2018 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

Tikėkime




Mokiau skaityti pasakas, –
Jose – visa tiesa,
Viso pasaulio išmintis,
Pagundos ir dvejonės,
Sąžinės patikra,
Meilės užuomazga,
Ištikimybė, atgaila,
Savyje klajonės…
Mokiau svajoti ir paverst daina,
Pamiršti nuoskaudas,
Sunkumus ištverti kantriai,
Ko ir pati
Dar iki galo neišmokau,
Negalėjau…
Mokau ir mokausi
Pažinti tikrą jausmą,
Kad nemeluotų per akis,
O tau patarti negaliu,
Esu tik motina sūnų,
Dukters man dangus
Pagailėjo…
Pasaka dar kartą patikėkime,
Aš patikėjau.



Laukiame svečių




Mano kieme – kas dieną
Nauja šventė, –
Vaikšto senoliai,
Džiūgauja vaikai…
Mano širdyje
Kas rytą – šventė,
Prisimenu savus
Ir visus tuos,
Kurie buvo draugai…
Mano delne – saulutė,
Krenta šiandien snaigė,
Ištirpusi virsta lašu,
Sustingsta ant eglutės pakabinta,
Kad pasidžiaugtumei
Su manimi ir tu.
Mano kambary – nuo vakar dienos
Naujųjų metų šventė,
Prisėskime už stalo, –
Toks platus,
Eglutė padabinta,
Laukiame svečių.






Jau – Nauji!




Laikas neturi jokio laiko,
Naktis, diena –
Tik mūsų laike,
Atsikeli ryte
Ir padėkoji Dangui,
Motinėlei Žemei:
– Aš – čia, tu – čia…
Labai svarbu suvokti,
Kad esam laikini
Ir amžini laike.
Naujieji – kalendoriuje,
Nuplėši lapą,
O po juo – kiti,
Artimą žmogų pabučiuoji
Ir jam sveikatos palinki, –
Tegu šie metai
Visiems mums bus meilingi,
Turtingi, kūrybingi
Ir geri.



2018 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Naujiesiems




Mes – moterys,
Daliname dienas,
Kasdienines ir šventines,
Trečios – liūdnos,
Tegu nebus, nėra,
Tarp rūpestėlių – meilė…
Bateliai šokti nori,
Akys – matyti mylimą bernelį,
Rankos – apglėbti draugą,
Kurį pats dangus skiria,
Kad nepaklystume keliaudamos…
Mes – moterys,
Labai labai laimingos,
Kai plaikstosi plaukai,
Ažūrinė suknelė,
Perlo karoliai puošia kaklą,
Daina į dangų
Kelia…
Mes – moterys,
Pasijuntame rojuje,
Kai susipina rankos,
Susiglaudžia keliai
Su mylimu ir laukiamu,
Brangiausiu visame pasaulyje.





Prie eglutės



Valentinas Genys

Retėja mūsų gretos,
Daug nuplaukė ir lyčių
Pro Anykštos krantus,
Dabar susėdame tik prie namų eglutės
Ir minime visų vardus,
Kurie tiek metų mokėsi,
Drauge susėdame vėl į suolus...
O veidus keičia metai,
Tarsi keliautume drauge pavasarį
Po Kasagorų kalniukus
Su pypiančiu siauruku,
Kažkas suūkia širdyje,
Palinkime gerų ir linksmų metų,
Kurių nematome,
Geruoju minime visus...
Užšals ir Anykšta, Šventoji,
Ištirps pavasarį ledai,
Žydės per vasarą aguonos
Parugėm…
Vėl ir vėl –
Žodis šventai.


