2017 m. birželio 24 d., šeštadienis

Tūkstančiai žiedų



Svajojau nuo mažens
Turėti po langais
Raudoną rožę
Su daug žiedų,
Vijoklinę...
Turėjau namą su langais,
Nebe turėjau tiek jėgų,
Kad pasodinčiau
Rožę...
Siūbuoja krūmą vėjas
Po svetimais langais,
Nulinksta iki žemės
Gražūs jos žiedai,
Dabar atrodo,
Talžo ją ir purto,
Gailiai verkia
Rožė.




Atviri...



Kiek daug žiedų už lango,
Raudonų ir baltų,
Jie susipynė rankomis,
Betgi ne amžini,
Nukris...
Prigludo žiedas baltas,
Prisipažino mylintis,
Paglostė ir nuraudo,
Kada išgirdo šnabždesį:
„Ar amžinai myli?“
Daug žiedlapių nukritusių,
O langai atviri,
Varteliai atkelti...



Švelnūs balsai




Eglute žalia skarele,
Tavo rankose – švelnumas,
Aukštai pakėlei vaikelius
Ir džiugini...
Tavo balse – lakštingalos giesmė
Tyliaisiais vakarais,
Prieš lietų – volungės,
Burkuoja balandėliai
Baritonais ir tenorais...
Tau atsakysiu ir savu,
Antruoju sopranu,
Švelniu švelniu,
Žaliosios kielės,
Baltosios balandėlės...


Matau tave



Man šiandien nieko nebereikia,
Naktį paparčio žiedą suradau,
Įpyniau į ramunių
Ir smilgų vainiką,
Vaivorykšte surišau...
Man tiko rožės
Iš rūtų darželio,
Raudoni skruostai – jų žiedai,
Apsisupau lapais berželio
Ir padėkojau žemei,
Iš naujo vėl gimiau...
Man šiandien nieko nebereikia,
Užtenka pavėsio po berželiais,
Kad vis tave matau.




Jaunystės pelenai


Saulėtekis



Laimė – šviesa,
Dangaus melsvas kraštelis
Iš po juodo debesies,
Saulutės šiltas spindulys
Ir vakarui atėjus,
Žvaigždėmis nusėtas naktį,
Giedrėja rytui atskubėjus...
Kokia harmonija
Dangaus ir žemės,
Pilna vilionių,
Paslapties,
Dangaus kraštelyje
Ir mūsų laimė...




Dievo tarnai



Jurgio Matulaičio paskelbimui šventuoju

Šios žemės kankiniai,
Apaštalai pirmieji,
Pramynę takus paprastiems,
Į ateitį akis atvėrę,
O patys likę požemiuose,
Kaip atpirkimas svetimiems...
Vienas dangus
Ir saulės spindulėlis
Apšviečia bokštus
Ir nusileidžia ant altorių,
Iš kur kyla giesmė,
Kad būtų jų kančia
Palaiminti ir visi mirtingieji,
Tokia jų paskirtis –
Dievo valia visiems.