2021 m. sausio 31 d., sekmadienis

Dėl tavęs

 




Visą gyvenimą norėjau,

Kad būtų kelias – baltas baltas,

Žiemos irgi baltos,

Šviesios ir nešaltos,

Šviestų saulė danguje…

Abu tikėjome,

Kad eisime keliu tik vienu du,

Susikibę už parankių,

Ir vis dar taikėmės

Spindinčią žvaigždę

Pasigauti danguje…

Sukiužę trukdė ant pakrantės

Spalvoti akmenėliai,

Prie kojų gulinčios tuščios kriauklės

Ir dabar vis iki kraujo beda,

Iki paširdžių susminga

Karštą vasarą….

Visą gyvenimą norėjau balto,

Visko – balto balto

Dėl tavęs.




Medžių dalia

 




Mažo medelio

Vėjas nenulaužia

Ir nenulenkia audros,

Mažam ir privilegija –

Augti laisvam ilgai,

Užaugusiam šakas nulaužia,

Jei priešinasi – dar blogiau…

Medeliai vieni kitus saugo,

Susiburia miške ir žiemos laukia,

Apsnigs ir bus šilčiau,

Vėjas suneša į šūsnį

Ir šakas nulaužtas,

Užauga miškas,

Kaip ir tu.


Žodeliai sausai šakai

 




Nužydi medis ir sustingsta,

Laukia kito žydėjimo,

O ant šakų palieka atmintį

Nuo vasaros, pavasario dienų…

Žavimės suradę ietį, kardą,

Ženklus ant akmenų,

O taip dažnai nepastebime,

Kiek ilgesio ir netekčių

Ant antgalių ir ašmenų…

Nubyra smiltys nuo kalnų,

Sutrūniję kaulai lenda,

Boluoja nauju baltumu,

Tada tik atsiklaupiame,

Kada suprantame,

Kad artimas – čia pat,

Iš tų laikų.




Nusilenkiau žemei

 





Gyvenantiems ilgai

Visiems pasisekė

Pamilti žemę,

Melsvą dangų,

Turėti šalia tikrą draugą,

Išsiskirt ne kartą

Palaidojus ir svajones

Nelaimėje…

Gyvenimas – tai muzika,

Sukurta ilgam klausytis, –

Upelis, tekantis suklusta,

Išgirdęs tavo balsą,

Kas džiugina ar skaudina,

Supranta…

Ir mano kelias – tekantis upelis,

Apsuka molio kalną

Ir nuteka į Šventąją,

Kad išsimaudytų paskendęs

Tėviškės padangėje

Ir meilėje…

Niekam nereikia

Nieko išpažinti – gera pasakyti:

„Myliu savo žemę.’’


2021 m. sausio 30 d., šeštadienis

Grūdas – ant sparnų

 




Pasakiška laimė – patapti grūdu,

Užaugusiu ant medžio

Iškeltų šakų, –

Pastebėjau dangų,

Tūkstančius žvaigždžių,

Sušildytas saulės skaisčių spindulių,

Sujudintas vėjo,

Daugelio audrų,

Pažinau ir meilę

Žemiškų aistrų…

Laimė ir nelaimė atbėga sykiu,

Nulūžo šakelė,

Ant sniego guliu,

Šilumos pasėmęs,

Dygsiu daigeliu,

Pakeisiu ir klevą,

Bersiu vėl į žemę

Dar daugiau grūdų.


Per pusnis

 


2021 m. sausio 29 d., penktadienis

Grūduose – pelai

 




Aparia dirvą ir užsiverčia

Piktžolės ir sėklos,

Šaknys supūsta ir stiebai,

O po kiek metų išlenda

Iš po velėnos

Vis nauji daigai…

Atsinaujina ir blogis,

Prisidengęs gėriu, –

Gražūs jo lapai ir žiedai, –

Ir vėl išauga ir subręsta sėklos,

Taip rungtyniauja paeiliui…

Vieni aria, kiti sėjasi,

O duoną kepa atskirtai,

Kas valgo, jaučia, žino,

Kokia ir piktžolė įsimaišiusi

Į kvapnią riekę,

Sumalus neatskirsi,

Nors vėjuje sijojami pelai.

