Rugpjūčio gėlės

 

Nelaukiu vasaros baigties,

Ruduo – auksinis,

Savaime pasibeldžia,

Kasmet ir panašiai ateina:

Vėjas nurenka medžių lapus,

Gėles apdengia šerkšnas,

Baltas sniegas…

Nelaukiau savojo rudens,

Netyčia atskubėjo,

Nėra su kuo palyginti, –

Saulė ir debesys – aukštai,

Seniai kalnus regėjau…

O taip dar neseniai

Gimtadienio žvakeles užgesinau,

Ilgiausių metų palinkėjo artimieji,

Šiandien žiūriu gėlėms į akeles, –

Jau kitos sužydėjusios…

Surinkau gražiausias,

Kaip rudens metus,

Vaza pilnėjo ir pilnėja, –

Su kuo palyginsiu kitus,

Su saule nuriedėjusia?

Paprasta diena

 

Mokausi pasidžiaugti

Paprastais dalykais:

Teka saulė, čiulba paukštis,

Čiurlena upeliukas

Pro mane…

Tokia užlieja sielą šiluma,

Kad pamirštu ir duoną,

Kurios sočiai neturėjau,

Jos neturėjo ir mano tėvai –

Visa šeima…

Pabėriau žvirbliams kruopų

Po tylinčia egle,

Suskrido, lesa, sparneliais plasnoja, –

Taip jie dėkoja,

Nesijaučiu kieme viena…

Daug ko išmokau,

Ko dar nemokėjau,

Slaugydama ir guosdama,

Vaikai – kaip žvirbliai,

Savo susuko gūžteles,

Seku jų skrydį per marias...

Ne viskas iškart duota,

Taupau ir duoną,

Mažą kruopą,

Džiaugiuosi paprasta diena.

Pupa

 

Sveikatos meldžiame

Ir sau, ir savo artimam,

Taip norime, kad mūs maldas

Dangus išgirstų,

Gyvybė – tai liepsnelė kiekvienam,

Duota ilgam,

Kad žemėje gyventume,

Nuo jos į dangų kiltume.

Mažą vadiname pupa,

Su pasaka ir dainele užmigdome,

Atvėręs akeles

Pamato motiną šalia,

Tėvelis pakelia į aukštį,

Didžiulė netektis,

Kai dangus neišklauso,

Per anksti nulaužia.

Upeliukams gurgiant

 

Užtenka vieno žodžio

Ar posmo dainos

Ir širdis suvirpa,

Pavergia balso aidas,

Kai į mane kreipeisi…

Todėl ir meilės dainos,

Kai kalbasi du žmonės

Muzikos garsais

Žiūrėdami į vieną žvaigždę,

Prityla paukščiai,

 Vakarė sumirga…

Aš tavo balsą pamilau,

Atrodė, jis toks šiltas

Pirmąkart išgirdus,

Be žodžių palinkau

Ir prie liemens prisiglaudžiau,

Net vakaro šešėliai šildė…

Oi, neužteks viso gyvenimo,

Kad visus garsus sugerčiau

Upeliukams gurgiant.

Atmintis

 

Užuojauta Dariaus Kuodžio artimiesiems

Mes, kaip ir žemė,

Esam iš ugnies ir dulkių,

Sudegam drauge,

Belieka pelenai,

Paviršiuje išsisklaidome,

Dalis – į dangų,

Kita – giliai,

Kaip sielvartas dėl netekties, –

Mintyse – prisiminimas,

Po žemę vaikščiota

Labai trumpai…

Palieka dulkės,

Akmenys ir grumstai,

Juose – jausmai.

Ištikimybė – sielos išmintis

 

Nekeiskim šventinių suknelių,

Kiek pataisai, išlygini

Ir vėl naujai graži…

Nekeiskime ir per dažnai batelių, –

Pakali ir patepi,

Nuvalai su gulbės plunksna

Ir vėl eini, ne tai skrendi…

Nekeiskim sielos atradimų, –

Pirmi būna nuoširdūs,

Ilgam išlieka atminty,

Išsaugosi juos ir vaikams,

Dorą – vaikaičiams,

Ne kiekvienam ta laimė –

Būti ištikimu, savimi.

Poezijos vasara

 

Poezija ir muzika

Niekada nenulipa nuo pjedestalo, –

Dainuokim apie meilę,

Kol turime jėgų,

Pašvęskime mintis geriems tikslams,

Prikelkime ir palydėkim saulę,

Šviesi tebūna ateitis…

Yra viena tiesa ir ta pati svajonė,

Užgimusi viltis –

Pakalbinti paukštelį,

Palytėt rasotą žolę,

Užmigti debesy…

Poete, laisvas paukšti,

Ar tu šiandien muziką girdi?

