2019 m. liepos 31 d., trečiadienis

Įkvėpimo ištakose


Danutei Ruseckajai




Didžiulis džiaugsmas,
Kai parskrenda gandrai,
Šiaudinį stogą radę
Prineša ant jo žabarų
Ir kviečia vyras savo pačią
Kaišinius padėti…
Didžiulis džiaugsmas
Ir per Gandrynes,
Kai jų vaikaičiai
Naują vadą veda,
Atneša angelą jau ant sparnų,
Surištą rausvu kaspinu,
O pro močiutei džiaugsmo
Ašara nurieda…
Sveikatos mažajai linkiu,
Močiutei – šimto metų,
Gandrui – dėkui.


Vasaros alėja




Mylėk mane,
Kaip aš tave mylėjau,
Ąžuolu ir uosiu vadinau,
Dabar tu – beržas
Apšviestoje alėjoje,
Pasidabruotos galvos mūsų abiejų…
Prie tavęs glaudžiuosi,
Saugau nuo šalnų,
Pučiu ir šildau
Vasaros kvapu
Ir medumi tepu,
Kad įsisunktų net į širdį
Pavasario alsavimas,
Būtų aplinkui daug žiedų…
Mylėk mane,
Kaip aš tave myliu,
Vėl sužydės alėja
Ir eisime drauge,
Po švytinčiais žibintais
Susėsim ant suolelio
Tik aš ir tu…
Tegu šį kartą
Nebus net bučinių.







Ilgesys




Gerumo ilgesys – poezija,
Tai šventa,
Kai iš savęs jauti, –
Žuvėdra skrenda,
O dangus – toks mėlynas,
Kaip ir tavo akys,
Tu į mane žiūri
Ir ilgai žvilgsnio nenuleidi,
Kaista veidas,
O kaip dunksi jautri
Širdis…
Švelnumo ilgesys – romantika,
Kad vis paimtumei už rankos,
Susijungtų pirštai,
Virpėtų keliai ilgesy,
Šnabždėtų žodis,
Lūpose atvertas,
Pavirsčiau gulbės plunksna,
Krintančia į tavo glėbį,
Nors vienu pirštu prisiliesk…
Tikrumo ilgimės?
Tikrai – neverta
Visą gyvenimą tikėtis
Poezijos, romantikos,
Bet pasilieka ilgesys.





Laiminga diena





Laiminga būna ta diena,
Kai priklausai tik nuo savęs,
Niekas nežiūri,
Kaip lovą pasikloji
Ir kokias dėvi šlepetes
Nueidamas į vonią…
Nušvitusi būna diena,
Kai priklausai nuo saulės,
Paukštelių čiulbesio klausaisi,
Linki gėlei laimės…
Sėkminga būna ta diena,
Kai per laukus ir klonius
Savo balsą laidai
Ir nebijai, net lauki,
Kad jis sugrįžtų aidu…
Linksma būna diena,
Kai dar iš vakaro
Matuojiesi suknelę,
O ankstų rytą
Leidiesi į kelią,
Mintys – lengvos,
Tylus aidas
Pėdas kelia…






2019 m. liepos 30 d., antradienis

Sugrįžtu pasigrožėti Anykščiais




Negaliu atsigrožėti Anykščiais,
Nors jau metai slyste slysta,
Dar Šventosios vandenimis
Plaukia antys, gulbės su vaikais,
O pakrantėmis svyruoja
Baltas beržas ar žilvitis…
Viskas duota žemei iš dangaus,
Krenta lašas ir nepasiklysta,
Traukia jį namo,
Iš kur pakilo,
Ten ir grįžta…
Sugrįžtu po metų
Ar daugiau,
Vis prisimenu vaikystę ir jaunystę,
Skambina varpai bažnyčios...
Kaip galiu čia nesugrįžti?





Ant kalnelių




Dvasingi žmonės anykštėnai, –
Tiesi kalba ir išraiški,
Nuo A. Baranausko imasi
Šilo kalba sklandi…
J. Biliūno, mažo piemenėlio
Ir Juozapotos ašara aky,
Tarsi dvi žvaigždės
Nuo Liudiškių piliakalnio
Ligi šiolei žėri,
Šviečia  ,, Laimės žiburys'',
Testamentu ir prisaikdinti
Mes visi…


Ant aukštų kalnų,
Lyg ant sparnų, iškėlė žodį
A. Vienuolis „Paskenduolėje’’,
Kada turėjo savo krikštatėvį,
Dėl kumeliuko keršijusį vilkui,
Mirusį…
Tokie laikai – ko jie neturėjo,
Tu dabar turi,
Bet liko žodis,
Ant kalnelių pasikėlęs,
Apsijuosęs ąžuolo vainiku…
Kol esi jaunas, dar ne taip jauti,
Kokia šventa ši dangiška sekundė,
Kai gimsti.





