2012 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Pirmas žingsnis




Ruduo geltonais lapais
Tarsi gintaro karoliais
Puošia liepai kaklą,
Ąžuolą gilėm aptaiso.
Nasturtų žiedas gelsvas;
Geltonas, tas raudonas
Astrų rudeninių žiedas,
Pagaliau ir baltas...
Gyvenimas atseikėjo spalvų
Visiems, kam reikia.
Priskyniau puokštę tau,
Neklaužadai didžiausiam,
Nes tu palietęs šaką
Nubarstai net gintarus
Ir nušvilpei toks laisvas,
Kur tik panorėjęs,-
Dar rugsėjį šiltas...
Atokvėpis prieš rytą,
Kai ant stalo lapas -
Visai švarus ir baltas.
Ir tik vienintelis
Čia žodis : „ačiū“-
Toks tikras ir nekaltas.
-Močiute ir seneli,
Einam į mokyklą
Drauge ir mamą,
Tėtį vedamės,- juk šventė.

Šventinis žodis - visada pakylėtas



Vėliavos kyla,
Kada jų galia
Yra tarsi stebuklas,
Kai eina paskui ją minia
Koja į koją,
Taktas mina taktą,
Kai žmonės pakelia
Net tą, kuris suklumpa
Ir atsitiesusi styga
Vėl liečiasi prie pirštų...
Vėliavos pareiga -
Būti visada pirma
Į mūšį ir į taiką,-
Gyvenimas styguoja
Netgi paprastas melodijas;
Taip kuriamas ir giedamas
Net šventės himnas.
Tada ir skamba
Ta nepaprasta styga,
Kai ji rasos nuplauta,
O ne kraujo.

Kas nepamatys šventės



Nedaug yra čia mokytojų,
Kurie budi naktimis,
Prisiminimą saugo,
Kas neatvėrė į klases
Dar šįmet durų,
Nepaėmė spalvų pieštuko,
Nenupiešė vaivorykštės,
Kurią dar vasarą pamatė.
Yra dar ir tokių,
Kurie nepakelia net rankos;
Pasaulis stebuklingas
Net sapne nelanko...
Yra skaudžių žaizdų,
Yra likimo nuskriaustų
Ir bus, kol sukasi vis žemė.
Niekas nežino ir nesužinos,
Kas netektis kažkam
Ir juodą vargą lemia.
Gyvenam ir su tuo,
Gyvenam ir gyvenam...


Muzikos instrumentai



Vienintelis visiems
Gražiausias instrumentas -
Žmogaus siela,
Kai šiurpsta kūnas
Priimant gaidas,
Bet kas tik moka groti
Iš gaidų, parodo meną
To, kas jį sukūrė,
Tobulai girdėjo
Ne tik kitus, bet ir save...
Kiekvieną instrumentą
Tobulai įvaldo daugelis,
Bet tik nedaug kas atveria
Šio garso galią,
Kuri visiems bendra.
Girdi tada melodiją,
Kaip daug aukštesnę jėgą,
Kai virpa ir širdis,
Į dangų pakelta...
Tik vienetai, kaip genijai,
Nedaugelis iš jų – kūrėjai...
Instrumentas – tik raiška.


Atmintinos dienos


Kai šventės tik atmintinos,
Atrodo ir nesvarbios,
Jei leidžia perkelti
Ar laisvai rinktis
Vienas kitas dienas,
Tada ir neskamba
Taip vienu metu aidas
Ir į mokyklą šventą...
O gal ji nesvarbi jau tapo,
Šventė – nebe šventė,
Kai keičiame datas?..
Pakelkite akis, įsižiūrėkime,
Net saulė užsimerkia
Žiūrėdama į mus...
Nejau tik man Rugsėjis
Yra vienintelė ir metų šventė,
Kada visi turėtų švęsti
Dainuoti, šokti,
Būti laiminami, sveikinami -
Ne per slenkstį,-
Kaip mokė kažkada.

