2014 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Švelnumas



Visi mes esame
Labai jautrūs, kaip stygos,
Paliečiame ir skamba viduje,
Širdis suvirpa,
Kai negirdi ar tiesiasi
Į sielą svetima ranka...
Per orą kalbamės,
Kada į vieną mintį
Susirenka lašai,
Tada ir byra ant palangės
Dar nepasakyti žodžiai,
Kuriuos jutai...
Pasako akys,
Ko ausis negirdi,
Iš jų pasipila lašai,
Belieka tik padėti kirtį
Ir atsivers ant lapo
Ugnis ir pelenai...
Visi mes esame laimingi,
Kol jautrūs su kitais.


Ant kalnų


Ukrainiečio Teodoro foto

Kas dieną po laiptelį
Kopiame į kalną,
Kur stovi kryžius
Iš kančios visų tautų,
Per debesis saulutė brenda
Ir padeda gėlių...
Kalnai, kalneliai,
Pilkapiai ir kryžiai,
Paženklinti krauju,
Kur atgulė jauni karžygiai
Su rūtų vainiku...
Ką apraudoti dar suspėjo,
Pakėlė vėliavą spalvotą
Virš visų kalnų,
Malda su dangaus vartais
Šiandien susiliejo...
Priklaupkime sykiu.





Tvenkiniai



Nors gyvenu prie ežero,
Bet visur – tvenkiniai,
Vos ne prie kiekvieno namo,
Kaip seniau ir šuliniai,
Kur mėnuo – svirtis
Iš gilumos semia,
Lietaus vandenyse –
Saulės spinduliai...
Šviesu, kaip dieną,
Kada spindi žvaigždės,
Dirbtinės lempos
Užsidega tik vakare,
Semiu šviesas,
Pagirdau ir svajas,
Lyg mažą vaiką,
Kurios rytoj pasieks erdves,
Tegu jos išsipildo,
Nors nieko žemiško
Tenai nėra...
Po tvenkinį saulutė braido,
Dangaus kraštelis – pačiame dugne.





Juodos žinios



Žiūriu į dangų
Ir šypsausi saulei;
Tylu tenai, virš debesų,
Tokia mėlynė,
Toks neaprėpiamas pasaulis,
Staiga užplaukia
Juodas debesis, tamsu...
Ir šypseną nubraukia
Karas,
Kurio nematome,
Bet mato saulė iš dangaus,
Kiek sužeistų ir žuvusių,
Praradusių gyvenimą,
Kiek atpirkimo net negavusių,
Nešventintų kapų?
Ir darosi baisu,
Kad vieną kartą
Susiraitys ugnis prie slenksčio,
Šalia gimtų namų...
Kodėl negalima išvengti
Tokių žinių, sapnų?







Dantukai





– Man kliba dantukas,-
Pasakė anūkas.
– Palauk, kai ištrauks,
Vėl naujas išaugs;
Paduok vis pelytei,
Susuk dar į skiautę,
Įdėk į dėžutę,
Triskart pasakyk,
Kad būtų močiutei,
Kai tik iškris jai…
– Išklibo dantukas, –
Sakau vėl anūkui.
O jis, kad kvatoja:
– Tarpdantis – nauja,
Dabar gali švilpti,
Kaip du garvežiai,
Dar spjausi į tvorą...
Oi, kaip gerai!
– O savo dantuką,
Vaike, pamiršai?





Šypsena



Mes žaidžiame ir juokiamės,
Tarsi maži vaikai,
Suradę mažą pinigą
Ar blizgančią monetą
Ir bėgame kaip katinai
Prie burbulo judraus,
Ant siūlo tempiamo,
Greičiau ir vėl iš lėto...
Ant lūpų kalasi pirmieji ūsai,
Tada ir pradeda gėrėtis:
Koks jaunikaitis!
O jis pats žiūri
Dar į melsvą dangų,
Kiek galima aprėpti...
Sukumpusi lazda kampe
Vis laukia ir manęs,
Kada galės šalia prisėsti,
O aš džiaugiuosi senatve,
Juokiuosi ir noriu mylėti...
Ne, ne tave,
Tik baltą plaukų skėtį.






