2020 m. gegužės 31 d., sekmadienis

Išlyginkim raukšles




Mylėk save, –
Su saule niekas
Žemėj negyvena,
Ir ji, ir žemė sensta,
Bus kažkada ir pabaiga,
Tik mūsų laikrodis
Sparčiau tiksena,
Tausok save…

Žiūrėk į vandenį, –
Ir ežerai nusenka,
Ir upės kaičia
Šimtmečių vagas,
Bet lieka drėgna žemė,
Kartais ir dykuma,
Palik visur beeidamas
Savo pėdas…

Medžių viršūnės linksta
Per įprastas audras,
Kol juos išverčia,
O kaip giliai atrodė šaknys,
Suspėk per savo amžių
Palikti atžalas, –
Mylėk save…

Žiūrėk – obelys žydi
Kiekviename sode,
Miške – laukinės,
Atneštas grūdas dygo,
Sėklas vėl birens
Arčiausiai kelmo,
Prie liemens…

Paliesk šakas, įsiklausyk,
Kaip šnara rytas,
Gyvasties upelis šnibžda
Gražia minčių seka, –
Viskas priklauso nuo tavęs,
Mylėk visus ir viską,
Pradėk tik nuo savęs.





Ežero grožis.


Prie ežerų išaugęs
Negali jų nemylėti,
Nesižavėti dangumi,
Paskendusiu dugne,
Drauge ir pliuškeniesi
Su antimis ir gulbėmis,
O su narais į vandenį neri…
Į ežerus upelių
Daug suplaukia,
Neršia keliolika rūšių žuvų,
Iš ežerų upeliais plaukia,
Kad susitiktų su kitais
Vandens kely…
Nebūtų tiek dainų sukurta,
Maironio posmų nuostabių,
Kai dviese valtele vėl irsimės,
Pasijusime tada ir mes
Tarp žemės ir dangaus…




2020 m. gegužės 30 d., šeštadienis

Ištiestais delnais




Nubundu ryte
Nužerta saulės spindulių,
Paglostau veidą, plaukus,
Apsidžiaugiu, –
Gyvenimas dar tęsiasi,
Su naktimi nepasibaigia…
Diena – tokia ilga,
Ne viena valanda,
Bėgu paskui saulę,
Krenta lietaus lašai,
Virpa ant delno…
Džiaugiuosi, –
Tu – šalia,
Apgaubsi, jei sušalsiu,
Priglausi – eisime,
Prie debesėlio balto
Kilsime...
Kiekvieną vakarą
Vėl į žvaigždėtą dangų
Žvelgsime.






Panašumas – skirtumas




Renkame gėles į puokštę,
Į save tik panašias,
Prie medžio irgi stovime,
Šakoto, kaip ir mes…
Auginame namučių draugą,
Paglostome, –
Tokie panašūs mes abu,
Neklausiame, koks – jis,
Ką mąsto
Ir apie mane…
Išsirenkame žmogų
Ir vis lenkiame,
Lyg šaką karklo,
O jis, nors panašus,
Bet atskiras,
Ne toks, kaip aš…





Rašysiu tik gimta kalba




Raštas – visuotinas
Žmonijos atradimas,
Parašomas žodžiu
Ne tik sava kalba,
Surašoma malda
Į pergamentą – knygą,
Visi į dangų kreipiasi,
Bet vis kita šnekta…
Kreipiuosi į tave,
Paukšteli mielas,
Kodėl tu čiulbi,
Kaip kalbiesi su pačia
Ir nekeiti giesmės,
Kai vėjas, saulė šildo,
Tavo vaikai giesmės išmoksta
Dar kiaušinyje?
Atsakė man paukštelis,
Nors nemačiau jo rašto,
Gavau ir pamoką:
„Kalbėk tik už save’’.



Putino šakelė



Pakrūmėse pražysta putinai,
Jie mena nuo senovės
Ir vasarėlės pradžią,
Tarsi berneliai lenkia kepures
Prieš motiną žemelę…
Pavasaris – vaikystė
Išsikvepia taip greitai,
Kol išgaruoja pašalas,
Kaba rasos lašeliai,
Pražysta rasakila geltai,
Švento Petro rakteliai, –
Visi jie – vaistas
Nuo visokių skaudulių,
Netgi tada,
Kai širdį gelia…
Vasara – jaunystė,
Papuoškim galvas
Putino šakelėmis.



