas lobis sieloje,
Kuris sudegs drauge
Su saule ir žvaigžde,
Kurią likimas lėmė...







Gulbinėlis


Kūrėjas ar...



Mes kuriame ir džiaugiamės,
Nes turime tiek proto ir jėgų,
Tiek sutelpa minčių,
Prisiminimų iš senovės giminių,
Kokia pasaulio įvairovė
Netgi tarp akmenų...
Pasiima į ranką,
Daugelis apžiūri – kietas
Ir amžinybę primena,
Vienas iš jo paminklą stato,
Kitas pailsėti atsisėda,
Trečias sviedžia,
Pataiko ir sugriauna pilį,
Svajonę dviejų milžinų,
Kurie kepurėmis supylė
Du kalnus panašius;
Apaugo jie mišku
Ir visi pamiršo jų vardus,
Liko akmuo...
Ką pasirinksi,
Kelintas būsi tu?
Galbūt statykime abu...


2015 m. liepos 20 d., pirmadienis

Dabar ir visada



Mamyte, mes greit augame,
Tu net nepajutai,
Kaip siekėme ir bėgome
Paskui tave akis pakėlę,
O tu mus pagavai,
Glaudei ir ašaras nušluostei
Ir tavo rankos buvo švelnios,
Kaip debesėlių garbinių puta...
Kiekvienas mūsų žingsnis,
Neatsargiai žengtas,
Ir kiekviena gyvenimo klaida
Tau atsilieps kaip dūžis
Ir nelaimės aidas,
Nes tu – mama.
Neskaičiavai ir neskaičiuosi,
Visas pamirši,
Visiems mylėdama atleisi
Ir gydys tavo žodis
Mūsų gyvenimo žaizdas, –
Tu panaši į saulę
Ir į žemę juodą,
Kuri paguodžia ir apgaubia
Savo šiluma.
Mamyte, tu gera.




Tostas Jums abiems


Skiriu Dariui vestuvių proga.


Gyvenime pasiseka ne kartą,
Bet vieną sykį – meilė,
Kaip ugnis,
Kuri nudegina ir laukia,
Ar iškentėsi visą laiką,
Kol bus galva,
Tarsi pavasarį pražydus obelis...
Ar tu kas dieną
Prie jos prisiliesi,
Pravėręs langą žvelgsi į akis
Ir visada pajusi laimę,
Kad tik su ja vis gyveni
Ir pabučiuosi tylomis.
Žmogus – tai dvi obuolio pusės,
Dažnai ne visas rausvas,
Bet po ilgų ilgų minučių
Prinokęs vaisius žemę apvaisina
Ir atveria trečiam duris...
Laimingų metų Jums abiems.




Praregėjimai


2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Sekmadienio prisiminimai



Nedaug rašiau laiškų,
Mažai kas man terašė,
Mačiau atvirukus senus
Su angelais sparnuotais,
Kitoje pusėje  išblukę žodžiai,
Datų skaičiai.
Dabar turiu albumą –
Brolių, seserų –
Daugelį dar saugoju,
Žiūriu ir nežinau,
Kas jiems parašė,
Mylimas ar draugas.
Tas palikimas – toks aštrus,
Nes paskutinė – sesė
Ir pati jauniausia
Iš mūsų septynių,
Tarsi savaitės dienos,
Suskaičiuojamos ant dešimt pirštų,
Kuriuos lenkiau vis pamečiui,
Rašiau ant pilkojo paminklo;
Skaičiai – tai gimimo,
Paskutinės datos...
Sekmadieniais pasimeldžiu
Ir kiekvieną paminiu, –
Tai mano širdies žodžiai,
Trumpas laiškas,
Pasiųstas į dangų...







