2017 m. rugsėjo 21 d., ketvirtadienis

Miško pakrašty



Kai vėtra šakas laužia,
Verkia viršūnėlė,
Styranti, viena jau likusi,
Atauga iš liemens
Liaunos tik atžalos,
Bet jos tos tuštumos
Jau neuždengia,
Nors metai ir geri...
Tik nesakyk, kad medžiai
Per audrą neverkia, –
Nulinksta iki pažemės
Sušlapusi šaka,
Lietaus ją kiaurai permerkia,
Neišsitiesia iki buvusio lygmens...
Pavydi sesei, broliui,
Kurie nejuto vėjo,
Užaugo miško vidury
Ir tebestovi tiesūs, į dangų įsirėmę,
Iš prigimties liauni.
Nukenčia krūmai pakrašty,
Maži ir didesni...
Apsidairyk jau dygdamas,
Kur tu esi.


Iš mokytojos praktikos

Bendravimo kultūra

Pamoka yra įtemptas darbo laikas. Mokytojas ir mokiniai jau vakare pasiruošia, kitos dienos užduotys nėra netikėtos, bet skatina toliau žengti, kuriami šilti santykiai. Visada pagalvoji: „Juk jie – mano vaikai“, gal tik kiti mokytojai moko manuosius.
Susipažįstame rugsėjo pirmąją, visi atsistoja, pasako savo vardą ir pavardę, o aš stovėdavau visą likusį gyvenimą, net dabar sunku nusėdėti...Penktoje klasėje, kai pasirenka, kur kas nori sėdėti, susidarau klasės planą ir iki Naujųjų metų jau žinau visų vardus ir pomėgius. Niekada nereikalaudavau atsistoti pamokos pradžioje, nepatinka ir dabar bildesys. Darbas turi būti ramus. Po pusmečio nebekeldavo ir rankų, nes matai vaiko akis ir žinai, kada jis jau pasirengęs atsakinėti. Yra žmonių, kurie ir suaugę nenori prieš auditoriją kalbėti, o klasėje – tuo labiau. Didelis stresas, jeigu paklaustum nepasiruošusį. Pamokos pradžioje prieidavo ir pasakydavo, kad šiandien neišmoko pamokos (pamiršo ar patingo, kažkas atsitiko), neteko, kad pameluotų, neklausdavau per tą pamoką, o kitą dieną pats atnešdavo sąsiuvinį, pasisiūlydavo atsakinėti. Toks buvo susitarimas nuo pirmų dienų. „Ačiū“ pasakydavau kiekvienam, net ir tam, kuris suklydo.
Vyresnėse klasėse - kiti metodai, visi turėdavo užduotis kitai dienai ir jautėsi atsakingi už visą grupę, nes sėdėdavo klasėje ratu, pasirinkdami draugus. Būtų net neįmanoma kilti ir vėl sėstis.
Pertraukų metu įsijungdavau į mokinių būrį ir išprovokuodavau žaidimą, šokį...Daug metų pati šokau ir dainavau folkloriniuose ansambliuose, nebuvo problema ir mokykloje, susirinkdavo penktokų būrys, vos tilpdavo klasėje repeticijoms. Turėjome ir tautinius drabužius, eidavome po pamokų į kitas mokyklas, teko ir specmokykloje ne sykį koncertuoti. Dabar gal jau tokių nėra, o tada Veliučionių mokykla buvo už miesto ribų. Nebuvo jokių pašaipų ar kitokių nemalonių įspūdžių.
Lankiau Vilniaus konservatorijoje kursus, buvo galima stebėti, kaip ruošiami studentai.
Mokykloje irgi lankė mokytojos folklorinį būrelį, buvo smagu, užteko laiko ir vakarais susirinkti.
Mokykime ir mokinius savo pavyzdžiu, tada ir tėvai prisijungia, padeda.


Ona Baliukienė

Nuojauta



Yra lemtis,
Kai tėvai duoda vardą
Ir tada ieškai akyse
Dar daugiau atitikmenų,
Ištiesi draugui ranką,
Tarsi būtum pažįstamas
Nuo pat mažų dienų...
Tarsi prisimeni, kada po pievą
Žalią braidėme,
Nors ji dabar jau nužydėjo,
Tik smilgų varpas
Vėjas šiaušia
Ir neša atmintį toli,
Kad tik pavasarį išdygtų grūdas,
O vasarą pasišokėjęs,
Atbėgtų iš laukų.
Oi, kokia galia
Žmonijos nuojautų gilių...



Žiburiai


Nauji akordai
Nuo lango lašus nubraukia
Ir matau saulę debesy,
Ji šypsosi, atsako,
Ko beklausčiau,
Kas aš esu, kas tu esi...
Nedaug dar nukeliauta,
Bet atsigręžt kasdien turiu,
Kai tu kelio paklausi,
Parodysiu išbėgusi į plentą,
Jis apšviestas ir naktį...
Žiburiai, oi, žiburiai,
Akyse, širdy,
Einu ir tu eini.




Žiburiai



Nauji akordai
Nuo lango lašus nubraukia
Ir matau saulę debesy,
Ji šypsosi, atsako,
Ko beklausčiau,
Kas aš esu, kas tu esi...
Nedaug dar nukeliauta,
Bet atsigręžt kasdien turiu,
Kai tu kelio paklausi,
Parodysiu išbėgusi į plentą,
Jis apšviestas ir naktį...
Žiburiai, oi, žiburiai,
Akyse, širdy,
Einu ir tu eini.




Melodijos



Daina neužsimiršta,
Ji prikelia vaikystę,
Lopšį įsiūbuoja
Ir tada lig debesų skrendi...
Byra iš ten ir meilės žodis,
Kurį tau sakė,
Tu sakei
Netolimoje atminty, –
Jaunystės tėkmėje
Apsvaigę būname visi...
Dabar jau ašara
Takeliu nurieda,
Kai grįžta atmintis.






Laisva sau išpažintis




Nepriklausomybė – laisvė,
Kai niekas tau nestovi
Už nugaros, lyg prievaizdas
Arba pats viršiausias,
Esi sau ponas
Ant visų keturių kampų,
Kada kalbi apie save,
Nors šiandien ir tavęs neklauso,
Bet girdi ir nepatepti...
Rašyk dienoraštį,
Tenai nebus ir melo,
Gal tik pagražinta mintis,
Nepriklausomas tada esi,
Kai sėdiesi rytais
Tiktai už savo stalo,
Kur nėra rango,
Pats sau profesorius esi, –
Ant savęs nei pyksi,
Pakartosi savo klaidas kartais,
Bet čia – išpažintis...