2014 m. kovo 29 d., šeštadienis

Švari gimtinė



Pasaulis – ne vientisa giria, –
Yra daugiau vandens
Ir dykumos, kada nusenka jūros,
Lieka tuščia upių vaga,
Kalnai – lava sustingusi...
Ant pelenų auga miškai,
Po pelenais ir miestai,
Žmonijos kapinės,
Kas lieka po ugnikalnio išsiveržimo...
Tie laiko sluoksniai,
Žymintys ne vienus metus,
Bet ir mūsų istoriją, –
Kaip kiekviena šalis
Ir savo gentį gynė...
Po akmens kirviu
Skamba ir geležis,
Parako kvapas čia ištvinęs...
Kada išsivalys
Žmogaus lopšys
Nuo karo tvaiko,
Bus švari, rami gimtinė?




2014 m. kovo 28 d., penktadienis

Vilniečiai



Kas gimė Vilniuje,
Tie – sostinės vaikai,
Bet jų ir pareiga didesnė,
Kad gatvėse sielos šviestuvų
Būtų daug daugiau,
Trinkelės, lygiai sudėliotos,
Širdies neužgautų,
Gėlynai skveruose
Tarsi vaikai žydėtų,
O ant namų ne vienas užrašas
Aukso raide žibėtų...
Čia amžina Neris,
Vilnelė teška
Tarsi lašai iš po skėčio;
Žiūriu į jaunus
Tik su viena viltimi,
Kad mūsų miestai,
Kaip bažnyčiose varpai,
Ilgai ilgai skambėtų...







SVEIKAS




Mano geriausi draugai "Šerkšno tyla"

Po pamatais užkasa laiškus
Linkėdami ramybės,
Gražių svajonių,
Kad šimtmečio sulauktų,
Kaip ir šeimininkas,
Kad vėtros gėrio nesugriautų...
Kai deda paskutinę plytą,
Ant jos užrašo:
„Saliute“...
Tada ir ilgai stovi pastatas,
Žmogaus paminklas
Lieka šventas.
Po daugel metų
Varto kažkas istorijos lapus, -
Tarsi pro būties langą
Į amžinybę žvelgia...
Nupurto pelenus,
Degėsius susupa
Į baltus rankšluosčius
Ir kryžiui nusilenkia:
SVEIKAS.








Kai jūsų žodžius skaitys...


Požeminiai skaitymai Valdovų rūmuose

Poezija – mūzų kalba,
Kiekvienas kūrinys – į ateitį,
Tegu ir būna
Šiandien šlapdriba,
Bjauri tarsi senatvė,
Bet skamba lyra,
O ją skambina jauni,
Kol pirštai nesugrubę,
Šalčio dar nematę...
Kiekvienas laikas turi atmintį;
Poetas kalba tik apie save, –
Tarsi upelis teka, –
Kas jo gilumoje,
Tas išsiveržia iš po plunksnos:
Paglosto alkaną,
Benamiui ranką...
Pašiurpsta oda,
Kraujas stingsta širdyje,
Kada poetas taria žodį,
Kuris pasmerkia artimą...
Kiekvienas meno kūrinys –
Krislelis gėrio žemėje,
Tiktai – į ateitį.








2014 m. kovo 27 d., ketvirtadienis

Labanakt ir labas rytas




Kalnas su kalnu nesueina,
O žmonės susitinka tolimi,
Net nepažįstu savo giminių,
Kurie Amerikoje,
Australijos žemyne,
Filipinuose, Europoje...
Tada toks artimas pasaulis,
Kur tėviškę matau
Jų akimis sykiu...
Kada užmiegu,
Jie į darbą eina,
Atsigula miegoti,
Aš tada budžiu,
Kad būtų nerimo mažiau
Mūsų pasaulyje,
Renku žodžius ir jiems siunčiu...
Labanakt, mieli žmonės,
Giminės to paties kraujo,
Pažįstami, bet kasdien nesutinkami,
Su kuriais kalbamės
Skersai per žemę,
Gal ir gerai, kad jie nemato,
Kaip kai kada be jų liūdžiu...




