2017 m. kovo 28 d., antradienis

Seni praregėjimai



Gerumas – ne privilegija,
Tik Dievo dovana –
Sutikti dorą žmogų –
Prabanga, –
Yra šalia ir blogis,
Kuris tau žiūri į akis,
Už nugaros – gyvatė raitosi,
Į medį įsiropštusi...
Tokia gyvenimo eiga –
Turi ir pats raitytis,
Net šokti pagal muziką,
Kurią užsako kitas.
Ne, ne cinikas esu,
Ieškojau ir ieškosiu
Gerumo, šilumos,
Kuriuos kitiems dalinsiu.


Amžinybės ratas



Baigiau primarginti lapus,
Bet vasara prabėgo
Ir visi nukrito...
Kai skrido gulbės,
Man paliko plunksną,
Kad vėl pavasarį rašyčiau
Ant naujų lapų
Ir kitus žodžius
Apie sūnų paklydėlį
Iš amžinosios Biblijos...
Pražydo klevas ir beržai,
Bet niekas nepakito,
Tas pats žmogus,
Tos pačios aistros
Pasiliko...
Apie ką rašysiu?



Po svetima šaka



Mano ir tavo,
Mūsų visų tėvynė,
Lyg nuskabytas beržas,
Kai nuleista sula,
Net iš toliausiai atvežtos
Čia žydi gėlės
Ant balto stalo,
Be staltiesės mamos...
Mes – tik pasaulio žmonės,
Visas pasaulis mato,
O kalbamės kita kalba,
Mūsų vaikai – klajūnai,
Margos gėlės
Po svetima šaka.





Patirtis



Lenkiuosi rožei, –
Ją net lapė pasakoje laistė,
O mano – mažas kraitis,
Pajutusi spyglius,
Lyg vaikas pravirkstu
Ir iš tolo kvepinu...
Po vieną žiedlapį skinu,
Kai jis nudžiūsta,
Pabyra ant grindų,
Skaudu, graudu,
Tik rožių piešinys
Labai gražus.
Saugau ir saugosiu
Tavo ir savo jausmus,
Kad niekas taip nesusižeistų
Pirštų ir širdžių,
Kad nebyrėtų ašaros
Su žiedlapiais kartu.

Išpažintys



Kodėl mes esame
Dažnai tokie bejėgiai,
Nors ir sodiname medžius,
Gėles prižiūrime ir perkame
Visokioms šventėms per visus metus,
Globojame ir sužeistus paukščius,
Glostome ir glaudžiame
Paliktus beglobius gyvūnus?
O jiems nedaug tereikia,
Nors ir grūdas brangus,
Nuo savęs po trupinį paėmę
Maitiname vis alkstančius...
Oi, kas gi pasirūpina,
Kai guli mirties patale žmogus,
Be prieglobsčio ir pinigų,
O tu jau neturi atliekamų?



Pašaukimas




Gražios pavasarį
Menkiausios gėlės, –
Prie jų dar neįpratusi akis,
Žibutės – ant kalnelių,
Paskui jau mėlynuoja slėniuose,
O nužydėjusios pasislepia
Iki kitų metų po žaliu lapu...
Trumpas žydėjimas,
Ilgas tik laukimas,
Kada prisikelia žiedas,
Mažas ir trapus,
Tarsi pirmoji meilė,
Šventas pašaukimas –
Mylėti, saugoti visus.


Išskridusiems paukščiams


Kai paukštį pakelia sparnai,
Jis renkasi, kur skristi,
Nutolęs nuo gimtų namų
Prisimena vaikystę
Ir darosi neramu,
Kažkur vis tyko vanagas,
Reikės nukristi.
Oi, nejauku ir nesaugu,
Gali ir pasiklysti,
Tada sugrįžta baimė,
Kada prisimeni, kai skilo lukštas,
Nes gali net pasaulio neišvysti...
Taip gera moti paukščiui,
Kad tik saugus
Pavasarį sugrįžtų.