Ukraina - Lietuva

Lietuva



Mačionys

Теодор Дутчак
Mano kaimas - mano globėjas
Aš dar nepamirštu savo gimtosios ribos:
Mano kaimas, vyšnių žiedai,
Lynų namai iš tolimų kelių,
Nes ten yra mano namai, mano globėjas.
Jie girdi paukščių dainą,
Kaip gluosniai, pynėsi
Į silpną spyruoklę,
Kaip karvės ganėsi ganykloje,
Aš buvau kaime,
Ten gimiau ir užaugau
Pirmą kartą peržengiau bažnyčios slenkstį,
Nuėjau į senąją mokyklą
Draugystės dešinėje pakrantėje.
Linkiu kaimu kitiems mėgautis,
Auginti čia vaikus - pasaulio tautas,
Bus jie laimingi ir galingi
Šimtais ir tūkstančiais metų!
Jums bus ir meilė nuoširdžiai ir amžinai,
Maldoje kiekvieną dieną prisiminti,
Mano kaimas, mano lopšys,
Jis - mano meilėje ir mano liūdesy.
Teodoras Dtchak


Моє село - мій оберіг
Я не забуваю свій рідний поріг
Моє село, черешневий цвіт
Лину додому з далеких доріг,
Бо там моя хата, мій оберіг.
Там чути, як пташка співає,
Як тополі шелестять весною,
Як ідуть корови у поле
Я сумую село за тобою.
Там я родився і виріс
Вперше переступив церковний поріг,
Ходив до старенької школи
Дружбу вірно беріг.
Живи село на радість людям
Рости дітей - нації світ,
Будь щасливе та могутнє
На сотні тисяч літ!
Тебе любитиму щиро й вічно
У молитвах згадуватиму щодня,
Моє село, моя колиска,
Моя любов, моя журба.
2014 рік




Foto Теодор Дутчак





2014 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

Vakaro aidas



Dabar – jau vakaras,
Saulės žaizdras išblėso,
O mėnuo – kalvis
Slenka dangumi
Ir kala dalgį,
Šienauja, kas dar lieka
Ant pievų ir šilų žalių...
Tin tan, tin tan, –
Dar girdisi pavėsyje,
Rasa pakilo ant žolynų,
Viksvų skrebančių,
Pasistiebė pakrūmėje ir kiškis:
Reikės nubėgti į sodelį obuolių,
Paukščių Takas apšviečia,
Parodo takelius...
Kodėl tik mes
Nemokame sau kelio pažymėti,
Kur skristi, laimę susirasti,
Pavirsti ir paukščiu,
Švelniu kiškiu?





Gyvenimo kvapai



Į pirmą pasimatymą
Atėję raustame dažnai,
Kaip rožės kvepia,
Sužinai,
Paliekame už durų klausimą:
Ar myli, ar tikrai?
Oi, vasara,
Pražysta jau visi žiedai,
Skini ir dovanoji,
Į kairę ir į dešinę,
O perspėja tik rožė:
Ką darai?
Po daugel metų savęs klausi:
Nejaugi tik susapnavai?
Rožė dar žydi,
Ta pati, raudona,
Bet skiriasi kvapai,
Ruduo į langą pabaksnoja
Geltonais pirštais:
Melavai...





Būties akivaizdoje



Skubėkime atsidėkoti
Už mažą kibirkštį,
Už paprastą degtuką,
Nes užkuri draugystės laužą
Ir dega žodis lūpose...
Skubu į nežinią,
Ji atskiria ir šviesą
Nuo nakties tamsos,
Mojuoju atsisukusi,
Kad ištrūkau iš nebūties,
Dangaus fone tau parašiau,
Tik paprasčiausią -
Būkime...
Ar dabar tu skaitai,
Ar tik po metų,
Kas parašyta, nebe išsitrins,
O degs ilgai ilgai,
Kol žvaigždėje žibės
Mažytė žiežirba,
Net pienės pūkas...





