2019 m. birželio 25 d., antradienis

Drezdenas




2019 m. birželio 21 d., penktadienis

Dvi ašaros




Kai negaliu paslėpti skausmo,
Uždengiu plačia šypsena,
Neklausk, neklausinėk,
Kur skauda,
Vis atsakysiu šypsena…
Kai nebegaliu tverti skausmo,
Kvatojuosi ligi ausų,
Žiūrėsi nesupratęs,
Iš kur ta ašara…
Kai tu verki,
Verkiu ir aš,
Neklausk,
Kas – aš,
Nepasakysiu,
Kas gi tu,
Suliejame abu į vieną
Iš džiaugsmo ar iš skausmo
Ašaras,
Mums dabar – tas pats.



Kelionės



Mano vyras labai mėgo keliauti. Povestuvinė kelionė buvo į Krymą traukiniu, visomis įmanomomis tais laikais priemonėmis. Kiek turėjome atostoginių, tiek ir išleidome. Nepirkau net vestuvinės suknelės: visi savi, visi mato mus tokius, kokie esame. Nesigailiu dėl paprastų sportinių batelių, kurios sunešiojau per vieną mėnesį ir išmečiau, bet iki šiol galvoje – matyti vaizdai, rožių sodas, Alupka, Alušta, Evpatorijos smėlio pliažas, medūzos Juodosios jūros bangose, vynų fabrike degustacijos valanda…Pirmą kartą gyvenime išėjus akyse dvejinosi ir medžiai svyravo, be vėjo.
Teko nakvoti privačiai pas žmones, kambarys buvo padalintas net į keturis miegamuosius, atskirtas tik paklodėmis – jokių patogumų. Nusiprausdavome jūroje.
Akyse – Odesos miestas ir krantinė, Svistapolio muziejaus muliažai, - viskas tada atrodė didinga ir pakylėta, kaip ir jūros bangos, nežinia, iš kur vėjo pašiauštos. Gražuolis Kijevas ir kiti pakeliui matyti Ukrainos miesteliai...Norėčiau sugrįžti, bet neįmečiau į fontanus pinigėlio, gaila...Grįžome per Minską, kuris tada atrodė nykiai.
Pasiryžome apkeliauti visas tuometines TSRS respublikas, nes nereikėjo leidimų, nebuvo jokių vizų ir apribojimų.
Po metų – vėl kuprinės ant pečių, maža palapinė dviems, atostoginių, manėme, užteks traukinių ir autobusų bilietams. Jeigu ne choleros epidemija Rytų šalyse, būtume suspėję ir rugsėjo pirmąją sugrįžti. Sakartvele,Tbilisio viešbutyje, užlaikė karantine net dvi savaites.
Prasidėjo kelionė per Maskvą : muziejai, Maskvos teatras, nors Maskvoje ne kartą būta ir anksčiau, ir vėliau. Nuostabą kėlė keliautojai, kurie vilkėjo tais pačiais kelionės rūbais, moterys, net kambarinėmis šlepetėmis apsiavusios. Turbūt taip nutrynė kojas, kad ir basos ateitų.
Ne kas naktį gaudavome viešbučiuose vietą, nes iš anksto tada niekas neužsakinėjo, o ir tikslaus maršruto neturėjome, kuris pirma traukinys atriedėjo, į tą ir sėdome, kad tik daugiau pamatytume. Tū tū – į Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikiją, Azerbaidžaną, Armėniją, Sakartvelą…
Didžiausią įspūdį paliko kelionė traukiniu per dykumas, Keltu per Kaspijos jūrą, nakvynė prie Kuro upės.
Žinoma, Samarkandas, Buchara, kur pirmoji pasaulyje observatorija, skrydis malūnsparniu į Kuliabą, o atgal – krovininiu sunkvežimio per karščius kalnų tarpekliais. Mašiną aušindavo krintančių nuo kalnų upelių srove, o kaip mano oda atlaikė, negalėčiau ir dabar paaiškinti.
Ypatingas potyris buvo apsilankius mečetėse, ten moterų nebuvo, bet man paklojo kilimėlį ir nuoširdžiai su visais meldžiausi už to krašto žmones. Kai dabar sutinku musulmonus, reiškiu gilią pagarbą jų tikėjimui. Atrodo, kad laikas ties kažkokia riba sustojęs.
Prisimenu ir medvilnių akimis neaprėpiamas plantacijas, dirbtinius kanalus, o mieste – arikus, net be vandens nė musės neišgyventų. O žmonės manosi ir kitaip: prekiauja arbūzais – kalnai tiesiog gatvėje, čia pat diria ir kepa aviną, krosnelės įkaitintose sienose lipdo paplotėlius, geria stiprią arbatą, valgo ir parduodamas daržoves. Kol neparduoda, negrįžta į namus savaitėmis.
Moterys prižiūri vaikus, renka užsilikusią medvilnę, kukurūzų burbuoles nuo kombaino. Rūbai jų – ilgos spalvotos kelnės, šilko chalatai per karščius ir atšalus, stangriai surištos skarelės. Kai fotografuodavau, visada užsidengdavo veidus, nors paskui nuoširdžiai šypsodavosi, dėkodavo.
Visai nesistebiu, kai tų šalių vyrai stebisi per tiesioginį video pamatę mano veidą ir žilaplaukę moterį. kuri į juos žiūri nesidrovėdama ir tiesiai į akis...
Jiems laikas sustojęs ties Viduramžiais.

