2021 m. vasario 26 d., penktadienis

Sulos lašai

 




Vėjas nupurtė nuo šakų

Baltą ir purų sniegą,

Lietus padėjo – pakrapnojo

Pašildytais saulėje lašais

Ir vėl sukrovė pumpurus

Klevai, berželiai,

Paleido savo kraują latakais,

Nors dar šalna ryškėja,

Mes esame jauni

Ir papuošti žiedais…

„O dangau’’, –

Mama atsidūsėjo,

Pripylė ąsotėlį sklidinai,

Prie lūpų pakylėjau,

Kai tu ryte

Prie inkilo uždainavai…

Aš – dar jauna,

Jaunesnė ir už mamą,

Nors abiejų žili plaukai.



Geroji pabaiga

 




Nieks netrukdo vieną sykį

Savo skausmą išsakyti,

Kaip seniau tėvai gyveno,

Dirbo, plušo, kol paseno...

Daug smagiau ranką ištiesus

Dangaus ribą akim liesti, –

Paukštis skrenda – sparnu moja,

Vėjas debesy grūmoja,

O šalia saulutė šypso,

Neviltis tuoj pat išnyksta…

Laimingesnis vis esi,

Kada pasaka tiki, –

Noksta rojaus obuoliai,

Bėga, skuba mokiniai,

Mokykla džiaugtis išmoko,

Kad vaikystė negaut šoko.

Sekim pasakas vaikams

Su gerąja pabaiga.




Ankstyvas pavasaris

 



Koks ilgas paukščių kelias,

Kad grįžtų į namus,

Čia susuktas lizdelis,

Prakiuręs, su sniegu…

Ištirpsta sniego lopinėliai,

Pakyla rūku į dangaus skliautus,

O ten jau žvalgosi vieversėlis,

Su apdaru pilku,

Kviečia išeit į kiemą,

Pasigrožėti sprogstančiu medžiu.

Skardžiabalsis vyturėlis –

Mano sielos lobis,

Kasmet praskaidrina jausmus,

Mažytis plunksnų kamuolėlis,

O kiek jame jėgų…

Nebesinori ir šiandieną

Sėdėt tarp sienų keturių.



2021 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Laimės žingsnių aidas

 




Kai tu kalbi,

Pasiklausau ir nustembu,

Koks mielas žodžių aidas,

Pavirsta ir į dainą,

Ir poemą meilės,

Ir lopšine prie lovos

Mažo tyro vaiko,

Krykščiančio iš laimės…

Kai tavęs nebėra,

Pašoku ir bėgu prie lango,

Už jo – tik tu kalbi,

Nakties ramybė

Vos užsklendžia langą,

Palieka vietą dainai

Apie ryto laimę…

Nenuorama vėjas paklebena

Ir pasigirsta žingsniai, –

Ji ateina.


Iš pavasario linksmybių

 






Bėga žiema klupdama,

Purvyunėlį nešdama, –

Saulė jai kutena šonus

Ir pavasario dirvonus.

Atsitūpęs ant šakos

Žvirblis kad užsikvatos:

– Pasirodė piramidės,

Lyg į Afriką būčiau atskridęs!

Tarsi dramblio pripėduota

Ir jo kvapu atsiduoda…

Katinėlis ir nustebo,

Kas taip ištrypė jo valdą,

Žvirblis kaltas, kad čirškėjo

Ir pavasariui padėjo.

Po sniegu dar tvyro balos,

Naktimis nebe užšąla,

Kur ne kur juoda dėmė,

Kitur kalasi žolė.

Tvarką reikia padaryti

Žvirbliams sėklų nebarstyti,

Tegu kapstosi per dieną,

Kol nebus nė lašo sniego.




Prieš dydį išsiskyrimą

 



Žiūri į mylimo akis

Per pirmą pasimatymą

Ir žiebiasi viltis, –

Mylėsi iki pat nakties,

Iki didžiojo išsiskyrimo…

Daug nepasakytų žodžių lieka,

Žiemą keičia pavasaris,

Tiek daug naujai pražysta

Žibučių ir alyvų,

Belieka rinkti svajones,

Kur bitė tupia,

Laimės palinkėti

Ir negalvot apie išsiskyrimą…

Pasilenkiau, prigludau prie tavęs,

Pusnies baltumas žydi

Ir tu žinai,

Koks esi mylimas,

Lengviau ir atsikvėpti,

Su meile akyse gyventi

Prieš visišką išsiskyrimą.


2021 m. vasario 24 d., trečiadienis

Tolyn upe

 

Gražesnės būna upės rudenį,

Kai plaukia vaga ižas,

Ant jos ir varna supasi,

Vienas kitas lapas lydi

Bangą iš paskos,

Siūbuoja žolės,

Nespėjusios nuvysti,

Kyščioja apsamanojusi akmens galva.

Per žiemą – poilsis,

Po ledo tiltais miega žuvys,

Taip traukia sniego pagalvė,

Kad tik ramiai miegoti,

Sapnuoti vėjo gūsius,

Žemės atodūsius pajutus

Pašaukt pavasarį prabust, –

Kai lauki šilumos,

Kiekvienas polaidis gražus.

Ar jau, nejau, pas mus?

Saulute, išbučiuok skruostus.