Kiek paaugo


2015 m. liepos 18 d., šeštadienis

Gongų muzika



Kiekvieno mūsų viduje –
Padangių paukštis,
Basas plevena pažeme,
Batuotas dažniau klimpsta...
Kiekvieno mūsų laimė –
Balta plunksna, –
Gali rašyti danguje
Ir žmonių giminę išaukštinti...
Kalba garsai miške,
O pievose net smilga
Tampa smuiku,
Kai žiogas prisiglaudžia...
Širdis – tai būgnas,
Pritariantis ir vienintelis akordas,
Kad vis esi prie žemės,
Dar paukščiu pabūsi aukštyje...
Kiekvieno mūsų viduje –
Didžiulis noras – skristi,
Pirmu sniegu ar lietuje,
Nors kartą nusiprausti...
Girdi, barbena už langų
Ir pasakoja, gieda
Dar tėvų giesmes...
Tai mano, tavo sielos šauksmas.







Gėlių kalendorius



Savaitgaliais vis laukiu
Kažkokio stebuklo,
O laikas nematuojamas
Nė dienomis, nė valandomis,
Tiek buvo kalendorių
Ir vis keitė, keitė,
Visi atrodė tikslūs,
Vienas už kitą gudresni...
Gražiausias ir įspūdingiausias,
Paprastas ir paslaptingas,
Kada į gėlių amžių pažiūri,
Kiekviena ryte atsimerkia,
Kitos spalvą keičia
Ir pagal orą jas suskirstyti gali,
O visos myli saulę,
Nors ir pražysta vandeny...
Išsiruošiau į šventę,
Prisisegiau raudoną rožę;
Tik pažiūrėk, liepsnoja ir širdis,
Raudona tinka ir prie balto,
Papurtai galvą ir eini...
Galbūt išbluko saulėje
Vienos dienos svajonė?
Kas man atsakys...





2015 m. liepos 17 d., penktadienis

Vainiką tau nupyniau




Dangaus mėlyne,
Tu nuostabesnė už visus –
Už auksą ir žemčiūgus,
Pabirusius iš senos
Paslapčių skrynios,
O deimanto aštri spalva
Palieka gilią žymę...
Kada jauna bridau ir basas kojas
Usnys gėlė,
Bet rugių varpas skyniau,
Rugiagėlių vainiką
Sau nupyniau,
Ant galvos uždėjau...
Ėjai pro šalį,
Į akis tiesiai pasižiūrėjai
Ir į pačią širdį
Pabiro mažosios gegutės ašarėlės...
Lengvai siūbavo į šalis
Man ant krūtinės
Gintaro karolių vėrinys,
Visa virpėjau...
Oi, kaip mylėti
Ir žydėti tau norėjau.



Laimingas – tik akmuo



Medžio šaka žalia
Paklūsta vėjui,
Kur pučia, ten ir linksta,
Nė vienas lapas
Neskrenda prieš vėją,
Nes jaučia, kad galingas...
Tik audros paukštis
Blaškosi ir šaukia,
Jo riksmas toli sklinda,
Pakrantės akmenis suskaldo,
Kada pailsta, krenta...
– Kuo aš gimiau? –
Paklausiau vėjo.
Jis nieko nepasakė,
Tik aukštai pakėlė;
Apžvelgiau žemę,
Dangaus mėlį
Ir sugrįžau prie pilko akmenėlio,
Kuris ilgai gulėjo
Ir tylėjo...




Mėnulio išpažintis



Nekaltinkit manęs, nebarkit,
Mylėjau ir myliu, –
Tu – paskutinis blyksnis
Vakare skaistus,
Tu – paskutinis skrydis,
Gulbės plunksna pamesta,
Kuria tau laiškus vis rašau...
Pakilo debesys
Ir dangus apsiniaukė,
Ant juodo baltu parašiau:
„Tu – paskutinis vėjo gūsis,
Audros kirtis,
Svajonė paskutinė“...
Saulė susigėdo, nusileido,
Atvėrė savo paslaptį dangus, –
Aš gyvenu tik tau...







Šiandien...


