2018 m. balandžio 30 d., pirmadienis

Mano Lietuva



Traukia toliai,
Susilieja spalvos,
Kaip miražas horizontas
Matosi sapne,
Mintimis klajoju,
Kur nesiekia kojos,
Bet gražiausia – čia,
Kur mama sena…
Kur gimtinėj pėdos,
Įdaužtos į žemę,
Ant akmens iškalta
Raidė kiekviena,
Runos seną mena
Ir skaitau kaip savą,
Mūsų tautos šaknys,
Kaip mintis, ilga…
Eglė, beržas, klevas,
Uosis, drebulėlė,
Ąžuolas gumbuotas,
Kaip lazda senolio,
Atremta kampe...
Ieva pirmiau žydi,
Paskui sužaliuoja
Prie kantraus karklyno,
Ji užrašo žodį
Ant dangaus mėlynės,
Mano
LIETUVA.


Ona Baliukienė




2018 m. balandžio 29 d., sekmadienis

Motinos dienai




Kad būtų gera
Paukščiams ant šakų,
Linksmi būtų vaikeliai,
Kad visas miškas suskambėtų
Dainomis ir giesmelėmis…
Kad būtų tiek vandens,
Kaip ežeruose ir upeliuose
Ir neišdžiūtų niekada,
Kai Vaivos juosta geria…
Kad būtų gera prie namų,
Pražystų visos gėlės,
Ilgai žiūrėtų sengalvėlė
Pro šviesųjį langelį…
Kad būtų linksma mažajam,
Bėgančiam į kelią,
Kad keltų motina ant rankų,
Kad jis praaugtų tėvą,
Ir savo senelį…
Kad būtų gera svečiui
Prisėsti ant suolelio,
Kad mano tėviškė skambėtų
Vieversio giesmelėmis.



Vidurnaktį




Klausau paukščių giesmių,
Kiekvienas vis kitaip rypuoja,
Čirškia, ulba, gagena ir burkuoja,
Jų kalbos aidą sugeria miškai,
Meldynai, pievos ir dirvonai,
Netgi dangus išklauso vyturio, -
Visų jų giesmės taip malonios…
Per savo amžių išklausiau
Daugybę ir vaikų, suaugusių, senų,
Kad pripratau prie jų balsų,
Kaip juokiasi ir barasi
Burbuliuodami panosėje...
Tyliausia būna tik malda,
Net ir vidurnaktį kartosiu.





Arčiau dangaus




Kažin ką atiduočiau,
Kat tave matyčiau,
Daugiau nereikia,
Tik sekundė džiaugsmo
Ir vėl atsiveria versmė,
Laša ir meilė
Nuo pat širdies
Iki galų pirštų,
Kurie vis siekia,
Kur aukščiau…
Kažin ką atiduočiau,
Kad būčiau kiek arčiau
Nei debesys ir saulė,
Pirmapradė – siela,
Didžiausias turtas –
Iš dangaus.




Keliautojai




Skiriu mylimam Dainiui Žąsinui

Kur gyveni ir dirbi,
Kur tave gerbia,
Pamaitina, myli,
Tam ir dėkoji,
Laikai tą kraštą
Pirmuoju po gimtinės…
Keliauji ir žiūrėdamas
Palygini,
Kad vėl sugrįžęs
Praturtintum prisiminimais.
Kelionės – laimė,
Ne veltui aukštiname
Šiaurės vikingus.



2018 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Tamsios gėlės




Ne pavėsis lemia,
Kad pražystų tamsiai
Rožės, tulpės,
Lauko rugiagėlės,
Neužstoja saulės
Baltas lengvas debesėlis,
Nupučia jį vėjas
Ir nušvinta gėlės…
Atsidūsta motinėlė
Pro langą žiūrėdama,
Kai dukrelė ravi,
Kerta rugį,
Riša pėdą,
Deda ant galvelės
Rūtų vainikėlį…
Oi, pražydo tamsios,
Kai ji ištekėjo
Ir toli išėjo.



Narcizai





Narcizus atskiriame
Nuo motinos,
Kai daug pridygsta
Šalia svogūnėlių,
Ankšta vienoje troboje,
Mažesni žiedai,
Plonesni ir stiebai,
Prasčiau bujoja…
Naujoje vietoje – gerai,
Sava šeima – pilnatvė,
O akys motinos
Dar seka atžalas,
Nes tokie pat žiedai
Ir tos pačios spalvos,
Kitoje tik šeimoje;
Tada ir pagalvoji,
Ar viską jiems davei,
Kad jie žydėtų
Taip gražiai,
Kaip neseniai prie motinos.



