2020 m. liepos 10 d., penktadienis

Pakelėse



Patinka vasarą lietus,

Šlapi takeliai,

Šaligatviai dar slidūs, –

Eidama dairausi –

Pakelėse gėlės žydi…

Nuo pat mažens jos žiūri

Į akis atidžiai,

Bet vis nesusipažįstame, –

Vardų net nežinau,

Tokia ta mūsų

Atsaini draugystė…

Visiems patinka augti atvirai,

Kad vis žiūrėtų ir matytų,

Pakalbintų praeidamas,

Lietus nulytų,

Vėjas nupurtytų ir palankstytų…

O aš dažnai slepiu akis,

Kad šlapių nematytų,

Pirštais nebadytų…

Pakelėse gėlės tebežydi.


Atkurtos legendos



Legendomis apipinta Prancūzija,

Dėl laisvės daug kovota,

Bet ir dėl garbės kraujo išlieta,

Jei grindinio akmenys prabiltų,

Dar daugiau pasakytų…

Paryžiaus Katedra – šventovė,

Ne vieną įkvėpė poetą,

Nė vienas taip nejaudina,

Kaip sukurta istorija Diuma,

Nepakeičiamo romantiko,

Ir šiandien lieka...

Šia tema muzikinė opera

Ir dabar žavi, graudi, –

Kontrastai žmones traukė visada,

Visi kartkartėmis jaučiamės

Likimo mėtomi,

Patys atbėgame prie pamirštos

Nuodėmių kaladės,

Kur kerta galvas budelis,

O žmogus nesugeba maldos išrėkti...

Paskendo mintys ugnyje,

Klausantis Kvazemodo arijos...

Gal Katedra ir vėl pradėjo degti?

2020 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Kas gi tu?



Po ilgų klajonių,
Anot padavimų,
Sugrįžta sūnus į namus,
Parsineša ne aukso,
O pažinimo turtą,
Pradžiugina tėvelius,
Turės senatvėje užuovėją
Iki karsto lentos…

Našlaitė ieškoti brolių eina
Per laukus, miškus,
Pasiuvo naujus marškinius,
Reikėjo jiems įrodyti,
Kad ji – gera sesuo,
Kad laukė ir prisiminė,
Anot lietuvių pasakos,
Ilgus metus…

Ilgi metai – pažinimui,
Gyvenimas įrodo,
Kas gi tu.

Vyturių namai



Pavasarį ankstyvą

Pakyla dobiliukai

Iš molingo dirvono,

Su vyturiais drauge

Galvijų išmintoje pėdoje

Pirmieji rodo galveles,

Į dangų stiepiasi per colį…

Paukštis suauga – skrenda,

O dobiliukai – žydi,

Vieni – sunokę,

O kitų galvelės lenda,

Sėjasi laukai su vyturio giesme,

Net rudeniop lapus,

Laime paženklintus,

Surandame…

Pabūnu vyturiu danguje,

Pagiedu saulei,

Paskęstu dobilų lauke, –

Čia mano giesmių

Gimtas namas,

Atviros langinės, klebinamos vėjo,

Meistrų išraižytos

Dobilais ir paukščiais,

Nuo senovės

Veriamos.

 Tautodailininkui Albinui Šileikai


Prijaukinta dykumų rožė



Netausokim žodžių nuoširdžių,

Sakykim „ ačiū’’, „ prašom’’,

Sakykime žodžius,

Kurių dar niekas niekada nesakė…


Nužydi gėlės ir nulinksta,

Jos atsisveikina su saule,

Į žemę grįžta pailsėti,

Nors toks mielas pasaulis…


Dažnas palinksta nešdamas

Sizifo akmenį prieš kalną,

Dažnas nespėja padėkoti

Už šitą naštą, jam paskirtą, laimę…


Netausoju ir jausmų,

Atodūsių ir juoko,

Kai šiuos žodžius tariu,

Sau nieko nebelieka.


2020 m. liepos 8 d., trečiadienis

Sklandus gyvenimas


Šiame uždarame pasaulyje

Kiekvienas oro gurkšnis –

Vertas milijono,

Skirto meilei, –

Tiek turiu gėlių,

Dar neskintų darželyje;

Neskyniau ir neskinsiu,

Tu žiūrėk ir jusi,

Kokia didinga laimės kaina…

Du rožių žiedai

Siūbuoja susiglaudę,

Lietus abu vienodai talžė,

Kiekvienas būtų buvęs atskirai,

Įvyktų ir nelaimė...

Šiame saulėtekio fone –

Sklandus gyvenimas.


Sugerta saulė



Matau, kaip kyla

Juodas debesys,

Parbėgu į namus,

Uždarau duris

Ir langus…

Pirmi lašeliai geria

Saulės spindulius,

Nukritusius ant lapų,

Per juos ir šviesą geria

Iki pat šaknų,

Įmirkusi balutėje

Alsuoja žemė…

Kam aš bėgau?

Lašai – tiktai lietus,

Besibeldžiąs į žalią stalą,

Ant kurio – gėlė,

Palaistytas medelis, –

Jis stovi vietoje

Ir saulę geria…