2018 m. gruodžio 16 d., sekmadienis

Abiems




Užtenka laimės,
Kai šviesa ateina
Prie vaiko lopšio
Nuo mamos,
Užtenka vieno žvilgsnio,
Kai palaimina
Viena žvaigždė
Nakties tamsios.
Užtenka vieno žiedo
Ant rankos dešinės,
Nešioji, žvilga,
Jautiesi dviese,
Bėgi nuo nemigos
Piktos…
Užtenka vieno žodžio,
Kad pakiltum, eitum
Į tamsią naktį
Ligi kitos dienos,
Pravertum langą,
Užmirštum tamsią miglą,
Ištiestum ranką
Link dangaus,
Užtektų turtų žemės,
Vienos dienos
Abiems.



Apie moteris ir vyrus



"Menų sodas'' Kalėdų almanacho pristatyme

Žmogus nesensta,
Tik daug metų
Seka iš paskos,
Daugiau tų žingsnių –
Daugiau prisiminimų,
Kaip raukšlių ant kaktos…
Moterys nesensta,
Dažosi ir myli
Iki karsto lentos,
Gėdijasi pabučiuotos
Netyčiom…
Vyrai nesensta,
Kada eina
Iškeltomis galvom,
Ateitis šviečia
Ant pliko pakaušio,
Ieško meilės,
Moters,
Dar neatrastos,
Iki šiol nepažintos.


Gintarė ir Jūra



Prabėgę metai




Nespėjau pasivyti vėjo, –
Jis pūtė iš visų kraštų,
Nugairino, gaivino,
Nušlavė dulkes
Nuo pečių…
Nespėjau įsižiūrėti į mėnulį,
Pasislėpė po debesimi,
Dabar iš tolo žiūri,
Kaip bėgu paskui jį, –
Tokia graži naktis…
Nespėjau pasivyti saulės,
Bėgau, klupau ir kėliausi...
Oi, vakaras arti.




Tikrovė prieš Kalėdas pildosi



Pakeliui su Andriumi

Rojaus sode
Gyveno tik Ieva,
Pirmas žmogus Adomas,
O žemėje – daugybė jų vaikų,
Visa mūs žmonija – tikrovė, –
Ant vienos obels –
Milijonai mūsų – obuolių…
Kiekvieną jų sutikusi
Vis noriu pasakyti,
Kad visus labai myliu.

2018 m. gruodžio 15 d., šeštadienis

Paspartintu žingsniu




Išaušta rytas
Ir naktis užmiega,
Prabėga valanda, kita
Ir pasitinku dieną,
Godaus laukimo vedama.
Nepakeliama būtų,
Jeigu nebeitų laikrodžio rodyklės,
Pasuktos į priekį,
Beprasmiška ir ta diena,
Kai saulė pateka
Ne mums drauge.
Batai – kampe,
Švarūs, nedėvėti,
Kokia iš jų nauda,
Kai širdy – tuštuma, –
Naktis užimtų vietą,
Klajūnas vienišas,
Batus pakeitęs,
Po daugel metų grįžta
Į save...




Minčių labirintai




Brangiausius lobius užkasa,
Jie atrandami jau nušlifuoti,
Nėra aštrių briaunų,
Deimantais tik viską rėžia,
Atskiria šukes
Iš to vieno puodo…
Brangiausias turtas – viduje,
Mūsų prigimtyje taip duota, –
Koks pats esi,
Nori kitu tikėti,
Net jam atsiduodamas…
Brangiausią saugom savyje,
Kitiems mažai ką rodydami,
Nublanktų mūsų lobiai,
Dalinami visiems po lygiai,
Tarsi grobis…
Kas yra brangiausia artimo širdy,
Tausokime, –
Sudūžta deimantai,
Į smulkias kruopelytes
Neatsargiai paliesti,
Nesulipdoma ir prigimtis –
Viskas brangu vienodai,
Dažnai po laiko
Atsitokiama.


Besikeičiantys metai




Nesuskaičiuočiau,
Kiek mačiau
Miške eglučių,
Neskaičiavau, kiek jų puošiau
Mokyklų salėse,
Kultūros namuose – visokių būta,
Su žvaigždėmis viršūnėse
Ir baltais angelais,
Bet visos jos atrodė šventiškai,
Gražiai…
Gimtuose namuose dar įsimintinos,
Labai net kuklios – Kūčios:
Keli patiekalai
Iš savo sodo, daržo,
Miško riešutai...
Pasiimi į saują, –
Mažo dantukai – stiprūs,
Tais pačiais sutraiškai
Ir kramtai...
Ir voverės keičia žiemai kailiuką,
Dabar pasipuošiau galvą
Visai baltai.