2020 m. birželio 30 d., antradienis

Panevėžys ir Rubikiai


Būna sutapimų gan dažnai,

Veriasi pasaulyje,

Lyg aiškiaregystė, –

Sueina pilki keliai,

Kaip ir žmonės,

Kiti dar klausia:

„Kur buvai nuvykęs?’’

– Kuo toliausiai

Nuo savo vaikystės,

Kuo toliausiai…

Tu šiandieną – man brangiausia,

Pamačiau ir traukinį,

Juo važiuodami keleiviai

Irgi klausia:

„ Kur tos vėžės baigiasi?’’

– Ties mažyčiu miesteliu Rubikiais,

Suneštais piliakalniais,

Lietuvos trečiuoju ežeru,

Lyg vaikystės ašara,

Aplaistytu.


Arlekinas



Artistas pasiilgsta scenos,

Kaip gimtų namų,

Kur motina augino,

Girdėjo vakarais lopšinę,

Paskui išeina vieškeliu plačiu

Ir lieka visai vienas…

Apšviestos scenos – sėkmės ženklas,

Bet užtamsinti langai,

Žiūrovų eilėse – plojimai,

O nematai veidų,

Į tave nukreiptų akių,

Tik po koncerto padėkoji

Gėles atnešusiems

Ir vėl eini į kitą,

Kasdienybės sceną –

Vienas.



 


Žodinis paveikslas



Galiu rašyti – tau,

Dažnai rašau – tik sau,

O žodžiai bus – tie patys,

Sudėsiu daugtaškius,

Vis tiek ten bus ir jausmas,

Mano akių kaitra,

Begalinis ilgesys ir skausmas…


Galiu skaityti – tau,

Dažnai skaitau ir sau

Prie lovos atsiklaupusi,

Ryto ir vakaro malda

Visiškai – tas pats, –

Ją jau diena išklausė,

Naktis dar nesiklauso…


Galiu mylėt gėles,

O tu – galbūt paveikslą,

Skirtingi mes abu,

Kaip vanduo su ugnimi, –

Viename – viltis,

O kitame – tik žodinis

Paveikslas.





Vilionės



Vilioja muzikos garsai,

Kai pirštai klavišais bėgioja,

Vilioja akių žvilgsnis –

Tai sena, sena

Jaunų dienų svajonė…

Senatvėje – dangus arčiau,

Ir bet kokia žvaigždė vilioja,

Akys nutolsta,

Debesyse – ilgesys,

Jaunų dienų svajonės…

Mažiau vilioja žodžiai, –

Muzikos garsai pavirsta

Į tolimą svajonę

Ir gilius gilius

Sielos atodūsius.




Paukščių balsai



Vasaros viduryje

Naujai sučiulba paukščiai, –

Nereikia sukt lizdų,

Vaikai paaugę,

Patys maisto randa,

Tėvai nebetveria džiaugsmu...

Dar neišskrido gervės,

Danguje nėra ir trikampiais

Skrendančių žąsų,

O mūsų gulbės – nebylės,

Kaip joms sunku…

Papasakočiau savo pasakas,

Klausytųsi ir bangos ežerų,

Kaip gintaro pilis nuskendo,

Mergaitė virto nebyle,

Jaunikis nepažino iš kasų

Ir kitą vedė,

Susilaukė ir vaikų…

Vieni poruojasi triukšmingai,

Kiti – tik vienu du, –

Todėl ir nepažįstu

Visų paukščių balsų…

Gegute būsiu,

Tau – daug daug

Linksmų kūku.



Atminties paveikslai



Prabėga metai, –

Vis kas nors –

Pro šalį…

Išblunka nuotraukos,

Bevartant trinasi albumai,

Lapai susiglamžo,

Pilkėja pakraščiai,

Akių vyzdžiai susitraukia,

Bet vis džiaugiesi,

Kad ir tiek matai…

Vaikams jų nereikės, –

Nebepažįsta, kitos kartos,

Savų ir jau spalvotų,

Daug turės,

Juda net rankos,

Akys vartosi,

O man – pilka

Vis prie širdies.

