2014 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Pagarba ožkai



Kada neišgali ar neturi jėgų
Laikyti karvės,
Perki tik ožką,
Neši šieną ant pečių,
Padalini po saują
Ir visą žiemą lauki
Naujos vados,
Kas lieka nuo ožkiukų,
Geri saldų pienelį,
Dėkoji dievui,
Kad jis parodė skalsą, –
Varge, nepritekliuje,
Bet išgyveni...
Karvė – jau turtas,
Ožka – miela, gudri;
Lipdžiau iš vaško
Ir stačiau jas ant palangės,
Iš liepos drožiau,
Iš žievės sukau
Ožkai ragus.
Pirmieji dirbiniai išmokė,
Kaip saugoti namus:
Molinę pirkelę,
Be pamatų,
Ožkiukai šoko
Aslos vidury...
Matai, jauti?



Būkite laimingi


Laimingų Naujųjų


Nuoširdžiai - draugui Viktorui

Pasaulio motinos




Gražios šventos šeimos
Ir džiaugsmo atmintis,
Laimingos dukros, sūnūs,
Kurie gali paliesti rūbą,
Kurį pasaulio motina vilkėjo.
Ji amžinai gyva,
Gyvybę įkvėpė ji,
Kada aukojosi vaikams,
Kaip juos visus mylėjo,
Atidavė naktis,
Lopšinėse – tik žodžiai,
Apie laimės fėją,
Kuri upelyje rūbus velėja,
Kad būtų švarios mintys
Ir gimtoji paslaptis
Paglostytų pečius
Senatvėje...


Gerieji paukščiai


Keliai – per žemę,
Mintys – dangumi,
O ilgesio laiškai,
Margieji paukščiai,
Skenda taip toli,
Pasiekia tokį aukštį,
Kai susijungia žemė
Su mėlynuoju dangumi,
Kada savo vaikus
Dar motina pašaukia...
Praeina metai – sudega,
Tarsi karšta ugnis,
O iš laiškų – tik pelenai palieka.
Keliai – per žemę,
Mintys – danguje
Pakilusios gal lieka...

Nuoširdžiausiai moteriai







Grąžinu skolas




Gyvenimas – skola,
Nors niekam neskolinga,
Diena – tai dovana,
Kada esu laiminga,
Tada iš dangaus snaigės byra,
Atsisveikinu Naujųjų naktį
Su buvusiais nepritekliais,
Kol tirpsta širdyje
Gyvybės eliksyras.
Minutė – mintyse
Jau praeitis sapne
Ir pamiršta skriauda,
Vijokliuose prie lango įsipynusi...
Vynuogių kekėse – malda,
Nepaprastoje taurėje
Nektaras, vynas,
Ant švenčių stalo – obuoliai
Iš mano sodo,
Kurį abu sodinome...
Gyvenimas – darna,
Kada skolas grąžiname.

Laimingų ateinančių Naujųjų metų


2014 m. gruodžio 30 d., antradienis

Viena mintis



Iš vieno grūdo – visa žemė,
Iš vieno žodžio kuriamos poemos,
Iš vieno garso – visuma,
Simfonija gyvenimo...
Viena mintis – pasaulis senas,
Tik labai trumpas
Vieno žmogaus gyvenimas.
Keliauja paukščiai pirmyn ir atgalios
Ieškodami skalsos ir šilumos,
Kurie pažįsta dangų,
Saulė šviečia aukštai,
Žvaigždės aukščiau už saulę...
Kur mano siela nukeliaus,
Kai baigsis žemiškas gyvenimas?




Gražių metų


2014 m. gruodžio 29 d., pirmadienis

Sniego kruopos



Pušis ir eglė,
Viso miško puošmena,
Žaliuoja vasarą ir žiemą,
Ant jų spyglių nukrenta lapas
Ir kybo pasismeigęs,
Iš toli šviečia
Tarsi pirkioj žiburėlis,
Žybsnis nuo balanos...
Prieinu ir judinu šakas,
O sniegas byra,
Tarsi iš dangaus
Palaimos valandą,
Kaip manų kruopos
Šviečia netgi dieną pusnyse,
Kieme, po mano langu.
Kiek knygose tiesos
Apie senų žmonių legendą,
Kad sotūs ir laimingi,
Išgirdę žodį – maną.
Kas tokią žiemą dovanotų,
Jei pasakos sniege paskęstų
Ir grįžtų atgal žodis,
Į mūsų širdis
Kelio nesuradęs...