Metų branda




Rudens branda
Parodo, kokie buvo metai -
Kas šįmet užderėjo,
Kas supuvo po žeme,
Ką nupūtė praskridęs vėjas,
Kas liko dėl tavęs.
Dėl ko kaupia aruodą
Ir kiekvienas paukštis?
Tik tiek, kiek reiks
Iki pavasario žiedų,
O visa kita, ką suneš,
Liks seno medžio drevėje,
Nes ten juk niekas nebeaugs...
Kiekvieni metai
Vis iš naujo žydi,
Neklausia, kas išliko
Po smarkaus lietaus,
Po sniego pusnimi...
Žiūrėk, lapas nuvytęs,-
Jis niekada nebe prigis,
Jo nebelauk...
Oi, paukščiui reikia
Tiek nedaug.






Neparašyti laiškai



Kas rytą žadina
Vis tavo balsas -
Mobilusis telefonas;
Sakai vis rūpesčius,
Sakai, o aš jau pas tave skubu...
Bet garsas lyg netikras,
Kažkoks kitas fonas,
Kol atskrenda jis iš toli,
Prisigeria kitokių,
Kurie po erdvę sklinda
Ir tada netikiu,
Nes nebe atskiriu,
Kur aš ir tu...
Jeigu ne šitas
Pašalinis balsas,
Sėdėtume prie stalo
Vienu du
Ir iš vienos riekės
Abudu atsilaužtume,
O trupinius pabertume
Pašto balandžiui -
Tegu jis nešasi, tegu...

Gyvenimo knyga



Ne tik knyga
Turi du puslapius
Ir kažkas rašo
Viską nuo pradžių;
Visai ir nesvarbu,
Kaip ją skaitysi,
Kurį atsiversi,-
Bus savų minčių.
Taip piešiamas gyvenimas -
Jis tuščias tarsi rėtis,-
Išbyra pirma sėkla,
Po to kita, trečia...
Vis žiūrime į savo atvaizdą,
Kurio viena akis
Dar atmerkta, budri,
O kitą jau šešėlis slepia,
Suvokiame ir paskutinę tiesą -
Ateis tokia diena,
Kai užsimerks abi.
Kas kitas, be tavęs,
Jau tavo knygą parašys...




2012 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Kas myli, tas ir piešia



Įeik, sūnau, į klasę,-
Čia nuolat auga gėlės,
Kurių niekas ir nelaisto,
Bet stiepiasi į dangų
Vis naujais augliais.
Tu gi pats matai?
Ant vieno balto lapo
Rašo vis kažkas,
Kiti tik žiūri, skaito,
Atsisuka į mokytoją -
Spindi džiaugsmo akys,
Kad mato ją vaikai.
Oi, viršuje žiedelis
Pražydo nelauktai
Ir atsivėrė pasakų skrynelė,-
Viena šaką - jau pasaka,
Ant jos ir nutūpė
Mažas paukštelis
Ir žiemą čia nakvos,
Kada miegos ir skaitiniai...




Lietuvos styga



Grįžtu į vakarą
Vis pėstute ir pėstute,
Vis paskui saulę
Ir vienintelę svajonę,
Kad pasivysiu ir tave...
Juk būna, kad laimingi
Tampa žmonės
Su viena skambančia styga.
Tenai priklaupia,
Kur vienas kryžius
Kryžkelę pažymi -
Net be kančios skulptūros,
Tik paukštis drevėje...
Čia Lietuva dainuoja
Rankas iškėlusi:
-Sugrįžkit, paukščiai,
Išskridę rudenį,
Atgal vėl pas mane.


Lašų skambesys



Aš nematau tavo akių,
Neglostysiu tavo plaukų -
Matau rasos lašus...
O gal lietus jau rudenį
Nubiro ir įkyri?
Nubrauksiu nuo kaktos
Tavo dienos raukšles
Miglos sidabro skarele,-
Kelionės pradžioje -
Tokia švari, balta -
Tiktai tu nesigėdyk...
Aš – moteris,
O tu – tik vyras.
Spindės tau akyse rasa,
Kai skambinsiu tau
Styga sidabrinės lyros.
Matai, kaip bėga pirštai
Nenuilstančia gaida?
Tai mano sielos stygos.