Namų žodžiai




Gražiai skamba – mama,
Maloniai – motinėlė,
Švelniai – mamytė mylima,
Lipšniai – motulė sengalvėlė.
Visuose žodžiuose – taika,
Namų ramybė, šiluma,
Vaikučių lūpose – šviesa,
Kaip židiny – ugniakuras,
Prie durų – laimės pasaga
Nuo tėvo.





Gintarai



Gintarė

Negali aplenkt namų,
Kuriuose tavęs laukia,
Turi ar neturi
Šį kartą dovanų,
Vis tiek užsuk neklausęs...
Tu – dovana,
Tu – mano akys,
Kai dangus apsiblausęs,
Tu man – gėlė,
Kurią seguosi prie širdies
Ir vadinu brangiausia…
Dainuoja siela,
Kai tave girdžiu, –
Tu – mano ausys…
Gyvenu gintaro šaly,
Pilis – gražiausia,
Šaukiu tave vardu,
Gintarai atsišaukia, –
Laukiu,
Lauksiu...





2019 m. liepos 29 d., pirmadienis

Gyvenimo dulkės



Antano Vienuolio memorialiniame muziejuje

Lengvai nuplaunu kelio dulkes
Nuo kojų padų ir blauzdų,
Tereikia rast upelį,
Ežero pakrantę,
Kur nėra dumblo,
Neslidu…
Sunkiau pasiekt nugulusias
Knygų lentynose,
Ant viršaus senų paveikslų,
Rečiau pasistiebiu,
Mažiau turiu jėgų,
Palieku ateičiai,
Atsikalbu ir nuo sunkių darbų,
Bijausi stačių laiptų,
Nelipu…
Oi, kaip sunku nušluostyti
Nuo rankraščio ir naujas dulkes,
Jis parašytas dar šviežiu jausmu,
Vyniojamas ir į gyvenimo
Raštuotą rankšluostį,
Atsitiktinumų, pasekmių...
Rašau, trinu,
O dulkės byra ant akių.








Mūsų klasė




Aldona Paršelienė

Prisimeni tikrai,
Kur buvo mūsų klasė,
Kuriame suole sėdėjome,
Kiek mūsų buvo,
Kai tapome pilnamečiai,
Kur išeikvojome jėgas,
Kiek mūsų grįžo ir po penkiasdešimt metų,
Kiek mūsų ir dabar prisimena
Atmintinas datas…
Kasmet grįžtu prie pastato, –
Jis – šventas,
Mūsų mokykla,
O susitikę laukiame,
Ką pasakys Šventoji,
Anykšta...


Antano Vienuolio pagrindinė mokykla


Šventoji


Anykšta


Mūsų branda



Diena Šermukšnienė

Prabėgo metai, – taip ir turi būti,
Upėje keičiasi vanduo,
Pavasarį juos atneša upeliai,
Papildo akmenėliais iš visų kalnelių,
O slėniai atiduoda molį,
Plukdydami savo smiltis,
Išgarino durpynuose žolių stiebus,
Iš jų nupynėme jau vainikus…
Ateina sėjos metas, – taip ir turi būti,
Ją keičia ir pjūtis,
Rišame po šiaudą ir statome gubas,
Daug varpų – metai sotūs,
Šiaudais apdengs naujas trobas,
O pabaigtinių vainikus
Nešioja šeimininkai,
Atšventę Žolines, –
Artėja ta diena,
Tarsi metų suktinis,
Taip laukiama branda,
Taip turi būti, kasmet bus...



2019 m. liepos 28 d., sekmadienis

Atmintis




Niekam netinka piktas veidas,
Rūškana nuotaika,
Širdis niūri,
Beeidama šypsausi saulei,
Dangus atsiveria toli…
Kai pažvelgiu pro petį,
Šypsausi ir pykstu,
Kad visko neprisimenu,
O tąsyk neužsirašiau,
Bet liko vaizdiniai, –
Lyg būta šiandien, –
Pievose – pradalgės,
Mūkianti karvutė Pastrėlupy,
Elmė ir Elmiškis,
Siauruko vėžė lig Rubikių,
Tarsi du juodi antakiai,
Su posūkiais ir pervaža,
O iešmininkas vienas –
Atmintis.