Prisiminimai



Vaizdai, susitikimai,
Pamatyti žmonės –
Kažkas nepakartojama...
Kelionės įkvepia,
Netgi po daugel metų
Plaukia kaip miražas
Kitų šalių kalnai
Ir jūros mėlis,
Nors nesuprantama kalba,
Bet girdi muziką,
Drauge svajoji
Ir darosi taip artima melodija,
Jauki gamta...
Dainuoja pritariant akordeonui,
O kitoje pakrantėje
Jau skamba gitara...
Mes – artimi,
Visi pasaulio žmonės,
Kada ant žemės delno laikosi
Draugystė ir taika.






2014 m. gruodžio 28 d., sekmadienis

Diena ilgėja - atmintyje sutikti gyvenimo kelyje




Naujieji – nauja pradžia
Gerų darbų, svajonių metas,
Prisimenu visus,
Su kuriais ilgą kelią ėjome,
Kurie neaplenkė neatsigręžę;
Apkabinau ir gera,
Tarsi saulės spinduliai bučiavo,
Nutvilkė gaivus vėjas
Ir bėgu atminties taku...
Skamba linksmi varpeliai,
Girgžda baltas sniegas,
Nukrenta snaigės ant pečių,
Braukiu su šerkšno plunksna
Ir senus metus,
Bet vis prisimenu visus draugus...


Senos melodijos




Šeškinės "Bočiai"

Mano vieta – šalia tavęs,
Gimtine mano,
Tik ten gerai jaučiuosi,
Kur augau ir basa laksčiau,
Kur netgi grumstas
Neduria ir savas,
O kai subyra, darosi skaudu...
Mano vieta – prie bendro stalo,
Kur laukiniai balandžiai
Prietemoje miega,
O keliasi su saule – ne anksčiau,
Jų meilės giesmės atsiliepia
Medžių viršūnėse ir dar aukščiau.
Girdėta ir daug sykių
Viskas jau matyta,
Bet visada senų melodijų klausausi,
Kaip maldų...












2014 m. gruodžio 27 d., šeštadienis

Mano draugai








Sveikinu



Linksmų medelių
Lapai blizga
Ir darosi šviesu,
Kai paukščiai krykštauja
Ant jų šakų...
Gerų žmonių
Ir akys žiba
Vidiniu spinduliu
Ir saulėtu šypsniu,
Kiekvienas visų žingsnis
Matuojamas geru žodžiu...
Už lango girdisi saliutai -
Tarpušventis dabar jaukus,
Ir po Kalėdų gera,
Ir prieš Naujus metus.
Kas tas gyvenimas?
Vienas akimirksnis,
Bet ir žavus saliutas
Visiems žmonėms,
Visų tautų.


Šerkšno stebuklai



Žiemos diena tyli,
Nepaliesta ir vėjo,
Laikosi šerkšnas ant spyglių,
Taip daro ir kūrėjas
Vienos minties
Iš daugelio natų.
Tavo melodiją girdžiu,
Kurią šią naktį kūrei
Vienas ir labai toli,
Pasiekti negaliu,
Aš nemačiau tavęs,
Kaip rašė tavo pirštai
Snaigių natas mano širdy
Atliepdami.
Labai aukštai iškėlė
Nuo pašaknių iki viršūnių
Saulės apšviesti beržai,
Balti balti...
Koks tavo instrumentas
Tokią gaidą kuria,
Kad iki šiol tebeskamba
Akordai mylimi,
Atrodo, verkia smuikas,
Šimta balsė skamba lyra,
Iš plonų stygų
Sklinda malda jautri;
Taip virpa žemės motinos širdis.
Kalbu tau savo maldą,
Mažas tavo vaikas,
Bet tu rašai toliau
Baltai ir tyliai...
Gal ir manęs nebegirdi.




2014 m. gruodžio 26 d., penktadienis

Snaigių šokis



Balta, skaidri, nesutepta
Pirmoji snaigė
Žiemos karalienė,
Kur sukasi, ten krenta
Šokio sūkury,
Gali pakloti patalą per dieną,
Kad žemė sau miegotų,
Tarsi bitės avily...
Lengvesnė ir už vieną lašą,
Kuris krenta nuo blakstienų,
Nepajunti šarmos,
Tik matosi praskleidus
Užuolaidą sidabro
Ant švytinčios beržo šakos
Varpelį vieną, kitą visą dieną -
Tai šalčio muzika žiemos.
Paskui nubyra, išsisklaido
Ir pabučiuoja žemės veidą
Vakarės žvaigždės
Pušų, eglių viršūnėse
Ir mano svajose...
Dabar ir ant galvos.
Kokia balta žiema
Ir lengvas snaigių šokis akyse.