Vieni kitiems artimi



Viską mes galime
Tiktai drauge ir taikiai -
Prikelti iš dugno laivus,
Nugrandyti purvus,
Žalius maurus nuvalę
Pritvirtinti naujas bures,
Išplaukti į neramią jūrą,
Nors lietųsi ir bangos
Per borto kraštus.
Viską mes galime
Savo žalioje žemėje,
Ir plačiame pasaulyje -
Iš molio nulipdyti
Kaip kregždės namus
Ir tilptume visi
Kaip motinai ant kelių
Kelių kartų vaikai;
Kaip būtų mums drauge
Visiems smagu...

Bulviakasis



Vis kaimus gražina,
Kasmet kelius pataiso,
Atstato kryžius pakelės,
Čia kartais, bet retai,
Rieda iš didžiųjų miestų
Šeimynos vasaros atostogų
Su lagaminais, savo papročiais.
Gerai jau neprisimena,
Kaip dirvą seniau arė,
Nelaikę plieno dalgio
Ant savo peties;
Kas nukasė bulves,
O kas pavasarį sodino,
Niekam neberūpi,-
Kad tą senolių dainą
Dar prieš karą traukė
Seneliai – jau nebe tėvai...
Bulves iškepę valgo
Ir šnekučiuojasi apie keliones:
-Buvau aš Afrikoje.
-O aš Japonijos tik šiaurėje.
Trečias dar porina:
-Amerikoje dar nebuvęs,
Bet kitąmet – tikrai.
Oi, kaip gražiai liepsnoja
Lietuvoje laužai...




Rudens apmąstymas



Mes esame visi,
Tik žiūrintys į saulę
Ir šilumą pasiimam
Vis veltui, dovanai,
O atiduodame į žemę,
Kas liko – trupiniai.
Ir aš imu, vis neužtenka,
Tiek daug gavau,
Bet argi viskas veltui?-
Juk pamąstau dažnai.
Galbūt ir mus taip saulė
Išskiria ir renkasi
Jai visas dangaus skliautas,
O aš tik vėją gaudau,
Su juo skubu ir nepasiveju...
Pasižiūrėsiu rudenį,
Iš kurios pusės
Šiltą spindulį gavau,
Tada į žemę jį įbesiu,-
Nuo jo ir žiemą
Švies balti varvekliai,
O žemė po sniegu juoda
Išbus be saulės ilgą naktį,
Bet savimi išliks tikrai.




2012 m. rugpjūčio 29 d., trečiadienis

Kodėl žiūriu į saulę



Seniai, seniau
Nei mes galvojame
Suprato žmonės
Mistinių garsų prasmes,-
Ką sako kalnų aidas,
Kas jo viduje...
Iš kur gi ta ugnis
Vis išsiveržia netikėtai
Ir spjaudo akmenis,
Kai veržiasi lava,
Aplinkui degina,
Į pelenus paverčia,-
Juk taip dainuoja
Ne tik mūsų žemė,
Bet ir visata.
Mes esame menka dalelė,
Iš kur garsai atsklinda,
Todėl dainavo,
Kūrė muziką žyniai
Ir ėjo kalbos per pasaulį
Apie dievų gyvenimą
Ir apie tuos,
Kurie nukaldino žaizdre
Žeberklą Okeano
Ir sujungė legendą
Su nemirštančia
Gyvybės mintimi...



Naujos prieverpstės






Tautodailininko Albino Šileikos naujas darbas ir jo foto.


Ramybė, tyluma -
Sielos palaima,
Tiktai jūros dugne
Ir pajunti gyvenimą,
Kuris tolokai nuo tavęs,
Kur vis dar stovi
Gintaro pilis,
O Eglė karalienė verpia
Rateliu, parsivežtu iš motinos.
Nemirė Žilvinas,
Tikrai žinau,
Jis prieverpstes dar skobia -
Aplink savi maži vaikai,
Kurie vis mato savo akyse
Ir žemės motinos,
Ir tėvo jūrų lobius,
O saulė vis aukštyn aukštyn
Į dangų kopia...


