2019 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Tik vienas šokis




Kiekvienas rankų judesys,
Kiekvienas mūsų akių žvilgsnis,
Drauge pradėtas žingsnis,
Pasako daug daugiau,
Nei visas romanas,
Parašytas žodžių žaisme…
Drama – gyvenimas,
Kada sustojama pusiaukelėje,
Kaip nebaigta simfonija,
Finale – tik skausmas…
Vakaro romansas – džiaugsmas,
Šokame ir klausomės,
Plaka širdis į taktą,
Muziką diktuoja jausmas...
Sumirgėjo žvaigždės – tu vedi,
Aš seku tave,
Kaip moteriai priklauso.




Dvylika brolių




Tėvynė mums – ne pamotė pikta,
O nuskriaustas vis pasijunta
Dažnas lietuvis
Ir skrenda už kalnų aukštų,
Per miškus, marias,
Gėrybių kažkur pasiimti turi…
Taip dvylika mėnesių – be pertraukos,
Skrenda lėktuvai, dunda traukiniai,
Sesuo mojuoja skarele,
Marškinius pasiuvusi,
O drobės bąla ant laukų,
Vagose – balos,
Ašarom pasruvusios…
Nori sugrįžti broliai atgalios, –
Tėvynės niekada neuždarytos durys, –
Kalnais, miškais – klaidūs keliai,
Parsiveda vaikelių būrį,
Šie nebemoka nė tėvo kalbos,
Atgalios vis žiūri…
Tėvyne, motina,
Kodėl tu pamote tapai,
Kad juodvarniai išskrido,
Pėstute sugrįžti iš svetur jau nebegali
Ar jėgų neturi?




Mano keliais




Neprailgsta diena,
Kada eini keliais,
Kur jaunystėje vaikščiota,
Čia – kalneliai aukšti,
Byra rudenį jau riešutai,
Voverės renka ir nešasi…
Kiek drevių – užima amą,
O jose – vaikai,
Sidabriniais pūkais,
Pasiruošę ir žiemai…
Neprailgsta ir sutemos,
Ilgi vakarai,
Kai girdi už langų
Šlamant klevą,
Kaštonus rideni tuo taku,
Kur vaikaičiai vis vaikščioja,
Renka…
Neprailgsta naktis.
Keliesi, klausai – sūnus skambina,
Pamatai jo akis,
O mažylis pasako:
– Močiute, ačiū,
Labanaktis.



Po stalu




Augo mano vaikai,
Tarsi žirniai prie kelio,
Išbyrėjo iš ankšties,
Pasisėjo ir kalba,
Koks stiprus yra daigas…
Sėdam su jais ryte,
Vėlyvais vakarais,
Pupas gliaudome,
O viena nuriedėjo
Po stalu ir sudygo,
Auga…
Mažas vaikas pasilenkė,
Pamatęs prakalbo:
– Caca, šuneli, imk, –
Šis nevalgo…
Taip ir auga pupa,
Dar arbūzas šalia
Ir jį gliaudome...
O jūs sakot – nebūna stebuklų,
Bet jie – po stalu,
Pamatai pasilenkęs
Ne tik vieną grūdą
Ir šiaudą.



Gyvenimo akibrokštai




Kasdien sėdi prie stalo
Rytais su savais,
Klausaisi – kalbos vis buitinės,
Apie darbus dienos,
Pasiskundžia dar kartais,
Kad nedygsta rugiai,
Nelijo savaitėmis…
Retai sėdžiu už stalo
Su svečiais tolimais,
Atvažiuoja tik laidotuvėms,
Tada kalba, koks geras atgulęs,
Koks buvo šis artimas,
Pastovi prie kapo duobės
Ir nueina neprisiartinę…
Užbėga kaimynai dažnai,
Jiems ir žinomos durys,
Visada atviros,
Pasikalbi apie kiemo šiukšles,
Kažko visi nepatenkinti,
Imi ir paantrini…
Taip dažnai pamanau,
Kad bjauriausias sau priešas esi,
Kai sėdi vienas už stalo,
Susigūžęs, kaip antinas.




2019 m. spalio 16 d., trečiadienis

Širdies virpėjimas




Žemės vaikai,
Kiek mes tave
Paniekinome mindžiodami
Rudenį lapus,
Kol jie susmego…
Kiek sykių išsižadėjome
Pakildami į dangų
Oro balionais ir lėktuvais,
Kosminiais laivais,
Jie sudegė ir dega,
Liepsnų liežuviai degina
Ne tiktai tavo žalią veidą,
Ar spėjam užsimerkti?
Žemės vaikai,
Ar kopdami į kalną atsigręžiame,
Kokie puikūs slėniai,
Ar spėjame apželdinti miškus,
Kuriuos iškirtę esame,
O kur visi karai?
Žemės vaikas dar esu
Ir tu esi,
Paniekinome ir save,
Ne tiktai žemę…
Sutinki?



Vėlinėms




Vėjas sudrebino šakas
Ir priminė – greit Vėlinės,
Minėsime gyvieji tuos,
Kurie išėję…
Vasarą užsimiršti, –
Žaliuoja lapai,
Svyruoja medžiai,
Žydi visos gėlės,
Baltus žiedus matai pavasarį
Ir vėl – per Vėlines…
Seka ir seka
Juoda šmėkla – atmintis,
Sulig metais
Baltų žiedų daugėja, –
Tą laidojai,
Atsisveikinai su kitu,
Gėlių padėjai…
Per metines – lengviau,
Prisimeni ir gerus darbus,
Takai jau pabarstyti smėliu,
Ant kapo – lentelė granito,
Šalia padėsiu gėlę…
Sudrebino vėjas šakas,
Nukrito lapas,
Amžinojo poilsio palinkėjo.