Vaikaičiai

Kai visi vaikai dainavo,
Senis Šaltis atvažiavo,
Kas eilėraštį pasakė,
Tam iš maišo žaislus kratė...






Sveikinu savo mokinius




Gražių Šventų Kalėdų ir visų metų

Brangieji mano mokiniai,
Jūs – mano paukščiai
Ir uždarame akvariume
Margos žuvelės,
Kažkada buvo mokykla
Ir mūsų bendras kelias.
Dabar išskrido paukščiai,
Kur šilčiau, ir savo vaikus veda,
Jie jau kitaip giedos,
Keisis jų plunksnos,
O Jūsų veidai dar panašūs
Į tėviškės miškus,
Į ąžuolyną seną...
Šventadienį susėskime visi prie stalo, –
Seni albumai – atmintis,
Kur dar vaikystės pasakos gyvena,
Suskriskit mintimis,
Atplaukit prie krantų balta puta,
Gyvi ir augantys.


2014 m. gruodžio 25 d., ketvirtadienis

Dovana



Meilė – sielos paslaptis,
Dangaus brangiausia dovana,
Kalėdų naktį uždegta šviesa, –
Aš myliu tik tave
Žiemos speigų ir vėtrų
Amžinoje grūstyje,
Viliuosi, kad nugalės gerumas.
Meilė – sparnai,
Angelo vaidas ir tikėjimas,
Kad būsime drauge
Ir žemėje, ir danguje,
Kaip du tėvai.
Kas duota, paėmiau,
Laikau ir širdyje svajonę –
Po mūsų mylės atvaizdą
Motinos – Marijos,
Bėgios ir šauks
Mažieji angelai – mylėti
Visada dangaus malonę,
Dieviškąjį pradą – žmones.



Du lapai



Gyvenimas – du lapai;
Vienas žalias pavasarį,
Žydi kvapniais žiedais,
Paskui ūglius išleidžia,
Vaisių slepia, kol nesubręsta
Naujam gyvenimui.
Iš pat šaknų gyvybė teka,
Auginanti lapus,
Lyg du rankų delnai
Virš saulės tako,
Globojantys, kas gyva,
Kol sutema ateina
Gelstančiais miškais.
Kai vėjas rudenį geltoną neša,
Susimąstau – kada nukris,
Kur prisiglaus
Pilkos būties fone


Tėvų vardai



Kiekvienas medis
Turi savo vardą,
Tėvų istoriją,
Ką tik išdygęs – jau likimą,
Net paukščiai peri
Juk ne ant visų;
Vienų šakas taip vėjas nugeni,
Kad rankų vietoje
Randai išlieka,
Sugiję primena metus.
Kas atgyvena, visu ūgiu
Į slėnį išsitiesia, –
Gyvybės šulinys – čia pat,
Bet taip ir dūli,
Nes nugriuvęs nepasiekia
Ir šauk nešaukęs
Žilviną vardu.
Atpūtė vėjas mažą sėklą,
Po juo išdygo jaunas medis...
Aš – žemė,
Visus vaikus
Tėvų vardais pavadinu.




Pamąstymai



Pati gražiausia šventė –
Tai Šventos Kalėdos,
O žemei – Dievo dovana
Ir pergalė prieš blogį,
Kurio pasaulyje tiek daug yra.
Vargšų daugiau, negu turtingų,
Šventų buvo daugiau iš vargstančių,
Jie savo juodu darbu pagamino –
Kepalą duonos iškepė,
Kurį visi dalinasi,
Vieniems – minkštimas,
Kitiems – į saują dalis trupinių.
Vargo pašiūrėje užgimęs
Tikėjimas žmonių,
Kad iki ryto saugos juos likimas
Ir kančios kryžius
Taps visiems tik atgimimas,
Vergovės žemėje nebus.
Per visą savo amžių eina žmonės
Basi, avėdami tik sandalus...




2014 m. gruodžio 24 d., trečiadienis

Dovanų kalendorius



Senelis Šaltis ar Kalėdas
Sniego name gyvena,
Snieguolė kiemo vidury
Geruosius elnius gano,
Taip jau yra nuo seno;
Varvekliai ant langų – užuolaidos,
Durys – iš ledo,
O stiklų vietoje – pulkai
Drugelių ir plaštakių skaido.
Kol atvažiuoja jie pas mus,
Nudyla rogių pačiūžos,
Sušyla ir elnių ragai,
Nukrenta sidabrinės pasagos...
Jas renkame po vieną,
Ir niekam nepasakome,
Kabiname prie durų pirštinę
Iki Naujųjų metų,
Kad dovanos byrėtų –
Saldainiai ir žaisliukai,
Kaip sniego gniūžtės,
Spalvotos knygos pasakų.
Kada atsikelia ryte vaikai,
Po eglute visko suranda,
Dėkoja ir savo seneliams,
Paskui dar pabučiuoja
Tėtį, mamą...
– O kur Kalėdų Senis?
Buvo ir išėjo pas kitus vaikus, –
Ilga kelionė – net iki Trijų Karalių.




