2021 m. sausio 18 d., pirmadienis

Ką šneka upeliukas

 



Širdžiai mielas

Vaikystės upeliukas,

Kur šaltinėliai susibėga

Ir vis kitokią šnektą

Neša iš kalnų...

Čiurlena tyliai,

Krenta per slenksčius

Ir virba prisikėlę,

Arčiau – pas mus…

Neša srovė šapus,

Pernykštę lengvą gilę,

Pasėjusią vaikus,

Upelio ir melodija

Primena pasakėlę,

Mažus skaidrius lašus…

Teka upeliukas, bėga,

Vis mena praeitus metus.


2021 m. sausio 17 d., sekmadienis

Žodžio menas

 




Kam duotas balsas,

Tas dainuoja, kalba,

Kas turi duotą ranką,

Skirtą smuikui,

Muzikuoja, kuria serenadą,

Kas turi rankoje teptuką,

Kuria dar kitokį meną, –

Paletė ir dažai

Vaizduotę skatina ir veda,

Kūrybos genijai

Iš to gyvena…

Įsisuko vėjas į rūtų darželius

Ir pakeitė šokius,

Kitas melodijas,

Lietuviui įprastas nuo seno,

Atrinko ir pasėjo

Vėl į dirvą grūdelius,

Bet priminė, kaip sunkiai

Mūs tėvai gyveno.

Aš neturiu nė balso,

Jokio kito instrumento,

Turiu atvertą širdį,

Iš kur žmogui, menui

Šiluma sruvena.



Žvirblio pamąstymai

 


Kas tu, pilkas žvirbli

Su pilka miline,

Net ir tavo vardo

Erelis nežino…


Tu plunksnas pašiausi

Ir taip susišildai,

Prineši pūkelių –

Savo vaikus šildai…


Kas tavo giesmelė

Prieš lakštutės balsą,

Čirškini prie lango,

Kad ir labai šalta…


Atrandi vis grūdą

Ir ant sausos smilgos,

Kai kitiems paukšteliams

Beria, pila sningant…


Žvirbleliu dar čiaušku,

Bet ir nepavydžiu

Kitiems lengvo grūdo, –

Pats ir užsidirbu…

2021 m. sausio 16 d., šeštadienis

Upeliukas

 




Vandenėlis – tarp krantų,

Jau sukaustytas ledų,

O čiurlena – ir smagu…

Kas iš jų pastotų kelią,

Ištirpdytų po ląstelę,

Prasigrauš pavasarį

Ir išlauš ledus per vidurį…

Tu meni, kaip vasarą,

Skaisčiame pavakary,

Jis čiurleno srovele,

Antys vedė vaikelius

Pro tave ir pro mane,

Šildėmės saulutėje...

Šaltis – laikinas žvejys,

Upeliu kažkur nubrendantis

Ir purienom apdalinantis…

Aš tikiu ir tu tiki,

Kad srovė – šventa viltis, –

Vasara pas mus sugrįš.



Saulutės keliai

 


Saulė žemės nepalieka,

Ji eina mažais žingsniais

Aplink ją kelis ratus,

Nė per minutę nuo jos neatsilieka

Mėnulio skritulys,

Pasislepia tik nuo manęs…

Neapkeliavau nė pusės žemės,

O ji per vieną parą

Aplanko mano

Ir kitų namus,

Kitame pasaulio vidury –

Gražuolė vasara,

O mano namuose – balta žiema,

Žingsniuoju per pusnis…

Laukiu saulutės,

Kol sugrįš.



Dvejos durys

 




Kai žemės durys užsivers,

Atsivers ramybės vartai,

Ten nieko neskaudės,

Nereikės šilto rūbo,

Jokių vaistų…

Niekas nekalbina naktimis,

Žiūrių į tolį

Pro užvertą langą

Ir tamsa į mane žvelgia...

Kartais sapnai gyvai aplanko,

Vis ieškome trobos

Su buvusiais artimaisiais,

Kur gera, šilta,

Sieloje – taip lengva…

Kalbu ne apie dangų,

O apie gyvenimą

Už antrų durų

Slenksčio.



Dvi ašaros

 




Vieni kitus pagirkime

Ir bus visiems gerai,

Tik nepalikim nakčiai

Žibalinės lempos,

Rusena uždegta,

Kol pasibaigia žibalas,

Nudega ir knatas...

