Mamytei

Mamyte,

Aš - Tavo spurgelis.

Aš Tavyje užaugau,

Tavo gyvybės garsas

Pašaukė mane anksčiau,

Negu išgirdo aidas,

Kai šį pasaulį pajutau.

Tavo akių mėlynė

Man buvo daug arčiau,

Negu dangus ir saulė,

Nuo kurios užsimerkiau,

Kai antrą po Tavęs išvydau

Ir „Mama!“-sušukau.

Skaniausia buvo,

Nors jau ir paaugau,

Tavo pienelis – gyvastis...

Mamyte,

Aš- Tavo žiedelis,

Ilgai žydėk su manimi.

Mocartų šeimai

Vis negaliu suderinti

Savo minčių kaip stygų;

Mocartas tėvas -

Dvaro muzikantas

Ir genijus, kūrėjas

Jo mylimas sūnus.

Kiek į šią šeimą

Muzikos atėjo

Ir paskui išėjo

Į platųjį pasaulį,-

Net iki šių dienų,

Gyva pas mus.

Kaip tada šoko

Garbūs ponai menuetą,

Kaip sukosi

Pagal adadžio

Aplink ratu,

Kaip slydo geltonu parketu

Ilgos suknelės su šleifu?..

Pasaulio scenos atsivėrė

Tiktai per ilgą triūsą

Ir nusilenkė prieš jį žmogus.

Maironio metai Lietuvai

Pavasarį ruduo įvertina,

Vasarą paslepia žiema,-

Kaip saulė naktį užsimerkia,-

Gana, gana, gana.

Visiems juk reikia poilsio,

Kokia bebūtų laiko atkarpa.

Žmogaus iškeltą vėliavą

Nors vienas būgno trenksmas

Iš lėto ir nuleidžia,

Kai pasibaigusi kova.

Bet vis istorija kartoja

Nuolatos trimito aidą...

Nejaugi naują karą skelbs?

Ir vėl atsiverčiau Maironį -

„Pavasario balsai“

Suskambo širdyje.

Istorija – ne tik kova,

O meilės ir upių daina.

Meilės puokštė

Viskas pasaulyje

Apčiuopiama, kas auga,

Ką vis matau ir užsimerkusi,

Ką pajuntu ištiesusi rankas -

Kokia ta šiluma šalia...

Kas dieną laikas brangsta;

Bijau, kad susitrauks,-

Kaip klevo lapas,

Džiūstantis staiga...

Dažniausiai ir jausmai

Ateina netikėtai,

Paskui iki šalnų dar laikosi,

Išsprogsta tik pavasario

Naujų žiedų kepurėje,

Kai jau patikrinta ir meilė,

Ir likimo paskirta dalia.

Kaip kvepia trobos,

Kuriose sausų gėlių

Kaip smilkalų pridėta

Ir spindi akys -

Niekas to ir nepakeis

Pasaulyje.

Skiriu Oksanai Baliukienei

Dėkoju organizatoriams už ekskursiją.

Po Rytų Lietuvą.

Visi mes – žmonės,

Kur tu gyveni,

Kokia šalis tave maitina,

Už ją ir atsakingas,

Su ja tarytum ir pasirašai

Tam tikrą sutarimą,

Kad būsi ištikimas

Savo artimiems,-

Lyg duona ir druska dalinamės.

Kiek Lietuva turėjo

Kitataučių,- lyg savo tarnų,

Kurie dvarus pastatė,

Išėjo amžinybėje

Ir viską čia paliko.

Buvo pasaulyje ir dar kitaip -

Juk daug tautų išnyko,

Po pamatais žemės juodos,

Uolienose giliai

Tik pėdos liko...

Laiminga esame šalis,

Kad protėvių kalba

Ir iki šių dienų,

Istorija sava paliko.

Kas po to

Yra tamsa veidmainė,-

Kaip naktis juoda,-

Yra gyvybės siūlas...

Jį mezga voras,

Motinos ranka

Šilko gijas, vos matomas,

Jos nenutrūksta,

Nors ir labai plonos...

Kada gyvenimas nuaudžia

Rankšluostį į tolumą

Ir sudeda visas gijas,

Ateiname prie slenksčio,

Nusiplauname rankas ir kojas,

Tada ir būna

Paskutinė verpstė susukta -

Tai nežinia...

Tokia tamsa juoda,

Kurios daugiau nemato žmonės.

Muzikantas

Didžiulių rūmų menės,

Garbūs ponai, ponios

Ir muzikantas

Su peruko garbiniais;

Jam muzika viską atstoja,

Jis klausosi tiktai jausmais...

Nemato-kažkas šnibždasi

Ar porose sukibę šoka,

Pameta nosinaitę,

Kad pakeltų mylimas,

Tik jis nemato -

Pats nešoka...

Pranyksta muzikos garsai,

Kada pakyla nuo fortepijono.

-Oi, bravo,- kažkas šaukia...,-

Ko tu nutilai?