2017 m. kovo 31 d., penktadienis

Sename parke



Ilgai ilgai ąžuolas auga,
Nes dygsta iš gilės mažos,
Pakol išsirita, šaknį išleidžia,
Į žemę įsirausia,
Praeina ir žiema,
Pavasarį po lapą leidžia,
Vis lauki, lauki,
Kada kita šaka žaliuos...
O viršūnėlė kyla,
Stiebiasi į saulę
Toli nuo savųjų šaknų,
Net pilkas kiškis,
Bėgdamas nuo vilko,
Jį nulaužia,
Niekas nepaima ir neveda
Už rankos, nes užaugo...
Po daugel metų
Pats nugriūva, išsitiesia,
Nors buvo tvirtas
Jo liemuo.
Ir nebe supranti, –
Žiema kalta, pavasario verpetai
Ar žvarbus ruduo.




Prie ąžuolo sustojau



Žemę nusiaubia vėtros,
Laužo net ąžuolynus,
Bet vėl dangui paliepus
Žolė iš žemės kyla...
Pražysta sode vyšnios,
Pakrūmėj baltos ievos
Ir kvepia vasarojus
Žaliais kupstais sužėlęs...
Bernelis ima dalgį,
Mergelė varto, grėbia,
O suvežtus į klėtį
Vėl kulia, kepa duoną,
Geltoną grūdą sėja...
Ne visi grūdai dygsta,
Kurie netgi norėjo.



Dvyniai



Mes – dvyniai ąžuolai,
Ant aukštos Vilniaus kalvos,
Nuo kurios girdisi
Varpai kelių bažnyčių,
Slėnyje kalbasi
Neris su Vilnele
Ir Katedra, baltai nušvitusi...


Už jos – dar žingsniai
Gedimino,
Nuo čia prasideda keliai
Į mūsų Lietuvą,
Trobas senas su rūtų darželiais,
Vyturių ganyklomis...




Laiptai



Kopiau į Laimės žiburį
Lengvai, jauna buvau,
Kaip gulbes plunksna,
Kol dar nebuvo
Net paminklo – švyturio,
Paskui širdis apsunko,
Vertė sustoti ir apsižvalgyti,
Nes smarkiau plakė
Kas kelintą...
Dabar kiti laipteliai,
Nors tebėra senų likučiai,
Suirę, metų judinami,
Tarsi ledas tirpsta...
Naujieji – nubarstyti lapais,
Iš storų ąžuolo sienojų,
Kyla vėl į kalną,
Ne taip aukštą,
Bet vis greičiau pailstu...







Tamsoje



Rytas išaušta palengva
Ir iš tamsos išsivadavęs,
Kai tirpsta storas ledas,
Vandenį kelia,
Žemę – iš pašalo...
Originalus žiemos paveikslas –
Lopinėlis drobės mąžta,
Susitraukia, grimzta
Į gilumos juodą peizažą...
Vienintelis pavasaris
Turi šiltą spindulį
Ir juo kitom spalvom nudažo,
Savo vardą apačioje rašo...
O saulė – viršuje,
Visus jo darbus laimina,
Kaip naują gyvenimą.





Mano posmeliai



Lijo, nulijo
Žiemos sniegą baltą,
Žydi, pražydo
Lazdyno žiedas,
Rausvas, nekaltas...
Pūtė, nupūtė
Žiedų dulkeles
Per visą pievą,
Gelsvą takelį
Barstė, nubarstė...
Bėgo, atbėgo
Mažos mergelės,
Žydros akelės,
Žali sijonai
Miško paklotėje
Lig juodos žemės...
Giedot, giedojo
Maži paukšteliai,
Iš jų dainelių
Mano posmeliai
Sesėms ir broliams,
Brangiems tėveliams,
Gimtinei žaliai.







Romano matmenys


Svajūnas Sabaliauskas - Geladuonis


Gyvenimas – keli neparašyti,
Plunksnos laukiantys romanai,
Daug tarpsnių nežymių,
Lyg dirvoje nuo seno
Biržių iš šiaudų,
Kad nepasiklystų sėdamas
Daigius grūdus,
Statytų pėdus į gubas
Lygia linija,
Kad būtų lengva vežti
Link namų...
Bus laiko, parašysi
Apie savo kelią,
Kur bėgo laikas,
Lyg paskui vežimą,
Be vadžių, be arklių,
Istorijos keliu...
Skaitysime, kol kas rašau
Už mus abu.