Dangaus sūkuriai



Žalia šaka pavasarį –
Akims ir sielai vaistas,
Kremta ją paukščiai,
Stirnos miško pakrašty;
Pasižvalgau virš karklų –
Kačiukai žydi
Mėlyno dangaus fone,
Baltų kepurių apsupti...
O ant beržų viršūnių
Šarkos įsikūrusios,
Susuko uždarus lizdus,
Čia jų namai,
Kuriuos prižiūri,
O vėjas supa vaikelius...
Mačiau, kaip vienas kitą vijo
Geltoni ir margi drugiai,
Kaip leidosi pavargę,
Nes toks dar nedrąsus jų skrydis,
Kol po žiemos silpni sparnai.
Padangėje, aukštai,
Suko ratus išdidūs
Balti gandrų laivai...
Kur mano kelias,
Kur tas dangaus laivas,
Kurį sūpuoja vėjas,
O berželiai – irklai,
Nuleisti žemai, žemai?..
Kai vienas išplauki,
Dar pasitinka sūkuriai.




Medžio kelias



Mažus augina
Geros rankos,
Aplinkos gėris,
Kūryba ir darbai,
Kurie padovanojami,
Kad liktų kitai kartai,
Kada užaugs,
Paliks darželį,
Bet išsineš gyvenimui
Atminties saulę
Ir patys kurs gerumą
Savo gaminiais.
Kūrybos kelias
Prasideda nuo medžio,
Kada jį stiprų pamatai, –
Iš jo gaminamas smuikelis
Ir seniai – kanklės,
Kurių garsai
Kviečia prie stalo
Ir į sceną,
Kuri vadinasi
GYVENIMAS, –
Juo eis ilgai, ilgai...






Upeliams nuslūgus



Užstringa nulaužta šaka,
Jei slenksčiai per aukšti,
Ant jos kiti vėl kraunasi
Ir byra palengva lašai,
Kai vienas kitam kliūva,
Net iki širdies užgauna.
Upelis šniokščia rudenį,
Paskui užšąla,
O tik pavasarį pakyla
Ir nuneša toliau,
Kad užsimirštų, kas negera...
Kiekvienas žodis,
Pasakytas ne laiku, -
Kaip senas ar prilipęs lapas
Vis į sielą braunasi,
Tokie ir laikosi arčiau kraštų,
Kol srovė nepagauna...
Tėvai sakydavo:
- Apeik tą akmenį,
Kad neužgautų kojų,
Aplenk su gailesčiu
Tik seną kelmą.



2014 m. kovo 26 d., trečiadienis

Žiburiai



Gražiai atrodo miestas –
Tiek žiburių ir blyksnių,
Ir šviesių langų,
Tamsos užuolaidos
Pernakt nenusileidžia, –
Yra kas ir nemiega
Dėl įvairių priežasčių...
Mama – prie lopšio,
Prie ligonio – slaugo,
Kiti ir dėl sunkių minčių,
Kad tiek apšviestame pasaulyje
Yra nelaimių ir kančios,
Neužbaigtų darbų...
Kada prašvinta,
Gęsta lempa,
Saulė daugiau turi šviesos;
Skubu per dieną
Nerti baltą skarą,
Kad naktį ja užgaubčiau
Žiburius naktų...
Liūdnų minčių.





Fašizmas


Filmo peržiūra 

Nuo žaibo išdega miškai,
Tada palieka plėnys,
Ilgai dar pusto pelenus
Ten įsisukęs vėjas...
Nuo kulkų nuskamba giria
Ir lieka randai,
Balti jų liemenys, -
Kaip mūsų kaulai,
Dingę po batu žmogėdrų.
Ką nubaudė likimas,
O kiti vis prisidengia
Net kitais veidais,
Bet keliasi visi sudeginti
Ir badu mirę nekaltai -
Tai praeitojo amžiaus
Skaudi žmonijos patirtis
Ir amžinoji gėda.
Negali būti tik istorija kalta,
Jos puslapiuose guli
Adresai, neišsiųsti laiškai,
Mažų vaikų į žemė neįmintos pėdos,
Senų žmonių ramentai,
Nuo akių nuplėšti akiniai,
Dantų protezai...
Oi, mūsų amžiuje
Neturi būti tokio siaubo,
Neįvardintų aukų,
Paties fašizmo.