Pagarba ir meilė



Skiriu Onai Samulytei - Eigminienei

Daug įvykių praskrieja
Pro užmerktas akis – tai nemiga
Kankina, kelia,
Matau rankas,
Sugrubusius pirštus,
Sunkių darbų išvargintas…
Prabėgo metai gražūs,
Pabėgom nuo tremties,
Kai visi kaimai liko,
Lyg klaikūs miražai,
Jaunystės juokas pasiliko
Girdimas širdy
Ir neapsakomas žodžiu laukimas
Kažko gero…
Ir piemenaitės buvome,
Dirvonus arėme,
Drugelius po pievas gaudėme,
Blakstienas dažėme šerkšnu,
Vėju plaukus šukavome,
Dažnai tik sau dainavome,
Antelėmis rypavome…
Gražesnio žodžio nerandu, –
Tu – sesė mano.



Valandos, kurias verta įamžinti


Įsimintina valanda su Gintare

Kelionė neprailgsta dviese,
Važiuoji ar eini,
Kalbiesi ir prisimeni,
Dairaisi ir įsimeni,
Kokie vaizdai akyse ir širdy…
Kelionės turtina gyvenimą,
Banalūs žodžiai pasilieka praeity,
Suūkia traukinys prie kryžkelių,
O mes vis einame,
Važiuojame pirmyn…
Du žmonės – tarsi dvynės akys,
Dviejų klausa stipri,
Dvi širdys noriai plaka
Vienu ritmu –
Pirmyn.




Poetas ir muzikantas




Kol skambini, rašau,
Nes tu – mano melodija,
Harmonija gamtos,
Dangaus žvaigždžių simfonija…
Kol girdžiu ir matau,
Kaip juda pirštai klavišais,
Tol tau rašau,
Kad muzikos širdingos
Niekada ir nepamirštume…
Tu skambini ne man,
Visiems, kurie tik įsiklauso,
Ir aš rašau visiems,
Kurie mane paskaito,
Nepamiršta…
Taip muzikoje ir poetas gimsta.



Prie paminklo Jonui Biliūnui - paukštelių balsai




Pasaulio anykštėnai ir svečiai


Jaunystės takais


2019 m. liepos 26 d., penktadienis

Šventė gamtoje - puiku


Žemėje nėra tuščios vietos


Parinkti žodžiai






Negailėk, nepeik,
Jeigu poetas verkia,
Tokia jo priedermė,
Jautri širdis…
Skaityk eiles,
Paantrink,
Surink žodžius vainikui,
Ant lauko durų
Pakabink,
Sugrįš ir džiaugsmas,
Laimės spindulys…
Neleisk ir ne poetui
Iki skausmo dugno nusileisti,
Paremk pečiu,
Išsilaikys,
Kiekvienas džiaugiasi ir verkia,
Tik ne kiekvienas žodžiais
Savo jausmą apsakys…

Ona Baliukienė

Takelis




Mano takelis – į pakalnę,
Dabar eiti – lengva,
Jau – ne Sizifas
Ir akmens toli neridenu,
Lėčiau einu į kalną,
Užkopusi aplink žvelgiu…
Gimtinė – netoli,
Pasiekiu mintimis,
Betgi ne rankomis,
O kaip dar būtų ir paglostyti gražu, –
Kalneliai – apvalaini,
Medeliais apaugę,
Panuovaliai – jau nušienauti
Ir po stogu suvežti…
Mano takelis – pro Pilaitę,
Per klonius, miškelius,
Kai nueinu,
Grąžau savo rankas,
Prie pilko akmenėlio tariu
Tavo vardą, tarsi šventą,
Raudos balsu…
Našlių gyvenimas – sunkus,
Pilkas takelis,
Kaip ir Sizifo
Ridenamas akmuo.




Vardadieniai




Gimtadienis – tik vieną kartą
Per ilgus metus,
O vardais kas dieną
Artimuosius šaukiame
Kelis kartus,
Pasakome, kad mylime,
Pakviečiam pusryčių;
Vakare – labanakt,
Ačiū, kad laimingai
Jo sulaukėme…
Tėvai skiria vardus,
Dažnai iš protėvių paveldimus,
Taip ir savo vaikus
Tais pačiais pašaukiame,
Kaip motina mus šaukė,
Paskatindama žengti pirmą žingsnį…
Oi, neprisimenu to laiko,
Bet apie jį mąstau minėdama
Savo vardadienį, –
Vaikystė – pakylėjimas
Į aukštį.