2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Gerų darbų pasaulyje




Reikia žavėtis žmonėmis,
Pakeitusiais net meno
Supratimo kryptį, –
Vien muzikos garsais
Prikėlę laisvą natą,
Žodžiu pabeldę ir į širdis,
Nupiešę ir paveikslus,
Kuriuose fantazijos daugiau,
Nei realybės…
Svajonėse – sapnai,
Nesikartojantys miražai,
Juose prasmės – mažai,
O siela kyla lig dangaus,
Iki begalybės žemę gręžia,
Kaip ir menas…
Miršta ir genijai,
O lieka amžiams jų darbai,
Kada žmogus pasauliui
Gera daro.






Paralelės




Nemaitink laukinio
Paukščio nei žvėries
Iš savo rankų,
Nes pripras ir kito
Nesisaugos…
Nelaistyk gėlių ne savo,
Pažiūrėk neskynęs, –
Jos – ne tavo,
Nors po tavo langu,
Turi šeimininkę,
Kuri pasodino,
Kasdien ravi…
Nesužeisk žodžiu
Ar neatsargiu žvilgsniu
Nei savo
Ir nei svetimo, –
Nusisuks,
Paliksi vienas
Ir prie židinio,
Prie stalo.



Žvirbliai




Iš visų paukštelių
Artimiausias – žvirblis, –
Pilkas jo švarkelis,
Lyg namuose siūtas,
Rateliu dar verpta,
Močiutės išausta
Iš naminės vilnos…
Lyja, sninga, šalta –
Prie palangės čirškia,
Vaikelius maitina,
Kuo kiti neminta…
Žvirblio skardų balsą
Iš toli išgirsi,
Paprastas jo garsas –
Iš kitų atskirsi…
Parodau vaikaičiams,
Kaip vaikus maitina,
Paglostau galveles,
Pavadinu žvirbliais,
Prisimins užaugę,
Mylės ne tik žvirblius.




Vėjo ir minčių gūsis




Sunku pagauti vėjo gūsį,
Jis – be sparnų,
Be jokių plunksnų,
Nugena baltą debesėlį,
Pašiaušia plaukus
Ir toliau nubėga
Paskui saulę…
Sunku pagauti ant gėlės kamanę, –
Ji kruopščiai dirba
Savo kasdieninį darbą,
Paliečia kojomis dulkelę,
Prilipdo, nuneša į korį
Laukiantiems vaikeliams…
Visi taip rūpinasi
Visame ir gyvame pasaulyje, –
Tėvystė, motinystė –
Iš dangaus duota
Ir vykdo Dievo valią…
Kas žino gal ir vėjas
Turi savo vaikelių,
Jei nenurimsta bėgęs
Per visą pasaulį,
Aplink žemę, dangų?



2020 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

Išsiskyrimo gėla




Bet kokia neganda,
Galvoje – sumaištis,
Netekus mylimo ar draugo,
Susimąstai apie kitus,
Kurių seniai nėra,
O jie vis atmintyje vaikšto…
Pavartai ten atsiminimus,
Seni albumai kalba,
Tiktai paveikslai grįžta į namus,
Paminkluose iškaltos raidės
Kažką sako…
Pažarstome prisiminimus –
Jie pelenais pavirtę,
O prieš akis – vėl ateitis,
Reikia gyventi,
Daug ką galima pakeisti…
Visi mes turim netektis,
O skausmą gydo laikas, –
Tas pats, kaip ir mirtis,
Ir mylimo netekus…
Metai į tolį brenda keleliu,
Pamiršk ir susitaikyk.