Nekaltinu vaikaičių,

Kad senų paveikslų nebevarto,

Nauji – iš atminties,

Tokių ir aš turiu

Ir jiems reikės…


Ona Baliukienė


Žemuogės



Didžiulis ežeras liūliuoja

Ir toks gilus,

Kaip sielos labirintai saulėje,

Lelijos – prie pat kranto,

Valtelių – daug lengvų,

O mums abiem – tik baltą, –

Prie mūsų amžiaus

Šiandien traukia…

Tu nebijok daugiau,

Ramiai uždėk man ranką

Ant nuogų pečių,

Per juosmenį laikyk tvirčiau, –

Tegu valtelė skenda

Per lygų ežero paviršių

Į mūsų bendrą laimę…

Raudonos žemuogės

Marguoja salose,

Jos mūsų laukia, –

Nuskins vieni jas paukščiai,

Suradę aukštose,

Nenušienautose dar žolėse,

Mūsų nesulaukę –

Plaukime…

Žiūrime vienas į kitą,

Raudonai lūpos nusidažė, –

Suvalgėme ne vieną saują

Per mūsų ilgą amžių…




2020 m. birželio 29 d., pirmadienis

Duetas



Man būna nesmagu

Vienai žiūrėti filmą,

Pasidalinti nuomone –

Reikėtų su bet kuo…

Man būna nesmagu

Raikyti duoną,

Už stalo sėstis – be draugų,

Gera pasidalinti rieke –

Su bet kuo…

Man būna ir tokia minutė –

Pučia vėjas,

Siūbuojasi banga,

Atplukdo ir iš gilumos

Saujelę smėlio,

Žarstai tik pirštais,

Liūliuojama giesmių,

Nors būtų dar geriau –

Su tavimi kalbėtis,

O su ne bet kuo…

Nesmagu, kad nedainuojame,

Kaip vienas – duetu, –

Būtų labai smagu…


Sodai



Žemėje – daug sodų,
Įvairiausių vaisių,
Ne visi prinoksta
Tuo pačiu laiku…
Vieni būna saldūs,
Bet nukrenta greitai,
O žieminiai – rūgštūs,
Paslepi į šiaudus –
Rūgštele gaivintis
Lig pavasario…
Rojaus obuoliukais
Šiandieną pabūkime,
Ant vienos šakelės –
Šitiek obuolių, –
Dažnas žiedas mezga,
Visą žiemą laikosi –
Lig pat pavasario
Nuostabių aušrų...
Nors šakelės – plonos,
Žiedlapiuose – meilė,
Taip ir šildo žodis,
Kaip ir mus abu.




Trys keliai



Trys keliai – į mišką

Ir visi jie – klaidūs,

Kurį pasirinksi, ir pats nežinai, –

Reikės brist per upę,

Pereit žalią pievą,

O joje – tiek meno,

Kurio iki šiolei

Dar nepažinai…

Upėje – lelijos,

Dugne – akmenėliai,

Gleivėti ir slidūs, –

Jais irgi ėjai, –

Todėl susitikom atviroje pievoje,

Mažos skruzdės neša

Šapelius iš miško

Ir parodė kelią – išmintą ir tiesų –

Į tamsius miškus…

Sukarksi ten šarka,

Ūbauja pelėda,

Bet eini taku,

Kur ėjo tėvai,

Jie pasakė mįslę,

Pasakas mums sekė,

Negaliu paklysti

Ir tu tai žinai.





2020 m. birželio 28 d., sekmadienis

Skynimai



Įsidėmėjau nuo mažens

Plikai iškirstą alksnyną, –

Ten subujodavo avietės,

Žemuogės raudonos,

Pažeme vijokliai pynėsi,

Maži berželiai stoviniuoja,

Svyruoti pasiryžę, –

Nesupratau, ar tai – gerai,

Ar tai – blogai…

Reikėjo malkų,

O kelmai trūnija,

Jų šaknys – gan giliai,

Kiekvieno neišrausi –

Lieka atminimui,

Kitiems laikams,

Kolei maži užaugs, –

Ilgai nesupratau, ar tai – gerai,

Ar tai – blogai…

Mačiau netgi užaugusi

Plikai iškirstus pušynus,

Dar aukštesni likę kelmai,

Šakas sudegino vidury skynimo,

Auga avietės,

Žemuogių pulkai...

