2017 m. lapkričio 21 d., antradienis

Griaučiai


Ona Baliukienė

Pirmas žemės sluoksnis –
Ariamas, akėjamas,
Čia javas tarpsta,
Kvepia duona rudenėjant...
Giliau, per du metrus,
Boluoja griaučiai sudūlėję,
Žemę plauna lietus,
Nubyra smėlis,
Iškyla griaučiai į paviršių
Ir keršija skeveldromis,
Kad juos giliai padėjo...
Prie vienų – šovinys,
Prie kito galvos – bomba,
Dar užtaisyta paraku,
O dūmų kvapas
Nuo anų laikų neišsivadėjęs...
Pučia šiaurys,
Kedeno voro tinklą,
Virpina svirtis...
Oi, kaip dar garsiai skamba
Baltuose griaučiuose
Karų sugriautos sielos.




Pakalnėje



Kalnai nutolsta,
Kai nebeturi jėgų,
Tik medis priartėja,
Pasiremi tarsi į lazdą
Ir ūkauji prieš vėją...
Ar atsišauksi laukiamas,
Paklausi, kur artėjame?
Į dangų tiesiasi keliai –
Mano ir vėjo...






Mokiniui



Praverk dar kartą
Mūsų mokyklos
Girgždančias duris,
Pažvelk į suolą,
Kuriame sėdėjai,
Kreiduotus pirštus
Į medį nusitrink,
Po juo dažnai stovėjome...
Šviesa – tai atmintis,
Balta galva – tai išmintis,
Kuria dabar vis gėrimės,
Bendri takai – į Šventąją,
Lyg čia, po kojomis,
Tyra srovė dar bėga...




Anykščiai ir anykštėnai



Sugrįžimai

Į gimtinę, kaip į Romą,
Visi susiveda keliai,
Kai pamini kas Anykščiai,
Širdis suvirpa,
Prisimenu mokyklos suolą,
Kuriame sėdėjau,
Paskui ir mokytoja ten buvau,
Mačiau A. Vienuolį pašarvotą,
Atidaviau ir pagarbą kūrybai,
Gyvenau ir posmus parašiau,
Kur jis mokytojavo,
„Laimės žiburį“
Daugybę kartų aplankiau,
Pro pušų šakas
Žiūrėjau į Niūronius,
„Kliudžiau“ skaitydama verkiau,
Iš „Liūdnos pasakos“
Dar spindi akys Juozapotos...
Kada nuguls visi prisiminimai,
Tada padėsiu plunksną,
Mielieji mano žmonės.




Skrydis



Jaunystė – skrydis,
Ant aukštų kalnų
Susuki lizdą ir skrajoji,
Erelis – tavo draugas
Ir visai nesvarbu,
Kad jo anksčiau nepažinojai,
Bendri keliai ir kloniuose
Susiveda į vieną taką
Ir eini dar į rytojų...
Užaugini vaikus,
Nepamatai, kur jie dabar lekioja,
Keli galvą į kalnus,
Net ranka pamoji...
Negrįžta juodvarniai pulkais,
Po vieną parskrenda
Ir nutupia ant stogo...
Ateina laikas,
Ereliui nusvyra sparnai,
Kieme sučirška žvirblis,
Tada ir jį globoji – išneši trupinių
Nuo savo stalo,
Ilgai žiūrėdamas į dangų,
Kaip į kalnus, stovi...





2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis

Liečiu nukritusius lapus



Pakalbink medį, kada jisai
Visai – be lapų,
Paklausk, koks buvo,
Atsakys: „Gražus“,
Primink jam vasarą,
O jis tau dar pridurs:
„Tada buvau žavus.“
Paglostyk pilką šaką,
Kur sprogs pavasarį žiedai,
Jis tau padovanos
Stingdančius rudens
Lietaus lašus
Ir atsiminsite abu
Žiemos speigus...
Oi, kas jau buvo, –
Gera ir gražu.





Mano gyvenimo vaizdeliai

                                                         


Giminės

Ne kartą tėvelis vakarais kažką veikdamas pasakodavo savo šeimos istorijas, bet buvau maža ir nemaniau, kad jos gali ir man pasikartoti. Bet dažnai kartojamas žodis įstringa giliai į atmintį, dar ir kažkoks vaizdas atkuriamas, kai lankaisi tose vietose po daugel metų.
Gyveno seneliai ir tėvelis Skiemonių miestelyje, šalia bažnyčios. Mano senelė patarnavo: mokė vaikus Katekizmo, ruošė prie pirmos komunijos, o ir puošdavo altorius šventėms, šluodavo ir prižiūrėdavo šventorių, ten esančius kapus.
Suvažiuodavo į Atlaidus daug žmonių, todėl atsirasdavo ir nuolatinių, kurie turėdavo kur prisirišti arklius, sekmadieniais atvažiuodavo. Viena šeima prisistatė, kad esą giminės, todėl šeimininkai, pagal papročius, privalėjo ir pavaišinti, arkliui avižų ar šieno parūpinti, prižiūrėti, kad kas neatsitiktų su juo kieme.
Vis kviesdavosi ir pas juos apsilankyti, bet šeimyniniai rūpesčiai vis neleido, atidėliodavo viešnagę. Rudenėjant, kai mažiau beliko darbų, susiruošė ir nuvažiavo į tą kaimą. Rado tą sodybą, pasibeldė į duris ir įėjo.
– „Dzen dobre, pani“, – mandagiai pasisveikino tėtis.
Nuo krosnies atsiliepė ir šeimininkas.
Kas čia toks svečias? – paklausė irgi lenkiškai.
– Pranckevičius. Tavo giminė iš Skiemonių.
– Ir pavardė negirdėta, – atsakė nuo krosnies...
Tėvelis apsisuko ir parvažiavo, bet nuo to karto ir „giminė“ neatvažiuodavo.

Ona Pranckevičiūtė – Baliukienė

Ona Baliukienė