Ką motė turėjo




Sužaliavo kieme
Eglė skarotoji,
Žydi viršūnėlės
Vietoje kankorėžių…

Senas sėklas vėjas
Nunešė į tolius,
Ten suras seselės
Savo tikrus brolius…

Pasidžiauk, sesute,
Kad jauna tekėjai,
Užaugę vaikeliai
Savais keliais ėjo…

Nesiguosk, sesele,
Kad vėlai tekėjai,
Užmautas žiedelis
Perniek nenuėjo…

Kiek rankos pirštelių,
Tiek laimės turėjai,
Visi vaikai – brangūs,
Visus pamylėjai…

Nesiguosk, sesute,
Savo motinėlei,
Jos keliai – tie patys,
Eglė – karalienė.









2020 m. gegužės 27 d., trečiadienis

Močiutė ir anūkėliai




Tik mažas vaikas sako tiesą,
Jis mato ne tik akimis,
Jaučia širdis,
Kas juos myli,
Daineles dainuoja,
Atskiria žmones,
Kur savi,
Mažam labai geri…
Kaip švelniai skamba praleista
Ir viena raidė,
„M – ociute’’ – atvaizde
Ir visada liks atminty,
Kai nuo mažų dienų
Pasodini ant kelių,
Tiesos neieškai, –
Ateina ji pati.





2020 m. gegužės 26 d., antradienis

Nužydėjo gėlės




Yra gėlių prie namo,
Daug žaliame dirvone
Ryškiais žiedais gėlių,
Kurių nesodinau,
Nelaisčiau, neravėjau...
Žiūriu svajodama apie takus,
Jais abu ėjome,
Varnėnai čiulba,
Kaip čiulbėję,
Neskynei ir nedovanojai
Svetimų gėlių, –
Tylėdami žiūrėjome…
Apie ką tada mąstei,
Neklausinėjau – bus laiko,
Tąkart pamaniau,
Daug bus ryte,
Daugybė žodžių atsikėlus, –
Radau išskintą veją
Dalgio ašmenų,
Užsimerkė akys
Ir nužydėjo gėlės...
Oi, paklausti nesuspėjau.



Krenta žiedai




Mano metai – tai sapnas,
Daug daug daug – ir mažai,
Pasvyruoji, palinksti
Berželiu ar klevais,
Atsitiesi pavasarį,
Apsipili lapais, spurgeliais,
Kvapniais ir žiedais…
Mano dienos – lyg naktys,
Paskui vaikus lakstei,
Kai užaugo, jau atneša
Mažučius man ant kelių,
Pasidžiauti galvelėmis – pienių pūkais…
Mano vakaras baigiasi
Mintimis – maldomis,
Aukit vyrais, vaikaičiai,
Aš – sena obelis,
Krenta mano žiedai…





Pražydusi pušis




Miškai ir pievos po žiemos
Pakeičia savo rūbą,
Noriu ir aš į žemę būti panaši,
Tūkstantį spyglių pakeitusi
Ir vėl žaliuoju miško vidury…

Darželiuose rasoti lapai
Nuostabių bijūnų kyla,
Žiedai marguoja sodo patvory,
Suknelėje – jų spalvos,
Prijuostėje – baltosios lelijos,
Skarelė ant galvos puošni…

Kvepėsiu rožėmis, narcizais,
O pakalnutės – prie alyvų,
Pavasaris – jaunystės svaigulys,
Žiūrės bernelis – dyvų dyvai,
Kokia aš nuotaka patraukli.




Pavasario glėby




Šiandieną tebežydi gėlės,
O rytas aušta be šešėlių,
Kai smilgą supa švelnus vėjas
Ir šnara nendrė paupy,
Suskamba muzika širdy.

Šiandieną saulė palypėjo
Į dangaus skliauto vidurį,
Apšvietė baltą debesėlį
Kalbėdama su manimi, –
Jaunystės takeliu ir tu eini.

Šiandieną kalvose pražydo ąžuolėliai,
O ievos kvepia pabaly,
Dabar – linksmiausios mano dienos,
Pradingsta svajos čiulbesy,
Baltuoja naktys šviesiame glėby.