Paskirkime tik mylimam

Gerus žodžius, –

Jis laukia, nesulaukia,

Neprašo giriamas ar peikiamas,

Nereikia jam ir žodžių,

Net ir per tolius mato,

Kaip rieda veidu ašara…

Atsigręžiu į langą –

Juodas vakaras,

Taip susilieja mūsų ašaros.



Neliečiama styga

 




Daugelio instrumentų

Gūdžiai skamba

Žemos natos,

Paliesiu sielos stygą,

Suskamba ir aukštos,

Gal smuikas, gitara, –

Jas kuria šmaikščiai

Tavo rankos,

Darosi sava...

Gal tu ja groji,

Kai širdyje – sutema?

– Ne, –

Atsako man giria,

Paklydęs tenai paukštis,

Nukritusi ir plunksna,

Skęstanti sniege, –

Ir tu šąli už lango,

Ilgai neliečiama styga.



Skrendantys žodžiai

 




Man dar svarbu,

Į kurią šalį skrenda

Peržiemoti mūsų paukščiai, –

Jie ten nesuks lizdų,

Kurie galės sugrįžti,

Sugrįš pas mus,

Kam lizdas bus kitam krašte,

Tenai tas pasiliks…

Man rūpi mano sesės,

Artimieji, broliai, –

Senatvė – netoli,

Ar jie turės pastogę,

Tiek maisto – gero peno,

Kaip savoje šaly…

Man rūpi ir malda

Už mūsų žmonės,

Kur jie bebūtų,

Nors ji viena tegu išliks.




Viduržiemio garsai

 




Viduržiemio garsai –

Visai kitokie

Nei šiltą vasarą,

Kai gieda lakštingalos

Žaliose pakrūmėse

Vakarais tyliais,

Dabar tik girgžda sniegas,

Sutūpę ant viršūnių

Pritaria varnai…

Aš nežinau ir kito instrumento,

Kuris tai pakartotų, –

Burkuoja du balandžiai

Dėl vienos pačios,

Kaip ji išsirenka geriausią,

Kuris padės susukti lizdą,

Papenės ir ją

Ir visą šeimą,

Kada augs vaikai…

Yra melodijos giliai,

Kurių nemoku pakartoti, –

Neturiu balso –

Pagrindinio instrumento,

Kad pasiliktų po manęs

Garsai ilgai

Ilgai.


Dangus – arti

 




Dangui šiandien padėkoju

Už saulės spindesį

Ir sniego pliūpsnį

Iš balto debesėlio,

Už medaus kvapą liepos liemeny, –

Prisiglaudžiu prie medžio

Ir vėjas nepasiekia,

Nenuneša toli…

Dėkoju tau, žmogau,

Tu – artimas,

Tavo delnai – geri,

Kaip gera prisiglaudus

Sugerti ir pajusti

Šilumą širdy…

Kai tu kalbi,

Nurimsta nerimas nakties,

Budėkime abu per visą dieną,

Dangus ir man ir tau –

Labai arti.



2021 m. sausio 15 d., penktadienis

Jausmų pūga

 




Kodėl mes draskome save,

Savo jausmus į skutelius, –

Ir taip žiema šalta,

Ir vėjas labai šaltas?

Kodėl iš ilgesio plyšta širdis, –

Išbarstėme žodžius,

Lyg snaigių pūgą,

Ir taip šalta žiema,

Ir vėjas už langų

Pašėlęs dūksta?

Kodėl mes sakome ne tą,

Ką išdainuoja paukščiai,

Kai taip šalta žiema

Ir vėjas šaltas siaučia?

Kodėl mes nepasakėme,

Kaip mylime,

Kai buvo vasara šilta,

Lietutis veidą prausė,

O draskome su vėjais

Rudenį nugeltusius lapus,

Permatomą abiejų jausmų apsiaustą?



Saulės rūpestėliai

 




Saulė šildo mėnesėlį

Per dieną spindėjusi,

Geltonais plaukais apgaubusi,

Apdangsto nuo vėjo…

Guodžia saulė ir bučiuoja

Skaistų mėnesėlį

Baltu skarele užkloja,

Kaip savo vaikelį,

Jautri motinėlė…

Saulė subūrė žvaigždelių

Gražių jaunimėlį,

Kad pavirstų mėnesėlis

Plonu pjautuvėliu

Ir tarp debesėlių…

Saulė klojo geltą taką

Mėnuo tik žiūrėjo,

Pasileido ir pavijo,

Rytas pašviesėjo.


