Varpas gaudžia

Kryžiuojasi keliai, kur varpas šaukia
Ir pinasi tradicijos bei papročiai,
Lyg nuo vandens, kai gimėme,
Lig paskutinio patepimo,
Kada išeiname į tamsą amžinai.
Dabar per kalnelius rituosi
Su saule širdyje, o rankoje darbai,
Kuriuos kasdien kaip rytmetį nešuosi
Į padėkos skrynelę, kad tiek pamačiusi-

Vis kažką nauja ir gražaus žinai...
Kai ant aukščiausio kalno
Pagaliau, kai vakaras ateis, sustosiu,
Palaiminimo paprašysiu iš gamtos,
Kuri mane lydėjo,šildė, glaudė
Ir barė, kada nepaklausiau gal jos...
Dabar girdžiu, kaip varpas gaudžia
Geriems darbams,-tarsi į švyturį einu ;
Padėk man atsigręžt į dangų, saulę,
Kol dar altorių iš gėlių turiu.
2009