Būkime drauge

 

Budėkime visur drauge,

Kaip sodo obelys,

Kai žydi, noksta vaisiai,

Kaip medžiai miškuose,

Pakelėse, prie upių, ežerų,

Nes lapija užstoja kaitrą…

Būkime tvirti

Net ir tada,

Kada audra mus kerta,

Lieka kelmai ir šaknys,

Sudūlės – bus žemė patręšta, –

Dygsta ir daigelis

Netgi iš po smilčių...

Dažnai dejuojame be reikalo.

Ona Baliukienė

Po vasaros liūčių

 

Paskutinius dešimtmečius skaičiuoju,

Kaip vasaros trumpėjančias dienas,

Lipu į kalną – skauda kojos,

Nešu save, kaip naštą,

Pritrūkstu kvapo

Ir slystu atgal…

Iš mėlyno dangaus

Dar baltas debesėlis moja,

Nukrenta lietaus lašas

Ir laikosi ant žolės,

Vos sužiba ir išgaruoja,

Tai toks jau atgarsis rudens...

Ne, nesiskundžiu ir neaimanuoju, –

Tokia tvarka mūs žemėje,

Kas nužydėjo, vysta

Ir amžiams išgaruoja,

Esu tik lašas

Žmonijos vandenyne,

Riedu su saule,

Kol perkūnija į širdį pasibels…

Oi, tie lašai rudens.

Reikia pasiruošti

 

Juk bus tas laikas,

Kai nebematysiu,

Kaip ims tirpt sniegas,

Varvekliai tirps,

Pradės lašėti…

Juk bus toks metas,

Kai nebegirdėsiu,

Kada varnėnas

Prie inkilo pradės čiulbėti,

Raškys vyšnias

Ir lesins vaikelius,

O šie vis dar prašys

Sparnus išskėtę…

Juk bus ruduo,

O aš nesugebėsiu

Pakilt iš sapno,

Prieit prie lango

Ir jį atvėrus

Į dangų pažiūrėti…

Reikia tam ruoštis

Nuo pat pavasario,

Per vasaros karščius

Ir gaivų lietų,

O žiemos – baltos,

Baltumu ir žemė apsigobusi

Pradės drebėti.

Pomirtinė atmintis

 

Žmogaus kūnas –

Tik menka dalis,

Ji reikalinga vaikštant,

Kai kažką kuria,

Šaukia, klausia…

O po mirties, ką pasakys

Prie kapo susirinkę?

Vieniems jis buvo tėvas,

Geraširdis brolis,

Motina, dukra...

Kitus ir į istoriją įrašo,

Jie ir po žemėmis

Kelia aistras, –

Žmonijai reikia genijų,

Karžygių ir vėliavnešių, –

Visko neišvardinsiu…

Tada prisikelia ir siela,

Didžioji mūs dalis,

Ją iki kaulelių, būna, narsto, –

Vieniems – teisus,

Kiti iš jo vis pelnosi,

Treti nulenkia galvas

Iš pagarbos ar baimės…

Trejybėje mūsų paskirtis,

Anot, Knygų knygos,

Kada pakylame į dangų.

Gėlių gyvenimas

 

Pavasarį paskelbia tulpės

Darželiuose – vis prie namų,

Kai paskutinis žiedas užsimerkia,

Lelijos skuba – dangui pasirodo

Visu gražumu…

Oi, kiek spalvų ir atspalvių

Kiekvienas žiedas turi,

Jais atsidžiaugti negaliu...

Puikūs buvo bijūnai,

O taip trumpai žydėjo, –

Kas gera, visada gražu…

Toks jau gyvenimas žiedų,

Toks panašus į mus.

Prisitaikėliai

 

Matai, kaip keičia

Per metus ir spalvą kiškis,

Žinai, kad jis ne tik bailus,

Bet ir labai gudrus, –

Silpnesnis išgyvena,

Tarsi gauna naują krikštą,

Kitaip – pražus…

Drugelis mėgdžioja ir vietą,

Kur užgimęs, –

Beržo tošis balta,

Taškuota jau iš prigimties,

Todėl toli nebando skristi,

O grįžta prie žievės..