Ona Baliukienė




2019 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

„ Mažasis princas’’




Mažas lėktuvėlis
Didelėj padangėje
Sparnelius išskleidęs
Raižė debesėlį,
Vėjo gūsius gaudė,
Kol jo nepašovė,
Tamsus girių aidas…
Krito jis į smėlį,
Dykumą išbandė,
Kur kiekvienas lašas
Turi savo kainą –
Tai yra gyvybė
Nuo dangaus lig žemės,
Vienintelis laidas…
Stiprūs žmonės žūva,
Kai jėgos apleidžia,
Iki paskutinio lašo
Atiduoda žemei
Savo sielos meilę.
Princas buvo mažas,
Pasakos karalius,
O kaip jis dar saugo
Rožę, lapę, gatvę, –
Uždega žibintus
Visame pasaulyje,
Kad ir baobabų
Nekerotų šaknys…
Ravėjo, ravėjom,
Vis dar ravim,
Ravim.






Mano vasaros akimirka





Mūsų žemė – danguje,
Neieškau toli saulės,
Debesėlis baltas plaukia
Pro mane, visai šalia,
Pasirenku žvaigždes –
Aušrinė – mylimiausia, –
Ji pasitinka ir palydi vakare…
Aš – danguje,
Dabar gražiausias metų laikas, –
Ilga – diena,
Naktis – labai trumpa,
O žemės pakrašty –
Šiaurės pašvaistė,
Sumirga čia naktis
Vaivorykštės spalva…
Myliu pavasarį ankstyvą,
Kai dar aplanko ir šarma,
O vasara – dievaitė,
Apsigaubusi žiedų skara.
Dabar dar negalvoju,
Kad bus ruduo
Ir vėl šalna.





Ilgosios dienos




Saulė apsigręžia,
Bėga skubriai per kiemą,
Zuikutis – iš paskos
Per molio sieną,
Spalvota šukė
Vietoj veidrodėlio
Nudegina pirštus,
Laikau ir nepaleidžiu
Dienos skėčio…
Kaip ilgu vasaros nakties, –
Tokia trumpa,
Kaip ir viltis,
Kad kažkas pasikeis,
O čia pat – ruduo,
Gruodu atbėgo šaltis,
Stingdo pėdas...
Takai ant smėlio – akmuo kietas,
Mena dar vasarą saulėtą, –
Visada visų mylėta
Saulėgrąža...
Žiūri mėnuo pakerėtas,
Kokia aš dar jauna
Ir šitą rudenį,
Nusigręžė į vakarą,
Gal susigėdo…




Gerumo delnai





Oi, kaip seniai tave mačiau,
Kai vaikštinėjome po Vilnių,
Žinau visas vietas,
Kur čiulba paukščiai,
Voveraitės šildosi…
Kur plaukia gulbės,
Vedasi ir vaikelius, –
Jos turi tokią pačią,
Tik mažesnę širdį,
Bet ištikimi namams,
Tą jausmą reiškia tylomis,
Pažįsta mus,
Jeigu juos mylime…
Gerumo ir švelnumo –
Tiek daug delnuose:
Mažus sušildome,
Nušluotame ir ašaras daina,
Lietaus lašu pagirdome,
Pasilenkiame prie upelio
Ir jo kalbą girdime.
Kiek daug šviesos
Melsvame danguje,
O jis – čia pat,
Ežero veidrodyje atsispindi.