Pusto

 




Bėkim, lėkim pažiūrėti,

Kokį žiema turi skėtį, –

Balta baltą, su taškeliais

Ir švelniais šaltais pūkeliais.

Kaip žiema taip sugebėjo, –

Visos snaigės – rašto vieno,

O varvekliai paukši, styra,

Krisdami į sniegą purų

Jo paklodę dar pradūrė,

Vėjas matė ir užsiuvo…

Kai į dangų pažiūrėjau,

Snaigės tik iš ten byrėjo,

Įklimpau į sniego kupstą

O pėdas pūga užpustė...

Bėkime visi į miškelį, –

Ten mažiau krykščia vėjelis,

Kito darbo ir negali.



Laukta melodija

 




Žiemos melodiją

Šaltis užgroja,

Eini ir girgžda,

Traška tau po kojomis,

Snaigės palaidos

Ritasi ir kaupiasi

Šiugždėdamos į pusnį,

Švilpia vėjas įsibrovęs

Iki pažemės…

Vaikystė – snaigėmis

Baltomis pasipuošusi,

Nosis – sniegena

Ant pilkos šakos,

Taipgi nutinka ir jaunystėje,

Kai apkabina saulė,

Paglosto sielą

Sulauktas bučinys

Ir sniegas groja

Iki šios dienos.



Baltos pusnys

 









Žiemos gilios,

Šaltos – reikalingos,

Laukiame pavasario,

Saulutė sušildys,

Sniegas ir ledai ištirps,

Daug liūdniau,

Kai šalčiu dreba širdys,

Neužklysta laimės spindulys,

Nepabeldžia į duris

Dažniau…

Baltą rūbą žemė užsivilko,

Susisupo į pusnis,

Miega mažas vabalas,

Skruzdėlės užsnūsta,

Bitė peni vėl naujus perus…

Nebūtų baltos žiemos,

Nepražystų ievos,

Ir akių žibučių nematyčiau

Ant aukštų kalvų.


Be šūvių svetimų

 




Tautvilo Rinkevičiaus plakatas


Klausausi muzikos

Taikos metu, –

Nesigirdi gausmo tankų,

Nedreba lūpos ir iš baimės

Dėl sūnų ir nepažįstamų,

Nubyra ašaros tik prisiminus

Prie bokšto žuvusius,

Beginklius – civilius.

Skambčioja dar snaigės,

Žvilga jos ant kalno,

Tarsi J. Biliūno

Išsvajotu Laimės žiburiu…

Aš – iš tų kraštų,

Kur nebūta ir vergovės,

Žmonės myli laisvę,

Prausiasi bangelėse

Šventosios vandenų,

Tos upės jungia mus visus

Nuo Baltijos ligi Gedimino kalno,

Kauno – Klaipėdos,

Nemuno ir Neries santakų plačių...

Čia – mūsų laimė,

Prisiekiu dar ir šiandien:

Myliu Tėvynę,

Be šūvių svetimų.



2021 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Susitikime mintimis



Neišeikime vieni į naktį,

Kad ir baltas sniegas,

Žvaigždės mirga miško pakrašty,

Bėgs mintis prie mylimo,

Susitiks dvi akys,

Rankos apkabins…

Nepalikime vieni prie lango,

Už kurio – naktis tamsi,

Sudrebės širdis,

Niekas nepaguos,

Neapkabins…

Nepalikime ir draugo vienišo,

Gal jis laukia,

Jam tamsi dabar naktis,

Skauda ne tik širdį,

Suskausta ir sielą...

Nepalik.


Savas

 




Tik maži vaikai

Gailisi žaisliukų:

Mano, viskas mano,

Ką nupirko tėtis

Dovanojo tetos,

Nes tvirtai nežino

Žodžio „savas’’…

Pasenau ir sužinojau,

Nieko nėra mano, –

Kažkas statė namą,

Dėjo, lipdė pamatus,

Stiklino ir langus,

Todėl viskas – sava,

Brangu…

Nusikelsime po žemėmis,

Kilsime į dangų,

Mano – tavo,

Nyks riba,

O tu man pasiliksi savas.



Su Viktoru.



