2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

Tai – mes




Mes – žmonės,
Gimę pokaryje ar per karą,
Praėję patikrą,
Ką leido ir neleido,
Pajutę žodžių karą,
Įvertinti ir neįvertinti,
O likome ištikimi žmonėms,
Tarsi prie ašmenų
Plieninio kardo prisitaikę,
Dar norime kalbėti,
Save ir kas jau nauja vertinti.
Mes – mokytojai
Nuo pat mažų dienų,
Savo profesijos nekeitę,
Savaip gi rašome istoriją,
Ką matėme ir ką girdėjome,
Nors nieko jau nebe pakeisime.


Nepriklausomų rašytojų sąjungos nariai Vilniuje



Šviesa nakties


Yra savi ir artimieji,
Šeima – vaikaičiai ir vaikai,
Kuriuos gerbiu ir myliu,
Kaip savo akį saugau
Jų šventą ramybę,
Kad jie būtų sveiki,
Gyventų dar ilgai
Ilgai...
Miniu ir mintyse
Mamą ir tėvą,
Brolius ir seseris,
Jie man – šviesa rudens,
Kuris artėja ir artėja,
Išnyksime visi, kaip dūmas,
Bet vis dar bus,
Kas paminės.






Visi gali kilti



Tarp sumaišties, skubos,
Kaip dangaus properšose,
Spindi gėrio saulė,
Mosuoja paukštis sparneliu,
Jis niekur neskuba
Ir tėviškę apžvelgia,
Kur kas pavasarį perėjo
Ir augino vaikelius.
Kilsiu aukščiau,
Plasnosiu viršum girių,
Ežerų ir upių veidrodžiais,
Kad suskaičiuočiau augančius medžius,
Tegu visi pamato,
Kaip drugelis skraido,
O ryt jo nebebus...




Padėka Šeškinės poliklinikos gydytojams


 Urologas Jurijus Makevičius

Kūryba – tai žmogaus galia,
Nes kuriame gyvenimą
Naujai kas dieną,
Kas gydo sielą
Savo šventume,
Bet ji – gilumoje,
O kūnas saugo
Pasislėpusią...
Lenkiuosi gydytojams
Ir priklaupiu net prieš kiekvieną,
Tarsi bažnyčioje,
Jie, be receptų,
Išrašytų vaistų,
Turi gyslelę pašaukimo,
Hipokrato davę priesaiką,
Kad kūne rastų sielą.





2017 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis

Prisiminimai iš kelionių



Kur žmonės vaikšto,
Ten susikerta keliai,
Į skirtingas puses nubėga,
Kalnų viršūnėse – dar sniegas,
O slėniuose jau ganosi
Naminiai gyvuliai,
Takus užverčia rieduliai,
Bet kopiame į kalnus,
Kiek pajėgūs...
Kodėl traukia kalnai,
Jeigu tarpekliuose – vien kryžiai
Ir gyvų gėlių vainikai,
O ant skaldos dažnai
Iškaltos pavardės išnykusių
Ir ant smailų dantytų
Kalno aukštumų
Įsikuria maldos namai,
Koplyčios?


Ne ir ne



Nemalonus, šiurkštus
Kartojamas žodelis „ ne“,
Tarsi rakštis,
Įstrigusi į akį,
Jo nepridengsi nė malda,
Kas sakė,
Ko kas nepasakė...
Nemyliu, nepatinka
Man jo apdaras,
Nosis kreiva
Ar žabalas,
Susideda į žodį „ne“,
Paneigdami juk nieko nepasakome,
Tik sau pirštu
Į akį badome...
Oi, kas ir sugalvojo
Neiginį,
Kai teigti patys prašome?




Prisiminimai


Juozas

Kada pakviesi tu mane
Į svajonių savo laivą,
Nematytas kapitone?
Noriu dar apiplaukti
Jūras ir marias,
Kur buvo vikingai senovėje,
Nuleisti prieplaukoje tyliai
Ten baltas šilkines bures...
Klausytis naktimis,
Kaip ošia, gūra
Banga į laivo šoną,
Krebžda šviečiančios medūzos,
Išgriebti jas ranka
Ir pažiūrėti pro ažūrą,
Ar ji tokia,
Kaip mes...



Iš vieno...



