2021 m. sausio 18 d., pirmadienis

Ką šneka upeliukas

 



Širdžiai mielas

Vaikystės upeliukas,

Kur šaltinėliai susibėga

Ir vis kitokią šnektą

Neša iš kalnų...

Čiurlena tyliai,

Krenta per slenksčius

Ir virba prisikėlę,

Arčiau – pas mus…

Neša srovė šapus,

Pernykštę lengvą gilę,

Pasėjusią vaikus,

Upelio ir melodija

Primena pasakėlę,

Mažus skaidrius lašus…

Teka upeliukas, bėga,

Vis mena praeitus metus.


2021 m. sausio 17 d., sekmadienis

Žodžio menas

 




Kam duotas balsas,

Tas dainuoja, kalba,

Kas turi duotą ranką,

Skirtą smuikui,

Muzikuoja, kuria serenadą,

Kas turi rankoje teptuką,

Kuria dar kitokį meną, –

Paletė ir dažai

Vaizduotę skatina ir veda,

Kūrybos genijai

Iš to gyvena…

Įsisuko vėjas į rūtų darželius

Ir pakeitė šokius,

Kitas melodijas,

Lietuviui įprastas nuo seno,

Atrinko ir pasėjo

Vėl į dirvą grūdelius,

Bet priminė, kaip sunkiai

Mūs tėvai gyveno.

Aš neturiu nė balso,

Jokio kito instrumento,

Turiu atvertą širdį,

Iš kur žmogui, menui

Šiluma sruvena.



Žvirblio pamąstymai

 


Kas tu, pilkas žvirbli

Su pilka miline,

Net ir tavo vardo

Erelis nežino…


Tu plunksnas pašiausi

Ir taip susišildai,

Prineši pūkelių –

Savo vaikus šildai…


Kas tavo giesmelė

Prieš lakštutės balsą,

Čirškini prie lango,

Kad ir labai šalta…


Atrandi vis grūdą

Ir ant sausos smilgos,

Kai kitiems paukšteliams

Beria, pila sningant…


Žvirbleliu dar čiaušku,

Bet ir nepavydžiu

Kitiems lengvo grūdo, –

Pats ir užsidirbu…

2021 m. sausio 16 d., šeštadienis

Upeliukas

 




Vandenėlis – tarp krantų,

Jau sukaustytas ledų,

O čiurlena – ir smagu…

Kas iš jų pastotų kelią,

Ištirpdytų po ląstelę,

Prasigrauš pavasarį

Ir išlauš ledus per vidurį…

Tu meni, kaip vasarą,

Skaisčiame pavakary,

Jis čiurleno srovele,

Antys vedė vaikelius

Pro tave ir pro mane,

Šildėmės saulutėje...

Šaltis – laikinas žvejys,

Upeliu kažkur nubrendantis

Ir purienom apdalinantis…

Aš tikiu ir tu tiki,

Kad srovė – šventa viltis, –

Vasara pas mus sugrįš.



Saulutės keliai

 


Saulė žemės nepalieka,

Ji eina mažais žingsniais

Aplink ją kelis ratus,

Nė per minutę nuo jos neatsilieka

Mėnulio skritulys,

Pasislepia tik nuo manęs…

Neapkeliavau nė pusės žemės,

O ji per vieną parą

Aplanko mano

Ir kitų namus,

Kitame pasaulio vidury –

Gražuolė vasara,

O mano namuose – balta žiema,

Žingsniuoju per pusnis…

Laukiu saulutės,

Kol sugrįš.



Dvejos durys

 




Kai žemės durys užsivers,

Atsivers ramybės vartai,

Ten nieko neskaudės,

Nereikės šilto rūbo,

Jokių vaistų…

Niekas nekalbina naktimis,

Žiūrių į tolį

Pro užvertą langą

Ir tamsa į mane žvelgia...

Kartais sapnai gyvai aplanko,

Vis ieškome trobos

Su buvusiais artimaisiais,

Kur gera, šilta,

Sieloje – taip lengva…

Kalbu ne apie dangų,

O apie gyvenimą

Už antrų durų

Slenksčio.



Dvi ašaros

 




Vieni kitus pagirkime

Ir bus visiems gerai,

Tik nepalikim nakčiai

Žibalinės lempos,

Rusena uždegta,

Kol pasibaigia žibalas,

Nudega ir knatas...

Paskirkime tik mylimam

Gerus žodžius, –

Jis laukia, nesulaukia,

Neprašo giriamas ar peikiamas,

Nereikia jam ir žodžių,

Net ir per tolius mato,

Kaip rieda veidu ašara…

Atsigręžiu į langą –

Juodas vakaras,

Taip susilieja mūsų ašaros.