Skyniau kibirais – nešiau vaikams,

Ir iki šiolei nežinau,

Ar baubė briedžiai

Tolėliau, pušyne,

Ar verkė apleisti kelmai…

Jaunas berželi, greitai kylantis,

Gal tu žinai?



Neišeik neatsisveikinęs



Neatsisveikink, neišeik,
Kovokime drauge
Už kiekvieną dar minutę, –
Už tos ribos užgęsta
Saulės spindulys,
Neišeik į juodą naktį,
Išeis dalis manęs,
Mūsų jaunystės metų
Ir niekas laiškuose
Nė dainose nepaminės.
Mūsų gyvenimas –
Baltos lelijos žiedas, –
Nakčiai užsimerkia
Ryte vėl prikelia
Linksma paukščių giesmė...
Kas man sakys šiltus žodžius,
Nors komplimento aidą,
Kačiuku dar pavadins?
Tik neišeik.



Ežero šeimininkas ir amsis - vasarotojas.


Vasara prie Siesarčio ežero


2020 m. birželio 26 d., penktadienis

Nemokėjome



Kur mes savo gražius metus

Padėjome?

Bijojome sakyti:

„ Myliu tik tave’’,

Oi, drovėjomės…

Net žvilgsnį slėpėme,

Nuo savęs ir nuo kitų,

Nepuolėme į glėbį,

O norėjosi…

Daug skaitėme romanų,

Taip nuo jų širdis virpėjo,

Bet tos istorijos –

Ne mūsų, o visų,

Savų ir nesukūrėme,

Lyg naujo rūbo

Nevilkėjome…

Kur dabar tu,

Kurio ilgėjausi,

O juk ir mes abu

Mylėti nemokėjome.


Pievų gėlė



Esi pievų gėlė,

Ramunė šviesiaplaukė,

Žiūri į dangų

Rugiagėlių akimis,

Kažko vis lauki…

O laimė – taip arti,

Paparčio lape susiraičiusi,

Žiedas tenai – giliai giliai,

Lyg pasakoje mintys…

Esi mįslė neįminta,

Ieškai raktelio aukso

Nuo ištiso poezijos lobyno...

Atrakinai, padėk

Arba drauge skraidinkime, –

Daug yra padangėje

Žodžių ir minčių,

Nesugalvotų minklių...

Tarp debesų gausybės – žvaigždės,

Tai – tavo meilė,

Tavo žodis tyras

Tvinksi...



Lelijos


Užutėkiuose ir pakrantėse

Lelijos baltos

Tik mums žydi, –

Ramesnis vėjas čia

Ir bangelių – mažuma,

Neįsiūbuoja ir galvelių,

Nerauna jų šaknų

Ir įsitvirtina giliau

Dumblėtame žvirgžde…


Pražysta ir darželiuose

Karališkos lelijos,

Jas neša prie altorių, –

Jaunos, senos, –

Marijai pagarba...

O man, kaimo mergaitei,

Užaugusiai prie ežerų,

Vandens lelijos –

Sielos atgaiva…


Užutėkyje merkiu kojas,

Šluostau vingiorykšte balta,

Nuplaunu ašarą drauge,

Patrinu rankas mėta,

Kai skauda širdyje...

Kaip – gera,

Kai su tavimi vasaroju,

Būk man šalia,

Kol vasara žalia.


Žemuogių pievelėje


Prirink man žemuogių saujelę, –

Turim šiandieną gražaus laiko, –

Tu šienauji pievą,

Atokvėpiu papustai dalgę,

Pasilenki prie ežerėlio nusiprausti…

Nuskink man vieną žemuogę –

Perpus pasidalinsime,

Mes – dvi gyvenime,

Kaip sulipdytos skiltys,

Neatplėš nė laikas…

Susuk į varnalėšos lapą,

Jeigu netils ant smilgos,

Kvepės mūsų sielų troba,

Lyg baltą Dievo avinėlį

Į pievas išgintume...

Boružėlės klauskime,

Ar lis šiandieną,

Ar išsipildys viltys?

Kai paskutinę uogą

Ramiai imsime,

Bus raudonesnė ir labiau prisirpusi.


Ona Baliukienė


Draugas



Draugą nelaimėje pažinsi, –

Per vestuves –

Tik meilūs bučiniai,

Pakeltame toste –

Vynas putotas,

Išgeri ir susimąstai,

Ar ne per anksti,

Gal per vėlai…

Myli – nemyli,

O draugystė pasilieka,

Byra štai žodžiai,

Lyg paskutiniai duonos

Kvapnūs trupinai.