Iš žiežirbos atskilusios
Užsidega miškai,
Nusvyla pušys,
Juodi kamienai lieka
Ir dieną stūkso,
Lyg vaiduokliai...
Viena banga
Papūtus vėjui
Pakrantę liečia,
Nuplauna smėlį,
O ašarų lašai,
Į gniūžtę susispietę,
Grįžta į gilumą
Lyjant lietučiui
Ar prieš lietų...
Ištikšta saulės spinduliai
Ir tyliais vakarais
Per ežero paviršių,
Atrodo, dega pamiškė,
Kai kyla rūkas,
Šviečia...


Ant įšilusio vandens
Pliuškenasi trūkliai,
Jie deda kiaušinius,
Kad kitais metais
Išsiristų jų vaikai,
Gyvenimą pratęstų;
Iš vieno – tūkstančiai,
Dažniausiai vienas 
Senatvėje pasilieka.










Šeimos tėvas



Sunku gandrams
Palikt savo namus,
Pulkais išskrido,
O dar vienas kitas saugo
Ir slampinėja po laukus,
Jau vieniši, be draugės...
Ji pasirūpino vaikais,
Kad būtų saugūs,
Kelionė juk labai ilga,
O šaltis greitai slenka,
Alsuoja vėjas ir į nugarą,
Skubėti tenka...
Taip buvo, taip ir bus,
Kai tėvai pasirūpina
Pirma savo vaikais,
Užmiršdami save ir laiką...




Kaimynės gyvenimo istorija


Emilija Žvironienė prie savo namų


Prisiminiau kaimynę visai neatsitiktinai, kažkokia nuojauta pakuždėjo, kad sužinočiau, kaip ji dabar gyvena...Paskambinau savo vaikystės draugei Onutei ir papasakojo. Dabar galvoju, kad būtų buvę geriau ir nežinoti. Dažnai jautiesi laimingesnis, kai mažiau žinai ir apie tave mažiau kas žino.
Vaikystė prabėgo irgi kaimynystėje, jos vyrą Juozą Žvironą ir jo brolius pažinojau, nes ateidavo pas mus į svečius gana dažnai šachmatais, šaškėmis pažaisti, tada ir kortos buvo madinga net jaunimui. Eidavo į Strėlupio daubas lydekų, užsilikusių po neršto traukti, į Elmiškių ežerėlį vėžiauti.
Taip jau likimas lėmė, kad apsigyveno jų šeima dar arčiau. Buvo tarsi jungtis jaunimui susiburti ilgais žiemos vakarais, kaimams su kaimais bendrauti. Jie buvo labai svetingi, nors turėjo tris mažus dar vaikučius, bet drauge su jaunimu kalbėdavosi, klausėsi kaimo muzikanto grojamos polkos, valsų. Neprisimenu, kad patys šoktų, gal nepriimta atrodė jų metuose. Išsiskirstydavome paryčiais, o jie savo vaikelius užmigdydavo kitame kambaryje anksti, niekas niekam nekliuvo...Kaip gali kliūti žmogus žmogui.
Anksti mirė jos vyras, viena užaugino vaikus, prasigyveno per savo darbštumą, nusipirko Anykščiuose trobą, susiremontavo ir viskuo pasirūpindavo pati. Nelaimės neapleido, mirė sūnus, bet dar du suaugę liko. Kai buvau nuvažiavusi, aplankiau. Žiūrėjo ir juokavo, kad dar daug turi jėgų, prisiminė ir šokius, viską iki smulkmenų, bet nesiguodė. Sakė, kad visko turi pakankamai iki mirties...Pagalvojau, kokia laiminga senatvė savo namuose, o ir vaikai aprūpinti, turi savo šeimas.
Kaip ir visus senus, kankino tik nemiga, o gal ir skaudūs prisiminimai, išgyventos netektys.
Vaikai nuvedė pas psichiatrą, žinau jo ir pavardę, jis išrašė raminamųjų, bet nepadėjo, o gal ir ne nuo to gydė. Jai reikėjo ramybės ir šiek tiek paguodos, artimųjų šilumos. Gydytojui – kas, jis nežino jos gyvenimo istorijos: sena, ir tiek. Ką vaikai sako, tas ir tiesa. Vaikai pasirūpino ir nuvežė į psichiatrijos ligoninę, padarė neįgalia, sutvarkė dokumentus, o ji viską jiems paliko, savo noru pasirašė ant visų popierių. Gal nenorėjo barnių, gėdos jiems užtraukti, kas pamatuos motinos širdies gerumą ir meilę savo vaikams. Kai viskas buvo paruošta, išvežė į Svėdasų senelių namus visam laikui. Ir dabar ji tikisi, kad ten tik ligoninė ir ją paims, parveš į jos namus nors numirti. Dabar jai jau 85, solidus amžius, bet viską prisimena ir protauja. Paskutiniai jos žodžiai, anot Onutės, kad šalta su plonais rūbeliais , o namuose pilna šiltų rūbų, bet neatveža. Dar pridūrė, kad gelbėkite. Ką gali kaimynai pagelbėti, jeigu taip nusprendė savas kraujas – vaikai.
Apsiverkiau ir nežinau, ką daugiau pridurti.