Ona Baliukienė

2018 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Pamažu




Leisk upeliui tekėti
Pamažu, srovele,
Jam taip gera iš lėto,
Išdidus visada…
Leisk upeliui tekėti
Prigimtine vaga,
Nors užšąla lig dugno,
Kai užklumpa žiema.
Leisk upeliui tekėti, –
Tokia dievo valia,
Jam nė motais ir vėtros
Nei naktis, nei diena.
Leisk upeliui tekėti
Įprastine vaga,
Prasigrauš, jei reikėtų
Kitą krantą atrast.
Leisk upeliui tekėti
Ir nebark nuo mažens
Kad jis kiauras, kaip rėtis,
Niekas jo neišsems.
Leisk upeliui tekėti
Per lankas ir šaknis,
Nors jis siauras ir menkas,
Dydį medį nuvers.
Leisk upeliui tekėti
Akmeningu dugnu,
Nušlifuos ir nugludins
Akmenėlių kampus.
Leisk upeliui tekėti
Bet kokiu laiku,
Žemė jam pažadėjusi
Likti tyru vaiku.
Leisk upeliui tekėti,
Išsiliet per kraštus,
Kitaip meilės ir saulės
Niekada nepajus.
Leisk upeliui tekėti,
Kol į upę nuguls,
Du krantai – vienas tiltas
Kažkada jus sujungs pamažu...



Žemės ir dangaus dovanos




Norėtum būti panaši
Į savo protėvius,
Į motiną ar tėvą,
Ši giminės tąsa
Siekia toli toli,
Gali sukurti pagal tai poemą.
Iš vieno – tavo akys,
Iš kito – eisena,
Į trečius panaši ir siela,
Negali nusigręžti nuo gamtos,
Kurią tau davė antgamtiška galia,
Mokėk tik pasiimti,
Ką tau davė Dievas.






Naujametis praregėjimas



Gintarė

Žmogus užgimęs,
Kad dalintųsi
Darbais ir rūpesčiais,
O nuo mažens – žaisliukais
Su kitais vaikais,
Smėlio dėžė kieme – viena,
Didžiulis ištisas pasaulis,
O smėlio – per akis,
Apsipilame, maudomės jame
Ir keliam dulkes,
Kada gi pagaliau suaugame,
Kad būtų vietos
Ir namie.
Žmonės – kaimynai,
Dažnas kiemo draugas,
Laigėm pievoj aitvarais...
Ko gi mums pristinga,
Kad pasidalintume jausmais?..




Judančios lėkštės




Dangus neatskiria,
Tik su visam sujungia,
Ką gimęs sutinkai,
Vieni kitus palydime tenai,
Iš kur negauname žinių,
Nesiunčiami laiškai,
Neužrašomi atvirukai,
Ką pats matai,
Iliuzijas paišai…
O kas patikrins?
Net žemėje, po savo kojomis,
Nepaimi, ką pamatai,
Ar apsimoka, pasvarstai;
O mūs laike – dvi judančios svarstyklės,
Į vieną lėkštę krauni,
Iš kitos imi...
Nepasiklysk ir mano minčių labirintuose –
Tai du mano delnai
Ir tu tą pat turi,
Žiūrėkime į juos dažnai.



Nauji romansai




Meilės istorija pradėta danguje,
Ten pykosi ir pavydėjo,
Varžėsi dėl obuolio,
Paliko jį vaikams,
Skanavo vaisių,
O grūdus pasėjo…
Meilės istorijos – romansai,
Muzikos garsai paantrina,
Jei pirmą meilę primiršai,
Pašaukia antrą…
Meilės istorijos – teorija,
O pats lipdai,
Lyg alavinius kareivėlius
Ant židinio statai,
Jie susilydo ir nuo meilės
Karščio…
Meilės istorijų – daugiau
Nei pats manai,
Antra kažkur pradingsta,
Randi trečią kartą...
Naujieji – naujas mūsų langas,
Kaip kada pažvelgsi,
Rasi naują
Istoriją – romansą.




Už linkėjimus – ačiū



Janės Martinkėnienės servetėlė - dovana
Svajūno ir Dariaus
Šventinis laiškas

Plaukia balti laiveliai,
Sulankstyti iš popieriaus lakšto,
Pasroviui į tą kraštą,
Kur motulė vis rašo…
Skrenda paukščiai balti,
Tupia baltos žuvėdros
Ant laivo stiebų,
Baltos burės – sparnai,
Kyla ir blaškosi,
Ko jie tik neprirašo…
Leidžiu baltą balandį,
Pentinuotą – jis pašto,
Tegu skrenda padange,
Kur baltos tik snaigės
Ir žvaigždėmis rašo…
Lankstau atsiųstą laišką
Iš tolimo krašto,
Prieš akis – jūros bangos,
Žuvėdros ir laivas,
Skrenda rogėmis paštas, –
Perskaičiau raštą,
Sūnų linkėjimus –
Ačiū.