Pasaulio žmogus



Mažajam anūkui –
Tik trys mėnesiai,
Guguoja, makaluoja,
Kojytes kilnoja,
Rankelėmis mojuoja,
Šypsnį dovanoja,
Lyg mažas paukštelis
Padangėj skrajoja...
Maža širdis tavo,
Bet kiek joje laimės,
Kad greitai aprėpsi
Ir visą pasaulį...
Tu – mažas skrajūnas
Iš trijų kontinentų,
Gyvenimo džiaugsmą
Patirt visur lemta.
Australijos žemė,
Dosni ir derlinga,
Su Lietuva daugelį metų
Yra gimininga.
Mielai iki šiolei
Ji priima žmones
Iš viso pasaulio,
Iš Filipinų salyno,
Suteikia be trukdžių
Savo pilietybę.
Ir kur be nuskristų
Paukščiai per padangę,
Visur – tyras oras
Ir ta pati saulė,
Tik žemės atskirtos,
Neduok, dieve, žmogui
Pasaulio nelaimių.

2017 m. kovo 30 d., ketvirtadienis

Bendros giesmės



Lakštingala ir vyturėlis
Savo pulkui gieda,
Skardena ir visiems,
Kas girdi, klauso noriai,
Nereikalauja atlygio
Už savo giesmę,
Nes juos maitina miškas
Ir žali dirvonai.
Gera daryti gera,
Kai kalbi ar giedi,
Kas ir pačiam malonu.
Gražiausias jausmas,
Kada visada tiki,
Kad myli paukštį,
Kaip ir žmogų, –
Mus jungia giesmės miškuose,
Gimtinės soduose.




Antelės



Tiek daug sukurta
Apie anteles dainų,
Nes jos labiau panašios
Į mūsų paprastą gyvenimą, –
Maitinasi, ką randa žemėje,
Ir po balas turlenasi...
Ruduo – šlapdriba,
Žiemą iškentusios,
Pavasario sulaukia
Ir vaikelius jau vedasi,
Pry pry atskridusios į liūną, –
Taip jų balsus vaizdžiai atkūrė
Antanas Baranauskas...
„Pagalvok, mergela,
Už many aidama“.




Žibučių priesaika


2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Valstybės ranka rašytas raštas – Vasario 16 pasas



Kai tik žmogus išrado raštą,
Prasidėjo jo istorija bekraštė,
Dar archeologai žemę naršo,
Prie raštijos prisideda iškasę.
Mazgai ir molinės lentelės –
Rašė taip, kaip kas išmanė,
Jaučio oda ir pergamentas –
Viskas dabar įgavo aukso vertę.
Ranka rašytas raštas – pats brangiausias,
Jo raidės rodo ir žmogaus temperamentą,
Jo nuotaikas ir lūkesčius to amžiaus.
Istoriją paliudija ir pasas, –
Žmogus valstybę kuria
Ir ją papuošia, savo braižu rašo.



„Laimės žiburys“ - ne praeitis



Yra keliai – į dešinę ar į kairę,
Trečias – gan miglotas,
Vieną iš jų pasirinkai
Ir eik tenai,
Bet kas nurodė kryptį
Ir nutiesė kelius – jau praeitis.
Nešauk, neatsiliepsiu,
Reikia išbandyti savimi, –
Kol kas – svajonė
Ir į kalną kopiu,
Neliesk, pavirsiu akmeniu...
Užkliūsi sekdamas, dardėsi
Ir būsim tik paminklais
Praeities.


2017 m. kovo 28 d., antradienis

Seni praregėjimai



Gerumas – ne privilegija,
Tik Dievo dovana –
Sutikti dorą žmogų –
Prabanga, –
Yra šalia ir blogis,
Kuris tau žiūri į akis,
Už nugaros – gyvatė raitosi,
Į medį įsiropštusi...
Tokia gyvenimo eiga –
Turi ir pats raitytis,
Net šokti pagal muziką,
Kurią užsako kitas.
Ne, ne cinikas esu,
Ieškojau ir ieškosiu
Gerumo, šilumos,
Kuriuos kitiems dalinsiu.


Amžinybės ratas



Baigiau primarginti lapus,
Bet vasara prabėgo
Ir visi nukrito...
Kai skrido gulbės,
Man paliko plunksną,
Kad vėl pavasarį rašyčiau
Ant naujų lapų
Ir kitus žodžius
Apie sūnų paklydėlį
Iš amžinosios Biblijos...
Pražydo klevas ir beržai,
Bet niekas nepakito,
Tas pats žmogus,
Tos pačios aistros
Pasiliko...
Apie ką rašysiu?