Ona Baliukienė

Rudens puokštė





Didžiulis turtas,
Kad esu,
Turiu šalia tave,
Nors jau ruduo artėja,
Gražiausias tau skinu gėles
Ryte ir vakare,
Dangus gilėja...
Mieliausia – ta gėlė,
Kuri pražysta
Tau ir man
Ir nesvarbu visai,
Kieno darželyje,
Nes mato ją visi,
Praeinantys pro šalį...
Našlaitės trumpai žydi,
Neužmirštuolės – tik pavasarį,
Dangumi plaukia debesėliai,
Lyg tavo akys,
Žilos galvos
Žiemą
Vasarą.






2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

Po Žolinių



Ona Baliukienė

Nuo mažo iki seno –
Vienas žingsnis,
Ką tik prie motinos krūties buvai,
Žiūrėk ir pati jau glaudi
Savo kūdikį,
Glostai jo galvelę,
Kai nakčiai migdai,
Neapsižiūrėjai – pasenai...
Gyvybė ir mirtis –
Tokia akivaizdi apgaulė,
Kad neatsimeni, kada gimei,
O ir kada išeisi iš pasaulio
Nespėjęs atsisveikinti
Dažniausiai netgi su vaikais.




Žolinėms



Mylėkime save ir artimuosius

Mes paprasti ir laikini,
Kaip laiko gėlės,
Nužydi ir nuvysta,
Nukerta dalge
Ką tik prisikėlusius...
Tikėkime, kad bus
Gyvenimas ir danguje,
Ta amžina šviesa,
Nesutepta jau nuodėme
Iš juodos žemės,
Nors gimėme iš molio,
Prisikelkime tik savo sieloje...




Atradimai



Naktį pasineri į tamsą,
O miegas atneša sapnus,
Vis iš dienų šviesių,
Kada gyventa...

Rytas prikelia anksti,
Kai vasarą dar šilta
Ir užmiršti pūgas,
Net gruodą, šaltį...

Dieną ateina po tamsos,
Kada pažįsti artimus
Ir tolimus kraštus,
Tada ir atrandi pasaulio vertę.




2017 m. rugpjūčio 14 d., pirmadienis

Prigimtis



Gimiau prie tvenkinio,
Kuriame vanduo
Buvo pavasarį skaidrus,
Paskui jame antelės plaukiojo,
O norint nusiprausti
Reikėjo su ranka
Nustumdyti maurus,
Rudenį ten merkdavo linus,
Ir kilo smarvė,
Bet iš jų ausdavo
Ir baltus rankšluosčius...
Užaugau prie upelio,
Kur nereikėjo tilto,
Pavasariais pakildavo vanduo,
Tada ir permesdavo
Per jį kelis rąstus,
Jie atsiremdavo į sprogstančius medžius
Ir vis skaičiuodavau
Gegutėlės kū kū kū...
Per vasarą žiūrėdavau
Į tyrą vandenį,
Versmes, kur sūkuriuoja,
Raibuliuoja saulė,
Bridau ir perbridau,
Tarsi savo metus...
Beaugdama ir pamačiau
Gražiuosius ežerus,
Iš kurių išteka upelis,
Paskui virsta upe,
Ėjau per tiltelius,
Apačioje šniokštė bangelės
Ir nešė vandenis
Į upę Šventąją,
O ten žolė vingiavo srovėje
Visus metus...
Su Žolinėm pasveikinu tave,
Mano gyvenime,
Kregždė rudens pirma,
Be tiltų ir srovių.