2020 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Tulpių rasos




Išsiskleidė tulpių
Nuostabūs žiedeliai,
Suvilgė rasa kojas,
Atsigėrė ligi soties
Ir lietaus lašų,
Padėkojo pirma saulei,
Paskui skaisčiai žemei,
Prisiglaudė prie jos,
Kaip mes visi…
Nejaugi baigia nužydėti
Ir mano gyvenimas,
Suvilgytas rasų,
Taip šalta kojoms,
Kada rytais brendu…
Koks ilgas, rodėsi, kelelis,
Kiek daug takelių nežymių,
Kiek buvo skinta tulpių
Ir padovanota motinėlei,
Priklaupta prie brolių,
Seserų…
Oi, slėpčiau veidą
Tarp visų žiedų,
Kad nematytumei rasos,
Suvilgytos skausmu.





Kas gera, prisimenu labai ilgai




Auklėtinei Jūratei

Vaikai užauga ir išbėga,
O mokytojas pasilieka,
Paskui save palieka
Praviras duris…
Sugrįš, kai prisimins, –
Jaunystė buvo nuostabi…
Kai naktimis dar nesimiega,
Pavasaris kvapais pažadina,
Rugsėjis – varpeliu,
Dažnai prie lango bėgu,
Gal jūs aplankėte,
O galbūt ir kiti…
Apkabinu berželį,
Žalią liepą,
Kaštonų žvakėse dienas renku,
Nedekit, neskubėkite, –
Visada skirtis –
Taip skaudu.




Keliaujantis internetu




Jūs primenate muzikantus,
Keliaujančius per kaimus,
Kiekvienas nešėsi su savimi
Ir savo instrumentą – muziką širdy,
Dykumose, prie laužo muzikavo,
Kelionė – gan sunki,
Bet buvo laukiami ir per šventes,
Užsukdavo į trobas atsigerti…
Jūs ir dabar keliaujate,
Nors būnate tik savo kambary,
O tiek šalių melodijų vis klausosi,
Visi jas priima, supranta,
Pasako: „Ačiū’’
Keliaujančiam muzikantui...



2020 m. gegužės 23 d., šeštadienis

Po baltomis alyvomis




Pro alyvų žiedus
Šviečia pavasario blyksniai,
Purto žalius lapus
Vėjelis atklydęs…
Ieškau laimingų žiedų,
O jie jau šypsosi,
Jaučiu juos ir ant veido,
Besišypsančių lūpų,
Menu, kaip jaunystę…
Papurtau šakas,
Debesėliu jos nuslysta,
Kaip arti ir dangus
Po baltomis alyvomis,
Kai tave sutinku,
Vienas žiedas – laimingas…

Ona B aliukienė

Gerumo sodai




Albinui Šileikai

Tikiu išmintimi dangaus,
Sukūrusiu visatoj žemę,
O joje – ir žmogų,
Visi čia turi paskirtį –
Daryti gera, saugoti, globoti,
Ką gauna iš gamtos,
Į žemę atiduoti…
Skruzdė stato namus
Iš smulkių šapų,
Kregždė nulipdo ir iš molio,
Bitė randa sau jėgų,
Vašku užlipdo vaikų korį…
Tikiu protinga mūs prigimtimi, –
Suręsime pastolius,
Prie namų žydės ir sodai,
Išpurentoje lysvėje gėlė
Gyvybės ženklus rodo...
Kas gali būt gražiau
Už gerumo sodus?







2020 m. gegužės 22 d., penktadienis

Ramybės laikas




Kad galėtume gyvent ramiai,
Turėtume sodinti medelius,
Aptverti sodą nuo žvėrių,
Per šventes nueiti į bažnyčią,
Trobose uždegti atsineštą žvakelę,
Prisiglausti prie krūtinės vaikelius,
Pasekti pasaką ir su jais užmigti.
Kad galėtume ryte saulutę pamatyti,
Turėtume trobas atsukti į rytus,
Visa siena – vieno stiklo,
Nusiprausti vien rasa akis,
Paukščių giesmę išklausyti,
Darbštumo mokytis
Iš skruzdėlės ir bitės,
Ramybės semtis iš dangaus,
Dažniau savo širdies klausytis.



Vienos šalies vaikai




Pasižiūriu į medžius –
Jie daug daug aukštesni,
Šakoti ir gruoblėti,
Lapai saulėje vėl blizga,
Pražysta kas pavasarį
Naujais žiedais...