Prašymas




Dieve, duok sveikatos,
Kad matytų akys
Dar keletą metų,
Kad vaikams padėčiau
Vaikaičius auginti,
Kad už rankos vesčiau,
Margų žiedų kvapą
Į krūtinę siurbčiau…
Galima grožėtis,
Spalvas aprašyti,
Bet kvapų gausybės
Vis nepavadinsiu, –
Salstelėjęs rūkas
Iš pievų pakyla,
Pušyne kvėpuoju
Tokį – gryną gryną…
Duok, Dieve, sveikatos,
Kad kojas turėčiau,
O po kelių metų
Pas tave nubėgčiau.



Pražydau




Tarp šimtamečių medžių,
Seno sodo obelų,
Esu balta vyšnia,
Jaunus metus menu…
Sveikinuosi su paukščiu,
Tupdau jį ant pečių
Ir giedame drauge,
Dar pasipasakojame
Apie vaikus…
Ant sausos šakos
Kybo sustirę lukštai obuolių,
Kurių nesulesė per žiemą,
Nerinkau ir jų, -
Prie kelio ir asfalto,
Dulkės ir mašinų dūmai
Įsigėrė net į krūmus…
Po obelimi tik palindau,
Pavasarį pražydau
Ir į baltą nuotaką virtau.



Jūreiviui




Jūreiviui – jūra,
Kaip man – senasis sodas,
Obelys ir vyšnios,
Viršuje – saulė,
Kelrodė žvaigždė,
Plauki per savo vandenyną
Ir nebijai paklysti,
Nes šalia – tūkstančiai
Šviesių akių,
Giedri diena…
Jūreiviui denis,
Siūbuojantis po kojomis,
Kaip mano žemė,
Amžinai jauna, –
Mūsų pavasaris – rytojus,
Kartojama valso ritmu
Daina.



Nupūsti žiedai




Pavasarį dažnai
Žiema sugrįžta,
Kaip ir man,
O gal ir tau –
Antra jaunystė…
Galva – balta,
Kaip apsnigti
Žiedais takai,
O širdyje mezgasi
Raudoni vyšnių būsimų
Kerai…
Ant skruosto – ašara balta,
Šilta balta
Obels skara...
Oi, dangumi nurieda
Debesų pulkai,
Tada ir supranti,
Kad žemėje pasilikai.



Skanauju duoną




Skaniausia buvo duona
Iš tėvelių rankų,
Kai drauge sėjau,
Birže iš paskos
Su varnėnu sekiau,
O duonkepis, aplipęs raugu
Nuo seniai…
Gražiausias ir tas kampas,
Kur kabėdavo aprūkęs
Šventas paveikslas,
Imdama riekę pažiūrėdavau,
Ar ne per daug,
Kad liktų vakarienei,
Kitai dienai,
Tau.






2018 m. balandžio 27 d., penktadienis

Vėjo daina




Pavasario vėjelis
Šakose dainuoja
Linksmą dainą,
Beria jau nužydėjusias
Žiedų natas,
Nukloja baltai žemę,
Nebetelpa į penklines,
Margai žalias…
Prie kiekvieno inkilėlio
Švilpauja varnėnas,
Meta tuščius lukštus,
Į žiedlapius kiek panašius,
Melsvus…
Visi dabar dainuoja, –
Meilė – tai sparnai
Ant lūpų vėjo,
Naują gyvybę
Su daina atpučia
Ir į namus.




Banguojantis kelias



Diena prabėga saulės spinduliu
Per žalias pievas ir miškus,
Palikdama šešėlius daubose,
O debesėliai raitosi ir maudosi
Ežeruose ir mariose,
Tik jūra nenurimsta,
Prie švyturio banguoja…
Nunešk mane, bangele,
Kur dar nekėlė kojos,
Ant aukšto kalno,
Kad pamatyčiau visą savo kelią,
Šešėliuose banguojantį.





Pagarba




Minime erelį,
Aukštai sklandantį,
Gulbę baltą,
Plaukiojančią ežere,
Nors ne kas dieną matome,
Bet mylime ir gerbiame,
Turbūt ir žinome,
Už ką…
Mano kieme balandžiai peri,
Krūmuose žvirblis čiauška,
Varnos susuka lizdus aukštai,
Beržų viršūnėse,
Prie pat lango,
Pasižiūri, klauso,
Ką gi žmonės mano,
Užstalėje kalba
Ar gerbia tuos,
Kurie šalia…




Miškas uždainavo


Kertamiems medžiams





Gaila, kada medžius kerta,
Bet jų tokia dalia,
Pastato iš jų rąstų
Ir medinę trobą šiltą,
Taip šimtmečiais gyvavo
Lietuva.
Iš naujo kelmo
Ašaros dar krenta,
Parausta tarsi kraujas
Jo žaizda,
Po metų užsitraukia
Ir vėl žaliuoja
Atžala.
Mūrai sugriūva neatstatomai,
Kyla nauja plyta,
Bet nebe ta…
Praeidama paglostau kelmą,
Kad neskaudėtų,
Nesigirdėtų jo rauda
Miške.






