Žilvitis apkabino tarsi jaunikaitis
Mėlyną alyvą-o, kokios kasos
Ir kiek jos garbanų kvapnių...
Kaip audros širdyje vilnijo-
Tarsi atodūsis nuskriejo
Melsvuoju dangumi.
Daug metų čia žaliavęs,
Galbūt ir visą laiką klydęs,
Praaugdamas viršūne, šakomis...
Kaip alyva šįmet pražydo,
Kokių spalvų gamta pilna!
Nustebo, šakos jo nusviro,
Kai pažiūrėjo į akis,
Ji-nuotaka tikra.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą