2014 m. vasario 28 d., penktadienis

Gervės



„Giesmių giesmė“ –
Ne vien tik apie meilę,
Bet ir apie šeimą,
Ištikimybę abiejų,
Kada jausmai tarsi upelis teka
Ir virsta net paukščiu...
Pavasario giesmė skardi,
Kai susitinka gervės
Ir klykauja ant pievų,
Dar sausų kupstų;
Pasistatys iš jų ir namą
Ir perins vaikelius.
Dabar giesmė – poravimuisi,
Kad išsirinktų arba pakartotų
Meilės dainą, –
Kaip darė ir senų laikų karaliai, –
Gyvenimas iš meilės
Virsta tyru upeliu,
Iš kurio jėgų semiasi
Visi gyvi
Ir tęsiantys gyvenimą,
Iš jo geria net debesys
Ir sugrąžina žemei gyvastį...
Geriu ir atsigerti negaliu.

2014 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

Poezijos šventei Anykščiuose




Mieliausios giesmės
Mūsų čiulbuonėlių
Anykščių Šilelyje,
Skaniausi grybai –
Baravykų rusva kepure pulkai
Ir voveraičių dygstančios galvelės,
Kur geltonuoja, žymi stirnų,
Briedžių išmintus takus,
Kaip vėliavėlės,
Kad grįžtume tenai...
Gražiausios šventės –
Anykščių bažnyčioje,
Kur uždegtos žvakelės, –
Būna atlaidai, –
Krikštynos kiekvienoje gryčioje,
O laidotuvės – gan retai,
Muziejus saugo angelai.
Oi, nuoširdžiausi posmai
Senoje koplyčioje,
Kur visada išmarginti skliautai,
Bet prie Šventosios
Jau nauji išdygo, –
Kaip Šilelio grybai, –
Rausvi Knygų namai;
Su dainomis ir knygomis
Sugrįžtame į tėviškę dažnai.




Statistas laikas


Dažnai neatskiriu,
Kada matau statistą
Ar vaškinę figūra,
Kai menas menui -
Toks neapčiuopiamas,
Netgi tiesiogine prasme,
Tik akys visada atspėja,
Kada iš vidaus pažiūri
Gyva ir atvira
Žmogaus, ne mumijos,
Sielos kertelėje
Dar nepaslėpta šypsena...
Nublunka foto nuotrauka,
Akių spalva išblunka
Ir keičiasi plaukų spalva, -
Tarsi nubyra seni lapai,
Medžio šaknys taip apsunksta,
Kad neišlaikiusios nugriūva
Laiko tėkmėje...
Taip viskas laikina
Ir danguje...




Dovana



Saulutė kažko susigėdo
Ir pridengė akis
Pilka skara,
Bet aš jaučiu,
Kad šviečia,
Todėl esu jai atvira...
Visi mes turime, kuo pasidžiaugti -
Dangaus mėlyne,
Ryto gaivinančia rasa,
Visi dar turime ir artimuosius,
Prie kurių gera prisiglausti,
Kai gaubia sutemos,
O saulė atsisveikina
Tiktai trumpam;
Su ja gyvename ,
Kol dega josios akys,
Būname, -
Kaip žydinti gėlė
Man ant palangės, -
Kurią padovanoju
Tau.




2014 m. vasario 26 d., trečiadienis

Prisiminimai dyla



Šį vakarą tylu,
Už lango plikos šakos šnibždasi,
Jos atneša tą garsą iš toli,
Tarsi Rubikių ežeras pakilo,
Ledo stora pluta sušilo
Ir tyžta prie krantų.
Prisimenu laivelį,
Polaidį prisimenu,
Kaip nendrė suposi
Ant ežero bangų,
Kai saulė rytą kilo,
Sėdėjau, irklavau
Ir aš, ir tu.
Metai – bangų mūša,
Jos iriasi ir iriasi
Gyvu gyvenimo srautu,
Prisiminimai dyla
Ir skęsta kaip akmuo...
Dabar šiek tiek jau liūdna,
Net graudu.



Vakaro ritmai



Kai žmogus šoka ir dainuoja,
Tada jis - pusdievis,
Nepakerta net vėzdas,
Triumfuoja prigimtis gyva.
Kada žmogus pailsta,
Ant akmens prisėda,
Bet skamba gitara...
Man šiandien vakaras -
Toks šiltas, saulėtas
Ir žvakė uždegta
Ant tokios židinio briaunos,
Nuo kurios krito
Alavinis kareivėlis
Ir sudegė širdis
Iš meilės ugnyje...
Oi, tango ritmas neša
Į kitas erdves.
Koks vakaras!





Snieguolė



Gražus pavasario dangus,
Kaip jaunikaičio akys,
Kai neša saulę
Ant savo delnų
Tarsi plaštakę.
Taip mirga, spinduliuoja
Jos sparnai,
Stoviu apakinta
Ir norisi bučiuoti
Kalnus, lygumas -
Visa, kas matosi.
Pirmoji iš po sniego
Prasikalė snieguolė,
Jai ir paskyriau bučinį -
Tegu dangus ir saulė
Pasižiūri.
Oi, koks gilus,
Platus dangus
Ir saulės kelias ilgas,
O mano akyse Vakarė,
Skaistus mėnuo
Širdy ledą tirpdo...






„Pamyslijau“



Skiriu Arūnui Raudoniui
Muzikantui ir aktyviam, doram žmogui

„Myslyk, nemyslijęs“,
Bet rytą saulė teka,
O vakare ir nusileidžia,
Dienos ilgumas – povo uodega,
Tik visada sutampa
Nuostabūs lygiadieniai,
Kada atsirenki,
Kas kam, kai kam, kažkas...
O prie vandens kas rytą
Kiekvienas pasilenkia
Ir nusiplauna sau akis,
Be abejo, rankas,
Bet daugelis net kojų nesušlampa
Ir vėl įklimpsta į balas...
Rūbą gali pakeisti,
Kai sušlampa,
Išsidžiovinti saulėje,
Kada ilga diena.
O žiemą ką daryti?
Šalnos neužtenka,
Kad užadytų visas eketes,
Nukaltų adatas šventas.







2014 m. vasario 25 d., antradienis

Senaties albumai



Ieškau gėlės,
Kuri ir tavo atvaizdą atkurtų
Iš seno nuotraukų albumo,
Paliečiu apkarpytus kraštelius,
Kurie taip sutrūnijo,
Kad lūžinėja,
Trupa pro pirštus,
Tarsi seni prisiminimai,
Ir virsta dulke,
Kuri nusėda tarp keturių kampų.
Vidury stalas,
Ant kurio kitas albumas:
Po dvidešimties metų,
O vėliausias – keturiasdešimties,
Čia auga namų medis
Ten, kur buvęs
Pasėtas grūdas senaties...
Didelis baltas žiedas
Gelsta,
Kol pats nužydės.








Ilgesio metai



Man gera,
Kada tu laimingas,
Kai akyse –
Beribis ilgesys,
Net saulė lenkiasi
Prieš ilgų metų
Slypinčią ištikimybę,
Kuri prabunda ilgesy...
Prasideda diena
Ryto aušra
Ir bėga,
Paskui šviesą bėga;
Tyla sustoja
Vakaro šešėlyje ilgai...
Kiek tos šviesios dienos,
Kada taip ilgu
Šviesių akių,
Paskui – tik mėlyno dangaus...
Ar tu tą ilgesį jauti,
Aš nežinau.





Kalija


Kiek mažai reikia –
Tik suskaičiuoti minutes,
Pakęsti nerimą besaikį,
Kai laukiamas ir mylimas
Paskambins į duris,
Atvers tarsi vartus
Į gražią pasaką,
Tik su laiminga pabaiga,
Kai tapsiu iš varlės
Gražiąja karalaite...
Kai ištirps ledas,
Nebus eketės,
Į kurią rieda dienos,
Semsiu visa širdimi
Ir tavo gelmės vaisių...
Oi, giliame dugne – akmuo,
Jis guli pasislėpęs
Ir skaičiuoja minutes...
Kai liks sekundė,
Balta kalija pavirs,
Ir baigta.






Ilgiuosi žiedų



Laukiau pavasario,
Lyg pirmos meilės,
O jis atėjo nelauktai;
Žiūriu po kojomis -
Snieguolė kalasi iš grunto
Į saulę pažiūrėti,
Ar jinai aukštai.
Ko tavo baltosios akelės
Žiūri vėl į žemę?
Čia šaknys pašalą nusimetė, -
Jis taip dar negiliai,
O ir pirmoji meilė
Dažniausiai dega tartum saulė,
Bet gęsta vakare
Tarsi žiedai...
Tada prisimenu, kas buvo gera,
Vėl laukiu aš tavęs,
Kad pasakytum:
Myliu,
Atneštum ir snieguolių,
Nors vieną žiedelį...
Kodėl tu nutilai?






2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

Laimės paukštė



Nulaužė vėjas
Beržo šaką,
Liko gilus randas,
Bet vėl pavasarį
Teka sula
Ir gyja žaizdos,
Prieš saulutę šildosi
Ir naujas žalias pumpuras, -
Kaip gyvastis,
Būtis nauja...
Susuko paukštis lizdą
Ir varpeliu prašneko
Mažieji pumpurai lizde:
Tu būsi motina,
Gera žmona,
Savo vaikų gražioji paukštė,
Su dėme ant kaktos
Šventa.




Esu žemės varpelis



Būčiau erelis,
Varnos pavydėtų,
Jei būčiau žvirblis,
Katinas suėstų.
Jei būčiau ąžuolas,
Menkais žiedais žydėčiau,
O šernai aplink knistų
Ir giles pasėtų...
Jei būčiau drebulė,
Visais lapais drebėčiau,
O pūkai skristų,
Kur vėjas panorėtų.
Jei būčiau srauni upė,
Į vandenyną bėgčiau,
Bet mažo upeliuko
Nesmerkčiau, o gailėčiau, -
Tegu jo srovės girdo
Kiekvieną,
Kuris kviečiasi;
Esu žemės varpelis,
Kurio balti žiedeliai
Iš labai toli šviečia.




Pasveikinkim pavasarį


Čia buvo , čia nėra
Baltos žiemos,
Sniego, varveklių,
Pražydo vėl baltos baltos
Snieguolės po langais,
Paprašė saulė
Pasaką pasekti,
Apie žibutę mėlyną, -
Tarsi dangaus skliautai,
Pražydę mėlynai...
Išskrido sniegenos
Raudonagurklės,
Atskrido vieversiai
Ir jų daina pakilo
Į dangaus beribį aukštį,
Prie debesų baltų -
Tai sniegenų karoliai plaikstosi
Ir krenta saulės
Spinduliai,
Lyg Baltijos melsvosios
Gintarai.



Vieversys



Būk man knyga,
Kurios lape – pavasaris,
Langas rasotas,
Paraštėje – giesmė,
Iš dirvos grumsto,
Dar neužakėto...
Būk man gėle:
Snieguolės baltu žiedu
Ir žibute melsva,
Nuo kurios rasos lašas
Rieda, rieda...
Būk man toks artimas,
Kaip tyluma,
Kurios klausausi
Į baltą beržą atsirėmusi,
O nuo šakos teka sula
Iš motinos juodos,
Kuri apgaubė galvą
Jau žalia skara,
Pakėlė rugio želmenį,
Kaip vieversį...
Būk mano vieversiu.






Proskyna


Iškirstas miškas
Atsodinamas pušelėmis,
Jeigu dirva šlapia, -
Eglių eile;
Prie proskynų išauga ir berželiai,
Kuriuos pasėja vėjas,
O po jais avietė sirpsta -
Tokia skani, rausva...
Krenta rasa ant žemės -
Jinai tyra, šventa,
Nes liko nuo drėgmės,
Kurią mylėjo žemė...
Oi, ji tokia sava!
Išskyniau, surinkau,
Bet liko proskyna
Ir širdyje...




Nuoširdžiai


Muzikos talentas -
Tai Dievo dovana,
Tai nuostabus pasaulis viename,
Kai muzika ir menas
Glosto saulės plaukus,
Todėl karšti delnai
Priliečia ir gyvenimo versmes,
Į kurias bėgti verčia
Ir jaunus, ir senus,
Nuo jų ir blogis pasitraukia...
Dainuok gyvenimo giesmes
Kad šviestų tavo akyse,
Dangaus mėlynėje -
Tik saulė.




2014 m. vasario 23 d., sekmadienis

Vyturėlio giesmė



Atsikeliu anksti,
Dar saulei netekėjus,
Visai juk nesvarbu,
Kad būna šalta, vėjas,
Bet kylu vis aukštyn,
Kur baltas debesėlis,
Giedu savo giesmes,
Kad nepamirštų mūsų
Gražus pavasarėlis.
Darau šimtus darbų –
Visus keliu iš miego
Žibutę – netgi iš po sniego,
Ir visada turiu jai žodį, –
Tokia ji mano giesmėje –
Trumpa ir nenuobodi.
Skubu sakyti „ačiū“,
Kad neaplenktų špokas,
Vidurnaktį nekeltų
Iš miego apuokas...




Ukrainos žmonėms



Tokia graži šalis,
Kur jūra, lyg ąsotis,
Mėlyna, pilna gėrybių;
Kokia graži kalba,
Kada dainuoja ten seni,
Gražus jaunimas...
Kokia siaubinga netektis,
Kai svetimųjų atnešta tvarka:
Baisiausias badas -
Išmarinti kaimai,
Tūkstančiai po antkapiais,
Kur kryžiai rymo...
Kokia jauki aušra,
Kai žmonės po tiek metų
Sprendžia sau likimą.
Pakėliau ir prie lūpų
Gražų žodį,
Tarsi kryžių...
Būk tik savo šalies dukra,
Būk geras jai, sūnau
Gimtosios Ukrainos.



2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

Koncertas



Prabėgo valanda, -
Kaip vėjo gūsis, -
Siela atsivėrė
Ir nunešė melodiją,
Į dangų pakylėjo.
Nėra čia žodžių,
Bet ją supratau
Ir plojau atsistojusi,
O kažkas nešė,
Ausyse skambėjo...
Koks gaivališkas jausmas,
Dievo dovana,
Kada sujungia žmones
Su saule ir tamsa,
Neperskiria net vėjas...
Dėkoju, kad turiu
Šią dovaną,
Kūrėjui.




Visada laukiamos šventės





Dar negirdėjau vyturėlio,
Gegutė užkukuos
Tik vasaros pradžioje,
Kai sužaliuos giria,
Pakils rugiai sužėlę
Ir uždainuos, –
Kaip visa Lietuva...
Pramyniau taką,
O dabar tenai – kelelis,
Juo eina žmonės su daina.
Ir kas galėtų jiems
Pastoti kelią,
Kada giesmė gyva?
Dar nesuka aplinkui trobą gandras,
Bet jis pribūna visada,
Kai su svita
Raibuoja, švilpauja varnėnai:
Kiekvienas su švarku,
O gandras – su varle.
Oi, užgiedosime visi
Per Užgavėnes, vakare!





Brangūs žodžiai



Daug žodžių yra sakoma
Prie vaišių stalo,
Kitus patiesiame kaip taką -
Tarp dangaus ir žemės,
Nuo praeities iki dabarties...
Brangiausias buvo žodis
MAMA,
Kada šaukiausi alkana krūties...
Ėjau gyvenimo keliu gruoblėtu
Ir alkis bėgo iš paskos;
Mylėjau vis gėles,
Bet įsidūriau į erškėtį
Ir „brangus“ žodį pamiršau...
Perku už pinigus gėles -
Jos iš labai toli,
Tokios gražuolės,
Bet visgi dovanoju
Jas brangiems žmonėms,
O gėda svilina akis,
Kad mūsų žemėje
Nežydi žiemą gėlės...
Atleiskite, brangieji,
Kad rūtą pamiršau.





Karklai



Aš Afrikoje nebuvau
Manau, kad ir nebūsiu, -
Iš paveikslėlių pamatau
Žirafas, liūtą...
Jis veja antilopę,
Kol ta nusilpusi pargriūva,
Po to ištrykšta kraujas
Ant gelsvo smėlio grunto...
Užsidengiu akis,
Nes ašara užkliūva
Ir degina kaip kibirkštis
Laukinio žvėries būvis.
Aš Afrikoje nebuvau,
Turiu tik Lietuvos erdves:
Mažus miškus ir krūmus,
Čia sprogsta karklas -
Jo kačiukai švelnūs,
Tik rausta po žieve,
Kai nuskini...





Knygos



Pavasaris kova
Tarp šalto vėjo
Ir saulutės šypsnio,
O aš viduryje,
Dar stoviu švytinti;
Nepastebiu nakties,
Seniai nebeskaitau,
Kas tik dėl miego parašyta,
Po pagalve laikau
Mėnulio pilnatį …
Pakloju patalą,
Jį apkaišau žibutėmis,
Čiobrelių galvas nuraškau
Ir supilu į virdulį...
Pakyla kvapas
Iki pačių debesų,
Gyvenimo taurė apypilnė,
Tada ir dalinu
Saulutei, vėjui,
Tau rašau į knygą...
„Pavasario balsai“
Kitaip jau žydi.
būras,
Anot K. Donelaičio,
Pagal Krėvę
Su kromeliu žydas.









Laiškai



Laivą skraidina vėjas,
Kada pakeltos burės;
Toli nuplaukdavo,
Net jūras perskrodė,
Plačiuosius vandenynus,
Kur nesutiko švyturiai...
Dabar tik mintys skrodžia,
Kaip laisvas paukštis kyla
Vis į tą žemę,
Kur tu nuskridai.
Pasiekia garsas,
Kai esame drauge,
Gimtinėje prie stalo susibūrę,
Čia – bendros šventės,
Tostai kaip drugiai,
O visada paskui mintis
Ir mano akys žiūri,
Kur plaukia laiškas – burė,
Atskrenda paukščiai,
Ant palangės tupiasi;
Paglostau ir labanakt
Pasakau.


2014 m. vasario 21 d., penktadienis

Užuojauta Onutei Misevičienei




Mylimai giminaitei mirus

Išeina žmonės,
Kur keliai nepažymėti,
Atgal rodyklės nebėra,
Lieka trumpam vien pėdos,
Kurias atmins tik artimieji
Ir atsidus, kad nebėra...
Palieka rankraščiai,
Nebaigtos knygos...
Kas jas skaitys po metų,
Kai ateis kita karta?
Sustings laiškuose žodžiai,
Paguoda amžina,
Išnyks ir dings debesyse,
Kalbės tik pilkas akmenėlis
Gimtų laukų kalba, -
Kitos tokios nėra...





Skrenda gulbės


Monikai ir Mačionių žmonėms
Su pavasariu


Pakilk aukščiau, saulute,
Kur pakyla mintys,
Sušildyk ledą
Ir paleisk upes,
Sugrįžta jau į tvenkinį
Baltosios gulbės
Ir neša tau žinias,
Kad ilgesys stipresnis
Už ledo grandines...
Pirmas parskrenda gulbinas,
Apžvelgia virpančias bangas,
Kur properšose mirga spinduliai,
Lyg žiežirbos ugnies...
Maži ledokšniai
Gulbių neišgąsdins -
Kedena plunksnas,
Pliuškenasi, matau, jau nardo,
Tarsi sugrįžta mintys,
Kur melsvas tvenkinys...
Kur jūs, baltieji paukščiai?
Šūsnis laiškų,
Rašytų jūsų plunksna...
Dabar skaityk,
Mieloji mano drauge,
Saulute šviesk.





Po Maironio pamokslų


Gražiausios mūsų upės
Įvairiais vardais,-
Tarsi paglosto bangeles Šešupės
Senolis Nemunas,
Merkys per slėnius
Graužiasi tolyn giliai...
Mano Šventoji
Geria vandenėlį,
Sveikinasi su Nerimi,
Tada Dubysos
Skaisčios ašarėlės
Nuplaukia vilnimis
Į Kuršių Neriją,
Iš kurios Baltiją matys...
Koks sraunus potvynis pavasarį
Tas nuostabus sruvenimas -
Tai kraujas teka gyslomis,
Jisai ir mums neleidžia
Užmigt ramiai prie aukuro, -
Vis dirbame ir krauname
Į jį savo mintis...
Galbūt vaikaičiai paskaitys?







Kalbos sodas



Rašau po vieną raidę, -
Kada žodis šneka,
Kartoju ir kartoju mintyse:
Gyvenimas - tai sodas,
Iš kurio ir vaisius,
Į kurį subėga
Gimta tėvų kalba...
Prasideda tėkmė
Iš vieno grūdo,
Išdygsta viename grumste,
Pražysta šiltame gegužį,
Prinoksta burnoje,
Kada pragysta sieloje
Savos tarmės styga...
Padėsiu paskutinę raidę
Prie balto beržo,
Aukštame kalnelyje;
Pakyla iš tenai į saulę, -
Kaip K. Donelaičio „Metų“
Pamokslai ir malda, -
Mus vienija šis sodas,
Kur šulinys,
Troba.







Kielė



Aš - tik melsva kielė,
Kuri susisuka lizdelį
Ankštoje pašiūrėje,
Ant stogo užskrenda,
Rytais vis pasižiūri,
Kaip saulė teka,
Randa vabalą ar grūdą
Ir nešasi snape,
Kur vaikai cypsi,
Mankština sparnelius
Ir laukia savo skrydžio
Už jūrų mėlynųjų...
Kai vėjas ar lietus,
Net širdis sudreba, -
Kad būtų lizdas sausas,
Visi išskridę grįžtų
Netgi iš užjūrio;
Dabar taupau žodžius,
Kad būtų ne banalūs,
Kieliukai mano,
Brangios dukros, sūnūs...




Kalbos diena



Šiandien graži diena,
Kai galime didžiuotis,
Kad ir mūsų kalba
Pasaulyje sava,
Galiu rašyti „ačiū“,
Patį trumpiausią žodį,
Kurį supranta
Ne tik mūsų giminės,
Bet ir visa žmonija.
Už lango jau pavasarėja,
Per slenkstį šiandien žengia
Skambus žodis
LIETUVA.
Kokia graži mūsų kalbos
Aušra.




2014 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Kraštiečiai



Vis ieškau akimis,
Kur yra mano kraštiečiai,
Kur jų takeliai praminti,
Kaip atsidaro durys   
Trobų, klėčių   
Kur tautos grūdai supilti...
Renkuosi paprastą aruodą   
Kvietys, rugys ir aviža   
Tai mūsų visų duona
Ir ant sulos ąsočio
Nuo avižų šviesi pluta.
Vis randu gražų žodį
Tėvams, vaikams:
Ačiū mano brangieji,
Kad jūsų geros rankos
Pasineria upelio tėkmėje
Ir kasdien nusiplauna,
Kas lieka po darbų   
Sunki našta...







Knygų mugėje



Knyga – tai akys į pasaulį,
Pro jas praeina laikas,
Klystkeliai tušti
Ir pradedi suvokti,
Kad vientisas gyvenimas –
Nuo pat gimimo
Iki pat mirties.
Į knygą telpa
Visos mintys
Ir atradimai, netektys,
Kai knygą padedu ant kelių,
Ji guli tarsi kūdikis ir laukia,
Kada ją sups, vartys, –
Joje viso gyvenimo
Svajonės, patirtis.





Nerimo naktis



Prie mūsų saulės
Slenka, slenka debesys,
O mes - tokie maži
Ir laikas lyg šešėlis
Pakyla ir nugrimzta,
Kai atslenka naktis...
Dar kartą atsigręžiu
Į saulę debesy,
Tenai ir mėnuo
Žvalgosi
Ir žvaigždės taip arti...
Nė vienas nepaklausia,
Kas dedasi širdy,
Kada tamsa užvaldo
Dangaus akis.
Paglosčiau saulės plaukus,
Nušvito ir viltis,
Kad vis dėlto sulauksiu
Šviesos, kaip pilnaties,
Be debesų pilkų,
Tiktai giedros nakties.
Jei reikia, atsiklaupsiu,
Kalbėsiu maldą ateities...
Oi, kad jisai nuslinktų
Šį rytmetį
Ir nuo širdies...
Rašysiu savo nerimą,
Skaitysiu knygą -
Šventą raštą,
Gal padės?




2014 m. vasario 19 d., trečiadienis

Gedulas už žuvusius



Visa Ukraina
Paskendusi vilties ugny,
Į dangų kyla dūmai,
Kad uždanga jie būtų
Nuo priešiškų jėgų
Grasinimų ir šūkių.
Laisvi, gyvi ir mirę
Už savo šalį,
Krūtinėmis uždengę
Smurtą.
Dabar ir visada
Laimingi būsite,
O su visu pasauliu
Kilkite
Už ateitį ir kitą
Būtį.

Padėk jiems, Dieve


Stiprybės Ukrainai

Kur sklinda garsas,
Kai nakties glėbyje
Malda pakyla?
Veidai vis apšviesti laužų,
Iš lūpų žodžiai
Sklinda tik į dievą -
Tai prašymas žmonių
Ir pasišventusių tarnauti
Tyrai sielai
Ir siūlo aikštėje
Nepasiduoti smurtui,
Nenusilenkti velniui...
Dar girdisi gyva kalba,
Kad laisvė būtina, -
Kaip kasdieninė duona;
Tegu dangus
Išklauso žmonių maldą
Ir gelbsti gėrį.
Tikiu taika,
Tikiu gera valia,
Tikiu į žmonių maldos
Galią.
Padėk jiems, Dieve.