Ką išgirdau šiandien



Kada į muzikos melodiją
Įrašomi paukščių garsai,
Ji darosi tikra, arčiau prie žemės,
Tai kas kad švystelėja
Retkarčiais saulutės spindesys
Pro baltus debesis...
Sakau:“Nenuorama esi,
Klausyk, kaip tavo vaikai kalbasi,
Tiek instrumentų niekas nesukūrė
Ir dainų tiek neišmoks,
Ką sukuria gamtos pasaulis“.
O ji atsako juokdamosi:
“Mūsų tas pats raktas - laikas
Ir vienintelis gyvenimas“.

Atsisveikinimas su paukščiais



Jau neramina
Paukščių klegesys,
Kai virš galvos
Vora praskrenda;
Vienas - lyg muzikos vedlys,
Kiti rikiuojasi
Po vieną iš kraštų
Ir jau plati vilnis
Per dangų išsirango...
Dainuoja vėl kažkas širdy,-
Kaip vakaro nelaimė,-
Jinai tokia menka,
Bet labai nuoširdi,
Tarsi trumpa išpažintis,
Kad buvo maža laimės...
Išskrido paukščiai iš lizdų
Ir virkauja padangėje,
O aš į juos žiūrėdama linkiu,
Laimingo kelio, mieli mano...
Kas grįš, ko ir nebematysiu,
Liks tušti ženklai,-
Tarsi paveikslas šio rudens,
Nepakartojamo lyg aidas.
Čia, debesų sraute,
Ir suradau sau gaidą...





Rašantiems ir skaitantiems


Rugsėjo Pirmosios Šventei


Šiandien visi drauge -
Ir mokytojai, mokiniai -
Su saule ir žeme,
Su lietaus debesėliu,-
Jį vėjas atpučia
Arčiau manęs,
Tada ir pjaunu pradalgę,
Tiesiai varau,
Smilgas guldau,
Prie jų prigludusi
Palinksta ir gegutės ašarėlė...
Jų neskaičiuoju jau,
Gal ir mažai nušienavau,
Nes vis tas vėjas -
Taip greitai gena debesis,
Kad skyla jie pusiau
Ir jėgų sumažėja...
Dabar per upę perbridau,
Atsisukau ir pastebėjau,-
Kitam krante, toli,
Savo jaunystę palikau,
Brandus ruduo atėjo...
Daug kam be rūpesčių
Vaikystė jau baigta
Ir knygoje sugula pradalgės...
Tegu dar gaudžia
Šįmet visiems vėjai.


Ieškojimas tiesos



Žmonijos pareiga -
Siekti tiesos,
Kurios turbūt
Dar niekas ir nematė,
Viskam ribas
Ir užtvaras tas pats žmogus
Dažnai sau pasistato.
Vengia kitų, savęs nemato
Ir kaltina, nepaiso,
Netgi kito neišklauso.
Gyvename kartais
Gyvenimu kitų
Ir to nepastebime,
Kad jis mus valdo.
Nebūsiu protingesnė
Už visus kitus,
Kurie ir sugalvojo
Absoliutaus Dievo vardą,
Nes Jis į gėrį veda.
Oi, kelias ilgas,
O ženklus, nuorodas visas
Tik pats žmogus suranda.




Aplink mus



Gyvename savo name,-
Aplink – gamta, pasaulis,
Tada atrodo – mes centre,
Paskui į šalį žingsnį žengi,
Atsiveria kita erdvė...
Dangus prie žemės
Horizonte lenkiasi,
Ištiesi ranką, bėgi,
O jis traukiasi ir traukiasi
Ir veda vis paskui save.
Iš čia girnapusės apvalios,
Kur mala visą turtą
Ir suka laiko ratą
Saulės rateliu ir verpia
Juodas naktis, šviesias dienas.
Ką turime, suvalgome,-
Gyvybės grūdas keliasi
Kitam krašte...