Po svetima šaka



Mano ir tavo,
Mūsų visų tėvynė,
Lyg nuskabytas beržas,
Kai nuleista sula,
Net iš toliausiai atvežtos
Čia žydi gėlės
Ant balto stalo,
Be staltiesės mamos...
Mes – tik pasaulio žmonės,
Visas pasaulis mato,
O kalbamės kita kalba,
Mūsų vaikai – klajūnai,
Margos gėlės
Po svetima šaka.





Patirtis



Lenkiuosi rožei, –
Ją net lapė pasakoje laistė,
O mano – mažas kraitis,
Pajutusi spyglius,
Lyg vaikas pravirkstu
Ir iš tolo kvepinu...
Po vieną žiedlapį skinu,
Kai jis nudžiūsta,
Pabyra ant grindų,
Skaudu, graudu,
Tik rožių piešinys
Labai gražus.
Saugau ir saugosiu
Tavo ir savo jausmus,
Kad niekas taip nesusižeistų
Pirštų ir širdžių,
Kad nebyrėtų ašaros
Su žiedlapiais kartu.

Išpažintys



Kodėl mes esame
Dažnai tokie bejėgiai,
Nors ir sodiname medžius,
Gėles prižiūrime ir perkame
Visokioms šventėms per visus metus,
Globojame ir sužeistus paukščius,
Glostome ir glaudžiame
Paliktus beglobius gyvūnus?
O jiems nedaug tereikia,
Nors ir grūdas brangus,
Nuo savęs po trupinį paėmę
Maitiname vis alkstančius...
Oi, kas gi pasirūpina,
Kai guli mirties patale žmogus,
Be prieglobsčio ir pinigų,
O tu jau neturi atliekamų?



Pašaukimas




Gražios pavasarį
Menkiausios gėlės, –
Prie jų dar neįpratusi akis,
Žibutės – ant kalnelių,
Paskui jau mėlynuoja slėniuose,
O nužydėjusios pasislepia
Iki kitų metų po žaliu lapu...
Trumpas žydėjimas,
Ilgas tik laukimas,
Kada prisikelia žiedas,
Mažas ir trapus,
Tarsi pirmoji meilė,
Šventas pašaukimas –
Mylėti, saugoti visus.


Išskridusiems paukščiams


Kai paukštį pakelia sparnai,
Jis renkasi, kur skristi,
Nutolęs nuo gimtų namų
Prisimena vaikystę
Ir darosi neramu,
Kažkur vis tyko vanagas,
Reikės nukristi.
Oi, nejauku ir nesaugu,
Gali ir pasiklysti,
Tada sugrįžta baimė,
Kada prisimeni, kai skilo lukštas,
Nes gali net pasaulio neišvysti...
Taip gera moti paukščiui,
Kad tik saugus
Pavasarį sugrįžtų.



Geltonos gėlės



Geltona tinka tik jaunystėje,
Kol dar nėra kitokių sruogų,
Jos spindi saulės skaistumu
Netgi nedažytos,
Paskui po vieną kitą atskirai
Gyvenimas papuošia sidabru,
Tarsi apgaubia galvą
Neryškia spalva...
Geltonas žiedas – gėris ir pilnatvė,
Tik vėliau buvo patyrusi
Ir marą, ir skriaudas, –
Ką žmogus matė, tą spalva apsakė –
Godumą, auksą palygino su ja...
Keičiasi papročiai,
Keičiasi ir spalvos,
Bet mūsų saulė – amžina,
Mes – laikini,
Nors ir gyvename po dangumi,
Su jos šviesa.



Gerumo akys


Laisva, kaip jūra,
Skrendanti žuvėdra,
Balta nuo laiko,
Spindinti sidabru,
O akyse – šviesa,
Gyvybės džiaugsmas,
Gintarinis gėris
Vis supasi ir mirga
Ant bangų...
Tokia esi – tokia ir
Baltija
Dar mūsų atminty...