Linkiu visiems





Kalėdos – išpildytos svajonės,
Stebuklas iš dangaus,
Į žemę nusileidusios atneša ramybę,
Gražiausią dovaną žmonėms.
Vienam padovanoja gėlę,
Kad džiugintų akis,
Kitam – auksinį pinigėlį,
Kad sutaupytų akiniams.
Žiūrėtų ir klausytų,
Iš kur laimė, kaip upelis teka,
Prie stebuklingo veidrodžio
Pastato vandens taurę,
Kad vynu virstų,
Pagirdytų iš vynuogyno derliaus
Tūkstančius, šį vakarą atėjusių,
Primintų pareigą – dalintis
Viskuo, ką tu gavai
Iš žemės ir dangaus...





2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Kalėdiniai pasveikinimai




Nebeskubu, lėčiau einu,
Nes kurgi beskubėsiu –
Užaugę jau vaikai,
Vaikaičiai aplink stalą
Patys atsisėda,
Tik šaukštus ir lėkštes
Reikia šalia padėti.
Viena lėkštė – tuščia,
Daug metų niekas nelietė,
Bet atsisėda mintyse
Ir linki šeimai gero tėtis.
Visi, kurie išėjo pro duris,
Ateina Kūčių naktį pažiūrėti,
Kaip mes gyvename,
Ką valgome ir geriame,
Ką padedame ir svečiams,
Dar nešame į lauką paukščiams,
Kad jie pavasarį čiulbėtų.
Laiškai – paklydę paukščiai,
Neša, ką rašau,
Visų reik adresus turėti,
Ant pečių atsitūpę žiūri,
Kad rašalo užtektų,
Jeigu išsenka, ašara praskiedžiu.
Skrenda kiekvienas žodis atskirai,
Kol sparnais susiliečia
Ir nutupia toli toli,
Linkėjimai Šventų Kalėdų.
Niekur nebeskubu,
Sugrįžta paukščiai į namus,
Kaip minčių žvaigždės šviesios.

Maži ir dideli



Graži gėlė, kai žydi,
Išskleidžia ir naujus lapus,
Labai kvapni,
Kai saulė leidžiasi,
Nes susirinko spindulius
Nuo pat dangaus.
Maža gėlė – arčiau prie žemės,
Rasos ant jos daugiau,
Žaviuosi jos kantrybe,
O šiluma akių – labiau.
Jurginų galvos sunkios,
Bijūnai linksta nerišti,
Vėjas prie žemės juos priglaudžia,
Palaisto gėlę net per sausrą
Žemės ranka vėsi.
Didžiąsias skina, dovanoja,
Pastato puokštę stalo vidury,
O ant palangės pastatyta
Visiems dar moja, 
Kad čia sugrįžtų
Iš toli visi,
Maži ir dideli,
Netgi senoliai pamiršti.


Šeimų šventė




Jūsų šalis nuo kito žemės krašto,
Kur keliasi saulė anksti
Ir danguje nupiešia
Spinduliais ataustą raštą,
Kurio gija pasiekia Lietuvą,
Tiktai kitu laiku.
Gražiausias visų šalių rytas
Todėl ir keliamės anksti,
Kad saulę pasivytume
Nubėgančią per dangų
Horizontu apvaliu.
Dienos darbai – tai mūsų kraitis
Visoms šalims,
Raštai visų gerų žmonių,
O vakarais susėdame
Prie bendro vaišių stalo,
Suglaudžiame šeimų pečius.
Ačiū likimui, kad aš jus turiu.



Jaukus gyvenimo stalas




Prie Kūčių stalo
Vieniša nesėdu:
Degu žvakelę,
Dvylika patiekalų dedu
Ir sukasi ratu
Laikrodžio rodyklė,
Prisimenu, kas buvo gera,
Buvo ir graudu.
Kas dieną palieku kažką,
Kažkas palaikė už pečių
Ir apgaubė ramybės skraiste,
Kurią turiu dar nuo senų laikų.
Dėkoju žemei,
Dangui padėkoju,
Laužiu iš kepalo
Po vieną kąsnį duonos
Ir visiems gyviems išdalinu,
Į žemę grūdą vėl beriu;
Paukščiai nusineša
Net paskutinį trupinį
Ant žalios eglės apsnigtų šakų...
Taip ir gyvenu.