2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

Mintys - akmenėliai



Prisiminiau tą pasaką,
Kada mergaitė ėjo
Laimės ieškoti - brolio
Per tankius miškus,
Kad rastų kelią atgalios,
Po vieną kviečio grūdą
Iš terbelės mėtė, mėtė,
O paukščiai lesė, sulesė
Juos, dar nedygusius.
Kodėl ne riešutus lazdyno?
Būtų voverė surinkusi
Ir žiemą išmaitinusi
Mažuosius vaikelius.
Turėjo siūlų kamuolėlį
Ir vijo, ir ritino lineliu,
Bet jis už kelmo vos užsikabino
Ir susivijo tūkstančiu mazgų.
Nutrūksta visos gijos,
Kada mintis susipina
Su Žilvino paduotu verpti
Gelsvo lino kuodeliu...
Nemėtė tik mergelė akmenėlių,-
Jie būna sunkūs sunkūs
Ir patys byra ant takų.



Krinta



Klevai pirmieji
Jaučia rudenį
Ir numeta lapus,
Dažnai visai žalius
Ir tik po vieną...
Klevas pirmasis pasisėja,
Visur visur sudygsta
Naujos sėklos,
Čia pat augina
Ir naujus daigus.
O laikas bėga,
Paskuba vis bėga -
Pirma pakviečia
Didelius lapus,
Kurie apdengia,
Nuo šalnų apsaugo
Ir mažus...
Ruduo artėja.

Aš - tiktai burė


Yra lemtinga valanda,
Kai buvęs vėjas nepatinka,
Bet nepasuksi jo,
Kaip tau patinka...
Jis sukelia audras,
O tau tokios netinka,-
Pasaulyje įstatymai kiti -
Renkiesi tiktai tą,
Kuris mažiausiai tinka.
Tada ir iškeli bures -
Irkluoti nebereikia,-
Vis prieš bangas,
Tiktai prieš vėją,
Nors ir būna sunku;
Tegu tik padeda
Dabar ir vėjas,
Kuris nepatinka...
Kas neįveikia nuotolio,
Tam byra ašaros,
Nes buvo negerai
Pasirinkta riba,
Kurios tu negali įveikti,-
Ne vėjas renkasi,
O mes...


Pasaulinio garso muzikantai



Tikras virtuozas
Suburia minias
Be didelės reklamos,
Manau, jei grotų ir miške,
Klausytųsi ir medžiai,
Nutiltų paukščiai net lizde,
Tik suvirpėtų lapai,
Pritartų vėjas tyliai
Ant vienintelės šakos -
Viso žmonių pasaulio.
Tai jo galia atrodo,-
Net be pastangų,-
Kada nematome naktų
Ir kasdieninio darbo.
Nėra kampelio žemėje,
Kad negirdėtų niekas,
Kaip upelis alma.
Tikras virtuozas –
Iš pačios gamtos,
Tikroji prigimtis –
Didžiausias turtas,
Kad galime girdėti, jausti -
Mano, tavo laimė.

Nemirštančios melodijos



Iš kur melodija ateina?
Tikra, nepameluota,-
Gal tik iš širdies;
Nugirsta kada gera,
Bet dažniau, kai skauda,
Kažkur - giliai giliai -
Kaip vandenų versmė.
Paskui audra ją pakelia
Ir neša vėjas
Per platųjį pasaulį
Ir vis kartoja eilėmis,-
Kiti ir žodžiai,
Bet nemiršta sielos,
Tik atsiliepia vilnimis.
Pamirštami vardai,
Bet priima juos uolos,
Kur tikšta sūkuriais
Ir grįžta į gelmes;
Nuvirsta keli akmenys,
Ant jų ir užrašytas vardas:
„Amžinas kūrėjas“,
Čia - iš gilios versmės
Pakylantis žmogus.

2012 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Nakties lopšinė




Dabar dainuosiu jums,
Mano vaikai,
Savo lopšinę:
-Oi, čiu čia, liu lia,-
Mala dieną vėjo girnos.
Už lango skambina lašai:
-Oi, lingu lingu,-
Siūbuoja beržai.
Dainuoja liepos
Palei gatvę, kelią:
-Oi, mik, užmik,
Mano vaikeli.
Užmigo saulės akys šviesios,
O žvaigždės supasi
Prie mėnesėlio visos:
-Ta la la lai...
Taip beniūniuodami
Užmigsime visi ramiai.




