2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Metų naujienos




Kalėdos – nebe už kalnų,
Senelis Šaltis arba Mikalojus
Ir dar kitaip vadinamas vaikų,
Neša ant rankų žvaigždę,
Kuri nušvies visiem rytojų…
Ritasi lyginiai per kalnelius,
Atneš tuoj balto sniego,
Papuoš ir snaigėmis namus,
Pasveikins ryte mielą dieną…
Vaikučiai laukia dovanų,
Tėveliai renka žaislus tarp naujienų,
Seneliai meta nuo pečių vargus,
Svajoja apie saulę šviesią,
Tada išeis į kiemą su vaikaičiais,
Braidys per mėnesieną…
O kokios tau metų naujienos?







2019 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Vėlyva sėja




Pasėjau rugį rudenį vėlyvą,
Kiekvieną arą žingsniais matavau,
Pasilenkiau, kai dygo,
Į akis žemei pažiūrėjau,
O pro pirštus pabiro smėlis,
Prašydamas įterpti grūdą,
Kur giliau…
Nupusto vėjas smėlį,
Išplauna liūtys dar jaunas šaknis,
O seną varpą rudenėlis
Paguldo į vagas,
Iš jų naujas daigelis neišlįs...
Oi, vagos kreivos rudeniop išėjo,
Prašyk neprašęs,
Dangus to nesupras, neišklausys.





Dienoraštis




Nieko nestebino senais laikais,
Kai miestai buvo paversti griuvėsiais,
Kai pilys atitekdavo stipriesiems,
Kad plaukdami laivais
Atrasdavo salas,
Žemynus pavadindavo vardais,
Kuriais jiems vadas liepė.
Vis žavimės ir tais,
Kurie paguldė galvas
Dėl valdovų užgaidų arba garbės, –
Nes tokie buvo papročiai,
Iki šiol neuždengti pelėsiais,
Kiekvienos šalies piliečiai.
Nieko nestebina ir žemės kloduose
Surandami iš naujo radiniai,
Tarytum esame šiandieną
Prie tokių klodų,
Kaip ištakų istorijos
Dar kartą prisilietę…
Istorija rašyta nuo seno laiškais,
Odes pridėdavo,
Lyriniai intarpais pagražindavo
Legendas poetai;
O mūsų metraščiai – interpretacija dienų,
Kuriais vaikų vaikai domėsis.






2019 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Pasakų namelis




Kviečiu į pasakų namelį,
Čia – vasarą jauku,
Žiedų žiedais jį puošė,
Už tvorelės – rūtos,
Švytėjo saulėje langai…
Dabar šeimininkauja vėjas,
Durelės uždarytos
Po užraktais keliais –
Tik vienas žiburėlis švyti,
Budi naktimis pelėda,
Zylės – trys…
Pelėda seka pasaką,
Kaip saulėgrąžą pasėjo,
Sukdamasi iki šio rudens žydėjo,
O žvirbliai nulesė
Per dienas tris...
Neliko zylėms,
Sniegena atskridusi ką les?
Sukarkė varna gudriajai pelėdai:
– Ko nebudėjai dieną,
Tavo prestižas kris…
Dar šarka skrisdama pridėjo
Pelėdai į akis:
– Ne tokia tu gudri,
Kai pelėmis minti…
Uždarė dureles pelėda
Ir sukvietė vaikus:
– Pamokysiu jus rašto
Iš pelėdžiukų patirties,
Niekad neklausykit šarkų,
Nebūkite ir varnos,
Skaitykim knygeles,
Ten – pasakos ir išmintis, –
Zylėms – lesyklėlės,
Inkilai – varnėnams,
Sniegenos pabus trumpai,
Išskris.









Labai aukštai




Dažnokai esame panašūs
Ir į kreivą medį,
Į skrendančius paukščius,
Į veidrodyje atvirkščią paveikslą,
Kuris nueinant ir išnyksta,
Nusigręžia nuo mūsų,
Palikdamas prisiminimus…
Niekada jau neištiesinsi,
Kas kreivai auga,
Nesulaikysi minties paukščio,
Skrendančio aukštai ,
Nesulipdysi dužusio paveikslo,
Kaip ir buvusio
Gražiausio laiko,
Mintimis tik suksi atgalios...
O gal ir per vėlai?
Dažnokai prieinu prie skardžio,
Pasižiūriu žemiau –
Ten atsispindi tokios erčios,
Turiu net užsimerkti,
Kad nepaslysčiau ir nenugarmėčiau,
O dangus – labai aukštai…



2019 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Rudens sėja




Mūsų žemė – apvalus pyragas,
Kiek laušim, tiek dalinsimės,
Tegu jo teks visiems,
Kas sėjo, pjovė, kūlė,
Supylė į aruodus,
Paliksime saujelę ir pelėms...
Protingai padalinus
Lieka ir pavasariui, –
Joks grūdas neužauga
Ant pliko dirvono –
Išarta vaga seka varnėnas,
Jam reikia slieko,
O grūdas atitenka žemei,
Išdygsta užakėtas...
Šiuos darbus dirbau nuo mažens,
Todėl galiu dabar kalbėtis
Ir su žeme,
Su vyturiu,
Ir su tavim.



Atgimimui




Plaukia žalios žolės,
Kolei saulė kyla,
Vinguriuoja srovės,
Kai ledai dar šyla…
Kiekviena balutė
Giriasi gyvybe,
Saulės spindulėliai
Mums duoti pelnytai
Iš dangaus aukštybių…
Laimink rudens gėlę,
Pakelk želmenėlį,
Nugink, kuo toliausiai
Šaltą žiemos vėją, –
Atsigaus šakelė,
Nuplakta miškuose
Baili drebulėlė…
Šaukčiau visa gerkle,
Jei tiktai žinočiau,
Kad viršuj išgirdo.