Praregėjimai



Žemė sensta,
Sensta saulė ir galaktikos,
Kaip ir mes,
O po milijardų metų
Virs viskas dulke...
Oi, taip dabar noriu,
Kad mano planetoje
Gyventų tie žmonės,
Kuriems dulkė – laimė,
Kaip ir ši diena.



Kryžmės



Sujungia žmones upės,
Per jas kyla tiltai,
Jais eina, plaukia miniomis
Vieni pas kitus,
Kad pasimatytų, apkabintų
Seniai pažįstamus
Ir naujai gimstančius,
Savo kartos – žilus...
Upėms krantų reikia,
Kad tekėtų, tarsi takeliu,
Seniai seniai pramintu,
Per kaimus, miestelius
Ir girdytų miškus,
Javų laukus...
Duonai reikia grūdo,
Pasėto ir iškulto,
Iškeptos iš miltų,
Praskiestų vandeniu,
Suminkytos ir daugelio žmonių,
Per vidurį – kryželis,
Įspaustas motinos pirštu,
Kad ją palaimintų
Iš keturių kampų.







Kutosiai



Jurginai – kaip kepurės,
Yra šiaudų spalvos,
Margų ir dar kitokių;
Vieni į dangų,
O kiti į žemę žiūri
Neišlaikydami galvos...
Dabar žvelgiu į praeitį,
Į seserų darželį,
Patį gražiausią,
Prižiūrimą mamos,
Matau kutosius,
Kurie mano mylimiausi,
Tarsi klausyčiausi
Namų dainos...







Žolinės



Darbai, darbeliai...
Jie ritasi ir ritasi,
Kaip obuoliai sunokę
Nuo saldinės obels,
Kvepia ir migdo pokaičio...
Karšta diena rugpjūčio
Mus dar kels
Ir kvies į darbą,
Kad valgytume iki soties,
Klausytume ir jaustume
Kvapus ir dūzgesį
Ratuotųjų bitučių
Žieduotuose gėlynuose
Iki šalnų rudens...
Jau Žolinės už durų,
Vėjas rugio varpą iškedeno,
Pabėrė grūdus kitiems metams
Prie sodo ir obels...
Sulaukiau savojo rudens saulėto,
Tegu tik audros
Mūsų durų ir langinių
Gūdžiai neklebens...



Pamąstymas



Rašto žymė – ne balta paraštė,
Kur gali pažymėti
Varnele ar brūkšneliu,
Net klaidą pastebėti...
Greit neišsitrina iš atminties
Ir perskaitytos raidės,
Rytais išgirstas žodis
Atsiliepia vakare,
Kaip girios aidas...



Žydėjimas


2017 m. rugpjūčio 13 d., sekmadienis

Lietuvos gėlė



Toli nebėkime,
Lyg pasiklydę briedžiai,
Nuo savo namų,
Aukščiau neskriskime,
Lyg paukščiai be sparnų,
Neskinkime gėlių
Iš svetimų darželių,
Nedovanokime kitam
Ir turtų, kurių neturi,
Jau prie sodybų apleistų...
Padovanokime tik dainą,
Kažkada girdėtą
Iš baso artojo, šienpjovio,
Giesmes prie brolių,
Žuvusių karių...
Jeigu tiki,
Pakelk akis į dangų, –
Ten – šimtas vyturių...
Jurginą tau nešu
Iš mano gatvės, prie namų.




Rožės



Gyvenimas – ne vien tik rausvos
Gražios rožės,
Jos turi daug dygių spyglių,
Kurios visas spalvas užgožia,
Nes duria tiesiai
Lyg durklu į širdį,
Nelaukia žodžių:
„Aš tave myliu“...
Oi, pavargau nuo tuštumos,
Gyvenimo spyglių,
Atsiprašau ir rožių,
Kurias padovanojai tu.



