2017 m. gegužės 25 d., ketvirtadienis

Gydomieji žodžiai



Saulutė prikelia gėles,
O jos atsidėkoja
Pirma šypsena,
Pražysta pievos, darželiuose šviečia,
Ant visų žolynų
Drugeliai atsibudę spiečiasi,
Žemė šildo kojeles
Ir šoka vieni prieš kitus,
Sparneliais švelniai liečiasi...
Meilė prikelia iš ligos patalo
Sunkiausiai sergančius,
Net pasmerkti mirčiai
Pradeda kalbėti...
Kalbinkime vieni kitus
Geru žodžiu,
Dangaus paveikslą pieškime
Nuo žemiškų darbų
Minutei atsitiesę.




2017 m. gegužės 24 d., trečiadienis

Šermukšniai

   

  Laisvoje pakriaušėje pasodinti auga keturi šermukšniai. Pražysdavo kasmet panašiu laiku, tik trijų lapai karpyti, žalesni. Savi, pažįstami iš mažens, nes tėvų sodyboje tokie žydėjo. Užpuldavo juos grambuoliai, ir žinodavome, kad jau reikia sodinti bulves, - žemė įšilusi.
   Mieste nėra tokio barometro ir bulvių nesodinu, bet šermukšnius aplankau, kai jie žydi ir uogas barsto...Žiemą jos raudonuoja, lyg sniegenų krūtinės, matau ir jas, lesančias uogas.
   Ši žiema buvo šilta, bet šermukšnių viršūnės neišsprogo, styro juodos šakos, kaip vaiduokliai. Tik vienas kitoks – lapai tarsi miltais apibarstyti ir žiedai kitokie, nejaučiu jų žiedų kvapo. Jis nenukentėjo, kas pasodino, apgeni...
   Įdomu, ar bus uogų, ar jas les mūsų sniegenos?




Gerumo ilgesys



Visi turime adatą širdy,
Dažnokai skaudžiai gelia,
Paskęsta mintys debesy
Ir tąkart būna gera gera...
Ne viena čia esu
Apšviesta saulės,
Ne tik mane pagirdo
Šaltinėlis, rasos lašas,
Ne tik prie mano kojų
Paukštis lesa...
Kada aplanko ilgesys,
Einu per žalią pievą basomis,
Gėlės nusilenkia,
Paglostyt prašosi...
Prisimeni?
Čia – mūsų gyvenimas.


Lukoševičius



Susitikimai


Ona Baliukienė

Mėlynas skliautas,
Kur balti debesėliai plaukia,
O saulė – iš paskos,
Ir pasivijusi paklausia,
Kur jie nakvos...
Ateik, motule,
Mes tave priglausime
Pūko pataluose...
Dvi akys
Tarsi žvaigždės seka
Ir paglosto skruostus, –
Su lopšine mano vaikai
Šiąnakt miegos.



2017 m. gegužės 23 d., antradienis

Skruzdės pėdomis




Pašildė saulė skruzdėlyną
Ir atsidarė visos durys,
Neša vaikus ir šildo,
Ruošia pietus,
Stato sargybą...
Žiūri į dangų,
Kopėčiomis lipa
Per liekną smilgą,
Laukinį česnaką,
Beržo kamiene įsitaiso, –
Ten yra visko...
Pakėliau galvą saulės link,
Seku jai iš paskos,
O tenai – gyvenimas,
Beribis ir trapus,
Mažytei skruzdei,
Gėlei, smilgai...




Sename sode



Tylai einu per seną sodą,
Čia – obelys,
Senesnės už mane,
Joms pagarba – kitokia,
Šventa kalba...


Šaukia vaikus varnėnas,
Vaikai – mane,
Visi mes – žemės lopinėlyje
Tokie maži,
Kaip saulė danguje...




Palaiminta diena


Visai ne gėda
Ant akmenėlio atsisėdus
Iš džiaugsmo verkti...
Pažiūriu į dangų
Ir iš jo byra
Žiedlapių lietus...
Gal ašara?
Šiandieną – saulė,
O ryt – audra,
Nupraus iš atminties
Tamsiausias dulkes,
Vėl giedrysis dangus,
Žibės rasa...
Kas širdyje, tas akyse, –
Atsiveria pasaulis
Ir man, ir tau,
Kada esi šalia...
Parėjau, matai mane?
Užmiega vakaras
Ant kelių
Su varnėno giesmele.






Baltosios alyvos



Myliu tave...
Pasaulis nebeegzistuoja,
Yra tik tavo akys,
Debesėliai – du balti,
Nukritę du balti žiedai
Prie mano kojų
Ir tavo šypsena – tokia naivi...
Lyg netikėtume abu,
Kad rudenį ir lapai krenta,
Žiema nubalina laukus,
Nutiesia per upelį tiltą,
Kuriuo dar pas tave einu
Priglausti abi plaštakas
Prie baltų smilkinių.






Gėlėlei




Myliu Tave ir tu žinai,
Gėlele mano,
Kukliais baltais žiedais
Pražystanti prieš saulę...
Namų vėsa ir šiluma
Atneša laimę,
Palaistyta tyra srove,
Kuri gyvenimo paveikslus...
Mažai kam išsakau
Savo jausmus
Ir dalinuosi laime,
Atsiprašau,
Kad varginu.





Rūbai



Pavasarį lapuočiai keičia rūbą,
O aš gimiau egle,
Tik pumpurai nauji,
Kankorėžiai užmezgę
Pakeičia spalvas...
Įsirėmina paveikslą,
Pasikabina jį ant sienos,
Bet jį pamato tiktai ta karta,
Spintoje kabo rūbai padėvėti
Ir laukia, kada juos išmes...
Oi, kiek prarandama,
Jei iš rėmelio, rūbo sprendžia
Apie gyvenimo spalvas...



Ona Baliukienė


2017 m. gegužės 22 d., pirmadienis

Kitas pasaulis



Vaikai nežino,
Nepripažįsta melo,
Pasaulis jiems – gėlės žiedelis,
Kiekvienas medis – gyvas,
Kalbasi su saule,
O tie garsai – tikroji laimė...
Neužbaigei dienos darbų,
Bus tavo pamoka
Prie sąsiuvinio namuose,
Su muzika Bethoveno
Atsivers kitas pasaulis...




Pusryčiai


Visi turėtų pusryčiauti namuose,
Su sava šeima,
Prie bendro stalo,
Garuojantis saldžios arbatos aromatas,
Maldos, ramybės žodžiai,
Kam nepakyla net ranka,
Tam artimo globa senatvėje,
Nors šviesioje palatoje.
Mačiau ir gatvėje nakvojantį
Po daugiaaukščio balkonu,
Suskaudo net krūtinėje.
Mačiau paralyžiuotus senukas –
Vieną, vežimėlyje po pusryčių
Atvežtą į lauką,
Kad įkvėptų gryno oro,
Kitą, nekalbantį nė žodžio.
Randu ir ieškančių skelbimus,
Namo negrįžtančių senolių.
„Koks jų laukia likimas?“–
Netyčia pagalvoji...
Visi mes esame nuo Dievo
Seserys ir broliai.






2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis

Atgimusios mintys



Esu iškritęs iš lizdo paukštelis,
Atskrenda mama ir tėtis peni,
Kiti vis skubina:
Pakilk...
Esu nukritęs baltas žiedas,
Vėjas papučia – skrendu,
Jis rodo kelią:
Žydėjai ir buvai,
Gyvenimu nenusivilk...


Esu žibintas vakare,
Uždegs, kai saulė nusileis,
Širdies dūžiai nurimę
Ryte – dilgt,
Atgimk.





Pilko žvirblio pastebėjimas



Mus jungia tėviškės
Miškai ir atmintis,
Kur mes bebūtume,
Dar kalbame lietuviškai,
Kiti pas jus paukščiai,
Bet debesys aukštai
Per dangų vis tie patys plaukia...
Pas mus nutilo vyturiai,
Varnėnai nebegieda,
Peni vaikus ir laukia,
Kada ateis ruduo,
Išskris šalnų sulaukę...
Čirškės lietuviškai tik žvirbliai.


Obuolių pinta



Kiemo medžiai – mano broliai,
Kaip juos bevadinčiau,
Jie – pavėsis
Ir nuo vėjų
Gali man apginti...
Baltas beržas – tai bernelis,
Kuriuo taip tikėjau,
Jo šakelę, svyruonėlę,
Visada mylėjau...
Klevo nosį bukanosio
Buvau užsidėjusi,
Jis ir vėl gerai prilipo,
Parodęs man nosį...
Ievos kvapas taip svaigina,
Kaip tada Adomą,
Nešu obuolių priskynusi
Visą pintą…
Tau juos atiduodu.






Susiglauskime



Susiglauskim, debesėli,
Dviems lengviau bus plaukti, -
Vieną lašą,
Žemėn įsigėrusį,
Taip lengva pamiršti
Ar pėda užspausti...
Raskila prie tako
Žiba visą dieną,
Jos aky yr mano akys,
Baltas debesėlis,
Jame nusiprausime.




Gaivinantis baltas lietus



Krenta ir krenta
Žiedlapiai balti...
Tai – šakos verkia,
Ir ašarų lietus
Srovena upeliu
Pro du suglaustus delnus...
Bus vasara su griaustiniu,
Vaivorykšte nuo pievos,
Virš miško uoksų pasikėlusi
Nušviečia jau praėjusį
Ir juodą debesį,
Nemielą...
Oi, dabar tik nežiūrėkite
Į mano veidą,
Užsilikusią ir amžiaus gėlą.




Pašauktiems dangaus


Tėvo diena sutampa
Su žydėjimu alyvų,
Kai kvepiantys kiemai
Pasivaikščioti išeina...
Kasmet, kas gyvas,
Padeda šakelę atminties
Prie pilko lauko akmenėlio,
Šalia iškalto bareljefo...
Ateina čia vaikai,
Vaikaičiai jau išstypę,
Didesni už Tėvus,
Bet Tu tik iš dangaus matai,
Kaip žydi ievos,
Visų spalvų alyvos
Baltųjų obelų pavėsyje...





2017 m. gegužės 20 d., šeštadienis

Vieno kiemo vaikai



Susitinka kiemo vaikiai
Po penkiasdešimt metų,
Pražilę smilkiniai,
Nors dargi neseni laikai...
Susėda kavinukėje prie stalo,
Pakelia alaus bokalą
Ir vėl susipažįsta,
Tarsi ir naujai,
Nedrąsiai klausia:
- Kur tavo vaikai?
- Toli toli išskridę,
Kur sklando sakalai,
Ar nežinai?
Dabar visiems dar aišku,
Kas bus po dešimties,
Nebežinai...
Tuštėja mūsų inkilai.




Tyli kalba



Nuo pat mažens išmokau
Užsičiaupt prieš vėją,
Susigyventi su savo skausmu,
Nešaukiant, labai tyliai,
Pakalbėti ir su tavimi
Savo balsu...
Išmokau iš beržų suprasti
Žemės kalbą,
Savo vaikus jie mokė
Dygti kalneliuose ant smėlio,
Ant apleistų
Plokščių namų stogų,
Iš po kitų medžių šaknų...
Auga palinkę, pasirėmę,
Dar savo lapija užstoja
Mažytį paukštį inkile
Nuo karštos saulės
Ir plėšrių audrų...
Tyli kalba būna garsesnė
Už tūkstantį garsų.




Laikini namai



Jau išsirito iš kiaušinių
Pavasario vaikai,
Kiti gi bėga takeliu,
Lyg saulė ritasi,
Žemė dosni, šilta,
Pėdos, rasos pripiltos...
Darželiuose sumirga tulpės,
Kai atsimerkia rytas,
Pražydo dobilai,
Soduose – obelys,
Dūzgena bitės,
Ant žemės guli du lukštai,
Nereikalingi...



Nesenstame



Nesensta senos obelys,
Tik samanų daugiau,
Rūgštesni tampa obuoliai,
Pavasarį pražysta –
Balta balta balta...
Net lūžta šakos rudenį,
Žemė dunksi,
Kai raudonskruosčiai krenta.
Tokia tikrovė
Ir dangaus valia,
Kad gyveni, kol skirta,
Privalai gražiai gyventi.



2017 m. gegužės 19 d., penktadienis

Karklo dūdos pasakojimas



Sodino tėvas obelis
Sodelio vidury,
Kampuose – kriaušes,
O vyšnias – patvory,
Kad neužstotų saulės...
Gimė sūneliai devyni
Ir kiekvienam – po ąžuolą,
Visa sodyba – klėtis,
Klojimas, tvartai,
Apsodinti klevais, beržais, karklais...
Gimė dukrelės trys,
Nukirto klevą, ąžuolą nukirto, –
Kiekvienai – skrynia kraičiui,
Joms pasodino liepas,
Prie jų – aviliai,
Dukart metuose išsuko medų.
Užaugo sodas,
Išsibėgiojo kiekvienas sau vaikai,
O motina vis verpė,
Lino gija nusitiesė lig vartų...
Ant obelų – gumbai,
Smulkūs tapo obuoliai,
Tarsi vienatvė, – karstelėję...
Sugrįždavo anūkai pamečiui,
Taip laukiami svečiai,
Girgždėjo vartai,
Nesigirdėjo piemenų dainos,
Apdulkėjo karklo dūdos;
Bežiūrint į baltas obelis
Ir mėlyną tą patį dangų
Pražilo tėvų antakiai.





Lapų muzika




Stoviu po žydinčiu medžiu,
O vėjas bėga šakomis
Ir barsto žiedlapius
Ant veido ir krūtinės –
Visa žemė nusėta,
Atrodo, baltais lašais lyja...
Paukščių čiulbesys – toks laikinas
Ir muzika staiga nutyla,
Kada nutrūksta stygos...
Nešluostysiu žiedų, –
Jie švelnūs, tarsi garsai lyros,
Nepurtyk, vėjau,
Šį vakarą šakų,
Klausausi lapų muzikos,
Žiūriu, kaip natos byra...





Po vieną laiptelį



Dangų nuo horizonto
Skiria medžių lapija žalia,
Pienių gelsvi dirvonai,
Upelio vingis skrodžia,
Balta žuvėdra šaukia pas save,
Kur mėlynuoja Baltija,
Balti laiveliai plaukia
Prie mirksinčio švyturio,
Visų kažkas vis laukia,
Moja...
Saulei – Mėnuo,
Vakarei – Septini Šienpjoviai,
Grįžulo Ratai kviečiasi
Į Paukščių Taką skristi gervėmis,
Kiekvienai žvaigždei
Rasti žemėj vardą
Po visų kelionių,
Pasiekus stačius kalnus
Kopti į svajonę...







2017 m. gegužės 18 d., ketvirtadienis

Pienės pūkuose



Didžiausia laimė,
Kada skrendi lyg pienės pūkas,
Skaidri diena ir šviesu sieloje,
Ramybė danguje,
O žemėje verda gyvenimas,
Lengva širdyje.
Būk man šviesa,
Bėgiosime po pievą,
Pūsime pūkus ir juoksimės,
Taip lengva pienės pūkuose...




Šventi prisiminimai





Lai būna daug šventų dienų,
Kada gali linkėti laimės,
Vardadieniai, gimtadieniai,
Velykos ir Kalėdos,
Pavasario žiedų nepakartojama
Spalvų gama...
Šventa pirmoji meilė,
Pirmas bučinys,
Šventas vanduo
Iš tyro šaltinėlio,
Šventa pirma
Plaukų sruoga balta,
Pirma raukšlė ant veido,
Dar nepakitusi akių spalva.
Kalbu ir persimaino žodis,
Dreba pertempta styga...
Lai bus ir kažkada
Vienintelis paveikslas šventas
Pilkame pašventintame
Akmenyje.





2017 m. gegužės 17 d., trečiadienis

Laukinės obelys



Laukinė obelis pražydo –
Balta galva, balta skara,
Pirmosios meilės įžadai,
Tikėdama tik ja...
Kiek skiepijo ir persodino,
Pritiko vien šita spalva...
Daug obelų sode
Ir visos tiki pasaka balta,
Kad atjos karalaitis,
Pasodins ant balto žirgo,
Aprengs balta vestuvine suknia,
Sumainys aukso žiedus,
Vaikus sodins po metų
Už baltai puošto stalo,
Įskiepys ir jiems meilę širdyje,
Žiūrės vis į kaštono žvakę,
Nebus žiemos audrų
Dangaus delne...
Deja, deja.



Baltai baltas



Buvo laikas – baltas pavasaris
Man ir tau,
Kaip gera pasinerti
Visa širdimi į obelų žiedus,
Šukuoti baltus plaukus
Prieš vėją atsisukus,
Sušukti: „Kaip žavu!“
Tavo laimės laikas –
Baltai baltas,
Nenusisuk nuo saulės,
Kiekvienas žingsnis –
Toks neatsargus,
Kaip krentantis žiedelis –
Nepaprastai žvitrus...
Papasakosi ir po daugel metų
Savo vaikams:
Oi, buvo tas pavasaris,
Buvo daug žiedų...