Naujųjų šokiui pasirengusi



Su Alevtinu Mokytojų namuose

Visokių yra kalendorių,
Skaičiuojamų ir pagal saulę,
Mėnulio fazes,
Gražiausias – gėlių kalendorius,
Nužydinčias pakeičia į kitas.
Kaip žiemą jas atrasti?
Po sniegu – nežydi,
Užmerkia akeles,
O snaigės švyti,
Žiūri į žvaigždes,
Norėtų pasakyti,
Kad puiku būti snieguole…
Naujuosius švęsdavau
Ir su vaikais,
Ir su draugais,
Viena...
Aprenkite mane gražiai, –
Pūsta balta suknele,
Baltais pantais,
Pabūsiu ir balerina.


Gintarė ir Alevtinas


Vieniši vilkai




Vienišu vilku
Dažnokai norime vadintis,
O iš tikrųjų juo pabūti –
Netgi pravartu,
Tada nesikapstai ir mintyse
Po savo būtį,
Jautiesi laisvas
Nuo sukauptų daiktų
Ir nuo savęs sykiu...
Miške tokių nebūna,
Vilkas staugia tik tada,
Kai ieško sau poros,
Stipresnis jį išvijęs
Nuo rujos…
Pašiūrė – šuniui būstas,
Užtenka, kad vėjas nepusto,
Nelyja ant galvos,
Todėl ir seka paskui šeimininką, –
Duos šiandien kaulą
Ar neduos…
Jauni gali priklysti,
Retsykiais pasiguosti
Daina arba žodžiu,
Save kitaip nupiešti
Ant pilkų akmenų…
Ateina laikas, kai nenori
Nei būti vienas,
Nei pasivadinti vienišu vilku, –
Taip ilgu šiltų rankų,
Buriesi prie tokių pačių,
Pražilusių, nematančių,
Nukarusiais pilvais,
Gerų, piktų – jau nesvarbu.



2018 m. gruodžio 28 d., penktadienis

Spynos užrakintos




Upės neužšąla,
Jeigu jas gaivina
Sraunios mūsų versmės,
Vandenėlis tyras...
Ašara nešąla,
Ji sūri savaime,
Iš karšto paversmio
Gilią gėlą semia…
Šulinys nesenka,
Jo dugne – tos versmės,
Plaka baltą putą
Pilkos jūros bangos,
Pasakos nesensta…


Diena vakarykštė
Kartais užsimiršta,
Perbrauki per plaukus,
Lyg per baltą sniegą,
Atkasi ir mintį,
Kuri prirakinta
Prie turėklų tilto...
Spynos tos, be raktų,
Nuo kažkieno durų,
Girgžda pučiant vėjui,
Kartais graudžiai, gūdžiai...
Upei šįkart moju,
Kad ji atsilieptų,
Pakrantę matuoju – metai,
Ilgi sieksniai...
Žingsniai vis lėtėja, –
Gal versmė pabėgo.





Be kaltės kalti




Buvau dar nekalta,
Kol nebuvau ir gimusi,
Bet kaltina mamas,
Jas apiplauna vaikeliui negimus…
Nepasakodavo ir mama,
Ką jai sakydavo bažnyčioje,
Suaugusi radau maldas,
Dar neužgimusiems ir krikštui…
Iki šiol mušuosi į krūtinę
Tris kartus:
„ Aš kalta, kalta, kalta’’...
Kalta, kad gimusi?
Kas kaltina, pats yra kaltas,
O man šventa
Kiekviena motinystė.