Paralelė

 




Ne toks žmogus galingas,

Kad nieką iškeistų į nieką,

Ne toks jis ir laimingas,

Kai savo namelius palieka…

Paukšteliai skrenda ir pakyla,

Pakeitus žemei apklotą,

Jie keičia savąją sermėga

Ir čiulba, giria žiemą...

Ne toks žmogus ir išradingas, –

Pasiunčia į erdves signalą,

O laukia net gerai žinodamas,

Kad yra mirtingas,

Ir nesulauks

Iš kitų planetų atsiliepiančio…

Paukšteliams – to gana,

Ką išaugino žemė,

Renka uogas, gliaudo kankorėžius

Per šaltą žiemą,

Dėkodami vis gieda.



2021 m. sausio 13 d., trečiadienis

Svarbios datos

 



Laisvė – ne saldainis,

Nupirktas, padovanotas,

Ir ne popieriaus lapelis,

Susuktas į tūtele,

Motinos paduotas į kišenę,

Kad sučiulbtum bet kada...

Laisvę reikia atkovoti

Ir ilgai laikyti

Prie krūtinės,

Kad sušiltų, virstų ji sava.

Jau daug metų

Sulenkiu lapelį,

Suskaičiuoju ir dienas,

Pradedu laisvės metus

Nuo Sausio 13 - os,

Kaip anksčiau skaičiuodavau

Rugsėjo 1 - ąją

Su skardžiu varpelio

Skambesiu.



Laisvas kelias

 




Kas atsitiktų,

Jeigu uždarytų kas padangę,

Neleistų vieversiui

Išskristi ir atskristi

Susisukt lizdelio?

Kas atsitiktų,

Jeigu kas mėgintų

Užtvenkti upę,

Kur lašišos plaukia nerštui,

Jos žūsta padėjusios ikrus,

Nes privalo būti laisvos.

Kas atsitiktų,

Jeigu kas neleistų

Gulbėms rinktis porą,

Iki pat gyvenimo pabaigos

Abiems gyventi?

Kas atsitiktų,

Jeigu neleistų mums paklausti,

Kam reikalinga laisvė

Ir laisvai pasirinkus kelią

Visą laiką čia gyventi?

Nepaskelbti draugai prie vėliavų

 




Visai tokia pati naktis,

Tiktai prieš 30 metų

Mažiau dar buvo sniego,

Bet vėjas nešė į akis

Tarsi pašėlęs šalčio gūsius,

Nėra kur prisiglausti,

Nė atsisėsti negalėjome…

Prie laužo – maža vietos,

Vaikams saviems užleidome,

Nes taip derėjo,

O mes, suaugę, saugojome

Nerimo dar kibirkštis,

Kaip bus, taip bus,

Lig pabaigos stovėjome…

Buriavosi atvykę iš kitų šalių,

Laikė iškėlę savo vėliavas,

Sunku buvo atskirti,

Bet žinojome – jie ne svečiai,

Draugai, drauge atėjo.

Dabar ir jiems dėkoju:

„Laimink taiką, Dieve.’’



Sausio 13 signalas ateičiai

 


Ona Baliukienė


Neturiu apdovanojimų,

Jokių ir medalių,

Niekas ir paminklo nestatys,

Paliksiu po savęs

Žodžio signalą,

Kad reikia saugoti akis,

Nes apipylus smėliu,

Išnyks vien kūnas,

O siela pasiliks.

Po manęs eis vaikaičiai,

Gėrėsis gėlėmis,

Linguos ir pakelės berželiai,

Sustojusios eilėmis

Liepos visada kvepės, –

Man šiandien – šventė,

Tegu ir tau ji tokia

Šviesi pasiliks.



2021 m. sausio 12 d., antradienis

Rankos ant peties

 




Praėjo metai,

Kad kas geistų

Ir glaustų prie širdies…


Praėjo metai,

Kad kas šauktų

Ir pasikviestų prie širdies…


Praėjo metai,

Kad kas jaustų

Ir siektų rankos ir širdies…


Praėjo metai,

Kad kas padainuotų

Ir man romansą skirtų nuo širdies…


Praėjo metai,

Vasaros ir žiemos

Ir saulė kyla iš pačios širdies...


Praėjo metai,

Kaip nebuvę,

Ir lieka švelnios rankos ant peties.