2018 m. balandžio 26 d., ketvirtadienis

Samanos




Galėjau gimti samana žalia
Dirvone, po žole,
Uždengta smilgomis per vasarą,
Ant seno kelmo,
Ant pilkojo akmens,
Ant seniai seno tako…
Noriu žaliuoti po sniegu,
Žydėti mažyčiais žiedais,
Kurių ir daugelis nemato,
Numina, nepastebi...


Noriu pakilti ir ant alksnio,
Žiūrėčiau į tave,
Kai tu prisiglaudi prie medžio,
Vis plevėsuočiau vėjuje
Pilkai balta,
Lyg motinos išblukusi skarelė.


Liūdi tik kelias,
Smėlio takas,
O aš vėl atsitiesiu
Ir užlipu ant kelmo…
Dabar esu tikra,
Žemiau niekas nebekrenta.







Blaškoma viršūnė



Mano tėvynė – lobis,
Nugairinta ir vėl tiesi,
Kas tik kėsinosi,
Tas gavo per dantis.
Kruša ir sniegas
Sužydėjus sodams,
O aš – baltoji obelis,
Užauginu ir obuolius,
Padalinu visiems…
Aš – eglė,
Ant mano rankų
Žvirblis strakalioja,
Prigula šuo po šakomis,
Nuslenka debesys,
Vėl saulė šviečia į akis, –
Aš tau – viltis.




Svajokime




Svajokime, – gražiau tada gyventi,
O dar geriau, kai pildosi svaja,
Brendi per pievą,
Pakyli į dangų,
Jautiesi lyg sapne…
Svajokime, – šis kelias
Veda į dausas,
Kur geros fėjos
Su miškinukais derasi,
Kieno giria…
Svajokime ir apie namą,
Kuriame tėvai gyveno,
Kepė duoną,
Davė suvalgyti ir pagranduką,
Garuojantį delne,
Pasklinda kvapas širdyje…
Svajokime.



Praregėjimai




Švęsdami šimtmetį, –
Savo ar tik artimųjų,
Atkurtos valstybės
Ir visų žmonių, –
Istoriškai pažvelgiame,
Kas buvo, kas įvyko,
Kaip keitėsi ir žvilgsnis
Per anuos metus.
Įvertiname gėrio grūdą,
Norėtume atskirti nuo pelų,
Kiek buvo nekaltai
Net nužudyta, ištremta,
O po tais skaičiais –
Konkretus žmogus,
Prie jo – kaltininkas,
Budelis ir gelbėtojas,
Nekaltas ir vaikas,
Jo motina ir tėvas,
Lietuvos karys – sūnus…
Dabar jau mes – istorijos paminklai,
Kaipgi po šimto metų
Vertins mus.



2018 m. balandžio 25 d., trečiadienis

Ačiū už rūpestingą priežiūrą



Su Žalgirio klinikų gydytoju paradantologu 
Tomu Henriksen

Daug gėrio matau gamtoje,
Iš jos - stiprybė ir paguoda,
Glosto saulės šilta ranka,
Gyvybę žemė duoda…
Nemoku gal tik padėkoti,
Per daug ir iš gyvenimo vis noriu,
Skubu paknopstomis
Į paskutinę stotį,
O traukinys jau nuvažiuoja…
Po daugel metų tenka
Ir trumpam sustoti,
Kerta liga ir neskaičiuoja,
Kiek jau gavau
Ir kiek dar noriu duoti,
Tada jau gydytojui padėkoju,
Kad padeda, paguodžia,
Kai esu pavojuje.




2018 m. balandžio 24 d., antradienis

Gilios mūsų šaknys





Renata poezijos renginyje

Lietuviai, mieli žmonės,
Pagones, nekrikštai,
Pakrikštyti ir atsivertę,
Kokiais vardais
Dar jus pavadinti,
Kai svetimų kalbų pramokę
Pamiršot savo žodį,
Nebegaliu jau nuo kitų atskirti…
Paskiepyti medeliai,
Jauni sodinukai,
Savo laukinių protėvių
Vaikaičiai geriau dera,
Išdygę vėl iš grūdo
Į savo motiną būna panašūs,
Į pirmapradę atsiverčia…
Kur šaknys, ten ir žodis,
Skambėjimai kitokie.



Į dangų pažiūrėjau


Pavasario kvapai
Po gatves pasklido,
Žydi vyšnios, slyvos
Baltai žydi,
Miškuose plukės,
Kaip mergaitės šypsosi.
Aplink – paukščių balsai
Dievišku balsu pragydo,
Taip kyla ir į dangų
Mišių smilkalai
Bažnyčiose…
Iš gamtos mokausi
Klausyti ir rašyti,
Skiriu savo žodžius
Ir maldai,
Šventėms
Ir koplyčiai.