Pirmosios gėlės – jūsų šeimai


Skiriu Albinui Šileikai


Gėlėmis gali ilgai
Neskindamas grožėtis, –
Jos gauna meilės iš dangaus
Ir žemės vidurių,
O gerą draugą norisi
Šalia matyti ir žiūrėti
Jam tiesiai į akis...
Yra nepaprastas artumas,
Kada net ir miegodamas jauti,
Ką mąsto, dirba,
Kuria naktimis...
O darbo stalas toks platus, –
Galime drauge sėdėti,
Dalintis rūpesčiais ir svajomis,
Nes mūsų laimė –
Trumpa gyvenimo sekundė,
Kad esame pasaulyje
Ne vieni.


2017 m. kovo 27 d., pirmadienis

Tėvų mokykla



Mokykime vaiką pasisveikinti,
Sakyti „ačiū“ už kiekviena dovaną,
Pagerbti seną, svečią,
Taupyti duoną,
Prie šaltinio pasilenkus
Iš saujos atsigerti
Mažu gurkšneliu...
Parodykime lauką – koks tėvynės plotas,
Neišmatuojamas žingsniu,
Viso gyvenimo net neužtenka,
Kad aplankytume miestus,
Bažnyčias, kapų kryželius...
Pakelkime nuo žemės,
Kaip šakas pakelia medis,
Parodykime augančius miškus,
Išklausykime su juo
Paukščių giesmės garsus,
Kad eitume į dangų
Tuo pačiu, šviesiu, tėvų
Vaikystėje dar parmintu keliu.




Tėviškės vanduo



Tėviškės sodyba apsupta
Tėvų sodintais medžiais,
Pavasarį iš beržų laša
Kvepianti sula,
O vasarą dūzgena bitės
Kvepiančioje liepoje...
Gražu ir žiemą,
Kai apšerkšnija sodas,
Ant sniego pūpso
Prinokę obuoliai,
Ateina stirnos, renka,
Kramsnoja juos,
Kaip mes kadaise,
Būdami vaikais...
Atodrėkis, pakyla rūkas,
Iki pavasario – tiek daug šaltų dienų,
Kasdien pakuria krosnį
Ir kyla šiltas dūmas
Iš gimto kamino, –
Motulės dovana visiems laikams
Dar teka srauniu upeliu...
Oi, koks tyras jausmas
Šis vanduo.


Teatro dienai



Pavasario potvyniai
Užklumpa netikėtai,
Pralaužia užtvankas ledai,
Putoja, garma srautas,
Neša su savimi medžių šakas,
Po kuriomis pasislepia lydekos,
Paskui išplaukia pasroviui
Į mažus upeliukus,
Net slėsnias pievas,
Išneršia ir nebe sugrįžta
Į gilius vandenis,
Kur auga tiktai jų vaikai...
Prisiminimai, nuo mažų dienų atklydę,
Tarsi teatro scenoje atgyja,
Nusilenki, užuolaidą nuleidi,
Garsių plojimų,
Tarsi potvynio garsų klausai,
O prieš tave – žeberklas,
Spindi aštrūs pirštai,
Jie didesnius pasirenka,
Šaknimis nepridengtus,
O pievose puotauja
Varnos ir krankliai...
Kartojasi gyvenimo ir potvyniai,
Atoslūgiai dažnai.


Paukščiams čiulbant



Kiekvienas žemės lopinėlis –
Gyvas, juda,
Tarsi linksma banga,
Kuri skalauja smėlį,
Prisiglaudusį pajūryje,
Kiekvieną atskirai
Pakalbina...
Paukščių balsų neatskiriu, –
Pažįstu pilką žvirblį,
Įsitaisiusį pastogėje,
Pakrūmėje lakštingalą,
Vyturį padangėje
Ir gelsvą volungę,
Kuri pašaukia lietų,
Kai sielą degina kaitra...
Dabar atskris ir šarka,
Kuri žavisi blizgučiais,
Varna pabars kranksėdama,
Kam kuosa lenda
Net į juodą kaminą...
Laukiu gegutės dovanų:
– Kukū kukū kukū...
Daug metų – turtingų,
Oi, bet kokių.



Saulės laikrodis



Pražysta pirmos gėlės
Ir ilgam atsisveikina –
Taip ir parodo, –
Laikas keistis...
Gražiausias laikrodis – gėlių,
O samana – žalia per visą žiemą,
Pilna rasos lašų...
Smulkūs žiedeliai – meilė,
Kai tik sušyla kupstas,
Žydi ir kitu laiku,
Nepastebėsi ir užminsi,
Bet pakentės ir atsikels,
Žibės gal ne iš nuoskaudos
Ar skriaudos akelės,
Bet bus tik labai gaila,
Kad toks neatidus
Žmogus...




