2018 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

Gėrio pradas




Pasveikinkime vieni kitus
Rytais su dainomis,
Gėle palangėje,
Pamokime ranka ir atsisveikindami,
Padovanokime vieni kitiems
Ir žodį brangų,
Kad nenuvystų gėlės,
Gerumu palaistykime.
Einu per gruodą – jis nebado,
Minu per dilgėles,
Neskaudina,
Kai atneši gėlių šiokiadieniais
Ir per gimtadienį…
Klausausi ir dabar dainos,
O gal tą pačią
Girdime?




Dievo vaikai




Kaime – daug trobų,
Kitaip vadinamų, sodybų,
Daug amatų,
Kuriais dalinasi,
Kas siuva, audžia,
Kas žvejoja ar medžioja,
Kas pina tinklus,
Žabangas, bučius,
Kad pamaitintų šeimą –
Vaikus, žmoną…
Kiekvienas kaimas pelno
Sau ir šlovę
Pagal savo darbus, sumanumą,
Gėrio žiupsnį ir gerovę.
Kiekvienam kaime – batsiuvys,
Savas stikliorius
Ir dievo vaikas,
Kuris dainuoja neprašytas,
Šypsosi ir paslaugus,
Pagal jo atvaizdą
Skaptuoja ir dievadirbys
Stulpus šventus
Ar kala iš granito,
Net iš dangaus taip įsakyta,
Kad nežinai rytoj kas bus,
Jei atmintis atsisakys,
Kitaip atveria diena
Kiekvieną rytą.



Taip ir gyvename




Viena sėdėti negaliu,
Turiu klausytis dviese,
Kaip lapeliai šlama,
Kaip eglė judina spyglius,
Prie žalio klevo gerinasi…


Viena žiūrėti negaliu,
Kaip danguje ir debesėliai
Vienas kitą genasi,
Pakyla paukštis virš bangų,
Jo plunksnas vėjas
Liečia ir plevena…
Viena ir džiaugtis negaliu,
Turiu pajusti ranką tavo,
Kaip tvinksi gyslose viltis,
O taikoje ir meilėje
Ilgai gyvename.







Mylėkime




Mylėdamas save
Duok laimę ir kitam tave mylėti,
Pajusti džiaugsmą, kad esi
Ir būsi reikalingas
Mamai, tėčiui,
Praturtinsi pasaulį savimi
Ir pats būsi laimingas.
Mylėk, kas tau patinka,
Tegu patiks ir tavo draugui,
Žvelgsit į akis,
Sugersit ilgesį,
Drauge bus visada ramu, –
Per meilę ir į sielą
Laimė eina.
Mylėti – ne kančia,
O gija į ateitį,
Kai būsite abu laimingi.
„Mylėk save,
Aš tau padėsiu!’’ –
Šaukia paukštis skrisdamas.




Pažinimas




Pasaulio pažinimas –
Minčių ir patirties seka
Nuo pat gimimo,
Pirma širdies žaizda,
Kai prarandi ir artimą,
Užsidarai po raktais devyniais,
O kitą kartą išsipasakoti,
Pasidalinti skausmu bėgi…
Vėl surandi ir prarandi,
Kai lieka gilus skausmas,
Sunkiau papasakoti,
Kas šito jausmo nepatyręs,
Pažįsti tik tada save,
Surandi ir nebūty
Pasaulį gyvą,
Pasiguodi ir akmeniui,
Prie medžio prisiglaudęs
Ilgai ilgai tyli,
Pasiklausai, ką atsakys,
Neklausdamas, ar myli…
Oi, medžiui – ne lengviau,
Jis auga ir į aukštį,
Ir į gilumą.






Sula iš vidaus




Iš jauno beržo
Saldžią sulą leidžia,
Kol žievė lygi ir balta,
Greitai užgyja žaizdos
Ir užsimiršta nežymi skriauda…
Jauno klevo žiedeliai geltoni,
Per visą mišką skleidžiasi kvapai,
Lapai uždengia vešlią žolę
Nuo saulėtos kaitros
Laša sula,
Lyg prakaitas nuo veido
Po darbų naštos…


Kai surambėja beržas,
Sustorėja klevas,
Apauga samana ir kerpe,
Lieka pamiršti,
Sula juk neteka iš kietos šerdies,
Vėjo nusmauktos,
Kad ir apipintos legendomis,
Bet atmiešta senolių, protėvių raudos…
Sugerkit, medžiai, mano sulą,
Giesmės aidą,
Tegu jos teka
Ligi pabaigos.






Skolon




Trumpėja dienos,
Ilgėja vakarai,
Niekas gyvenimo
Į skolas neparduoda,
Nupirkčiau pasaką
Sau ir vaikaičiams
Už saują smėlio,
Juodžemį derlingą,
Ji daugiau kainuoja…
Parinkčiau posmą,
Ilgesingą priedainį,
Kad abu atsiminę pakartotume,
Trumpa būtų naktis,
Kada dainuotume.
Dangau, siųsk šilumos,
Po to – lietaus,
Skolinga lieku,
Kaip už aukso puodą.