Kalbuosi su visais



Klausau.
Čia – muzika gyva,
Už lango medžiai šneka,
Toliau – lanka,
Dar įkvepiu ir gėlių kvapą,
Rasos lašu suvilgau
Rytmetį blakstienas
Ir vėjui pasakau:
Mes esame drauge
Ir tu – ne vienas...
Supranta ir nutyla,
Susirango į sūkurį,
Prie kojų prisiglaudžia,
Pailsi, keliasi iš naujo, –
Reikia bėgti...
Visi mes esame
Nepaprastai kažkam vis reikalingi,
Tik reikia pasakyti tiesiai,
Paprastai, protingai.



Dėkojame už šiuos metus





Praeina metai,
Pasikeičia lapai,
Mes nebe tie,
Oi, jau kiti,
Nors ir žali žali...
Gyvenimas gražus,
Kuris praeina,
O sklaidome lapus,
Parašome tik ant kiekvieno,
Kas buvo ir galbūt, kas bus...
Praeina ta diena,
Kuri ir žeidė,
Kaip kirvis kirto
Per jausmus,
Atverčiame tik baltą,
Nerašytą raidę
Ir dedame ant „I“ taškus...
Praeina,
Viskas tik į praeitį nueina,
Bet klystame dažnai
Ir nežinodami,
Kas bus...
Dėkojame už šiuos metus.



Tau



Tuščia širdy?
Tuščių namų nebūna,
Krebžda kampe pelė,
Numesk jai trupinį
Ir bus laiminga,
Laimingas būsi tu...
Išeik į gatvę,
Ten visi žmonės,
Kaip laiveliai, iriasi
Į prarastus ir atrastus namus,
Iš tolo mato žiburį
Ir žvilgsnį mylinčių akių,
Kuris atsako tyliai:
Palauk ir būsime kartu...
Šaka į langą beldžiasi,
Paremk savo ranka,
Laikyk, kol išsipildys
Svajonės abiejų,
Bus gera ir jauku.






Mes



Daug medžių, panašių į žmones
Ir turi tokius likimus:
Išdygsta ir pasensta,
Sudega, kaip mes,
Vieni savaime griūva,
Bet nukerta kitus.
Mažai kas mato,
Kaip išverčia net vieni kitus,
Galvoja, kada patys grius,
O kelmai verkia
Žiūrėdami į kirtimus...
Jie turi liemenis,
Kuriuos paliečia vėjas,
Šakas, žalius lapus,
Kurie parausta susigėdę,
Kada ateina laikas,
Nes ir viršūnėje dar nesaugu...
Yra tiesių, gruoblėtų,
Linksmų ir išdidžių,
Kuriuos palaužia vėtros,
Bet lieka atžalos,
Visai panašios ir į mus;
Kiek miške skaudulių
Ir ilgesio giesmių...






2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Našlaičiams



Aš – eglė,
Bet ne ta, kuri viena
Tarp savo sūnų
Ir dukters vienos,
Kuri drauge su motina drebėjo,
Kai atplaukė į krantą
Raudona puta
Ir savo skausmą
Sauja sėmė...
Čia – ežero banga
Nuplovė gelsvą smėlį,
Vaivorykštė pakilo,
Kai tyro vandens atsigėrė,
Paniro saulė vakare,
Gyvenimo žvaigždes pažėrusi...
Verpiau ir suverpiau giesmes
Mamos ratelio gaudesy,
Pro debesį net pažiūrėjo
Skaistus mėnuo...
Ne. Jis ne Žilvinas vardu,
Bet mano artimiausias,
Mylimas žmogus
Išėjo...
Paliko tik našlaičiai,
Laimės neregėję...






