2018 m. vasario 22 d., ketvirtadienis

Gyvuoju vandeniu




Gyvas vanduo –
Tyli versmės vaga,
Atitekanti iš artimiausio ežero
Per žalią pievą,
Įsirausia į pelkę
Ir virva srovele
Pro akmenį nuplautą...
Tolyn – vis į Anykštą,
Pro Burbiškio rūmus,
Medinės bažnytėlės girdi
Varpo garsą...
Prisotinta srovė platėja ir gilėja,
Nuo ievų kvapo
Pavasarį apsunksta
Ir pasuka į Šventąją...
Jau ledo lytimis šokliuoja
Rytmetį vaikai,
Jos vingiuose, tarsi žuvėdros,
Savo likimą sprendžia, –
Būsiu artistas,
Kitas – į kunigus,
Trečias – poetas,
Kurio duona kasdieninė,
Vien tik ašara
Pašventinta.



Užgijusi žaizda



Gyvenimas – tai medis,
Augi ir lapoja,
Iš pažemės tau nukerta šakas,
Kad būtumei tiesus
Ir augintum į viršūnę...
Užgyja randai,
Jas paslepia nauja šakelė
Ir pumpurai išsprogsta,
Prisiglaudžia šalia...
Ko tu verki,
O gal tik lašo
Lapas neišlaikė?
Gyvenime skaudžiau,
Kai nukerta ką tik išdygusį,
Kai viršūnėlė dar menka.
Užgis ir viršūnėlė,
Užaugs kreivas medelis,
Su skausmu širdyje.


Nuosavas paveikslas




Palaižau pirštą ir piešiu
Vakarais ant lango
Nuosavą paveikslą,
Jau traukiasi šarma,
Nušilusios per dieną
Baltos tulpės, –
Padailinti nėra kada,
Nes žiūri senatis apvirtęs
Ir dyla pakraščiais
Nematoma migla...
Laižau ir varveklius,
Visai nešalta,
Kai lašas teka,
Lyg aušra,
Juose matau save,
Nes čia pat – vakaras,
O paveikslas nebaigtas
Kol kas.


Eglės motina




Žiemą medžiai – gražesni,
Matai jų visą stotą,
Mažiau užstoja ploto,
Pro šakų raizgalynę
Žiūri spinduliai ir kibirkščiuoja...
Dabar prasideda
Žemės sapnai –
Senos trobos prakiuręs stogas,
Iš krosnies byra atmintis
Ir nugula ant aslos,
Smėliu pabarstytos,
Kiekviena smiltis blizga
Vis kitaip,
O saulė šypsosi vienodai...
O gal ji – mano motina?





2018 m. vasario 21 d., trečiadienis

Pelėdos akys




Būk savimi,
Kad ir nendre
Ar dilgėle kiti vadintų,
Gyvenk, ką dangus duoda,
Giedok savo giesmes,
Kad ir kažkas
Pakampėse kuždėtų,
Kad esi pelėda,
Mylėk savo mažučius,
Plikus ir pilkus,
Panašius ir į save...
Neleisk nuskriausti
Už save mažesnių,
Nelėk su vanagu greta,
Nupeš tau plunksnas,
Į lizdą nusineš.