Žemele mano,

Ką tu per amžius

Auginai?



2021 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Laikas ištekėti

 




Kad žiema žiemužė

Storą ledą tiestų,

Kaustysiu žirgelius

Aukso pasagėlėmis,

Kad ilgai žibėtų

Ir žemės nesiektų…

Ne tiktai žibėtų,

O vis dar kaukšėtų,

Pritartų šaltukai,

Kai tvoros poškėtų…

Trinko sesės drobes,

Laumės joms padėjo,

Eketes iškirto,

Srovėje velėjo…

Rasim lovas baltas,

Ajerais kvepėsiančias,

Baltu rankšluostėliu

Veidelius nusausinsime,

Kad piršliai užsuktų,

Nevažiuot pro šalį,

Sesės neliūdėtų.



Lietuviška žiema

 



Dar pasidžiaukime žiema,

Parodykime ir kitiems,

Kurie žiemos nematę, –

Čia – Lietuva,

Kur nuo šalčio nuo seniai,

Kaip tėvai pasakojo,

Tvoros pyška,

O nuo sniego stogai braška.

Pasidžiaukime žiema,

Tegu vaikai dar pasimėgauja gamta,

Kai sniego patalas baltesnis

Už lininę drobę,

Kurią ilgaisiais žiemos vakarais

Ausdavo motulė,

Šaudyklė primena ragus,

Kaip meta briedžiai

Miškuose ir po vestuvių.

Dar pasidžiaukime žiema

Ir ant šakelių – rojaus obuoliukais, –

Jie nekrenta į žemę,

Raudoniu žiemą džiugina

Lietuviškai.






Pilnaties meilė

 




Gražiausios naktys – pilnaties,

Kai mėnuo vejasi

Gražuolę saulę,

Norėtų pasipiršti ir pasiūlyti

Jai širdį, ranka…

Lig ryto bėga iš paskos,

Kitas žvaigždes aplenkia,

Taip ir ateina pilnatis –

Tikra, nepameluota meilė.



Raudonos uogos

 




Raudonos uogos – kraujo ženklas,

Į erškėtrožių spyglius įsiduri

Ir nukrenta lašai,

Nudažo baltą sniegą,

Net istorijos puslapius,

Po daugel metų tirti prašosi,

Kas kaltas – ko nebuvo,

Kas dar bus,

Atsikurs lengvai…

Gali ištirti naujais mokslo pasiekimais,

Kam šis priklausė,

Kieno tai – DNR,

Kad neatgultų sąžinėje palikimas

Visiems laikams

Ir ateities kartoms, –

Skaudus tas dūris,

Raudonos uogos žiūri

Vaiko akimis,

Gelia, kaip spygliai.




2021 m. sausio 27 d., trečiadienis

Pakalbink vėją

 




Tu – taip toli,

Širdį dažnai suspaudžia,

Kai pakeliu į dangų

Savo pražiūrėtas

Ir jau senas akis…

Tu man buvai rytojus,

Aušrinės spindesys,

Dabar esi svajonė,

Vaikaitis bėga

Apkabint tavęs…

O tu jį pakeli

Žiūrėti į kitos šalies

Žaliuojančias paklotes,

Vandenyno mėlynas akis,

Bangų mūša man atkartoja,

Kokia gera tėvo širdis.



Žiemos takai




Einu baltu taku,

Kol nenutirpo sniegas,

O sieloje – šviesu, –

Ramybę teikia baltos dienos,

Nekliūva užtvaros žiemos,

Kai kas klampoja

Ir toliau klampos…

Nebūtų taip lauktos žiemos,

Paliktume ir kailinius,

Pakabintus ant tvoros.