Lietuvos kultūros pėdos



Kur mūsų Lietuva,
Kur jos istorija ir pėdos?
Ten Krokuva ir Varšuva,
Dar Karaliaučius –
Kur per Nemuną
Iš mūsų Vilniaus
Įkurtas šviesus atminimas
Ir pirmo rašto -
Lietuvos raidyno
Ir maldaknygės pradžia.
Ten Biblijos vertimai,
Dar Sank Peterburgo
Ištisos saugyklos
Ir Kijevo mokyklos,
Liepoja, Tartu
Ir netolima Ryga.
Keliavo žmonės
Per pasaulį didį -
Italiją, Bulgariją, Paryžių
Ir sukaupė žinias.
Oi, koks didingas
Tapo šiandien Vilnius,
Kokia didinga tapo
Mūsų šiandien širdyje
Ir Lietuva.

P.I Čaikovskio genijaus dvasia



Dabar pasiėmiau
Tik vieną stygą -
Čaikovskio gulbės plunksną,
Kurią paliko amžiams
Nuotaka jauna;
Jos rūbo nebėra -
Gulbe į vandenį paniro,
O liko genijaus dvasia.
Dabar dainuoja smuikas
Ir graudi violončelė,
Jiems pritaria visi,
Iš šio gyvenimo išėję,
Plevena dar paslaptimi,
Nes meilė būna vienadienė,
Tiktai kerai jos amžini.
Užbaigia taktą
Būgnas, lėkštės,-
Tarsi patvirtina legendą,
Kuri ir jaudina, ir virkdo,
O muzika liūdna,
Švelni, graži...

Kur glaudžiasi savi



Tai buvo jau seniai -
Dar nebuvau net gimusi,
Po karo – prarasta karta
Laikotarpis vadinosi.
Tai juk ne legenda
Ir ne atsitikimai -
Tikras žmonių gyvenimas,
Juk taip gyveno žmonės
Brisdami karo purvynus.
Vieni sugriovė, kiti statė
Ir priglaudė šeimas,
Beglobius vaikelius
Kurie tėvų nematę.
Našlaičių buvo
Veik šeimoje kiekvienoje
Ir niekas nieko,-
Taip buvo įpratę.
Nei prieglaudų vaikams,
Senelių tik kelis
Glaudė parapija.
Atrodo, juodos duonos
Trūko kiekvienam,
Bet vis dalinosi,
Ką valgė patys.
Sava šeima, o dar našlaičiai...
Lenkiuosi netgi po mirties
Savo tėvams, kad jie to
Nevadino žygdarbiu,
O po dvidešimties metų
Vėl kitas karas nuniokojo
Daugelį mūsų šeimų,-
Kas žuvo, ką nušovė,
Kas Sibirą ir lagerius pamatė.
Dabar džiaugiuosi
Tėviškės taika,
Kad ją turiu,
Nesu visai našlaitė.
Dabar vežu į vieną vietą,
Laidoju.



Rudenėja



Atrodo, kad pažįstu
Iš arti gėles
Ir skruzdę skruzdėlyne,
Bet ir žinau,
Kad jų pasaulis
Labai panašus į mano.
Visi turi namus,-
Kas pastovius ar laikinus,-
Tada ir gėda,
Kad beldžiuosi,
Vis žiūriu, svarstau
Kaip mažas vaikas,
Dažnai savęs nepažįstu.
O kaip pažinti dar kiekvieną
Gamtos vaiką?
Žinau tik savo
Nueitus žingsnius -
Dažniau kiti juos vertina.
Dabar sustojau ir klausau,
Ką sako gėlės,
Vapsvos, skruzdės,
Kurių namai tuštėja
Jau rudens sulaukus.