Atžalos




Pirmi lapeliai atžalų
Saulutėje sušyla
Ir žiūri į šaknis,
Kuo žemė mus maitina,
Ką atnešė pavasaris...
O žemė iš dangaus
Semia gyvybę, –
Nesiektų spindulys,
Užmerktų akis gėlės,
Medis nemestų lapų,
Drebėtų naktimis...
Prašvinta ir sugrįžta
Svajonės ir viltis.


2017 m. kovo 26 d., sekmadienis

Niekučiai



Sveikinamės, atsisveikiname,
Linksminame ir giriame,
Niekais užsiimame...
Kas dieną šou kažkokį išgyvename,
Ką darome, nežinome...
Istorija – liūdna klastotė,
Kas muziką užsako,
Tam ir groja,
O žmonės ploja netgi atsistoję...
Kiekvienas savo kailį saugo,
Nemato ir kaimyno,
Pamiršta gerą draugą,
O ką kalbėti apie svetimojo
Bėdą, skausmą,
Kuris tavęs neliečia, nekankina...
„Būkite laimingi, – sakome, –
Labas vakaras“...
Juk viską žinote,
Nors garsiai nešnekate.



Žemei ir dangui


Prie pamokslų ir maldų,
Kas kyla ir į dangų,
Savo žodžius skiriu
Ir mūsų numylėtai žemei,
Kurioje daug nepriteklių,
Skaudžių skriaudų gyvenime...
Vienus pasveikinu,
Kitiems sveikatos palinkiu,
Neaplenkiu nė pilko žvirblio,
Žiemą iškentusio karvelio,
Paberiu žodžių – nuoširdžių grūdų, –
Turiu gyvų pavasariui, –
Dar užsilikusių nuo pernai...
Pridėk ir savo žodį
Bendrai maldai.




Linkėjimai Latvijai



Mes – sesės,
Broliai Baltijos melsvos,
Mus jungia ir bendra kalba,
Kurią suprantame ir be vertėjo,
Pavasario giesmės versmė
Iki šiol – gyva,
Kuri į sielą amžiams įsilieja...
Kaip mirga bangoje
Saulutės spinduliai,
Ant keterų balkšvų
Čia supasi žuvėdros
Ir pasakoja legendas,
Kaip kovėmės drauge,
Dainas apie didžiavyrius
Jau seniai sudėjo,
O metai vis dar teka srauniu upeliu,
Į tą pačią jūrą susibėga.



Pavasario vaizdeliai



Dar nepražydo tulpė,
Krauna žiedą
Ir taiso jam užuovėją
Po žaliu lapu,
Kol nenubaidė vėjas
Baltų snaigių,
Pavasario nebus...
Dar čiulba ulba prie inkilo
Rytais varnėnas,
Renka plunksnas, šapus,
Kada lizde spurdės vaikeliai,
Tada giesmei ir laiko
Nebebus...







Du draugai


Svajūnas Sabaliauskas - Geladuonis ir Darius Kuodys


Kur tu gyveni,
Liaunas berželi svyruonėli,
Kas tave dabar prausia,
Kaip tu žydėsi,
Leisi kvepiančius lapus
Svetur, be duonos,
Kaip tu iškęsi šaltį
Pavasario šalnų?
Ką tu jauti,
Jaunasis ąžuole,
Kai glosto tavo ranką,
Kada skaito ir primena
Gražius pavasarius,
Kai dar seni rudi lapeliai,
Vėjo lankstomi,
Tarsi pridžiuvę styra ant šakų?
Kaipgi pražys prie jūsų kojų
Baltosios snieguolės,
Kai šaltis pasitrauks?
Oi, gal ilgokai užsibus...



Gerumo laužas



Kiekvieną rytą uždegu
Draugystės laužą,
Liepsna apakina,
Sušildo ir sielos namus,
Vidurdienis jau atidaro langą,
Kad tu ateitum nesiklausęs
Ir atsisėstume už stalo
Tiktai vienu du...
Žiūrėtume, kaip užsižiebia
Dainoje Vakarė,
Vartytume gyvenimo lapus,
Nušvistų ir juodasis angelas,
Mėnulio pilnaty –
Tik aš ir tu...
Galėčiau ir sudegti
Ant gerumo laužo
Su tavimi kartu.