Skiriu Mačionių kaimo žmonėms


Ranka pasiekiamas dangus, –
Jis – visas tavo,
Kaip tavo kelias,
Kuriuo dar eini,
Gimtasis namas, kur gimei,
Ir medis, prie kurio užaugai...
Oi, medžių daug matai
Pro savo kiemo langą,
Nes apšviesti takai,
Tarsi tėvų globos,
Vasaros saulės...


Aukštai – gandrų lizdai,
Aukščiau – tik debesys,
O dar aukščiau saulutė
Su žvaigždėmis kalbasi...
Kai mūsų kelias pasibaigs,
Ne vienas pasimels
Ir sukalbės už mus
Rytinę maldą...



Ona Baliukienė




2015 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Medžių ir drobės audinia


Ona Baliukienė

Kada buvau kitokia?
Kai vaiką supo lopšyje,
Kuris iš medžio skobtas,
Vytelėmis aplink išpintas,
Ant karklo svyrančios šakos
Nuo molinės aslos
Aukščiau kiek pakabintas,
Lyg į dangų viršūne pakeltas...
Linguoja mama koja supdama,
O kita siuva, mezga,
Tarsi savo jaunas dienas,
Vis į šaudyklę suka,
Siūlą veria, –
Viskas iš dirvų,
Viskas tik iš medžio.
Einu dabar per mišką
Ir visada jaučiu,
Ką medžiai kalba, –
Po kojomis jų šaknys,
Bijau užminti ant širdies,
Nes girdisi, kad plaka,
Kada prisiliečiu,
Palieka mano antspaudas.
Kas dieną keičiu rūbą,
Bet lieka vis tas pats kamienas, –
Raina žievė – mano senasis švarkas,
Jau medžio staklėse 
Žodis išaustas...






2015 m. liepos 15 d., trečiadienis

Pamąstymai



Užtvėrė tėvas kiemą
Iš plonų žilvičio krūmo šakalių,
Sukaišiojo į žemę,
Be jokių atramų
Ir auga,
Žali lapeliai kas pavasarį
Užstoja,
O žiemą – kiaurai matosi...
Sustoju šiapus,
O kitoje – tik tu
Ir žiūrime ilgai ilgai,
Kaip saulės spindulys
Tvoroje maudosi,
Užkliūva lapuose,
Į žemę nusileidžia,
Dagilio gūžta šildo,
Vaikus perina, –
Nestovi vietoje gyvenimas.
Kai nebebus tvoros,
Pasens arba sugrius,
Kada nukirs audra ar šaltis,
Stovėsime šalia abu
Prie amžinybės , kaip senos trobos,
Didžiųjų vartų...

Skiriu Arūnui Šmukštarui gimtadienio proga


Ona Baliukienė

Po lietaus



Paslaptingas jausmas
Sujungia pasaulį,
Kaip ir du paukščius,
Du žmones, skrendančius svajonėse,
Per miegus paliečia
Tavo ranką, plaukus
Ir abu sapnuojame
Tuos pačius sapnus...
Einame per pievą,
Kojos rasą braukia,
Ant galvos vainikas
Ramunių baltų,
Abu buriame ir klausiame:
- Ar mane minėsi,
Kai nebus manęs...
Debesis nulijo, pasitraukė
Ir prašvito saulė
Akių languose,
Nulenkė ramunė savo galvą baltą,
Tarsi abu mes...






Lelijos





Lelijos žydi
Nuo pavasario ankstyvo;
Karališkos – su karūna,
Paskui ir baltos,
Oranžinės, geltonos...
Oi, kvepiančios darželiuose
Iki vėlyvojo rudens.
Ne veltui motinos Marijos atvaizdas
Paveiksluose – prie kojų,
Danguje,
Pražydusi baltoji lelija...
Jos ir vandenyje,
Kuris ir mūsų žemę laisto,
Ir pratęsia gyvenimą,
Palaimina slapčia...
Lelijose – mūsų pasaulio
Tyras vaizdas,
Jos gležnos, bet ir ilgametės,
Nes taip sutvėrė jas gamta,
Net amžiną ramybę visi randa
Baltų lelijų apsuptyje...