Verpiu ir audžiu



Neteko būti pelene, –
Mažiausia – mylimiausia,
Globojo tėtis ir mama,
Pasakas sekė vis naujas
Apie pelenės kraitį...
O kraičio skrynioje –
Tik motinos skara,
Jos pačios verpta ir austa,
Nytys poškėjo ir daina
Mano mintis dar kaustė,
Kol pati sėdau į stakles
Ir pabandžiau tautinė juostą
Verti, austi...
Pasisekė ar ne,
Jums spręsti.





Baltosios naktys




Baltas krūmas




Neminėsiu žodžio,, piktas“,
Nerašau žodžio„ kaltas“,
Kai žiūriu į tave,
Į mėlyną dangų
Ir žiedais nusagstytą krūmą,
Žiemą ir vasarą baltą...
Nesakysiu, kad myliu tave,
Nes kiekvienas – jautrus
Ir be žodžių supranta.





Sekmadienis


             Mano gyvenimo vaizdeliai

Eilėraščių kelias

Rašiau mintyse, kol dar nemokėjau rašyti pasiklausydama, apie ką dainuoja seserys, ką maldoje vis kartoja mama, ką pasakoja tėvelis. Dažniausiai buvo graudžios tos istorijos, bet kaip ir lietus, nuplaudavo sielą.
Pradinėse klasėse jau paskyriau savo rašiniams vieną sąsiuvinį ir rašydavau. Per atostogas ganydama žąsiukus, prižiūrėdama arklius, kai jie būdavo ramūs, stebėjau dangų, žemės padarus ir kūriau, dažniausiai irgi dainų motyvais, eiliuotai.
Vėliau ėmiausi ir pjesės, kitų žanrų. Vertintoja buvo lietuvių kalbos mokytoja, kuri skatino rašyti.
Baigusi vidurinę svajojau būti teisininke, nes mačiau daug neteisybės aplinkui, ištremtų žmonių tuščias trobas, invalidą kaimyną Joną Pavilonį, kuris buvo puikus dainininkas, bet prarado kare klausą ir netgi kalbą – iš naujo mokėsi kalbėti ir neteisingai vadindavo daiktus. Nebėra jo gyvo, bet ir iki šiol negaliu su tuo susitaikyti.
Pagaliau įstojau į VVPI ir studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, bet neapleido mintis, kad reikia ne tik pačiai rašyti, bet skatinti ir kitus. Pasėtas grūdas juk visada išdygsta, kai yra tam sąlygos. Daug neišliko, nes rašydavau ir nieko nerinkdavau į vieną knygą. O rašydavau ir pamokoms besiruošdama, diktantus mokiniams, kad atitiktų išdėstytą medžiagą, įtvirtintų taisykles.
Tik po daugel metų, kai užaugo vaikai, pastebėjo mano kūrybą sūnus Pranas ir nustebo, kodėl mamos darbas ir jausmai nėra žinomi. Tik jo dėka esu tuo, kuo esu, nes atidavė savo kompiuterį, fotoaparatą, surinko biografiją, parodė paskyrą Blogs.
Pasėtas grūdas išdygo.


Ona Baliukienė

Giedrėjimas



Saulutė nusišypso,
Bet praeina valanda
Ir tamsus debesėlis
Link jos slenka,
Po juo pasislepia graži diena
Ir dangus apsiniaukia...
Nedaug pasaulyje vietų,
Kur ištisai vis lietus pliauptų,
Giedrėtų visa žemė,
Jeigu mes ramiai gyventume...
Nekiršintume netgi mintyse
Tautų ir rasių,
Neskirstytume blogio ir gerumo,
Nedalintume žmonių
Religijomis, kastomis...
Saulė šviečia visiems,
Bet gaila,
Ne visi ją matome.



2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis

Menas



Gražiausias menas –
Gėlių akys,
Kada jų pulkas,
Daug matai,
Tada ir supranti,
Kad švelniai teigdamas,
Žiūrėdamas į vaiką,
Suaugusį ar seną,
Jį nuoširdžiai įvertinęs,
Daugiau ir pasakai
Gilių minčių...
Bara tik vėjas,
Bet vėl glamonėja
Ir atsiprašo net gėlių...
Juk mes – ne lėlės,
Pabartiems būna
Taip skaudu.




Sveikinu


Pakelkim galvas,
Iš kur teka saulė,
Nubėkime taku,
Kur įdienojus čiulba
Visi paukščiai
Prie savo namų,
Tegu kartoja ir palaimina,
Tą skambų žodį
LIETUVA.