2012 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis

Suskaičiuoti Rugsėjai



Tiek mokslo metų,
Net šventadienių,
Vis prieš jus stovėjau,
Kiek jums išdalinau
Netgi ilgų naktų,
Dabar rašau ir nesigėdiju,
Kad nuo skambučio
Mielo garso pravirkstu.
Tokia visų lemtis,
Kas į mokyklą ėjo,
Stovėjo ir prie durų,
Tarsi širdis atlapų,
Galiu paspausti ranką,
Visus jaukiai apkabinti -
Nė priešų neskiriu,
O tuo labiau - draugų.
Gyvenimas tik mokytoją
Kelia ir užmigdo
Vis su pirmuoju skambučiu.
Skambėk, pirma Rugsėjo,
Tave tik vieną
Ir dabar turiu,
Iki mirties ištikima esu.
Din dan... skaičiuos
Mano metus.



Gerumo obuoliai



Geltoni obuoliai -
Tai mūsų sodai,-
Jie spindi saule
Ir apvalūs, kaip ir ji;
Visi šonai vienodi,
Kai šildo žodžiai,-
Lyg motulės rankos,-
Gelsva drobele aprišti.
Jie gydo ir sutvarsto
Šakas palinkusias
Ir pakelia aukštyn.
Tokie sodai vis kvepia
Aromatu saldžiausiu -
Ne rūgštimi...
Priskink, ragausime
Visi, visi, visi.


Genelio klumpės



Slepiu akis,
Bet tu vis tiek matai,
Kaip byra ašaros
Man pro pirštus,-
Vienatvė man nesvetima.
Oi, koks šis vakaras,-
Kaip ir delčia -
Ilga ir nerami,
Nėra tavęs šalia..
Apauk kojas basas
Žalia žalia pieva,
Medines klumpeles
Padėk pamiškėje...
Stuksena ten genys
Jau ne savam lizde,
Nukals tada kitas,
Kai pieva paruduos
Ir bus šalta miške.
Tu atidenk akis
Ir nebijok – tai aš.

Kas liko, man



Tiek visko susižėriau,
Bet aukso neturiu;
Tam – griveną,
Kitam - tik retežėlį,
Trečiam dar liko
Mažas spindulėlis,
O tau ir neturiu...
Žinau, kad reikia,
Daug tau reikia
Ir šilumos, naujų dainų,
Namų be dūmų,
Motinėlės kraičio -
Skrynelės neturiu.
Vargas vartus atkėlė
Ir pašaukė abu;
Prie juodos duonos
Kaip komunijos priėjome
Ir priklaupėme be mišių.
Atlaužei man kąsnelį
Ir valgome abu,
Kaip kvepia pasakų trobelė,
Tik tiek...
Daugiau nebeturiu.



Pašauksiu, atsiliepk



Einu per pievą,
O ją rasa nubėrė,
Bet gal lietus?
Neatskiriu, tik žėri,
Oi, kaip žėri...
Lyg akyse šviesa -
Tiek visko atsivėrė
Rytais ir vakare.
Kol kas tik muzika
Šį vakarą prikėlė
Jausmus – apie tave...
Matai, mūsų takai užžėlė
Aukšta, aukšta žole;
Mes brendame abu
Už rankų susikibę
Ir byra gintarėliai
Nuo mano kaklo
Tau po kojų,
O gal tiktai rasa?
Mylėk mane...
Nežinomą, nematomą -
Tokia mūsų dalia.

Muzika vakare



Kodėl toks liūdnas
Tavo šiandien balsas,
Kur dingo šypsena,
Iš kur atskrido aidas -
Juk ne kalnų aušra?
Kažkas lyg rimbu kerta,
Gal stepių platuma?
Iš ten ir garsas
Nuaidi per žoles...
Toliau toks gilus slėnis,
Per jį štai rūkas
Brenda, brenda,-
Lyg pažabotam arkliui
Timpčioja vadžias.
Oi, bėga jis tolyn,
Su juo ir aidas,-
Lyg nuo manęs,
O gal ir nuo tavęs...


Paskutinis valsas



Kažkur ėjau,
Kažko skubėjau,
Pro šalį praėjau,
Nepažiūrėjau.
Nepašaukei vardu,
Gal nežinojai,-
Juk buvome drauge
Tik valandėlę.
Išbarstė žiedlapius,
Paskui lapus
Pašėlęs vėjas,
O rožė pamerkta
Taip neilgai stovėjo.
Gyvenimas – audra,-
Tu nuėjai
Ir jis nuskriejo.
Girdi, melodija,
Kurią abu mylėjome.