Emanuelis Zingeris










Folkloras



„Man čiučiulis,
Man miegelis
Vadinojo“...
Suskambo taip sena melodija širdy,
Kad negaliu pamiršti ,
Vis kartoju ir kartoju, -
Tai buvo taip seniai,
Bet ir dabar - pats mylimiausias
Visų šalių folkloras.
Tuo mes ir gražūs, ir geri,
Kad saugome užgimę
Savo šalies dainas, -
Kaip želmenį auginame...
Pavasarį pasėsiu grūdą
Tų pačių dainų,
Ką protėviai dainavo,
Palaistysiu melsvuosius linelius
Dūzgės ratelis klevo...
„Aš čiučiulio,
Aš miegelio
Neklausysiu,
Neklausysiu“...
Verpsiu, ausiu
Ir tėviškę mylėsiu...




2014 m. kovo 25 d., antradienis

Sausa žolė



Nutyla miškas,
Kai nebėra pavojų,
Nekyla gaisras,
Kai ramu,
O dabar – šiltas pavasaris
Ir dega pievos,
Sausa žolė – pavojus,
Paliko rudenį žemę visi...
Brenda per pievas saulė,
Šešėliuose prapuola
Jos mielos šypsenos,
O po sausa žole
Dejuoja žemė,
Kurmių išrausta, šiurpi...
Tėvai brangino žemę,
Jos kiekvieną pėdą
Aplaistė prakaitu,
Netgi savo krauju,
Kai ėjo savanoriais,
Vaikus vėliau išginė
Į tolimus Rytus...
Oi, gaisrai lyg šiol netyla
Ant neartų dirvonų,
Kiti juos kursto
Tartum sausą žolę
Netgi tarp žmonių –
Graudu ir nesaugu.








Ką birbynė kalba



Iš miško žalio
Atsiskyrusį medelį
Vėjas laužo,
Nuo jūros lašą veja
Net į kitus kraštus
Ir dulke tapęs smėlis
Sau vietos nesuranda,
Kol nesugrįžta į namus...
Oi, koks stiprus
Gimtinės šauksmas
Iki panagių kas dieną gelia
Tada ieškai kampelio,
Kad būtum ponas sau,
O ne kitų piemuo,
Kuris ir duonos plutą
Iš svetimos kišenės gauna,
Kad birbina melodiją
Ant svetimo akmens ar kelmo
Liūdna gaida:
„Sugrįžk, kol ne vėlu, namo“...







Pirma miško gyvybė



Ruduo padykęs
Taip darbavosi,
Kad pūtė iš visos širdies,
Prisėlinęs prie klevo
Nupešė lapų šūsnį,
Sudėjo juos į krūveles...
Vienus paklojo ir suglostė,
Kitus pašiaušė, -
Lyg šukomis prieš plauką, –
Taip ir paliko po sniegu
Iki pavasario liūties;
Dabar jie laukia nesulaukia,
Kada kiti byrės,
Panašūs į ežius...
Ant samanų prigludę,
Pamato pirmą grybą,
Kuriam nė motais, –
Lapai – tai tik maistas,
Jie – puošmena miškų,
Raudonkepuriai,
Tokie panašūs ir į mus...





Sielos paveikslas



Kiekvieno siela
Angelu plasnoja,
Kol neužlūžta jam sparnai,
Tada jau Dievo Motinai dėkoja,
Kad per gyvenimą
Ėjo lėtai, lėtai...
Ne visada ir tu skridai.
Paveikslas – tu;
Beeidamas renki spalvas
Ir palengva tapai,
Kas gera, dalini,
O bloga, – paslepi giliai.
Tada tik surenki gėles
Ir nupini vainiką,
Prie savojo altoriaus
Vazą pastatai
Jau amžinai.




Tarp savų



Mano namai –
Gimtinė, žemės klodai,
Juose istorija visa, –
Po juodžemiu atsiveria
Jau rausvas molis,
Iš kurio gimė ir Adomas,
O dėl jo – Ieva.
Žmogus suranda žmogų,
Medis pasikalba su vėju
Net nulūžusia šaka,
Tada supranta ir kūrėjas,
Kad šioje žemėje –
Ne viskas paprasta,
Deja...
Esi saugus tik su savaisiais,
O iš dangaus – griaustinis
Su žaibu, audra...
Kas pagalvoja, kad iškilo
Aukščiau kitų,
Nubloškia vėjas į tarpeklį,
Iš kur nebe pakylama
Staiga.