Vilko skundas ponui

 




Sėdu ant suolelio,

O aplinkui – balos,

Pasirinkau eketę,

Uodega prišalo…


Kailiniai sudrėko,

Tapo baisiai sunkūs,

Kepurė – iš nieko,

Bet ir ta apsunko…


Užlipau ant krosnies,

Pasidarė šilta,

Bet vietą užėmęs

Pusbernis su kiaušais…


Belieka suolelis,

Užpustytas sniego,

Ten žvirblis nesėdi,

Katinas nemiega.



Ginklanešys

 




Pasaulis taip sutvertas,

Kad tarnas visada gudresnis

Ir už savo poną,

Ginklanešys – mažesnis

Ir už Donkichotą,

Bet neša ginklus,

Žarsto ir patarimus,

Kaip sustabdyt malūno

Besisukančius sparnus, –

Nė vienas iš mūsų

Randa patarimą,

Kaip Dulsinėjai skirti palikimą…

Gudresnis buvo už visus pirklius,

Bet burmistru tebuvo

Vos kelis metus.


Kiemo eglės

 




Ateik, papurtyk šaką eglės, –

Ji neatlaiko sniego,

Menkiausias krabždesys – sunkus,

Kai stovi vienišas…

Atskrisk, paukšteli, paskubėk, –

Eglutei liūdna vienai,

Suglausk nors jos spyglius

Ar atsitūpk ant vieno jų…

Kelios eglės kieme,

Miške gi jos – ne vienos

Ir paukščių čia daugiau,

Nutupia ne po vieną…

Papūsk ir vėjau,

Nuo tavo gūsio virpa

Ne tiktai šakos – visas stiebas,

Krenta sniego gniužulai

Prie basų kojų

Pavasario purienomis…

Koks džiaugsmas plūsta

Iš eglės krūtinės,

Neliko ir vienatvės jausmo, –

Atskrido vyturėlis.



Baltos ramunės

 




Gėriuosi balta ramune, –

Geltonosios – retesnės,

Tik ant smėlio žydi,

Pakelėse lyg elgetas randu,

Iš jų dar niekada

Vainiko nenupyniau,

Balta spalva – arčiau širdies,

Gilių jausmų…

Baltas įsivaizduoju

Sniego gniūžtėse,

Ant apsnigtų ortenzijos žiedų,

Kai žiemai užmiega,

Tarsi ir apmiršta,

Randu vis ramunes

Ant kitų gėlių kepurių apsnigtų

Ar padengtų šerkšnu…

Po baltu patalu

Visi ramiai užmiega

Ir ilgam tampa baltos ramunės

Gležnu žiedeliu.



2021 m. sausio 26 d., antradienis

Jaunystės magija

 




Tu patikėk manimi, –

Žiūriu į veidrodį

Pro šilko skarą,

Nebesimato raukšlių,

Išsišovusių skruostikaulių,

Paakiuose – tamsių dėmių,

Prisiminiau metus,

Kada buvau jauna

Ir panašesnė į tave,

Priverčiau žavėtis

Ne vieną ir ne du…

Buvo juodi ir antakiai,

Nereikėjo jų dažyti,

Juodos ir garbanos

Ligi skliaustų pečių,

Akyse – žalios pievos,

Burtų užkerėtos,

Ir laumės juosta –

Per klubus…

Jaunystė – magija,

Ja reikia ne tiktai žavėtis,

Bet saugoti ir nuo piktų

Akių...

Užsigaubiau šydu.



Seni daiktai

 




Daiktai – buvusi prekė,

Gavę patentus ir pinigų,

Atitarnauja ir pastatomi

Prie durų svetimų…

Neįmeta čia prekių

Ir jokių pinigų,

Aplenkia netgi katės,

Po jais nėra pelių…

Daiktus peržiūri praeinantys, –

Nieko nevertas,

Nėra jam paskatų,

Apsnigtas ir šaltas,

Rateliai net be padangų…

Gaila daiktų, –

Jie buvo vertinami,

Kai vežė bulves į namus

Ir šviežius kopūstus,

Sniego danga jau paslėpė,

Kas būdavo gražu.