Pažiūriu į gėles –
Jos daug mažesnės,
Gali bet kas ir nuskinti
Netgi nesiklausęs,
O žydi kas pavasarį
Naujais žiedais…

Jos dygsta iš šaknų,
Nebodamos nė vėtrų,
Stipresni – mažesni,
Įvairių spalvų jų rinkiniai,
Graži savaime prigimtis...
Kaip tu manai?

Pažiūriu į tave –
Akys – tokios mėlynos,
Geltoni lietuvaitės ir plaukai,
Kaip tavęs nemylėti, –
Mes esame abi – vienos gražios
Šalies vaikai.




Dundukas



Nė vienas medis
Iškart nenulūžta, –
Jį vėjas supa,
Per liemenį suka,
Viršūnę lenkia,
Pažemėje skiedras plėšia,
Nereikia kirvio
Nė plaktuko…
Iš skiedros – dūmas,
O iš šakos – birbynė,
Senoliai ir pypkes,
Ir sau lazdas
Pasigamina…
Nė vienas medis
Savaime nelūžta,
Jį perskelia per šerdį
Iš dangaus dundukas.






Improvizacijos




Tik muzika be žodžių
Trina bjaurastį iš atminties,
Tamsias naktis,
Dienas nuobodžias…
Skrendu tarsi per debesėlius
Per penklinę natų,
Jos primena man žemę,
Vėliavėles laivų,
Kylantį paukštį,
Pajėgiantį atsispirti vėjui,
Likimo pirštą…
Kiek muzikos – tiek sielos paslapčių,
Kurias norėčiau ir pamiršti.



Mokiniams





Renatai Kvetkienei

Vaikystės metai – praeitis,
Lyg traukinio švilpukas,
Mokyklinis skambutis –
Tarpinė stotis,
Du bėgiai vinguriuoja
Per lygumas ir kalnelius,
Ir nežinai dar ateities,
Kurioje sustos ir tavo traukinys…
Praėjo daugel metų,
O norisi paklausti,
Pavadinti vaikeliu,
Kokia klaida tau pažymėta
Raudonu pieštuku,
Kokia svarbi detalė praleista, –
Nugludintais akmenėliais
Nubarstytas visas kelias,
Po ratais gal pakliuvo
Ir žalia žolė,
Nors niekuo nekalta…
Praeis ir šitie metai –
Pamiršime bėdas,
Bus šviesus takas,
Kaip mano atmintis
Baltoje galvoje.



Gražių medžių pavėsyje





Plečiasi miestai,
Nesutelpa senamiesčiuose žmonės, –
Draugėje ir ramiau, –
Ant naujo suolo atsisėdi,
Nauji kaimynai ir turi kalbos,
Kaip tarp savų…
Pastato naują namą –
Visada bus pirmas,
Pasodina medį – kiti nekliūva,
Auga išnašus,
Išdygsta atžala šalia, –
Jau takas žiedų pilnas,
Vienas į kitą panašus…
Štai iš namų vaikučiai bėga,
Girdi ir kūdikėlio balsą,
Mokyklos skambučius,
Darželio išleistuvėse – sūnus,
Vaikaičiai su mama ir tėčiu,
Einu ir aš šiuo takeliu:
Čiulba varnėnai,
Zylės po kaštonais,
Lyg po skėčiais,
Balandžiai tuokiasi ir ant palangių,
Ir stogų…
Kasmet čia žydi kriaušė,
Alyvos ir beržai, klevai,
Šakas išskėtę,
Kaip sulą kas pavasarį
Ir atmintį semiu,
Kvapus geriu…
Oi, kiek darželiuose gėlių,
Bet niekas neskina,
Neiškasa lelijų svetimų.



2020 m. gegužės 21 d., ketvirtadienis

Šeškiniečiai




Dažniau sustokime po medžiais
Saulėtoje alėjoje,
Įkvėpę saldaus vėjo
Skrisim pakylėti,
Kur dangaus vartai prasivėrę,
Žydi rojaus obelaitės,
Kitokie medžiai – Lietuvoje neregėti,
Siūbtelėja žiedynų puokštėmis,
Naujai atėję…
Nauji mikrorajonai – puošnūs,
Nors žmonės – ne vietiniai,
Iš visų kampelių atsikėlę,
Jauni – čia gimę ir užaugę,
Jų net – takeliai,
Pažymėti vėliavėlėmis…
Visiems reik padėkoti,
Visus pakalbinti priėjus, –
Visas gyvenimas – darbščių žmonių
Jau įgyvendintos idėjos.