Vakarui



Šiandieną dar malda
Už visus, dar gyvenančius,
Kuriems jau duotas kelias,-
Pasaulis darosi toks mažas,
Kai sutelpa tik žodyje:
“Gyvenimas“...
Koks bus jis - ilgas, trumpas -
Vienas Dievas pasakyti gali,-
Taip sakė man mama.
Jinai ilgai gyveno,-
Ilgiau nei jos mama,-
To mokė ir mane,
Bet ruošėsi tam keliui,
Kuris jau prigimtyje yra ...
Ir nevalia nei barti
Mums paskirtą dalią,-
Yra, kaip ir yra.
Mes - tiktai žmonės,
Einantys ir vykdantys
Jau kažkieno gal valią,-
Keliautojai juk mes...
Nueisime į kitą šalį,
O čia uždegs tik žvakeles.
Kovokime už viską,
Kas vadinama gyvenimu,-
Ugnis, vanduo ir žemė
Tegu būna amžina.





Vienintelė styga



Grok gitara,
Grok, kuo tik nori,
Įkelk tik sielą
Ir palik žvake,
Tegu nutrūksta
Visos kitos stygos,
Bet lieka muzika,-
Jinai kaip vaškas -
Tirpsta, bet nesudega,
Nes medus viduje...
Tegu lieka harmonija,-
Ten įsilies aukšti garsai -
Paukščių daina...
Suoš ir šimtametis ąžuolas,
Nukels lubas;
Žiūrės mūsų senoliai
Ir stebėsis mažas,
Kad šitaip skamba Lietuva -
Viena vienintelė styga.


Slyvos



Prisirpsta slyvos -
Vienos rausvos,
Kaip veidai mergelių,
Kitos geltonos,
Saulėje lyg išsimaudžiusios;
Vėlyvos – mėlynos,-
Mažiau juk saulės,-
Toks jau visų
Spalvotasis pasaulis.
Dabar sulaukiau savo -
Baltas baltas baltas...
Tai žydintis pavasaris,
Ramunės žiedas baltas,
Oi, beržas žiūri
Į savo kamieną baltą
Ir kviečia prisiglausti...
Nepajutau, kada ta snaigė
Suvirpėjo krisdama
Ant numesto slyvos kauliuko
Ir apdengė savo skraiste...
Išaugo daigas –
Pirmas jo lapelis,
Toks nedrąsus ir balkšvas.



Vėjavaikiai



Mačiau dažnai,-
Kaip tuokiasi drugeliai
Ir laumžirgiai, ilgais sparnais,
Tada jie nieko nebemato,-
Toks laimės jausmas,
Kad galėsi po savęs
Pratęsti dar gyvenimą,
Kada nudils tavo sparnai...
Taip šypsosi ir saulė,
Rieda balti debesėliai,
Pasibučiuoja ir iš laimės
Pradingsta nelauktai...
Oi, tas vėjas,
Nieko neveikiantis,
Bet jis pasėja daug daugiau,
Kurie ir džiaugiasi
Didžiausia meile,-
Jinai tyriausia,
Nes pradėta amžinojo prado...
Gal vėjo mes vaikai?



Lapas



Kiekvienas pojūtis -
Naujai išsprogęs pumpuras;
Kada iš jo išaugs šaka,-
Tikrai išaugs ji kažkada,-
Ir sulapos iš naujo.
Dabar ruduo,
Bus vėl šalna
Ir lapas kritęs
Susigūš ir susitrauks.
Pustys jį vėjas
Lyg pirmas snaiges
Per lygumas, palaukes,
Sustos prie kalno,
Kurį gal aplenks,
O gal pakils į aukštį,
Kad nors akimirkai
Parodytų jį saulei,-
Ne priekaištas,
Kad ji nesugebėjo
Lapo nuo žiemos apsaugoti...
Kiekvienas pumpuras
Ir skleidžiasi – gyventi,
Nuo šalčio apsisaugoti.
O lapas, kuo jis kaltas,
Kad toks laikinas...