2020 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Aukso vertės žodis





Niekas man nesakė,
Kai jauna buvau,
Kai užmovė žiedą,
Nieko nesakiau…

Pusę amžiaus laukiau,
Antrąkart klausiau,
Niekas nepaklausė,
Ko nerimavau…

Trečias kartas – tavo,
Sakai – suklusau,
Suolelis – toks senas,
Kliba iš anksčiau…

Dėkui, kad sulaukiau,
Bet – jokios vertės,
Neliko nė cento,
Ką prie aukso dės…

Ilgas lieptas



Niekada tu nežinai,

Koks man bus rytojus,

Paskutinė valanda,

Kokia valtele abu nuplauksime

Į Hado karalystę,

Kokie gąsdins iš visų šalių

Vaiduokliai, šmėklos,

O siūbuosis lieptas,

Vis bijosime nepaslysti

Ir į prarają nukristi…

Veda ir šiandieną

Vergilijus naujus įsimylėjėlius,

Skaitome ir grožimės

Atkurta istorija Homero,

Plaukiame keliu gudriojo Odisėjo

Neužsikimšdami ausų vašku –

Pasiklausyt sirenų...

Aklas aklą vedą

Ir karalių Lyrą,

Išdavystė – senas menas, –

Baimėje vis esame paskendę

Ir nustėrę…

Nepakeisime ir prigimties,

Pasakojimai – tokie seni, –

Jie mus seka

Per audras ir pučiant

Nepalankiam vėjui,

Ilgame liepte siūbuoja,

Pasilieka burių neiškėlę.




Po Rojaus obelimi


Pirmoji meilė – kaip motulės pienas,

Jis – nepakeičiamas,

Ant lūpų laikosi

Ligi amžiaus pabaigos,

Prisimeni akis nuleistas,

Pirmą dovanotą pievos žiedą,

Versmėje – atodūsius,

Neišsemiamus,

Lyg mėlynas dangus…

Neišeik į nežinomybę

Nepasakęs paskutinio žodžio:

„Kažkada, jaunystėje, mylėjau,

O dabar – sudie’’…

Tikėkime, kad ir danguje

Yra viena salelė,

Paskirta – tik mums,

Dar mylintiems ir artimiems,

Tada bus gera gera –

Išeiti ir vėl susitikti

Po Rojaus obelimi,

O prisidengus tiktai vienu,

Žaliu figos lapeliu,

Nebebus jau gėda...



Ilginkime trumpėjančią dieną



Nusišypsokime pasauliui,

Visiems artimiems,

Kas gerą žodį taria,

Nusišypsokime ir dangui,

Kaip šypsosi šiandieną saulė, –

Greit bus trumpesnė ir diena,

Apsiniauks ir veidas,

Bus santūresnė šypsena,

Dalinama gyvenimui…

Galėsime nupiešti sau paveikslą

Ant pamesto spalvoto

Klevo lapo,

Pakelto ledo ant žolės ryte

Surasti magijos ir pranašystės ženklus,

Įšalusius lede ir laukiančius

Pavasario mažuosius,

Miegančias karalaites...

Nusišypsokime – atšils

Ir vėl ilgės diena, –

Šypsena ir saulė visada

Užpildo dangaus erčią…




2020 m. birželio 24 d., trečiadienis

Joninės




Joninių ryte

Apsipylė Joninių dangus
Žvaigždučių spiečiumi,
Kartą metuose pražysta
Žalias papartis miškuose;
Apsipylė ežeras
Vandens lelijomis,
Pasisiūbuoja bangelėse,
Kartą metuose
Nužydėjęs, nebebus…
Apsipyliau šiltu vandeniu
Nuo kojų iki pat galvos,
Nusivaliau metų pelus,
Ne kartą savo metuose
Tikrai mylėjau,
Nukrito ašara į vandenėlį
Su paparčio vainiku…


2020 m. birželio 23 d., antradienis

Iš paparčio vieno grūdo



Papartis – nemarus,

Nors miške – daug vietos,

O įsitaiso tarp kelmų,

Biržių, viržiais pažymėtų…

Papartis turi daug šakų,

Taškeliais geltonais išmėtytas,

Jos žalios ir išlieka,

Kai apipusto baltas sniegas…

Papartis kyla iš gilių šaknų,

Iš taurės žalio vyno,

Burtininkas raito jo lapus,

Mergelei vainikėlį pina…

Kas jį pasėja be žiedų,

Nei vieno grūdo ąžuolyne,

Kas išnešioja jo vaikus,

Kaip apželia miškas žolynais?