Mano gyvenimo vaizdeliai




Pabuvus audėja ir siuvėja…

Mano šeimoje buvo įprasta, o gal ir iš vargo, nes pokario žmonėms trūko visko, ne tik duonos, ko reikėdavo, pasidarydavome patys. Mažytėje tėtės sulipdytoje molinėje trobos asloje svarbiausią vietą užėmė staklės ir matuokliai, – ratelis – prie suolo, arčiau krosnies, kad verpiant galėtum prižiūrėti, ar puodas nebėga.
Šiuos darbus stebėjau ir mokiausi – tai buvo pirmoji ir gražiausia namų mokykla, – audė mama, seserys. Bet labai rūpėjo ir pačiai pabandyti. Iš pradžių mama davė prastų pakulių kuodelį – siūlas tįso, bet šiaip ne taip susivijo. Tada ir vilnų kuodelį ant prieverpstės įsmeigė – nugalėjau, tiko siūlai kojinėms ir tas numezgiau. Mačiau, kaip sesuo vėlė veltinius ir pabandžiau – tiko ir savais šlepsėjau į mokyklą. Buvau pradinukė, pamokoms laiko užteko, niekas nesikišo nė į mano mokslus ar darbus, – ką įveiksi, visam amžiui turėsi.
Austi daug neteko, nes vyresniosios nepatikėjo, – sugadinsi ir perniek visas rietimas taip sunkaus darbo. Bet mokyklos bendrabutyje audžiau tautines juosteles, beveik visiems berniukams esu padovanojusi, mergaitės irgi pasirišdavome prie uniformų. Apykakles pačios nusinerdavome, krakmolu sutvirtindavome, turėjome po kelias, nes baltas reikėjo kasdien keisti.
O ir pirmą mokyklinę uniformą pati pasisiuvau, nes sesuo jau neturėjo laiko, arė dvikinkiu – padėdavau, kad atsipūstų ir pavalgytų, paskui melžė kolūkio karvių bandą, nueidavau padėti vakare ar per vasaros atostogas. Darbas žmogų puošia, o gadina aplaidumas ne tik darbe...
Austi, siūti – tai ir darbas, ir menas. Neseniai net vieno draugo paklausiau, ar turi tą juostelę – ne, – ne madoje jas nešioti buvo ilgą laiką, pakeitė pionierių kaklaraiščiais, o vėliau ir „ šlipsais’’...
Pasisiuvau ir iš parduotuvės pirkto štapelio pirmą suknelę septintoje klasėje, kai reikėjo vakarėlyje vaidinti mokytoją. Anksčiau vis persiūdavau iš mamos ar seserų dar prieškario rūbų nenudėvėtų lopinių. Taikydavau, kad nebūtų raukšlių, atspurusių po siūlėmis, nes visada kaimynės „pagirs’’, ką pamatys negerai…
Rašau atsiminimus ar Eiles ir matau, kad giria, kad pagirtų, – taip nesmagiai jaučiuosi.
Ačiū, kad skaitote.

Ona Baliukienė

2020 m. gegužės 20 d., trečiadienis

Padėkojimai




Gražiausi žodžiai,
Kuriuos kasdien tari:
Ačiū vaikams, vaikaičiams,
Tėvams, sesutėms, broliams,
Švelniausi – ištarti
Saviesiems – padėkojimui.
Gražiausios dainos – kasdien girdimos,
Įsimeni melodijas,
O žodžiai kyla ir iš atminties,
Nesubyra ir visa daina,
Jeigu pakeiti vieną žodį.
Geriausi žmonės – artimai pažįstami,
Juos supranti – be žodžių,
Įsimeni žvilgsnį akių,
Kai sako“ačiū’’nepabodusį.
Ačiū Dievui, – maldoje
Dažnai kartoji,
Kad aplankai ir mintyse,
Prisimeni toli išvykęs,
Nenutolęs.