Mano trumpa gyvenimo istorija





Neturėjau nė dešimties, kai brigadininkas ryte apsilankė ir liepė eiti minti vežimų. Surinko visus kaimo vaikus ir man atrodė, kad bus būryje labai smagu, nes iki tol ganiau tėtės prižiūrimus arklius, kurie pasilikdavo ganytis ar buvo nepaklusnūs ir išversdavo vežimą. Arklys – labai gudrus, jeigu kartą gauna per kulnus, nepamiršta ir neina kinkomas į ienas, sulaužo. Netgi sugebėjo viena derešė numesti mane nuo savęs, kai jodavau girdyti: pasukdavo po obelimi ir pakabindavo, o pati pirst ir laisva, pasispardydama viena bėgo, kur norėjo. Kol aplink apibėgu ir sugrąžinu, jau ir pavakarys.
Man atrodė, kad minti vežimus bus lengviau, negu nubraižytus šonus kentėti.
Kai su kitais arkliais vyrai po du sykius suvažinėdavo į klojimą, su ja ir vieną kartą užtekdavo. Bet tuo istorija nesibaigė.
Kai baigiau vidurinę, reikėjo kolūkyje atidirbti N. Chruščiovo nurodymu. Iš pradžių davė prižiūrėti telyčias kaimyno tvarte. Reikėdavo iš šulinio prisemti ir pagirdyti 18 telyčių, su rezgine iš kluono prinešti viksvų, net kitokio pašaro trūko, vakarui – tik šiaudai. Brolis Petras su ta pačia tingine kumele kartą per savaitę atveždavo kultinių dobilų, kurie netgi prastesni už šiaudus, iškraudavome klojime, o šertis reikėjo vienai, naštomis nešiotis į tvartą. Viena marga telyčiatė buvo tokia gudri, kad peršokdavo per visas tvoras ir rytais rasdavau sočią, ką pasilikdavau rytui. Viskas buvo normuojama, fermos vedėjas matuodavo daržinėje stirtas, anksčiau laiko pabaigsi, nuskaičiuos darbadienius, nors ir iš tų – menka nauda, rudenį gausi porą maišų grūdų, ir viskas visiems kitiems metams.
Po metų gavau grupę karvių melžti, sesuo jau ten dirbo daugybę metų. Galėjome pasikeisti ir paliuobti dvi grupes. Žiemos buvo gilios ir šaltos: užšaldavo girdyklos, kad ir kaip saugojome, pompa, kuri irgi užšaldavo, todėl statinėse vežėme į tvartą iš netoliese buvusių kūdrų – senų linmarkų. Kibirai prišaldavo ir vien jų svoris buvo tiek pat sunkus, kiek juose vanduo. Ta pati kumelė man padėdavo. Ne kartą išvertė roges, nes pajuto, kad galima atsikratyti sunkesnės naštos.
Dieną atsikasdavome burokų krūvas iš po sniego, prisikraudavome į roges, vėl užkamšydavome. Pirštinės apšaldavo, nejutau pirštų, kai dalinau karvėms po kelis, didesnius su kirviu perkirsdavau, bet smulkinti – negalima: karvė yra karvė, nuris ir įstrigs gerklose – baigta.
Kas antrą dieną šerdavome silosu, kurio krūvos buvo netoliese, bet vėl reikia atsikasti užšalusius luitus, prikrauti vežimą rūgštimi dvokiančios masės ir dalinti tvarte iš vežimo, saugoti, kad visoms pakaktų. Kumelė neapsikęsdavo ir nuvažiuodavo: rėk nerėkęs. Vėl grįžti apsukęs ratą aplink tvartą.
Melžėme du sykius per dieną, bet reikėjo budėti, kad kas neatsitiktų padieniui, o jeigu jauti, kad veršiuosis, pasiimi duonos riekę, lašinių ir nakvoji rytui paruoštoje šieno kupetoje.
Anksti ryte vežu visos fermos pieną į pieninę, nesimato kelio, todėl paleidžiu vadžias ir kumelė pati eina, išsuka pasimetusi iš kelio ir išverčia bidonus, o vadžias apsivynioju aplink juosmenį, kad nepabėgtų – ne kartą pamokė. Bidonai sunkūs pilni, kol sukilnoji, pienininkas jau laukia ir skubina nepatenkintas, nes atvažiuos iš Anykščių surinkti pieno. Ir taip – kiekvieną dieną, jokių išeiginių ar švenčių. Šaltis gnaibo ne tik rankas ir kojas, veidas pašiurpdavo ir likdavo oda raudona net vasarą...
Verutei nušalo kojų pirštai ir senatvėje neatsigavo: nagai buvo kreivi, kieti, sunku buvo apkirpti, teko aštriu peiliu palengva skobti, kai prižiūrėjau ją mirties patale dvylika metų. Turbūt tas darbas ir suriša seseris...
O tą kumelę net ir dabar susapnuoju.

Ona Baliukienė

Žalia spalva – gyvybė




Šaltis žiemą nebaisus,
Kai turi kailinukus,
Susapnuoju naktį kiškį
Jo pilkos ausytės kyšo,
Nebijo šaltuko miškas.
Balto sniego patale
Miega sau žalia rūta,
Į vainiką paskirta.
Pagarba ir žaliai mėtai,
Kuri moterims žadėta
Nuo visų sunkių ligų,
Jos lapeliai, daug žiedų
Ilgai tūno po sniegu.
Senos moterys žinojo,
Kaip nugint visus pavojus
Nuo šeimos ir nuo namų,
Kad ir žiemą būt ramu.