Po krūmais tupi miško vaikiai,

Gražuolės fėjos su ilgais sijonais

Lapą į lapą trina,

Upeliuose tik jų palas velėja…

Paparčio žiedai plaukia

Iš dangaus rasos lašais,

Motulę žemę atgaivina,

Tada ir pamatai naują gyvybę…

Joninių vakare ir naktimis

Suokia lakštingala pamainomis

Su volunge, strazdais, kikiliais

Apie amžiną paparčio gyvastį.


Paparčio žiedo kvapas



Kiekvienas žiedas,

Kurio šiais metais nematei,

Yra paparčio…

Gal jis pražydo mėlynai, –

Rugiagėle dirvone,

Aguona, spindinčia rasa,

Rože – raudona ar balta,

Saule – geltona …

Kiekviena meilė – kaip aušra,

Tiki atradęs laimę –

Naują moną,

Praeina Joninių naktis,

Trumpėja ir tavo diena,

Nubyra ir žiedeliai –

Balti, raudoni ir geltoni…

Pakvipo šiandien liepomis,

Jazminas man – prie šono,

Tu visada rože kvepi,

Palaiminta svajonė.


Ona Baliukienė


2020 m. birželio 22 d., pirmadienis

Kančios randai


Jauno berželio –

Gležni lapai,

Švelnus liemuo

Nuo pat šaknų,

Beglostant paruduoja,

Oda pasišiaušia,

Seno – grublėtos

Ir su giliais randais

Šaknys ir stuomuo.

Bijaisi vėtrų, –

Darko, laužo,

Išverčia iš šaknų,

Kančia iškreipia

Švarų veidą,

Atsiveria šerdis,

O joje – daug skylių,

Vapsvos įsiveisia,

Kinvarpos padaro

Ligi viršaus takus.

Kiekvienas randas

Mena kančią,

Lieti ir nežinai,

Ar beržas čia,

Ar tavo artimas,

Ar pats su juo.



Ačiū už dainas ir įkvėpimą


Dosnus per vasarą paukštelis, –

Giesme dalinasi

Ryte ir vakare,

Sugeria dienos karštį,

Byra nuo sparnelių

Melodija rasos lašais

Į žalią žemę,

Kol sniegas neužkloja,

Surankioja gamtos natas…

Klausau jūsų dainos,

Per ją ir susijungia

Mūsų sielos, –

Mes – laikinieji paukščiai,

Į mėlynąjį dangų

Skrendame ir per audras

Su giesme ar su rauda –

Tas pats…

Pabūkime šį vakarą

Dainoje ir giesmėje.


Joninių laužai


Paskui akmenėlį riedantį...


Nereikia pykti ant žmonių,

Kurie tik nežinodami

Senas žaizdas paliečia,

Paverki tada gana dažnai,

Kad pusė amžiaus ar daugiau

Su vėjeliu nuskriejo…


Senas uolas dildo lašai, –

O debesys negaili nieko, –

Kur jaunas ir medelis,

Pražydęs edelveisas

Į tarpeklį rieda,

Lyg paparčio žiedas…


Neliesk mano žaizdų, –

Jose ir kraujas,

Ir sena tavo pagieža,

Pikčiausia nuodėmė –

Pavydas viduje,

Per amžius pirmu smuiku griežia.





Miško gėrybės



Striksi kiškis takeliu,

Per miškelį – skynimu,

Susitiko peliukus,

Panašius – pilkus, švelnius.


Ir panoro pakalbėti,

Ką jie valgo pažiūrėti,

Kokia jiems gardi žolė,

Kopūstėliai gan žali.