Padėkokime

 




Nereikalaukite iš manęs daugiau,

Ko negaliu, nemoku, –

Visą gyvenimą rašiau,

Kitus rašyti mokiau…


Nereikalauju iš kitų daugiau,

Visi kažką vis moka,

Dainuoja savo dainą,

Kurią gyvenimas išmokė…


Nereikalaukime ir iš balandžių,

Jie turi savo šokį,

Kaip rėžią sparną ir burkuoja,

Nuo prigimties tą moka…


Nereikalaukime ir iš draugų,

Jie turi savo lobius,

Saugo kitų jausmus,

Tikrai tą moka…

Padėkokime.


Balandžių flirtas

 




Balandžiai – meilės ir taikos

Bei pašto paukščiai,

Nuo seno prijaukinti prie žmonių, –

Laukiniai geriau žino,

Kada poruotis laikas,

Atskiria pavasarį ir nuo žiemos,

O kuriuos lesina,

Gavę gero maisto,

Poruojasi viduržiemį,

Glaustosi veltui prie pačios…

Nupučia žabarus ir vėjas,

Apsninga, apledija

Palangėse ir inkilai,

Bet meilė glūdi gan giliai,

Į pačią širdį įsivėlusi,

Burkuoja ir flirtuoja

Po langais.



Sielos giesmė

 




Aš netikiu, kad kažkada

Tavęs nebus,

Kad ir abu išnyksime...

Ateis žiema,

Gausiai prisnigs,

Po to vėl bus pavasaris

Ir susirasime…

Aš netikiu visuotiniu šalčiu,

Paglostai mano skruostą,

Viltį įpūti,

Pražysta baltai obelis

Ir obuoliai parausta…

Aš visada tikėjau

Ir dabar tikiu,

Kad sklando dangumi

Du angelai lyg paukščiai,

Kai vienas krenta,

Kitas apgobia sparnu,

Sielos giesmė ilga,

Kada pasiekia aukštį.



Moterys

 




Žavi moterys,

Panašios į gulbes,

Baltos, skaisčios,

Ištikimos ir vėjavaikės…

Nereikia joms ir žodžių –

Žiūri į sielos gelmes,

Pakalbina žvilgsniu,

Gestais pašaukia

Ir mylimas atplaukia…

Myliu žiemos gniūžtes, –

Jos primena man moteris,

Lengvai pažeidžiamas,

Apmėto jas ne vienas,

Prie jų nelimpa sniegas,

Gniūžtės greit ištirpsta…

Žaviuosi vakaro giesme,

Moters balso skaidrumu,

Kai glosto galvą vaikui,

Ji tampa ir gulbe,

Ir meilės pažadėtu vaisiumi. 


Kalendorius pagal papročius

 




Esam, kaip niekas kitas,

Prie datų prisirišę,

Keturi metų laikai –

Saulės grąža,

Mėnulio pilnatis,

Kai naktys – šviesios,

O kokia ryški

Ir Joninių laužų šviesa…

Kalendorinių dainų gražumas, –

Apdainuojama ir meilė,

Ir gamta drauge,

Krikštynos ir vestuvės,

Senolių iškalba – šventa…

O mūsų metai – nuo Kalėdų,

Kai buvo krikščionybė įvesta,

Giesmes bažnytines papildo

Sesučių dainos vakare…

Žiemos pūga

Ir gilus sniegas,

Nykštukai žaidžia po egle,

Voliojasi vaikai kieme...

Pridėkim žodžių

Pasakoms mažiesiems,

Kad Seniui Šalčiui

Būtų visada balta barzda.






Gili žiema

 




Man reikia daug daugiau,

Nei vien tik balto sniego, –

Nubalo mūsų galvos

Per naktis bemieges…

Man reikia daug daugiau –

Pavasarį sodų nubalusių,

Rudenį voratinklių ant pievų,

Svirplio giesmės už krosnies

Gilią žiemą…

Man reikia daug daugiau,

Nei balso vyturėlio,

Jis tegu varvi

Šiltą dieną.