Spindinti šviesa

 




Kalbu rytais ir vakarais

Gerus žodžius,

Kaip kasdieninę maldą,

Kad jau užaugo sūnūs,

Auga ir vaikaičiai, –

Neprarasta kartų tąsa,

O uždegtos languose žvakės –

Naujų darbų ir pergalių

Šviesa…

Menu tą pirmą naktį,

Kai prašė degti žvakeles,

Tada buvo tamsiau,

Tamsiau, nei naktį,

Bet žmonės ėjo į gatves.

Šviesa – tai mūsų laisvė,

Dabar trumpam jau negandas

Pamirškime,

Uždekim žvakeles.



Neužmirštuolė


Myliu neužmirštuoles, –

Jos gavo vardą

Nuo senų laikų,

Kai sesės laukė brolių,

Grįžtančių iš karų.

Garbė neužmirštuolėms, –

Jos auga ant nesuartų dirvonų,

Išsiuvinėtos ant motinų

Skaros kampų,

Taip saugo sengalvėlės

Atmintį sūnų,

Kurie negrįžo iš miškų,

Slapta skelbtų kovų.

Myliu neužmirštuolę, –

Ją segi mano sesės

Ir pasiryžę broliai,

Vedantys į taikų darbą

Iki šių dienų.


 

2021 m. sausio 11 d., pirmadienis

Parinkime žodžius

 




Broleli, dobilėli,

Kas tau išaudė juostą,

Rankogalius išsiuvinėjo

Gėlėmis?

Sūneli, sūnaitėli,

Kas tau mazgojo marškinius,

Lino pirmus?

Jaunasis bernužėli,

Kas tau nupynė ąžuolo vainiką,

Kai pergalę nuskynei

Ir sugrįžai į namus?

Sese ir motinėle,

Jaunoji mergužėlė,

Visas myliu, gerbiu,

Augindamas vaikus

Parinkdamas žodžius

Priminsiu apie jus.


Po laisvės vėliava

 



Nėra atskirų šalių,

Pasaulis – vienas,

Lietuva laimėjo

Sausio 13

Prie televizijos bokšto,

Prie savo Parlamento,

Išrinktos valdžios, –

Mes gynėme save,

Savo namus,

Savo Tėvynę,

Aplaistė priešai

Mūsų tėvynainių sielas

Raudona auka – krauju.

Mes laimėjome

Ir einame galvas iškėlę,

Jau esam pavyzdžiu,

Kaip ginti tėviškę,

Savo gyvenimo siekius,

Kad būtume laisvi

Tarpe laisvų šalių.


Dvarų legendos

 




Dvarų istorijos

Legendomis apauga,

Nes rašė pasamdytas

Metraštininkas ir darbdavys,

Tikėt gražu legendomis,

Bet buvo tiktai išskaičiavimai,

Kaip dukteris ar seseris išleisti

Už turtingiausio ar karaliaus,

Kažkiek prasčiau – pirklys…

Per tunelius pareina ir išeina,

Su karūna palaidoja,

Dangus lyg auksu nusidažo,

Ir užkasa rūsy...

Netgi Šekspyras apie tai parašė,

Nors, sako, buvęs

Dvare pasiuntinys

Ir šėrė arklius,

O legenda – graži:

Po balkonu rožės augo,

O šeimos grūmėsi,

Vieni kitų neapkentė,

Tokia paliko atmintis.



Ledo gėlės

 




Būčiau akmenskaldys,

Iškalčiau iš akmens

Amžiną gėlelę…

Turėčiau burtininko

Stebuklo lazdelę,

Įkvėpčiau meilės jausmą

Į jos lapelius,

Pravirkdyčiau širdelę,

Be ašarų ir laimės

Niekad nepajus…

Dabar esu tik sūkurys,

Ledonešį aplankęs,

Tiek stiklo marių pakrašty,

Čia spindi gėlės,

Bet ne amžinos,

Ištirps ir meilė pasiklys,

Pražus…




Baltos pėdos

 




Žiemos pūga užpusto pėdas,

Gilu išbristi pusnimis,

O vis dar krenta

Iš padangės sniegas,

Kaip meilės sūkurys…

Pakliuvome abu per vėją, –

Seni jausmai – nauja pusnis,

Jau nebe tas ir sniegas,

Keli ir akmenys

Šio kelio vidury…

Dar einame prieš vėją

Rankomis susikibę,

Seni jausmai – pabaigos slėnis,

Ten bus ir smėlio,

Žydi ir alyvos,

O mes jau – nebe tie,

Jauni…


Žuvis pūva ir nuo uodegos

 