Padėka



Nepriklausomų rašytojų sąjungai

Įdėkime visi po posmą,
Nors vieną eilutę,
Te iš tyrų jausmų
Meilė užgimsta…
Pridėkime po vieną žodį
Iš vienos širdies,
Te upeliuku teka
Ir patvinsta…
Pridėkime po vieną garsą
Iš dainų pynės,
Pavirs nauja giesme,
Pakels ją vyturys
Į melsvąją padangę,
Aidu kalnuose
Pavirs ji.


Gimtadieniai



Vaikaičiai : Mindaugas ir gimtadienį švenčiantis Juozas

Motina – Eglė,
Žilvinas – žaltys,
Aplinkui medžiai,
Stovintys sargyboje...
Žemė – šaknis,
Liemuo – vaikai,
O ant šakų – vaikaičiai.
Į dangų kopia angelai,
Pėdutės – žvaigždės
Naktį vaikšto,
Pro akis plaukia švyturiai,
Taip sužinai,
Kad niekas nesibaigia.



Iš atminties



Ona Baliukienė

Rašau iš atminties,
Nereikia „ Biblijos’’
Ar kitų išminties,
Citatų iš viso pasaulio,
Visi mes esame
Šioj žemėj laikini,
Net žvaigždės, saulė…
Gimei, atgyvenai,
Kiek skirta,
Ir išeini nuleidęs galvą,
Išsineši su savimi
Ir savo sielos daigą
Į kitą būtį
Ar kitus pasaulius.
Rašau, kas gera,
Nes po manęs skaitys
Ir sems gerumą
Pilna sauja.


Su mokiniu Domininku Dubaka

Gerumo atodūsis




Prie beržo stoviu,
Glostau jo kasas
Net pabučiuoju ir galvoju:
Kurgi geriau atrasi, –
Mūsų žemė – rojus,
Viršūnėje – saulutė,
Ant šakų – paukšteliai,
Pavasarį sula vis teka,
Geriam…
Toks baltas jo liemuo, –
Ne klevas, –
Pumpurai nusvirę,
Vėjas juos kedena,
Gera gera…
Dievulėli mano.





Iš atsiminimų



Aukštaitis – aštrialiežuvis
Net ir būdamas bedantis…
Tėvelis traukdavo visus per dantį,
Kada matydavo, kad vagia,
Sako netiesą, o žiūri į akis,
Tas ir melagis.
Negėrė ir nerūkė,
Dėl tokių nuodėmių
Ir kitus barė,
Turėjo tiek vaikų,
Kiek Dievas davė.
Nugyvenau jo metuose,
Likau bedantė,
Aštrialiežuvius myliu,
Bet dar nepakankamai, –
Kas prisišlieja, vis neatstumiu…
Saugokitės.



Laimingos


Su poete Veronika Grainiene

Viskas pasaulyje pabrangsta,
O svajonės pinga,
Džiaugiuosi tavo artumu
Ir esame laimingos…
Aukso nevalgysi – jis kietas
Ir bekvapis, lyg sena žievė,
Ir tos neglostysiu…


Paliečiau tau ranką
Ir perbėgo per kūną virpulys,
Kad esame dar gyvos
Ir laimingos.


2018 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Prasčiokai





Mes – žmonės paprasti, –
Iš sodžiaus ir arimų,
Dažnai klausiu savęs,
Iš kur tie žodžiai imasi,
Kalbame ritmingai…
Atsako miškas:
„ Iš manęs, kur augai
Ir per dienas klauseisi,
Kaip braška man liemuo,
Įskilęs ar palinkęs’’…
„Ir nuo manęs, –
Atsiliepė žibutės, plukės, –
Kai lietus plūkė,
Verkėme abi,
Bet saulė ašaras džiovino,
Juokėmės’’…
„Iš mūsų, tik iš mūsų, –
Šiandien užgiedojo špokas, –
Tegu tik džiaugiasi pavasariu
Prasčiokai.’’



Senolis miškininkas Petras





Miškas žmogų traukia,
Grybais pavaišina,
Žemuogę raudoną
Uostome ir skiname…
Kas mišką supranta,
Kalbasi ir giria,
Čia ir paukščiai peri,
Voveres maitina.
Miškas ir pats auga,
Ir žmogus sodina,
Skiepija ir saugo,
Laukinius jaukina.
Ištuštėjo kaimai,
Miestai greitai kyla,
O žmogaus nuo miško
Niekas neatskyrė.
Prie kiekvieno namo,
Prie gatvių abrikosai,
Vyšnios netgi slyvos
Baltai baltai žydi.
Miškininkas čiulba,
Glosto barzdą žilą,
Tarsi vieversėlis,
Vis dar nenutyla.