Tas pats miškas ir upelis,

Atsigerti visi gali,

Medžio palenkta šaka, –

Graužk, kiek lenda, – visada…


Kai į gylį jis šuoliavo

Rudą mešką pasigavo,

Ši pasiūlė pauogauti,

Žemuogių dar paskanauti…


Susigrizbo kiškis pilkius,

Kaip geriau jai atsikirtus:

„Letenom nesugraibysim,

Raus avietės, pasirinksim.’’


Meška kraipo rudą galvą:

„Toks mažutis, viską valgo,

O kodėl vis žvairai

Žvalgosi?’’



2020 m. birželio 21 d., sekmadienis

Vienas laivelis



Sužydėjo, sumargavo,
Raibuliuoja, žaižaruoja,
Ežero paviršius,
Skleidžiasi lelijos šventos,
Kai saulutė mirksi,
Geltos, baltos jų galvelės,
O kojelės mirksta…

Plaukia gulbės –
Baltos baltos –
Pasižiūri, pasimaivo, –
Nuo jų ritasi bangelės,
Ribuliuoja veidrodėlis,
Dieną naktį –
Linksmas…

Vedasi pulką vaikučių
Kryklės pažymėtos,
Jų kaktose – baltas takas,
Iš dangaus nutiškęs lašas,
Lemties veidrodėlis,
Kaip lelijos žiedas,
Ryte sužydėjęs…

Man – lelijos,
Tau – bangelės,
Mums abiems – vienas laivelis
Ir burė žvaigždėta,
Sėskime drauge, berneli,
Tegu pučia, pasiūbuoja,
Kaip leliją vėjas.




Pradalgės



Ankstyvą rytą rasoje
Tėvelis dalgį plakė,
Ankstyvą rytą su rasa
Išvarė pirmą pradalgę
Prieš Joninių
Trumpiausią naktį.

Ankstyvą rytą migloje
Skambėjo ašmenys,
Tėvelis pustė dalgę
Pradalgės pabaigoje
Ir šluostė prakaitą
Nuo kaktos…

Ankstyvą rytą su grėbliu
Skubėjau išdaužyti pradalges,
Tėvelis sėdosi ant šieno,
Suvalgė duonos riekę,
Išgėrė atneštos sulos,
Ačiū pasakė.

Ankstyvą rytą su rasa
Tėvelis davė dalgę,
Taip ir išmokau ja mojuoti,
Nugulė mūsų abiejų
Tiesios per pievą
Tarsi stygos pradalgės.

Ankstyvą rytą suokia nendrinukė,
Jai pritaria griežlė
Per karštį vasarą,
Pramokau joms pritarti
Ir pustant dalgę,
„Plak paplakt’’ – vis sakant...





2020 m. birželio 20 d., šeštadienis

Aukščiau už vyturį



Negera, kai sugriūva namas,

Kitą statyti – per vėlu žilam,

Sunku ir gaila,

Kirsti medį,

Į pamatus ridenti pilkus akmenis

Vienam…


Sunku ir gaila,

Kai pamiršti dainą,

Melodiją girdi,

O žodžiai – pasiklydę atminty, –

Sunkūs atodūsiai

Ir išsvajotos meilės troškulys

Dar aidi naktimis...


Gera klausytis vyturio pavasarį,

Paskui lakštingala jį keičia vakarais

Ir primena mums vasarą,

Paparčio žiedo paslaptį

Ir paskutinę laimės viltį,

Auštančią rytais…


Kai pasibels ruduo į širdį,

Dėkosim dangui,

Nuskrisime su angelo giesme

Giliau – nei žemės grumstas,

Aukščiau – už vyturį…

Ką prisiminsime, vaikai primins?





Trumpos naktys – ilgos dienos



Gera eiti per pasaulį,

Kai saulutė švyti,

Debesėliai plaukia, plaukia,

Žolė želia ir bujoja,

Šneka upeliukas:

„ Plaukiam, drauge plaukiam,

Kol mus meilė lydi’’…

Gera grįžti į namučius,

Kada tavęs laukia,

Tiesia ranką, apkabina

Ir prie stalo pasodina,

Duonos kriaukšle pasdalina,

Sako: „ Šaukiau, ar girdėjai, –

Širdis šaukė, šaukė,

Tavęs pasiilgau,

Labai pasiilgau’’…

Gera žvaigždele spindėti, –

Naktys – šviesios, tylios,

Svajose skęstant žavėtis...

Kokios dienos ilgos!