Artimų sukaktys



A. Gogeliui - 75

Pirma knyga ir pirmas žodis
Iš Elmiškio versmių,
Ten Elmė – tik upokšnis,
Po to į Varį įteka
Šventosios šaukiama
Švelniu šauksmu...
Mes augome, suaugome
Beeidami vienu taku
Į mokslo ir meno šventovę
Nešami tik poezijos srovių...
Gyvenimas atvėrė sūkurius,
Kuriais ir einame sykiu.
Įkopei į tą laiką,
Tarp praeities ir ateities,
Kai nebėra ribų...





Rudenėlis



Kas neša laiką
Rudenėjančiais laukais,
Berželį apkabina,
Pasidabruoja ir nubarsto
Visom įmanomom spalvom
Ir atspalviais kiekvieną?..
Žaliuoja miško vidury
Eglės ir pušys
Visą vasarą ir žiemą,
Po jų šakų laja
Ir paukščiai randa vietą,
Nuo šalto vėjo
Pasislepia genys ir kėkštas.
Nubrido dangumi ruduo,
Pasikvietęs vėtrą,
Nusinešė žiedus,
Skrebena tvenkinių duris...
Oi, kas jam atsiliepia?






Pavasaris ir ruduo




Žuvėdros skrenda,
Mažieji laivai
Per vandenyną neša žinią,
Kad ten, toli, ramu,
Pavasaris, pražydo...
Gimtinės kloniai
Laukia artimųjų
Ir sugeria lašus
Iš gėlų vandenyno pakraščių,
Kur klykauja baltieji paukščiai,
Suradę sau tėvynę...


Laukiu laiškų,
Juos neša paukščiai ant sparnų,
Lyg baltus lapus,
O ant palangės
Rudens gėlės žydi;
Jos primena visus,
Kurie išskridę...




Gimtinės vėjas



Pravirkdė vėjas
Drebulės lapus:
Atleiskit, nenorėjau,
Tik paliečiau pirštu
Ir stygos suskambėjo...
Parskridau pas savus,
Labai labai ilgėjausi,
Kiekvienas ir atodūsis,
Kalneliuose užsigulėjęs,
Buvo skirtas jums,
Brangieji mano slėnys...
Oi, kiek dainų,
Kiek žodžių nuostabių
Upelis man kalbėjo,
Nes iš pačių sielos gelmių
Kas dieną vis naujai
Šventąja išsiliejo...
Kalbu ir lūpos suvirpėjo, –
Ruduo nupurtė drebulės lapus,
Liepa į dangų savo vaikus kelia,
Miškai rausvėja,
O man jie primena
Vaikystės takelius
Ir tu man liksi savas,
Vėjau.






2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Pėdų pėdos



Čia – mūsų žemė,
Pėdų pėdos
Į molį įsimynė,
Daug mažų ir didelių,
Kai statė trobą,
Kasė gilų šulinį,
Surado versmę negiliai,
Bet tryško net iš gilumų...
Kur šlapia, sėjo liną,
Žydėjo jis spalva akių;
Išėjo pas kaimyną,
Atsivedė mergelę
Iš kitų kraštų...
Ten kitos dainos
Ir melodijos taip susipynė
Iš daugelio šalių:
Už stalo sėdasi kaimynai,
Kurie ir vieną žemę mina,
O kalbasi tik akimis...
Visur yra tokių pėdų.








Kitokie mes



Mindaugėlis

Maži vaikai mato filmuką,
Sužino daug daugiau,
Negu suaugę ar senukai,
Tėtis paskaito pasaką,
Mama – eilėraštuką,
Močiutė suskaičiuoja,
Kiek jau man metukų.
Pasveikina gimtadienį,
Nuperka tortą,
Žvakelės mirga,
O man rūpi kompas,
Rašau, skaičiuoju ir piešiu,
Skaitau, fotografuoju
Ir visur siunčiu...
Dabar vaikai kitokie, –
Jie gimsta net visko išmokę:
Dainuoja ir jau kuria daineles
Ir šoka tarsi kiškiai po egle...
Kitokie mes.