Meilė – daina




Kas yra meilė?
Niekas neatsakė –
Tai motinystės šauksmas,
Pavasario jėga,
Kai upės veržiasi ir teka
Gyvenimo srove...
Meilė – tai žiedas,
Paslėptas prie tako,
Jeigu randi, pasiimi;
Jis tavo tik tada,
Kada kitas prabyla
Jau ta pačia kalba...
Paduodu ranką,
Ji sušyla tavo delne,
Tada dainuoja šilas
Melodija švelnia
Ir nugali audras...
Kas yra meilė?
Tegu nebus ji amžina,
Bet ji gyvenimą pratęs...







Žvirbliai



Vaikai, atskriskite pulku
Prie mano lango,
Pavasarį plunksnos jau kitos,
Pilkai rainos,
Nebe tokios, kaip žiemos,
Sugrįžo jau varnėnai,
Inkiluose nebus jums vietos, –
Išvis, jei liksite, net užkapos...
Prasta jūsų giesmė
Ir niekas nežieduoja,
Neseka jums iš paskos,
Bet patys nesiruošiate į kelią,
O plunksnas pasitaisote
Ir susiradę kitą vietą perite,
O maisto vasarą
Visuomet būna
Netgi po krūmais, –
Kas randa grūdą, uogą –
Ką ant žemės, –
Savo vaikus peni
Ir striksi lyg surištomis kojelėmis;
Aš – paskui juos...
Vaikai, myliu visus.






Kryžkelė



Kai stoviu kryžkelėje,
Žiūriu į tris puses,
O ketvirta lieka už nugaros –
Tai praeita riba;
Priešakyje – spalvingas rytas,
Iš kairės šilti pietūs,
O dešinėje – jau vakaro gaisai...
Renkuosi kelią,
Kuris mielas, bet duobėtas,
Kas čiulba ir vilioja,
Netikiu tokiais,
Einu keliu, kurį vagoja
Upeliai, su stačiais krantais...
Patikrinu tik širdimi,
Ką akys mato,
Kol neša pačios kojos,
Pasveikinu berželį,
Prie ąžuolinio kryžiaus
Padedu gėles rytojui...
Kai prie kitos ribos sustosiu,
Mane aplenk ir toliau eik.




2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Gintaro segė



Audrą nujaučia paukščiai -
Tupiasi medžių viršūnėse
Iš šaukia, perspėja, -
Visi drauge, visiems ramu,
Nors kylanti banga
Siaučia prie kranto...
Seniai nebemačiau tokios,
Nors ilgai gyvenau, -
Esu sena pušys
Prie senos jūros,
Tik mažas laivelis...
Nubyra skujos,
Žievė net keičiasi
Ir laša vėl smala į vandenį...
Per prievartą ištirpsta
Sūriame vandenyje, -
Kaip gintaro krislelis...
Seniai jų nerinkau,
Turiu tik vieną segę,
Kuri man prie krūtinės,
Į širdį įsisegusi...
Tėvyne mano,
Kas nuo audros tave apsaugos?





Įsiklausykime



Gera žiūrėti į pasaulį,
Kur šviečia saulė, –
Kaip taika, –
Kuri sušildo mažą grumstą
Ir prikelia daigelį,
Kad kurtų gėrį žmonija.
Gyvenimas – tai vientisa,
Nedaloma stiprybės
Grūdų sauja,
Juos beria lygiai
Kiekviename žingsnyje,
Tik tas pasėja laimę,
Kai klauso žemės,
Kas plaka viduje –
Bendra giesmės darna.
Mano pačios
Ir jūsų – tik vienas gyvenimas,
Vienos tautos kalba,
Kad būtume apsaugoti
Gimtinės žemėje,
Kvepėtų duona,
Nors po trupinį delne, –
Tai galima tik taikoje,
Laisvoje šalyje...
Kol kas aplinkui to nėra,
Tik ginklai žvanga...
Sustokime,
Įsiklausykime.


Mano vaikai



Ritai Virbalienei

Sakai, gandrai parskrido
Per gimtąją padangę?
Aukštai saulutė
Ir dideli lizdai -
Jie neša laimę,
Kai nutupia ant žemės,
Tada pragysta smagiau vyturiai...
Krūmeliuose ir zylės
Mažos čirškia,
Ieško drevių,
Kur bus ir jų vaikai...
Atsiklaupiu prie kelio,
Pažiūriu į dangų
Ir tarsi kryžius
Prie sodybos mano
Paukščių Takas margas...
Iš ten sugrįš visi
Mano vaikai.