Onelė




Gimiau, kaip gimdavo
Visi per karą,
Nesilankiau menėse,
Diduomenės manierų neturiu,
Neturėjau balinės suknelės,
Niekas nemokė šokti
Padespano, tango,
Avėdavau kreida nubalintais bateliais,
Rugiagėlių, ramunių žiedų
Skrybėlėje ir dabar prikaišiota,
Povo plunksnų nerandu...
O kvepalai – čiobrelių,
Liepų žiedų ir topolių spurgai,
Ne garsių žolių...
Pelenei tinka žalios
Miško akys,
Rasa – tai deimanto karoliai,
Per smilgą perbraukiu,
Jinai ir lankstosi,
Siūbuoja palei kelią,
Tinka ir vėriniui,
Voro tinkle gražiausius
Deimantus turiu,
Segu, pinu,
Rišu sau prie kasų...
Kas bloga, tirpsta,
Ilgiuosi tavo rankų,
Saulės spindulių sau ant pečių, –
Visa kita jau turiu.




2019 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Draugystė




Didžiausias gėris – gamtoje,
Kai žydi, noksta
Ne per vieną dieną,
Krenta į žemę
Ir skaidria rasa,
Primena jaunystę…
Giliausias ežeras – dangus,
Per jį ir saulė slysta,
O iš paskos mėnulis bėga,
Jaunas ar senagalys,
Meilei pasiryžęs…
Kiekvienas saldus vaisius,
Kol jis – ant šakos,
Vėjo papurtomas nubyra,
Keliu ir valgau
Metų gėrį,
Savo dienų krikštą –
Palaimintą dangaus draugystę.




Šešėliai




Kaip vasarą, taip žiemą,
Per šešėlius brendame,
Kol tiesus vienas kelias,
Nepasiklysti bandome,
Bet nepavyksta…
Per mišką takeliu nubėgau,
Užslinko juodas debesėlis,
Paduok man ranką, –
Toks painus gyvenimas,
Viena pasijutau prie medžio,
Mirgančio šešėliuose,
Ir tu juk vienas…
Pavasarį pakrūmės atsibunda,
Žibutės žydi mėlynos,
Baltų ievų pavėsyje
Kvapus pajutę atsisėdame
Ir žiūrime į brendančius šešėlius,
Vingiuojančius per pievą…
Kolei aplinkui – žaluma,
Nematau tavo akyse
Dangaus mėlynės,
Vis ieškau tako pas tave,
Kiekvienas – su šešėliais,
Skynimais...
O kai pripranta akys – jau ruduo,
Nebežydi ievos,
Šešėliui nusišypsau, –
Abu – lygūs.





Moteris ir vyras




Moteris – paukštė,
Grakšti ir gundanti sode,
Prie balto beržo,
Baleto scenoje
Ir vaikų būryje,
Ji – karalienė savo namuose,
Pagarbinta ir dainose…
Moters laimė – neapčiuopiama,
Ji – debesėlis baltas danguje,
Žiūri į žvaigždes,
Saulutės spindulėliai kasose…
Moteris – vyro saulė,
Jei vertina pamilęs,
Prisimena ir atneša gėlių
Visur ir visada –
Ne tiktai per šventes.





Niekam neskolinga


🙌



Vienas gyvendamas
Tik už save ir atsakai,
Bet koks tada nuobodulys,
Kada aplink nekrykštauja vaikai,
Nėra kam nė į šoną
Rytais pabaksnoti,
Kažko stinga…
„Vienas, kaip pirštas’’, –
Sakydavo gana seniai,
Gal smilių ir turėdavo minty,
Kuris į visus rodo,
Mažylis šypsosi linksmai,
Nors neužaugo didelis,
Bet ir akių jis niekam neišbado…
Ant dešinio nežinomojo
Užsimoviau aukso žiedą,
Bet ir nelaimė iš paskos atrieda,
Kai reikia vėl mūvėti
Ant rankos kairės,
Todėl tas pirštas,
Skelbiantis nežinomybę…
Vienas nykštys
Man reikalingas,
Nuo jo ir antspaudas pase,
Nepakartojami jo juostų vingiai,
Be jo nesugraibyčiau plunksnos,
Neparašyčiau ir paraštėse,
Kad nesu vieniša,
Esu labai laiminga, –
Nieko nepasisavinau per prievartą,
Nebaksnoju ir dabar pirštu,
Niekam neskolinga.