Juozukas ir Mindaugėlis



2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

Pienes lanko



Maži vabzdžiai
Paskutinius žiedus dar lanko,
Gležni sparneliai
Nuo vėjo susiglamžo,
Bet skrenda, skrenda, skrenda...
Nuo vienos pienės prie kitos,
O rudenį jos retos,
Bet kvepia, labai kvepia.
Prisėsk ir tu
Dar ant žalios žolės,
Nes žemė kalba,
Kas buvo dar pavasarį,
Kai pievos geltonavo,
Viena tik prie kitos
Vis glaudė galvas...
Pakilo skrydžiui
Vėl maži vabzdžiai,
Pasikeitė tik rudens spalvos.





Vilties giesmė




Pakelk sparnus,
Baltoji gulbe, –
Čia – tavo tėviškė,
Brangi šalis,
Iš vandenų
Gyvybė keliasi,
Aukščiau – dangus
Mėlynę geria...
Koks spindesys
Saulės motulės –
Tai mūsų šalies veidrodis...
Laikyk snape
Ir paskutinį gurkšnį
Gėlojo vandens,
Per jį į širdį
Viltimi gerumas teka.





Tirpsta...



Nesiūlyk, vėjau,
Muzikos graudžios,
Tu linksmas,
Tu labai dar linksmas,
Nuraškei lapą ir nešiesi
Linkėjimus iš mano tėviškės
Tenai, kur jau – pavasaris
Ir sodai žiedais puošiasi,
Net šakos linksta...
Raškau tau obuolius, –
Raudoni kaip ugnis,
Nudeginti per vasarą,
It medumi taškuoti,
Saulėj sirpę...
Rašau tau laišką,
Motinos senos,
Prie vieno lašo
Krinta kitas,
Tirpsta...
Tirpsta...




Kada diena prailgsta




Kai laukiu, darosi sunku,
Diena prailgsta,
Rankas, padėtas ant pečių,
Net ir dabar jaučiu,
Juokiuosi vaiko nekaltu juoku
Ir nerimas ištirpsta...
Neišėjai iš atminties,
Tik skubūs žingsniai tolsta,
Dėlioju vieną raidę prie kitos,
Kol smilkiniai, paskui visa galva
Nubąla šerkšno glostoma,
Žiema paliečia ilgapirštė...
Dar laukiu sutemos,
Kada prie durų slenksčio
Vėjas minutei sustos ir apsigręš,
Jam atiduosiu, ką turėjau
Pagavusi delne,
Net paskutinį saulės žvilgsnį...
Tada nieko nelauksiu.










Rudens akordai



Nutilo aviliai, pilni medaus,
Klijuojami perai,
Ratuotos bitės
Maitins visus per žiemą,
Ką vasarą sukrovei, tą gavai
Iš mažo žiedo, liepos, pienės...
Nugriaudė ir nutolo
Vasaros garsai,
Vaivorykšte sapnai nubėgo
Per žalią pievą
Ir pro aukštą medį kepurėtą,
Per rudens lapą,
Raustantį, kaip vakaro gaisai...
Į ten ir paukštis skrenda,
Mus palieka,
Jau groja nutiesti laidai
Į laiko ateitį, –
Pražilo smilgos, lino žiedas,
Girdžiu simfoniją rudens
Prieš ilgą žiemos miegą...








Kas bus?






Jubiliatų sveikinimas Anykščių bibliotekoje

Darna pasaulyje,
Kai senas tarp jaunų
Suranda vietą, –
Bažnyčioje – malda,
Net gamtoje tylu;
Šventoji teka ir skalauja
Du krantus smėlėtus
Ir primena iš lėto
Laiko tėkmę,
Kad esame, ne amžini...
Gyvenimas – palaima,
Pilkas akmenėlis
Dar primena, kas buvo,
Saulė, – kas dar bus,
Žiūriu į dangų
Tarsi pakerėta,
Sugniaužiu žemės grumstą
Ir širdies virpesį kartu...