Šuliniai

Kalnų beribės virtinės
Žemyną išvagoja,
Aplinkui jūra su aukšta banga.
Per smailias keteras eini,
Kaip žeidžia kojas!
Nematoma srovė-
Ištryškus nežinia...
Visai pakrantėje sustoji-
Putoja marios, pasitikdamos upes.
Atrodo, laikas čia seniai sustojo-
Tiek metų nesikeičia
Prieš akis didi gamta.
O gal nekintame ir mes?
Tiktai po margąjį pasaulį paklajoję
Sugrįžtame prie šulinių,
Kuriuos mums kasė
Mūsų protėviai senovėj...
Dabar iš jų dar atsigersiu aš.
2009