2015 m. liepos 14 d., antradienis

Ave Marija



Kai saulė užsimerkia,
Pakeliu akis,
Naktis...
Gyvenu tik sau,
Pati su savimi kalbu...
Kuriu tik tau,
Ryte skaitysi,
Ką tau parašiau...
Klausau dainos,
Kurią dangaus skliaute
Prieš miegą
Parašė vieversys,
Į žemę nusileido
Su krintančiomis žvaigždėmis...
Pasiėmiau tik vieną,
Melodiją laukų,
Einu kas dieną
Ir einu...
Į savo vakarą einu,
Kad būčiau sau,
Su tavimi,
Kur taip tylu...






Praregėjimai



Drugeliai – vienadieniai,
Sparneliai jų – švelnūs, silpni;
Pakyla, skrenda ir sudyla...
Dažnai juos pakeliu, laikau
Ir pati susimąstau,
Kad mano dienos dyla...
Ne visos skaidrios,
Kaip vandens lašai,
Ne visos sūrios,
Ne visos peršviečiamos,
Nes ir drugelio sparnų apvadai –
Margi, spalvingi,
Kaip mūsų metuose
Drabužių siūlės,
Jos sutrupa, suyra...
Laikau apglėbusi savo vaikus,
Vaikaičiai į akis pažiūri...
Ar mato jie jose gyvenimą,
Kai švietėsi dangus
Ir lijo, lijo...




Po atviru dangumi





Dangus toks atviras,
Kai nėra debesų,
Net ir pro juos saulutė spindi,
Todėl ir tikime Dievu,
Tuo neaprėpiamu grožiu,
Dievybės tvariniu,
Kurio gyvendami ilgai
Dar iki galo nepažinome...
Kas gi galėjo skirti
Dieną nuo nakties
Ir šviesą nuo tamsos,
Jei danguje – tik begalybė,
Kas ją paskui sumaišė
Ir sukūrė neteisybę?
Vaikai sužino paslaptis
Iš mūsų ir iš aplinkos,
Dažnai juos supame,
Lyg vejame nuo juodų debesų,
Aukščiau nuo žemės keliame,
Bet kojos siekia žemę
Ir maži sužino,
Kad čia – klampynė...
Veju šalin juodas mintis
Ir baltu gandru sugrįžtu
Prie žemės motinos krūtinės.








Voratinklių burtai



Sugėriau ryto rasos tylą,
Apsigaubiau migla,
O ji iki dangaus pakilo,
Su saule pasisveikino.
Pragydo paukščiai –
Volungė, dagilis, mėlynoji zylė,
Pasveikino, kas gyvas,
Pievas ir kalvas,
Atsiliepė toli toli kažkas miške...
Takelis vinguriuoja lyg upelis
Palei krūmus,
Voratinkliai visur – prie tvenkinio,
Ant ilgų smilgų
Ir eglių šakose.
Sustojau, kai atsitrenkiau,
Apraizgė voras ir mane...
Gal šitaip meilė gimsta?
Suspurda tik širdis
Burtų tinkle...




Ona Baliukienė

2015 m. liepos 13 d., pirmadienis

Renku mėlynes nuo dangaus



Reikia gerų miškų,
Kad augtų ir žydėtų
Kas pavasarį mėlynės,
Reikia tylių pušynų
Ir atvirų kirtimų,
Kad avietės noktų,
Reikia, kad eglės oštų
Ir vėją užstotų,
Tada nė vienas žiedas
Tuščiai nežydėtų...
Oi, skinčiau uogas,
Mėlynas, raudonas,
Ir į burną dėčiau...
Reikia linksmų atsiminimų,
Kur vasarą bėgiota,
Iš tolo voveraitės
Patalu iškyla,
Geltonai lyg saulutės šviečia...
Nėra pas mus tokių miškų,
Tik mėlynas dangus
Už ežero palydi saulę
Ir bangelės tyliai
Ją paglosto...