Tada ir mes išmokstame

Žiūrėdami į kaimyną,

Ką reik sakyti,

Kaip pasipuošti

Ar kirsti iš peties…

Žemės trauka

 

Neseniai supratau,

Kad niekada jau nebekopsiu

Į stačiausius kalnus

Pasižiūrėt kaip kyla mėnuo,

Ryto saulė…

Neseniai supratau,

Kad niekada nebematysiu

Vandenyno, jo baltų purslų,

Kaip kyla bangos…

Džiugu dar pažiūrėt į dangų,

Bet niekada jau nepakilsiu

Aukščiau debesų,

Kuriuos žaibai nuspalvina…

Keliauju mintimis,

Ką pamačiau gyvenime.

Prie rūtų darželio

 

Spalvoto kelio pakrašty –

Žemuogių pievelė,

O miško vidury –

Mėlynės, gervuogės,

Nužydėjo samanos

Ir pataisai sporas birena…

Per daugel metų

Niekas nepasikeitė,

Kas gimė, tas gyvena,

Renka ir uogas,

Puošia darželius,

Bijo nepriteklių ir karo…

Kas buvo, tas ir liks godus,

Perlips per kitų galvas –

Bus gudrus,

Duos kirviui peno…

Negi kitoks mūsų žirgelis?

Viršukalnė

 

Su kaimynėmis

Gimstame ir dar nežinome,

Kuo būsime, kur eisime, –

Pirmieji žingsniai būna netvirti,

Juos gali suklaidinti

Ir lengvai pakeisti,

Kol nėra atramos nei galvoje,

O tuo labiau – širdy…

Lipi tarsi į aukštą kalną,

O akmenys nurieda,

Priešakyje – kiti,

Nenori būti akmeniu,

Kad ant tavęs užkliūtų,

Sustotų pakely…

Kada pasieksi tą viršukalnę,

Kuri jaunam atrodo –

Taip arti?

Šeima iš Minsko

Ona Baliukienė

Kas gražu

 

Užuojautų galia

 

Užjaučiame mažus,

Slaugome, kai serga,

Atiduodame jiems savo

Gardžiausius kąsnelius

Ir stebime, kaip auga…

Užjaus jie mus,

Labai senus,

Kai akyse – siena balta,

Žalia pušis už lango,

Girdim svajonėse,

Kaip gieda paukštis šakose,

Upeliukas alma,

Malda pasiekia dangų…

Užjaučiu tuos, kurie jau –

Danguje,

Rojaus obuoliukus valgo…

Likusių dienų akordai

Ateina metas,

Kai gražesnis rytas,

O vakaras praėjo ir negrįš…

Ateina dienos,

Kai beldžiasi naktis,

Atslenka mėnuo

Pro praviras duris…

Klausausi muzikos

Ir ašara nurieda,

Lyg atsikąsčiau duonos

Paskutinį syk…

Atbėga metų bangos,

Prie kojų prisiliečia

Ir kyla palengva,

Kur paslėpta širdis,

Jaunystės viltys,

Meilės paslaptis.

Kartų pasaulyje

 

Ona Baliukienė

Mūsų vaikai – laimingesni, –

Jie nepatyrė karo,

Jiems nereikėjo žaisti

Su atrastomis tūtomis,

Kurios nesprogo,

Nenusinešė gyvybės,

Kai kurie tik verkė tėvo

Dėl natūralios mirties.

Mūsų vaikai – išmintingesni,

Nes jie tėvus praaugo,

Nepatyrė tikro bado,

Kai sena duona stringa gomury,

Pabarė tėvas,

Kad nukrito trupinys…

Laimingesni mūsų vaikaičiai, –

Jie skaito ir skaičiuoja,

Piešia nuo mažens,

Mato kas dieną

Motinos akis.

Jaunystės valsas

 

Sukosi poros – valsas,

O aš – jauna, –

Balti bateliai

Ir juodų plaukų banga,

Širdyje – karšta…

Vakaras,

Tu – mano princas,

Aistringas žvilgsnis

Ir tvirta ranka,

Mano žingsnius paantrini…

Atlape – rožė,

Ką tik nuskinta,

Raudoniu spindi veidas,

Lūpos atkartoja

Valsą…

Nepakartojama ir amžina.

Vasaros balionėliai

 

Vasaros lietus

Nuskabo pienių galveles,

Parašiutu sėklas skraidina vėjas,

Ir vėl – kaitra,

Antras gyvenimas,

Kai pienės sužydėjo…

Vasaros lietus – ant balų

Mirga balionėliai,

Juose saulutė žaidžia,

Kaip jaunystėje,

Prakiurdo – išsilieja,

Dangus su žeme susilieja…

Iš čia – daina

Ir lietaus muzika,

Palaiminta vaikystė,

Suplyšusi senatvė burbule,

Meilės prieglobstis

Ant baltos pagalvės supasi

Ir žavus rytas atsikėlus.