Griaustinio aidas



Mano karta – istorija gyva,
Bet vis priminti reikia,
Kas buvo iškovota
Per aukas gyvų žmonių,
Parako kvapą,
Karo gaisrų tvaiką...
Kada griaustinis dunda – nebaisu,
Nes gamtos jėgos kalba,
Nulyja ir šviesi padangė...
Po karo – visuotinė griūtis,
Kas jo nematė,
Vis kuria legendą,
O jis sugriovė likimus,
Paliko daugelį našlaičiais, –
Minčių ir sielos
Niekuo nepakeisi...




Spygliuotos sienos



Kai matau tolimus draugus,
Kurie dar mena Lietuvą,
Tarsi atsitrenkiu į sieną,
Už kurios – tik vardas
Mano tėviškės,
Bet ir kiekvienas grumstas
Iš jų žemės mielas...
Norėjau apkeliauti žemę,
Oi, daug ko dar norėjau,
Bet atsitrenkdavau į sieną, –
Ji buvo aptverta spyglių tvora
Ir saugoma kas dieną...
Dabar, atrodytų, esu laisva,
Bet sunksta kojos
Ir apleidžia jėgos.
Tegu keliauja nors mano vaikai
Ir vedasi vaikaičius
Į draugišką pasaulį,
Kuriame mažiau tų sienų.



Mintiju



Mintis – tai iš po medžio
Giliausių šaknų
Vis virbantis upelis,
Jo tėkmėje prasikala žolė
Ir tampa žalias,
Žalias...
Mintis – tai dangaus skliautas,
Kuris apgaubia šalį,
Iš jo teka lietaus
Skaidrūs lašeliai,
Vaivorykštės spalvomis
Kas kartą nusidažo...
Mintis – budėjimas
Šalia vaikų lovelių,
Kad šalia jų tvyrotų
Amžina ramybė,
Net vandenynas būtų žalias.

Rugsėjo jurginai



Kaip aš dėl jūsų stengiausi,
Mielieji mano mokiniai,
Pamiršdama savo bėdas,
Prie patalo budėjimus,
Kai augo ir savi vaikai,
Kaip į kapus savus lydėjau...
Prabėgo dienos,
Tarsi dangumi debesėliai,
Baltus keitė juodi
Ir vėl skaidrėjo...
Jurginai keičia tulpes
Ir vėl – rugsėjis...








Suknelė



Nuo studijų laikų
Vis atminty matau
Mano pačios siūtą
Margą suknelę,
Su ja baigiau ir mokslus,
Mokiau vis kitus,
Bet jau kitokio amato,
Kaip siūti posmelius
Iš knygų ir gyvenimo,
Įrėminti ir savąjį paveikslą
Į aukso rėmelius...
Oi, gaila,
Kad susidėvėjo ir paseno žodis,
Kaip ir ta suknelė,
Bet siūti noriu
Ir pasiųsti jums, –
Trumpas žmogaus gyvenimas...






Žmonijos giminė



Platėja giminė,
Tarsi pyragas ant mielių,
Kyla į aukštį, –
Nuo seno vis ieškojo
Nuotakų ar turto
Ir vandenynus įveikė
Prieš vėją, pavėjui
Su burėmis ir plaustais...
Niekas nepasikeitė
Nuo anų laikų,
Kuo ir dabar keliauji,
Lėktuvais, keltais, –
Įveikia nuotolius visus
Didžioji MEILĖ.





2017 m. rugpjūčio 11 d., penktadienis

Praregėjimai





Išrado žmonės dviratį,
Tolokai nuvažiavę
Įsigeidė lėktuvo,
Kad skrisdami matytų
Visą žemę,
Surado akmenyje žėrutį,
Pasidarė veidrodį...
Gal jiems upelyje vandens
Nebe užteko
Ar iškreipė jų veidus,
Raibuliavo?
Bet ir dabar jis rodo
Vaizdą atvirkščią,
O kitoje jo pusėje –
Juoda, juoda, tarsi tamsią naktį,
Nežvaigždėtą,
Kai noriu pažiūrėti į save,
Keliu akis į dangų,
Ką jis sukūrė,
Neprarandama,
Nesensta.