2018 m. spalio 16 d., antradienis

Rudeniniai autografai



Kraštiečio, tos pačios vidurinės mokyklos mokinio
 rašytojo Rimanto Vanago autografas ir palinkėjimas

Verčiu rudens lapus,
Kiekvienas prirašytas,
Kiekviename – mintis,
Kitaip ir nupaišytas…
Rašau iš atminties,
Kas vakarą ir rytą,
Mažai kas man parašo
Savo atliepimus,
Nuoširdžiai parašytus…
Mažai tų autografų surenku,
Lietuviai – mažakalbiai,
O gal tyli tyčia?
Kad vėjas neužpūstų
Rudeninių ir liepsnų,
Kiekvienas lapas dega
Netgi ant stuobrių pakibęs…
Rašyk man autografą,
Gerbsiu ir laikysiu,
Gerų darbų taip reikia,
Per daug jų niekada nebūna,
Darysime.




Iš gelmių




Žiedais papuošiau plaukus,
Te garbanas man vėjas taršo,
Po tavo pirštais bus ramu,
Užmigs ramiai mintis
Po vakaro gražaus…
Gėles nuskinsiu, vėjau, tau,
Siūbuoji gėlę, aš matau,
Kad nori būt su manimi,
Kai ryto saulė
Žvelgs mums į akis…
Iš vandenų gilių,
Tavo širdies jausmus girdžiu,
Pakyla vėjas vakarų,
Toks šiltas gūsis...
Tavo rankos ant pečių.



Gyvybės vanduo




Kiekvienas medis turi širdį,
Mato toli ir girdi
Griautinį ir vaivorykštę,
Jos spalvomis nudažo
Į rudenį lapus
Ir giliau – šerdį…
Nuo apačios – šilčiau,
Žali išlieka lapai
Daug ilgiau, –
Juos žemė šildo,
Kai saulė dengiasi
Migla ir rūko šydu…
Kiekvieną šaką lanko paukštis,
Su jo giesme medis
Auga į aukštį,
Kai kyla vėjas,
Šaltis, karpantis lapus,
Sugrįžta paukščiai žiemai
Į šiltus kraštus,
Jie nematys ir šios dienos,
Kas nuo šaknų pakyla,
Per liemenį kaip nuteka
Vanduo.





Krenta, skrenda...




Kiekvieną rudenį,
Matau pavasarį,
Kai lapas tyliai krenta
Nuo suaugusių šakų,
O iš paskos plevena sėklos,
Sukasi, lyg parašiutai,
Kur jos nukris,
Nežino niekas,
Galbūt – į žemę,
O sudygs pavasarį
Ir virs nauju medžiu.
Bus ir tokių,
Kurias nuneš į upę
Ir plauks toli toli,
Net į kitas šalis,
Mažyčiais skėčiais apsigaubusios,
Gedės savo namų
Ir nematysiu, kaip sudygs,
Kokiu žiedu žydės,
O gal pražus…
Krentama visada iš aukščio,
Žydėjimas gi būna
Tik pavasarį
Ir stabilus…
Renku šį rudenį ir sėklas,
Ir lapus.



Sutelpa saujoje




Kokie mes esam artimi
Kalba ir pomėgiais, –
Žiūrime į vieną pusę – dangų,
Saulė apšviečia laukus,
Ant medžių greit pakimba,
Vakare per spindį nusileidžia…
Tada ir poringės mamų
Atgimsta vėl, iš naujo,
Priglaudžiame pirštus
Prie samanoto beržo,
Kaip kaktos,
Ir žodis skleidžiasi...
Vaizdai – tai mes
Ir mūsų sukauptas,
Dažnai su nuodėme
Gyvenimas…
Nuplauname jį iš upelio,
Pasisėmę sauja.



Neša mus




Susitikt tave norėčiau vėlei,
Kol gilės krenta ąžuolų,
Gertume kavą ir svajotume,
Net bėgtume paskui šešėlį,
Kur sesės, broliai joja
Ant bėrų žirgų…
Kaip blizga beržo pinigėliai,
Kaip kaukši bangos – pasagėlės,
Prie kranto valčių snaudžiančių,
Kaip krenta lapas,
Kurį supa vėjas
Ant melsvo ežero bangų...
Oi, susitikt tave norėčiau vėlei,
Pakol jaunystės aidas
Neša mus.






Bendraamžiai



Rašytojas Algimantas Baltakis
Lietuvos rašytojų sąjunga

Gyventi norisi ilgai ilgai,
Kol ošia pasodintas medis,
Kol paukščiai suka ratą
Virš galvos,
Gegutė dar kukuoja
Naują amžių…
Kol upė teka iš versmių,
Naujus takus pragraužia,
Sujungia tiltai du krantus,
Per motiną ir tėvą,
Dangų…
Kol matau klevą, ievą,
Žydinčius pavasarį,
Kaip meta jie lapus
Ir vėlei sprogsta –
Ilgaamžiai…
Gyventi norisi ilgai ilgai,
Kol tave myliu,
Tu – mielas,
Mano bendraamži.