Rudens laimė

Rudenį vėjas nupučia lapus

Ir stovi medžiai,

Lyg sustingę,

Kai užaugins naujus,

Pražys ir bus laimingi…

Visi turi teises –

Būti su draugu,

Vienodai būt laimingi,

Dviese pakelti naštą,

Kada tai reikalinga…

Gera sulaukti meto,

Kai žiema laiku ateina,

Šerkšnotos žiemos vakarai

Daug ramesni abiems,

Sėdime susiglaudę,

Šiltai apie jaunystę

Po žaliais medžiais

Pavasariškai kalbame…

Vyšnia

 

Pavasarį esu balta,

Žiedeliais pasipuošusi,

Žydėjimas – gyvenimo pradžia,

Nuolatos – kaita,

Papučia vėjas – žiedlapiai nubyra…

Esu sena vyšnia,

Mezgu vaisius,

Kiekviena uoga – auganti šeima,

Net šakos svyra…

Nuraško kėkštai, žvirbliai

Ir neša kaulelius,

Tolimoje pakrantėje pasėja

Ir išdygsta sodas –

Toks gražus,

Kai žydi…

Princesė

 

Skaitau svajonių knygą,

Save matau – esu princesė

Su šilko suknele,

Kurpaitės – iš aksomo,

Sidabru išsiuvinėtos.

Rūmuose – svajinga muzika,

Šoka jaunas princas,

Senos damos sėdi, –

Pats laikas – mylėti.…

Pasižiūriu pro petį:

Užstalėje sėdi tėtis

Ir veja storą metų virvę,

Žiemkenčiai pasėti…

Mamytė kepa duoną,

Ima verpti, siuvinėti, –

Lino paklodė,

Lininis rankšluostis,

Batai stovi prie durų nuavėti…

Kokia graži esu princesė.

Kas pasėta, tas ir auga

 

Pavasarį anksti

Paukšteliai lizdus krauna,

Pražysta obelys,

Nurenka nuo jų vikšrus, –

Viskas – į naudą...

Užmezga vyšnios,

Pakol jos sirpsta,

Budi, saugo,

Pirmąsias uogas paragauja,

O sėklas gliaudo

Ir išpjauna…

Taip sėjasi medeliai –

Nieko nauja,

Reiks laukti,

Kol užauga.

Gėlių spalvų kaita

 

Keičiasi gyvenimas,

Kaip žydinti gėlė,

Pavasarį pražystame,

O žiemai užsimerkiame,

Save pažįstame

Į dangų žvelgdami…

Nereikia nieko keisti,

Tiesiu keliu eini,

Saulės takelį šviečia

Pražydusi gėlė…

Iš pradžių ji žaliuoja,

Paskui – rausvais žiedais,

Papuoštas visą krūmas

Raudonai ir melsvai…

Nereikia nieko keisti, –

Pakeis metų našta,

Apgręžia mūsų skaičių

Saulutės šypsena.

Gimtinė

 

Vasaros dieną šiltą

Saulutė aukštai kyla,

Pašlaksto žalią žolę

Lašai iš dangaus tyro…

Su debesėliu baltu –

Gražesnė ir mėlynė,

Saulės laidos pašvaistė

Nuspalvina gimtinę…

Kalneliai ir pakalnės,

Upeliai, žalios girios,

Rausta rūgštūs serbentai

Ir obuoliukai kibo…

Mama melžia žalmargę,

Tėvelis puošia žirgą,

Burkuoja du balandžiai

Snapeliais susikibę…

Sugrįžo naktys šiltos,

Marių bangelės dyla,

Kai vakarais dainelę

Užtraukia ir jaunimas.

Žemei meilė

 

Kiemai nuo seno puošiami

Palangėse darželiais, –

Taip vertindavo ir mergelę,

Kad ji darbšti ir myli

Savo tėviškėlę…

O pačios dygsta ir pražysta

Tiktai pievų gėlės,

Jas greitai nušienauja

Ir kvepia daržinės,

Šiltas pienelis…

Iš kaimo keliasi žmogus,

O šilumą su savimi nešasi,

Mieste išnyksta būryje

Vardai ir pavardės,

O gėlėse atgimsta

Žemei meilė.

Vyturių žemė

 

Gimtoji žemė mano,

Kur pievos sužaliavo,

Sava, kaip motinėlė,

Kuri augina klevą…

Iš jo pavasarėlį

Kasmet sula sruvena,

Geriu ją ir iš delno,

Su žydinčiais žiedeliais

Braukiau per baltą dangų...