Berželiui

 




Matei, baltas svyruonėlis

Meta žiemą šakeles,

Aplink takus nukloja,

Iš jų gali nupint vainiką,

Padėt ir Dievo Motinai

Prie kojų…

Šakelės traškios,

Kaip ir pats gyvenimas, –

Nelaiko sniego,

Šaltis skabo neišsprogusias,

Pernykštės sėklos – jau perniek,

Nedygs balti berželiai,

Sniegas juos užklojo…

Baltas berželi mano,

Tiek dienų buvai arti,

Prie mano šono,

Žiema išskyrė pusnimis,

Svyruoju tik egle

Prie balto miško,

Ant dirvono.



 

2021 m. sausio 25 d., pirmadienis

Lenktynės su laiku

 

Gyvenimo trasa –

Lenktynės su laiku,

Kuris kurį įveiksime,

Tam liks ir finišas…

Vėjas kutena veidą,

Išjudina jausmus,

Garbanas palaidas,

Iškraipo veidrodį…

Nesibaigia diena

Su tamsia naktimi, –

Matau žvaigždes,

Tavo akis nustebusias,

Apgaubk šydu,

Lig ryto būsiu tavo

Antra pusė veidrodžio…

Gyvenimo trasa – slidi,

Laikas – stabilus,

Nereik lenktynių su laiku,

Pamečiau Grįžulo Ratus,

Žiūriu į tavo veidą,

Vadinu jį meile.



Su tavimi kalbu

 

Priglausk – sušilsiu,

Pražysiu žiemos vidury,

Snieguole išsiskleisiu,

Sušildysiu tave kvapu …

Apšviesk – pakilsiu,

Žaliu lapu pavirsiu,

Į dangų pažiūrėsiu žiedeliu,

O iš tavęs priimsiu

Meilę – aukso žiedą,

Parnešiu saulėtą pavasarį,

Paukštelio giesmę ant sparnų...

Priglausi ir abu sušilsime

Po dangaus skliautu,

Aš – saulė,

Būk man mėnuliu.


Sniego gėlės

 

Myliu žiemos baltą sniegą,

Patinka šaltis, –

Jis sutraukia

Ledo baltas lytis,

Plaukiančias per Nerį…

Myliu žiemą sniegeną, –

Ji – nuostabi liepsnelė

Ant baltos šakos,

Kurią žiema apsnigo

Ir toliau vis sninga…

Pamilau vaikystėje

Ir baltus kalnelius,

Nutūpusią ant delno snaigę, –

Nešu vis iki šios dienos nešu

Baltu žiemos taku

Ištirpstančią jaunystės gėlę.


2021 m. sausio 24 d., sekmadienis

Šiluma

 

Visos šiltų kraštų pakrantės

Gėlėmis nusėtos,

Žaliuoja, žydi medžiai

Ir krūmai pakrašty,

Bangos skalauja jų šaknis,

Kaip mūsų kojas,

Kai susijungia lūpos bučiny…

Visos melodijos tik meilę pakartoja,

Jaunystės svajose pasislepi,

Per veidą ritasi toks šviesulys,

Kad užsimerkt prieš jį turi,

Girdėtai muzikai užgrojus,

Jau nužydėjusias gėles

Šiandien skini;

Paliesk gitaros stygą – ji virpa,

Kaip širdis...

Oi, šiluma užliejo,

Tavo delnų vos paliesta

Pražydau gėlėmis.



Gyvenimas prie srovių

 

Prisimenu tave žaismingą

Ir labai atkaklų, –

Toks turi būti vyras

Moters siekiantis

Ir mylintis save kartu...

Daug metų – mūsų saulės takas,

Pavirstantis lietaus lašu,

Teškantis iš aukštų krioklių,

O neišskyrė mūsų

Iki šių dienų…

Prisimenu tave

Ir labai nelaimingą,

Toks turi būti

Kiekvienas iš mūsų,

Siekiantis gilių jausmų,

Daug metų ypatingos srovės teka,

Tarp mūsų abiejų…

Prisimenu tave ir nusivylusį,

Nes toks gyvenimas,

Nebūsi jau kitu, –

Mes – žmonės,

Apie kuriuos nešneka,

O šnekame apie save abu.