Pirmi žiedynai



Šaknis lelijų
Juoda žemė paleido,
Pasakė tyliai,
Ką iškart išgirdau,
Ne viską supratau:
- Eik į pasaulį,
Mano dukrele,
Pasidžiauk laime,
Kad pamatytum saulę
Ir lietaus pliūpsnį iš dangaus...
Prie jos narcizas baltas
Pražydo prisiglaudęs,
Pirmi žiedynai kvapnūs...
Ko reikia daugiau,
Kad žemei nusilenkčiau,
Kaip vienintelei gimdytojai,
Geriausiai mamai?
Užauk, žydėk, nelauk.





Šaknys




Kaip gera, kai gali
Lietumi nusiprausti, -
Niekas nepastebi akių,
Kada jos liūdnos,
Netgi verkia,
Būna ir ašarų iš džiaugsmo,
Kada rytojumi tikiu...
Įsiklausau į ryto tylą,
Kol lietaus lašas kybo
Ant šakų, žiedų,
Kai volungė prabyla,
Prišaukia lietų
Ant pilkų arimų,
Pasikelia žiemkenčiai visu gražumu.
Pakvimpa duona ir pyragais -
Didžiuoju laukimu,
Tada kvėpuoja žemė,
Vilioja į laukus,
O pašalą lietaus lašai
Vis kala, kala
Genelio plaktuku
Iki genties šaknų.




2014 m. kovo 23 d., sekmadienis

Mėlyna banga


Kur einame pavasarį,
Ten kelio - tik pradžia;
Versmės verpetai kyla
Ir į tolumas nubėga,
O horizonte mėlyna banga
Su skaisčia saule atsisveikindama
Tyliai tyliai
Vėl užmiega...
Prikeliu žodį,
O jis kalba, gieda...
Gal ten - mano lakštingala,
Nes ant žalios šakos
Ir naujas pumpuras,
Nuo jo rasa nurieda...
Nemoku skambinti lašais,
Jie patys kuria giesmę,
Dabar tik patylėkime,
Klausau,
Kaip sieloje jie atsiliepia,
Po jais ir gėris,
Meilė, siekiai...






Kas šalia


Kas rudenį sutiko
Labai nelauktai
Ar vėl tenai sugrįžo,
Iš kur buvo atėję,
Paliko tik brydė balta
Ant atsigaunančio kamieno...
Pavasario vėjelis dvelktelėjo,
Nutrynė antspaudą
Ir priglaudė prie žemės,
Kad būtų kuo arčiau
Prie savo ištakų
Ir amžino kūrėjo...
Pirmi žiedai prabudo,
Pirma pamatė, kas šalia,
Žiūrėjo mėlynos akelės
Į tuščią vietą ir gailėjo,
Prikelti negalėjo...
Paskui į dangų pažiūrėjo -
Jų mėlyna spalva
Taip lygiai susiliejo...


Šiltos oro bangos akivaizdoje


Sėkmės patriotams

Gražiausias metas – kai pavasaris
Sulaukia tikro virsmo
Ir skardaus griaustinio,
Tada žaliuoja kloniai,
Naujai pasipuošia pušynai,
Jie numeta senus kankorėžius,
Pražysta, jaunučius augina,
Suspurda paukštis ir krūtinėje.
Saulutė kyla vis aukščiau,
Pasveikinu pargrįžtančius
Per skaistų dangų
Į savo gimtinę...
Į tvenkinius ir ežerus
Sugrįžo gulbės,
Padangę skrodžia žąsų
Ir gervių trikampiai, –
Vedlys jų kelią žino...
Nemoju jiems ranka,
Kad neužrūstinčiau griaustinio.
Gamtos kalba pavasarį
Ir guodžia, ir graudina...