2014 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

Kiškio pėdomis



Švelnus kiškelis, padorus
Ir poteriai, be kvapo,
Kol kažkas neišbaido,
Nesuseka jo lapė.
Pakapsto sniegą po egle,
Suranda saugų guolį,
Bet miega atsimerkęs,
Kaip visi jo broliai.
Koks miškas didelis,
Kai mažas ir bailus
Visiems atrodai,
Net šarkos išgena iš sodų,
Kad nepagraužtų nuo šaknų
Skaniausių obelų
Ir pirštais bado, rodo.
Gręžiojasi kiškelis bėgdamas,
Išbarsto poterius
Nuo miško iki sodo,
Vėl atgalios – vienodai.
Visiems juk toks švelnus
Kiškis atrodo...


Šokių muzika



Aš nebešoksiu,
Niekada nešoksiu,
Aukštų batelių,
Tokios suknelės neturiu,
Kuri su iškirpte plačia
Visus viliotų,
O ploni kaspinai siūbuotų
Ant pakeltų pečių...
Seniai visos melodijos
Klausytos, išdainuotos,
Tu man pritardavai žodžiu,
Bet niekada nešokai,
Dabar ir tavo
Kostiumai kiti...
Užtenka tik senos armonikos
Kelių akordų
Ir kyla rankos ant pečių,
Glaudžiu tau prie krūtinės
Savo karštą skruostą,
Skrendu paskui melodiją basa...
Gražūs bateliai sunešioti,
Naujų dar neturiu.


Šiokiadienis prieš Kalėdas



Gyvenimas – tai kasdienybės
Virtinė ilgiausia,
Laisvalaikis ir vėl darbai,
Kai sėduosi prie stalo,
Įeinu į ramią klėtį,
Kur supilti visi grūdai.
Kampe senosios girnos –
Suku girnapusę ir byra
Rupūs miltai,
Dabar jau skambantys liūdnai,
O balkiai linų grįžtėmis
Mamos nukabinėti,
Kol jas suverpsiu
Ir pavasaris ateis.
Liepų žiedai ir ramunėlės,
Čiobreliai ir avietės –
Vis nuo ligų,
Kurios kamuoja gan dažnai,
Visų net negaliu
Šiandieną suminėti,
Tik mazgą užrišu
Nosinės kamputyje,
Kad prisiminčiau motiną
Ir tėtį – visus artimuosius,
Kurie pastatė klėtį
Įdavė žąsies sparną,
Kad šluočiau iš aruodų,
Kas priplėko,
Sakyčiau tik lietuviškai,
Šventadieniškai, pakiliai:
„ Sveikos Kalėdos,
Sveiki, grūdų kvietienių
Mišinio vaikai!“



Žemės ir dangaus motina



Girdi, miškai dejuoja, –
Ką tik pasibaigė audra, –
Aprauda savo dalią –
Nulūžusias šakas.
Pušų spyglius paglosto vėjas
Ir nuramina:
– Tu, motina, atgysi,
Tavo prigimtis gera...
Matai, laukai rasoja
Viduržiemio rasa
Ir pašalas kilnoja
Velėnos juodą plutą, –
Dar neseniai ir ji buvo jauna.
Vėjas pribėgęs nuramina:
– Tu, motina, nežūsi,
Prikelsi žolę
Ir pieva bus žalia...
Jauti, per pačias Kūčias,
Vidurnakčio tyloje,
Baltas ėriukas gimęs kruta
Ant šieno ėdžiose –
Sūnaus meilė tikra;
Priimk, tu – motina,
Visų šeimų mama.




Praregėjimai




Ne vėjas nurengė medžius,
Lapai netoli krenta,
Visai šalia savo tėvų,
Ir jų šaknis apdengia.
Per jų gyvenimą
Ne vienas žaibas trenkia
Ir perplėšia kamieną,
Įbrėžia giliausius plyšius,
Ilgai tos žaizdos lieka
Ir neužsitraukia.
Sename rasime
Kitokius randus:
Geležinius vinis, giliai įkaltus,
Įstrigusias skeveldras,
Kai šaltis perskelia tvoras,
Vis tiek ir medis verkia;
Lašai nurieda iki pašaknių,
Įsigeria į žemę šventą.