Pas dailininką Piotrą Kostiną


2018 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Kito gyvenimo nereikia




Nereikia man trijų gyvenimų, –
Vieno užtenka,
Tiek pamačiau ir tau parodžiau,
Koks tiesus kelias,
Kokie kampuoti skersgatviai,
Kokia galia akių,
Kai iš arti pažvelgia,
Nereikia kito veido –
Jis iš dangaus mums žvelgia…
Nereikia man kito gyvenimo,
Turėjau ir ne vieną meilę,
Ji buvo daug arčiau
Mano akių –
Svajonė, laimė,
Bet žiemą atpūtė šiaurys,
Užšalo ir versmė,
Pasiliko po ledu
Požemiuose vienas aidas...
Kito gyvenimo nereikia.




Daiktai




Pradžių pradžia žmonijos –
Daiktai,
Lengvinantys darbą,
Linksminantys kasdienybę,
Atnešantys duonos ir vandens,
Kaušą svaigaus vyno,
Kurie nusėda ir palieka,
Nors ir sutrūniję,
Atrandami praėjus šimtmečiams...





Daiktai –
Mūsų vidaus paveikslas,
Ko trokštame labai,
Kitos kartos naudotas,
Vartotas žodis ir jau pamirštas,
Prisikelia dažnai.




Daiktai –
Mes patys,
Pasižiūrėk į savo atvaizdą,
Jis – tavo veidrodis,
Kėdė, kurioje sėdėjai,
Karalių vaidinai,
Benamiu pasijutai,
Šaudei baltą varną...
O gal ja buvai?





Ką vakar nuveikei,
Jau pamiršai –
Skambinai, prikėlei sielą,
Juokeisi ir verkei…
Apie viską kalba
Tau net ir kitų daiktai.




Ona Baliukienė



2018 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Gyvastis




Medis – gyvas,
Kol gyva šaka,
Nors viena sėkla,
Kai nudžiūsta,
Krenta nulaužta,
Žiūrime ir plūsta
Tokios mintys,
Kad tokia ir aš,
Ir mes…
Jos panašios į matytus
Vaizdus kažkada,
Darbo įrankius
Ar gyvus arklius,
Urveliuose kurklius,
Varles...
Kai sutreš,
Reikės užarti,
Slėps velėna
Ir vėjo jausmus,
Deja…





Kalėdų varpeliai




Ko nenukrėtė rudens pūga,
Tas lieka žiemai,
Beria į sniegą varpelius
Ir skamba, skamba,
Kol užmiega…


Dainuoja sniegas,
Šarmoti laukai,
Linguoja gelta smilga,
Maži maži vaikai,
Skambindami varpeliais,
Visi pasveikina Kalėdas…
Kalėdos – laikas sėjai,
Pavasaris –
Dygti iš naujo…
Girdi, varpeliai skamba,
Šaukia meilei.




Išsilaisvinimas




Pirmas sniegas krenta,
Kad mergelės nusipraustų,
Raudoni bus veidai,
Bernelis savo švarku apgaubs,
Jeigu bus tikra ir mylės,
Abu sykiu nukais…


Pirmas sniegas medžius užklumpa,
Kai lapai dar gelsvi,
Berželių viršūnėlės
Iki žemės linksta,
Dažnai neatsitiesia
Ir lieka kreivi…

Prieš Kalėdas prisnigo,
Keliai – klampūs,
Lygūs apsnigti,
Žoles, gėles,
Nespėjusias pražysti,
Žiemai laidoja,
Nulenkia mažas pušeles,
Kauburiai – kiauri…


Dažnas prisikelia,
Paglostytas saulutės, –
Lengvas silpną lenkia,
Tiktai gyvenimo jėga stipri
Ir atsilaiko sniegui, vėjui –
Visa kam
Ir liekame laisvi.




2018 m. gruodžio 25 d., antradienis

Tarp debesų




Minutė įkvėpimo –
Tyro vėjo gūsis,
Keičiasi dangus,
Debesėlis kyla
Iš rytų, –
Plaukia pas tave,
Taip gera gera,
Net graudu…
Mintis veja mintį –
Lekiu rogių keliu,
Greta – dvi brydės,
Tik aš ir tu,
Smagu…
Kažko man trūksta,
Gal ir bėrų žirgų,
Laimingos tos dvikinkės,
Kai lekia vienu du
Tarp debesų.