Mėlynieji kalnai

 



Motina klausia jauniausio iš sūnų,

Labai toli išskridusio,

Kurioje šaly nėra žiemų

Visus metus ir gėlės žydi…

Kas paviliojo kilti

Viršum debesų,

Vandenynais irtis,

Kad taptum juodvarniu,

Gyventum ant kalnų,

Vaikelį vystytumei,

Ne drobe iš gimtų dirvonų,

O palmių vaisius skintumei?

Neturi motina kalnų,

Nėra su kuo palyginti,

O juodvarnis siūbuoja ant beržų,

Jo plunksnos auksu spindi,

Paklaustas net negirdi…

Mėlyni kalnai – didybė debesų,

Jie susilieja ir su dangumi,

Motinos nerimas – į širdį,

Kur tie sparnai,

Kad neštų atgalios,

Ryšius su tėviške sutvirtintrų.

 

Motinystės kaina

 


Kada mamai laisvadienis,

Jei laukia jos šeima

Prie pusryčių, pietų

Ir vakarienės stalo,

Pakloja lovas ir nukloja

Surenka žaislus iš pakampių,

Padeda vaikučiams apsirengti

Ir išeina valandėlei

Į kiemą pasivaikščioti?

Mamai – trumpa diena,

Paskaito pasaką prieš miegą,

Paglosto ir pakalbina,

Jeigu visi sveiki,

Ramiai pati užmiega, –

Nereikia naktį keltis.

Pirmadienis – darbo diena

Prasideda iš naujo,

Gerai, jeigu šeima

Supranta motinystės kainą,

Paaugę vaikai padeda,

Arbatą užsikaičia.


2021 m. sausio 23 d., šeštadienis

Vienišos šventės

 

Viena atšvęsiu tylos šventę, 

Žiema balta

Ir aš – tokia pati,

Gyvenime dar buvo ir pavasaris,

Žibučių žydinčių – gausa,

Diena net ir naktis – graži

Ir paprasta…

Vasaros šventes noriu

Dar švęst su tavimi,

Pavirsti balta lelija,

Bitę rainą pasišauksiu,

Skristume ir pas tave drauge

Į žalio sodo vidurį,

Net ir viena…

Viena atšvenčiu rudenį,

Tiek metuose visokių švenčių,

Lapų krentančių – truputį daugiau,

Kiekvieno jų gyvenimas –

Asmeniška šventė,

Prie stalo likime abu,

Vieni...

Aš sutinku, su viskuo sutinku,

Vėjeli, kur leki?.




2021 m. sausio 22 d., penktadienis

Balos atsivėrė

 

Tik saulutė danguj brenda, –

Žemėje – balutės randasi,

Žvirbliai gelbstisi nuo kenkėjų,

Nes baisesni jie ir už vėją,

Čia maudynes ir surengia…

Taip maži užsisvajoja,

Mano, meilę sužvejojo,

O netrunka katinėlis

Ir į būrį įsivėlęs

Vieną žioplį šast už spando,

Pilkos plunksnos krauju varva, –

Juokas ima – maži pešasi,

Gaila vieno,

Kurį nešasi...

Tarp paukštelių ir žmonių

Daugel yra panašių.



Pavasariu kvėpuoju

 


Nė vienas pumpuras

Neišsprogsta be šakelės,

Prie jos vis mezgasi žiedelis,

Saulutė šildo pūko kačiukus,

Pražydę jie pakvimpa,

Bėga žiedadulkės

Per pievas ir miškus

Ir mano kiemą lanko, –

Viskas mums perpus…

Kai nebe šalta už langų,

Pavasarį jaučiu,

Žibutę mėlyną įsivaizduoju,

Snieguolė šypsosi prie kojų,

O baltą plukę prisegu

Ir prie krūtinės

Sau ir tau, –

Žalius lapus miške matau...

Pavasariu kvėpuoju,

Dabar vėl pamaniau,

Kad pirmą meilę suradau –

Dainuojančią.


2021 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Žiemos

 


Dar ne taip ir šalta, –

Molinės trobelės

Lango nekrapštau,

Ledo nekertu ant kibiro,

Kada reikia nusiprausti

Ir keliauti į mokyklą

Spingsint žvaigždėms,

Vėl nakčia sugrįžti

Prie langų…

Dar ne tokios žiemos,

Kai ratelis burzgia,

Krosnyje žarijos blausios,

O jos viršuje –

Mes, vaikai keli,

Vištos – papečky,

Kudakuoja – kelia ir gaidys,

Ritasi per langą

Blyškus spindulys.

Oi, kokie šešėliai mirga

Aslos vidury…

Dar ne tokios žiemos,

Dar ne taip ir šalta,

Tik mamos nėra,

Nebėra trobelės

Miško pakrašty.


Iš žodžio atsiranda...

 

Žodis – Dievo dovana,

Nešamas per pasaulį,

Išsiuvinėjamas ir audžiamas,

Aukso siūlais užrašytas,

Iškaltas ir ant marmuro plokštelių,

Ant vėliavų ir kritusiems

Už laisvę karuose –

Baltų ir juodų antkapių

Granito.

Žodis pakyla ant sparnų,

Giesmės melodija paantrintas, –

Iš jo ir mūsų

Himnas atsirado:

„Ir šviesa, ir tiesa

Mūs žingsnius telydi’’…



Žiemos paveikslas

 


Baltame plote – lygu lygu,

Kažkur į mišką pėdos

Kiškio mirga,

Kupstai – ant smilgų kuokštų,

Ant kalnelių – saulės šypsnys,

Užpustytas lygiai kelias

Ir vos matomi takeliai,

Nuo eglučių krenta

Sniego dribsniai…

Kai prisimerkiu – spindi spindi,

Lygioje pievoje

Vandens lelijos žydi,

Tolumoje – miškelis,

Apjuostas ir vaivorykštės liepsnelėmis,

Pušynas – žalias, mėlynas,

Vos matomas tolimame

Dangaus ruoželyje…

Vaizduotėje paveikslas nutapytas,

Nupiešk ant popieriaus, –

Jis nepaliestas – baltas baltas,

Lyg nubėgęs kiškis,

Kitą pievą, mišką

Lape pamatysiu.


Atodrėkis

 

Žiema pakeičia rudenį,

Kuris – toks ilgas,

Su šlapdriba – skausmu

Ir klypstančiais sąnariais,

Tada norėčiau būt nendre

Prie ežero ar upės,

Kur pirmąkart tave mačiau,

O tu mano akis matei…

Žiema tebus šalta,

Kurios tikėjomės,

Pasninga, vėl atodrėkis,

Sniegą nuleidžia lopiniais,

Bet pašalas, žemę apglėbęs,

Ilgokai nepaleidžia,

Net ir tada,

Kai upėmis plaukia ledai…

Sugrubo rankos

Ir širdyje nuobodžiai

Skleidžiasi nauji pumpurai,

Kaip ten, prie ežerų,

Sugrįžta antys, kirai,

Susiranda porą,

O gulbių balso negirdi...

Žiemą pavasarį matau

Ar tu matai?



2021 m. sausio 20 d., trečiadienis

Susidraugaukime

 

Su šalčiu susidraugavome

Ir abu snaigę pagavome,

Kaip ją mums pasidalinti,

Kad neliptų ji prie pirštų…


Šalčio pirštai, oi, šalti,

Snaigei žiema nebaisi,

O manieji – iš širdies,

Tirpdo ledą nevilties…


Kiek pabuvom įsitvėrę,

Šalčio burna atsivėrė,

Mano pirštai suledėjo,

Snaigę nunešė pavėjui…


Su draugu pasidalinkim,

Šalčiui ūsus vos patrinkim

Ir iš jų pabirs dar šerkšnas,

Snaigių žiemos laiko nerštas.