Nebus tikros žiemos,

Kol nepaspaus šaltukas,

Nebus pavasario žavaus,

Kol neišjudės ledai ant upių,

Nebus ir tarp žmonių

Suprantamos visiems kalbos,

Kol vieni kitus barsime

Į save neatsisukę…

Varna ir toliau tupės

Ant aukštos šakos

Su snape skanaus sūrio,

O lapė kalbindama giria,

Ir laukia, kol paleis,

Taip atitenka gan lengvai

Nepelnytas jai kąsnelis, –

Tokia jau priedermė

Tarp lapių, paukščių,

Net viščiukų…


2021 m. sausio 10 d., sekmadienis

Vakaro vėjas

 



Klausykimės abu,

Dainuoja vėjas

Aš tik užrašau,

Niekas kitas taip nemoka

Tau pasakyti,

Ką matau…

Vakaras – lūpas pasidažiau,

Vėjas surimtėjo,

Pavydas kyla

Ar kai kas daugiau,

Tai jis dabar dainuoja,

Aš tik užrašiau…

Palietė garbanas ir sušukavo,

Padėkojau vėjui ir atsisukau,

Dainuoja šakose

Ir naktį vėjas,

Aš teberašau,

Ką tavo akyse mačiau.



Žiemos žiedai

 



Baltai pražysta pasakose

Mėlynos alyvos,

O mes irgi pakliuvome

Į baltą pasaką žiemos,

Prisnigo ir dar sninga,

Nuo antakių ir nuo blakstienų

Ritasi lašai iki širdies…

Išsirinkau laimingą

Septynlypį žiedą,

Pavirtusį snaige,

Prisisegiau prie atlapo

Ir einu pas tave…

Ar atpažinsi mažą undinėlę,

Kuri prarado balsą

Per tave?



Šerkšno šiluma

 



Klausausi vėjo ir paukštelių

Ir praskrendančios snaigės,

Noriu išgirsti ir tave,

Tada ir pakeliu ragelį, –

Jisai – prie medžio,

Sveikinuosi su žiema…

Brendu per pusnį,

Kaip vaikystėje,

Ji – iki kelių,

O tu – šalia,

Šerkšnoti smilkiniai,

Maža trobelė,

Pakrūmėje eglė žalia…

Sudrėko akys,

Atėjo šiluma.



 

Iki kitų Kalėdų

 




Nupuošiau kalėdinę eglutę

Ir taip liūdna pasidarė, –

Nebus lempučių,

Uždegdavau žvakelę,

Žiūrėdavau į dangų,

Kaip eina pasitikt Karaliai,

Pažvelgdavau į kelią

Ir susitinka mūsų mintys,

Ties kryžkele – žvaigždelė…

Praėjo dar viena

Ir nemigos naktelė.



Sninga

 





Gaudau snaiges,

Kasmet jų vis daugiau

I plaukus krenta,

Tapau balta pusnimi,

Nubalau nuo šerkšno…

Sninga …

Bėgu baltu takeliu,

Juk su tavimi nešalta, –

Tu – baltas beržas,

Kurio šakose

Neužsibūna šaltis…

Sningant kalbinu tave,

Kad vėl pavasarį

Drauge prikeltume...

Storėja ant upių danga,

Vis dar snaigės krenta,

Krenta – balta.




2021 m. sausio 9 d., šeštadienis

Žiemiškas aidas

 




Sutikime pavasarį

Dar žiemai nesibaigus,

Zyles palesinkime

Iš savo delnų,

Klausykime giesmelės, –

Ji labai naudinga,

Kai nemiga kankina,

Daug susipina sapnų…

Priglauskime ausį prie ledo –

Čiurlenimą išgirsime,

Susiliesime su juo, –

Teka dienų aidas

Iš visų kraštų,

Su žiemišku pavasariu

Pabūkime kartu.



Pusnyje

 


Nukriskime, prašau,

Į baltą pusnį,

Taip minkšta ir gaivu,

Leisk tavo šilumą pajusti,

Prašau tik tiek –

Labai mažai…

Paslyskime nuo kalno,

Be slidžių ir rogučių,

Priglausk, prašau,

Taip smagu kristi

Ir pasikelti lig dangaus…

Saugok tu mane

Nuo vėjelio padūkėlio,

Debesėliu apgaubk,

Spindi akyse

Snaigių žvaigždutės,

Sušildyti prašau.