2019 m. liepos 24 d., trečiadienis

Nebešoku




Kas dieną prarandu
Po vieną laiko žingsnį
Šokio su tavimi,
Pamirštu ir melodijas
Jaunystės…
Šokio sūkury
Pabyra karoliukai nutraukti, –
Plonos stygos trūko
Ir nuriedėjo taip toli,
Renku po vieną,
Pravirkstu suklupusi…
Tango žingsniai platūs,
Judesiai staigūs ir greiti,
Žiūriu pro petį atsisukusi,
Kaip kitą jau vedi,
Nusilenki tik jai,
Mane palikęs…
Painūs tie žingsniai,
Lieka ant pečių
Vien tavo rankų ilgesys,
Vėjas šukuoja
Baltas plaukų sruogas…
Nebešoku.



Vaikų darželyje




Į platųjį gyvenimą
Prasideda keliai
Nuo pat namų,
Vaikų darželio,
Čia – pirmi įgūdžiai,
Pirma raidelė,
Kaip atpažinti gerą,
Suprast, ką reiškia
Draugas, meilė.
Nuo pat mažens
Pažįstame gėles,
Kokioje žemėje jos auga,
Padovanoja vaikas
Žiedus mamai,
Dainuoja per šventes,
Prisiglaudžia tvirčiau,
Kada griaustinis bara,
Kai šviečia saulė,
Visiems gera.






Gėlių darželyje




Pasidabino vasara žiedais,
Mirga pievos ir darželiai,
Keičiu ir sukneles,
Prie laiko derinu…
Geltoni ir margi
Atspindi nuotaikas,
Keliu akis į dangų –
Saulė…
Tik jos man pasaką grąžina,
Gėlėse – mintys,
Žvaigždės maudosi...
Tu atėjai iš vasaros
Į šį pasaulį,
Pamerkei ir parodei,
Kas gi ta gėlė,
Pirmoji meilė…
Pasidabinau užaugusi,
Kai supratau – vėluoju
Apdainuoti laimę.
Pažėriau spindulius
Ir nušvito žemė,
Saulė ir mane palaimino.



Atviromis akimis




Iškeičiau veidrodį
Į ežerą nurimusį,
Jame ir mano atvaizdas,
Akių gelmė,
Motinystės įsikūnijimas,
Sėkmė…
Iškeičiau plaukų bangas
Į upeliukų labirintus,
Juose ir mano
Gyvasties tėkmė,
Siūbuojasi lelijos, –
Baltos ir geltonos,
Rožinėmis virsta,
Nes prie lūpų tinka,
Antakiai dar žvilga
Juoda gija –
Tai moterų dermė…
Iškeičiau ir liūdesį
Į vaikystės juoką – atvirą,
Nerūpestingą,
Į jūrą bėgu Nemunu ir Nerimi,
Iš tolo ir Šventosios srovės girdisi,
Kur augau ir užaugau,
Skubu susitikt su tavimi
Atviromis akimis...
O veidrodyje jau
Abu – seni.







Liūto ženklas




Dažnas skaičiuojam laiką
Apvaliomis datomis, –
Kas aš buvau
Prieš penkiasdešimt metų,
Kokias turėjau svajones.
Didžiausia buvo ir tada,
Netgi dabar, –
Po penkiasdešimt metų, –
Turėti draugą,
Širdimi artimą,
Panašiais siekiais,
Kad kiltume aukščiau…
Ko ieškome, tą randame,
Ilga draugystė bręsta
Ir nugali gamtos trauka –
Turėti savo lizdą,
Kelias, nors vieną vadą,
Kad visi skristume
Aukščiau…
Dangus skaičiuoja laiką
Milijardais – ne tik metais,
Suka visatą
Tau ir man,
Aš dabar – mama,
Močiutė – visų draugė,
Svajonės išsipildė su kaupu
Ir iš aukščiau.





2019 m. liepos 23 d., antradienis

Naktis




Už lango naktis kalba…
Girdėjai ar dabar girdi,
Vėjelis snaudžia,
Ramuma jis dvelkia,
Jautei kada ar ir dabar jauti?..
Žvaigždė kaktą man puošia,
Paženklino lemtis,
Rašau – nuo plunksnos laša
Gyvenimo tėkmė,
Rašei kada ir tu
Ar tik manim seki?..
Lašai – gyvenimo tėkmė,
Jie – tylūs tylūs,
Nors klavišais pirštai prabėga
Iš praeities į ateitį,
Paskui ramiai užmiega,
Kai baigiasi melodija,
Ar kada skambinai?