Žemė man artimiausia,

Čia skalsus rugys brenda,

Grumste gelto iš molio

Ir jos akis atrandu…

Į žemę čia įspausta

Žirgelio pėdos laimė

Ir žemuogėlė rausta,

Lizdelį vaikams randi…

Mus žemė pamyluoja

Ir pakelia į saulę,

Su berželiu baltuoju

Linguojam susikibę,

Bendrą kalbą surandame.

„Tris dienas, tris naktis’’…

 

Gyvenimo yra trys tarpsniai,

Beeidamas ir prieini

Girelę žalią, pušį aukštą,

Gal čia ir tu pati…

Ketvirtas – kalnas aukštas,

Kur broliai devyni

Dešimtą žirgą pabalnoję

Į karą joja dar su dainomis…

Atneš sesutei šilko skarą,

Iš aukso skrynios žiedelį,

Vis laukia dvylika metelių ,–

Motulė visada kantri…

Pakilo vieversiu bernelis,

Jo balsas girdisi toli,

Naktis užstojo dydį kelią,

Kai vienas iš visų lieki…

Nėra nei aukso skrynių,

Nei gintaro pilių,

Banguoja – šniokščia jūra,

Trys vėrinėliai gintarų:

Laukiu, myliu, tikiu.

Prie metų slenksčio

 

Lazdelė klevo – grynas auksas,

Pasiramstydama einu,

Ji mane veda,

Nesibijau ir aukščio…

O kartais pamirštu,

Prisimenu jaunystę,

Statau kojas tvirtai,

Kai būnu su draugais,

Nebebijau paslysti…

Liūdniausia – neregio lazda,

Klausa atstoja – kelią rodo,

Prie metų slenksčio prieinu,

Lazdos galu pabeldžiu –

Vartus atidaro…

Dainą girdžiu,

Pritariu ir chorui, –

Vaikystės metuose jaučiau,

Kad bus senatvėje lazda,

Troba – iš molio,

Geltono smėlio – nepritrūksiu oro…

Lazda – tai kregždė,

Iš padangių vyturys,

Ir kas tik nori.

Ona Baliukienė su Dalia Bingelyte - Stroliene

Ant žolės

 

Pradėjau gėrėtis naktimis,

Kai išvydau jonvabalį,

Šviečiantį ant žolės,

Iki tol maniau,

Kad jis – drugelis,

Kaip ir tu,

Kada ėjome kartu…

Paliečiau ir nustebau,

Jis – mažytė kirmėlė,

O pilvelyje – ugnelė,

Tarsi drignė pamiškėje,

Laimės žiburys…

Pabaigiau svajoti naktimis,

Rytas vasarą ankstyvas,

Greitai švis,

Baigėsi ir Joninių naktis,

Tavo akys danguje

Sužibo vidury nakties

Ir užgeso…

Nebešvies.

Prisikėlimas

 

Mano gimtinės gelmėje

Paskęstų tik žuvis,

Lydeka čia išneršia

Ir grįžta vėl į ežerėlį

Iki kito pavasario,

Vaikų nebepažįsta,

Kai sutinka…

Mano gimtinės pakrantės balose

Purienos geltonuoja,

Lapais žiedus uždengia,

Kai atslenka šalna,

Juos gelbsti,

Kad vėl žydėtų,

Neprapultų amžiams…

Mano gimtinės laukuose,

Kanopomis varpytuose,

Kyla rugių varpos,

Rugiagėlių akelės žiūri melsvos,

Su aguonėle sveikinasi,

Paberia čia sėklas,

Kad prisikeltų…

Mano darželiuose dar žydi gėlės,

Senos moterėlės laisto,

Kad vis gražėtų

Prie namų,

Pavasaris, kad prisikeltų,

Į širdį pasibelstų.

Gėlių kalendorius

 

Visko, ko reikia, jau turiu,

Kol dirbau, užsidirbau,

Dabar bereikia vien gėlių

Ir žemuogių ant smilgos…

Kvepėtų troba vainiku

Iš paprastų ramunių,

Suktų bitelė rateliu

Ir mano dieną ilgintų…

Laiko rodyklės – iš gėlių,

Paremtos medžio lazdele,

Surištos kaspinu su tulpėmis,

Visko, ko reikia, jau turiu,

Trūksta vakarais tavęs,

Negrįžtančios jaunystės ilgesio…

Ona Baliukienė