2014 m. kovo 22 d., šeštadienis

Donelaičio metai Vilniaus Mokytojų namuose




VVPI Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto draugė Bronė

Pridedu ranką prie širdies,
Girdžiu kaip skamba vardas
DONELAITIS,
Liečiu ranka upelio srovę
Ir čia pat išgirstu,
Kaip virva vieversys padangėje.
Joje pasėjau grūdą ateities,
Išdygo ir užaugo,
Su būro apavu prastu
Įsisiurbė į žemę
Ir neša duoną į namus
Ant motinos išausto rankšluosčio
Į ąžuolinį stalą...
Paruošiau vaišių ir jauniems,
Kad vestuves iškeltų
Ir jų vaikai netgi iš skudurų
Savo lėles papuoštų,
Prie pašalio sušildę siaustų.
Lenkiuosi Pričkui ir klausau,
Ką liepia ir pats DONELAITIS;
Dievo vardas aukščiau,
Kur netgi paukštis neskrenda...
Turtingam žodžiui,
Kaip Tolminkiemio bažnyčioje,
Priklaupę ant pavasario vagos
Ir šiandien pasimeskime.



Drauge su Ukrainos ir Baltarusijos patriotais Vilniuje





Kaimynai – su jais
Visa mūsų istorija,
Panašūs ir vilčių keliai,
Kad būsime laisvi, –
Kaip audros paukščiai,
Kalnų ereliai broliai
Ir kilsime į ateitį
Su savo vėliava,
Turėsime savo ribas,
Kad niekas jų neperžengtų
Per žemę ir per širdį
Nei dabar, nei ateity...
Auginsime ir taikos sėklas,
Būsime pasauliui pavyzdys,
Ko siekėme lig šiolei,
Nutiesime savo vaikams
Per visą dangų kilimą
Iš pasakų svajonėje,
Kad skristų juo jauni,
Net ir seni.






Maidanas ir Lietuva







Kokia graži Ukraina,
Garbingi, darbštūs žmonės,
Jų vėliavos gražiausios spalvos –
Tai mėlynas dangus,
Geltonos saulės spindulys,
Jose viltis, kad laimė
Ranka pasiekiama,
Ta rytdiena visai arti...
Pakilo, plaikstosi
Jų paskutinis žodis:
Gyvenimas – tai laimė,
Kai sava kalba kalbi.
Tegu ŠV. ŠIMTINĖ
Saugo iš dangaus
Gimtąją žemę,
Savo gentainius,
Visų tautų žmones,
Kas trokšta laisvės,
Žiūri tik į ateitį
Su žuvusiais, suluošintais, –
Tos žaizdos atmintyje neužgis...




2014 m. kovo 21 d., penktadienis

Poezijos diena



Poezija – tai legenda
Iš protėvių gyvenimo,
Kada išnyksta
Kaip naktis
Juoda spalva,
Tada matai tik dangų,
Mintis gražias
Rašai jame...
To nebėra, gal ir nebuvo –
Tokia gili ir tolima erdvė,
Bet sieki nepasiekiamo pasaulio,
Iš kur atsklinda
Senolių net giesmė.
Poezija žodį atranda,
Kuris pasiekia dangų,
Pačias sielos gelmes,
Čia džiaugiasi ir verkia,
Kai ežeras nusenka...
Kodėl dangaus mažiau
Tada jame?
Poezija užpildo erčią
Ir kasdienybę pasaka paverčia, –
Ji amžina ir žemėje,
Ir danguje.



2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

Neliūdėk



Gražias gėles
Galiu nuskynus dovanoti,
Pavasarį jas sėju,
Kad gėris sužydėtų,
Paskleistų kvapą
Prie atvirų langų,
Kiekvienas žiedas
Vasarą mylėtų,
Sušilęs ant gerų delnų...
Neliūdi net našlaitės,
Į saulę pažiūrėjusios,
Apsipila ryto rasa
Ir džiaugiasi bijūno gražumu...
Mūsų gimtinė - tai darželis,
Net rudenį gražus
Su astrų vainiku.
Kaip galima liūdėti,
Kada jurginai žydi
Iki pat šalnų?..


Sūnaus gimtadienis



Pavasaris – gimtadienis
Kiekvieno medžio
Ir sraunaus upelio, –
Saulės šilti delnai
Kiekvieną aukštyn kelia,
Tu jau užaugai,
Bet nepasenai, daigeli...
Išsivadavo gyvasis vanduo
Iš po šalto ledo –
Tai mūsų abiejų gimtadienis.
Dangus aukštai,
O žemė čia – po kojomis,
Paimkime nors lazdą,
Pasiremkime žalia šaka
Ir eikime į vasarą
Saulės taku,
Kad ir per ledą...
Pavasaris – gimtadienis.