2017 m. spalio 31 d., antradienis

Atgimstantys paveikslai



Daug reikia laiko,
Kad ilgesys nebekankintų,
Žiūrėtumei į praeitį
Lyg pro pirštus,
Kad kontūrai atsigamintų,
O visuma – kažkur toli...
Daug reikia laiko,
Kad jausmai aprimtų,
Prisimintumei sugriuvusius namus
Lyg seną praeitį,
Nes niekada neperžengsi
Per slenkstį,
Kur nebėra tėvų, draugų...
Daug reikia laiko,
Kad akis užmirštumei,
Kurios lydėjo per ilgus metus,
O jų paveikslas vis atgimsta
Kelių kartų paveiksluose
Ir akyse vaikų.
Žiūri ir vėl žiūri
Į tolumą
Ir nedrįsti ištrinti,
Kad nepaliktumei tarp svetimų.



Ilgėja vakarai




Ilgėja vakarai,
Anksti sutemsta,
Juodi į kiemą
Atsukti langai,
O taip ilgu šviesos,
Nors žibalinės lempos
Tik pasakose ir atsiminimuose
Dar buvusios seniai...
Gatvės apšviestos
Netgi kaime,
Vaikšto vaiduokliais apsirengę
Ir prieš Vėlines vaikai,
Suskamba už durų,
Atidarai,
Prisimeni savo vaikystę,
Kaip šėrei gyvulius,
Nešdavai su kibirais į tvartą
Gėlą vandenį
Ir vis nubyra
Skaidrūs, tarsi ašara, keli lašai...
Žilvičiai svyra,
Bėga prie vandens,
Kad prisigertų kasos,
Nuplauktų kritę lapai,
Lyg metų aidai.



Padėka gydytojams. Chirurgams


Deivius Petraitis ir medicinos sesuo asistentė


Sparnuoti žodžiai
Amžiams tinka,
Prisimena ir žodžiai,
Ištarti geri,
Gal kiek paseno
Žmogus žmogui – vilkas,
Nes einame pirmyn,
Tampame humaniškesni.
O Hipokratas gyvas
Iki šių dienų,
Jam ir dabar prisiekia
GYDYTOJAI,
Žmogui padėti pasišventę,
Mažam, jaunam,
O ypač jau tada,
Kai esame seni
Ir dantys krenta...
Dėkoju nuo širdies odontologams
Ir kitų sričių žinovams,
Kurie padėjo prisikelti,
Grąžinti skolą
Senatvėje visiems.





2017 m. spalio 30 d., pirmadienis

Rudens rožės


Visos rožės – dygios,
Jos saugo savo grožį,
Kelia žiedą baltą,
Įvairių spalvų,
Jas skiepija iš kelmo
Erškėtrožių laukinių,
Nužydi, nuskina
Tik rudenį, vėlai...
Vėlyvas žiedas
Šąla ir apsninga,
Šarmotas lieka,
Tarsi smilkiniai,
Tuštėja spalvos vidury,
O akys – šviesuliai
Nebežiba linksmai,
Skaudūs lieka vieniši,
Seni stiebai.





Meilės priesaika



Mylėti moko ir gamta,
Medis ar žiedas,
Tampa amžinas, –
Lapą nukritusį užjausti,
Paberti paukščiui žiemą
Trupinį ar grūdą
Už tai, kad čiulba
Visą vasarą nuo pat pavasario.
Pasverti žodį moko
Nuo senų seniai,
Tėvai – iš protėvių
Vaikams ir tas pačias tiesas,
Lyg priesaiką, pasako,
O mirdami palaimina,
Mes juos prisimename
Per Vėlines prie kapo,
Degam atminimo žvakę.
Ką pasakysime vaikams
Apie kiemo medį,
Bus žodžio antspaudas.





2017 m. spalio 29 d., sekmadienis

Mums reikia švelnumo



Per kritusių lapų
Margą kilimą,
Per lietų ir purvą,
Po skarele nuo vėjo
Veidą paslėpusi
Einu pas tave,
Kad sušilti galėčiau,
Drauge ir šį vakarą
Su tavim palydėčiau...
Sušildyk man kojas,
Labai to norėčiau,
Papūsk man rankas,
Kad pirštai virpėtų
Nuo tavo švelnumo,
Lig saulės laidos
Mums reikia gerumo...
Per naktį budėsiu,
Akių nesudėsiu,
Ateisi nešaukiamas,
Jei pats panorėsi.



Dažna liūtis



Lyja Lietuvoje,
Gedimino kalną merkia,
Nustebusi Vilnelė ir Neris,
Kad į jas smėlis slenka,
Nemaloni ir kiekviena
Dažna liūtis...
O vanduo neša pasroviui
Ir negandas, ir džiaugsmą,
Subėga ir Šventosios srovės,
Kur pušimis apaugęs
„Laimės žiburys“...
Visur – mano širdis,
Kur Juozapota vaikščiojo,
Kurortuose ir prie Neries,
Ponus vis kalbino,
Žiūrėjo žvaigždėmis,
Ne savo akimis...
Kur mus nuneš
Po metų ar kitų
Nauja vilnis?




2017 m. spalio 28 d., šeštadienis

Padėkime



Prašykime dangaus,
Kad naktį žvaigždės šviestų,
O prie kiekvienos
Senolio lovos
Jaunas pabudėtų,
Paduotų šaukštą,
Stiklinę vandens,
Nušluostytų ir ašarą,
Skruostu nuriedančią...
Negreit jos į raukšles
Susigeria – per naktį,
Linkėkime ramybės
Neužmiegančiam.
Mažas ir senas
Laukia šilumos,
Padėkime.





Gerumo želmuo



Medeli mielasis,
Alsuok gerumu,
Duok orui gaivos
Kiekvienu lapu...
Žemele mieloji,
Priglausk tuos lapus,
Jie buvo, žaliavo
Gražiu vainiku.
Lapeli geltonas,
Užklok gerumu
Žemelėje ilgus
Šešėlius juodus,
Kad pirmąją snaigę,
Kaip deimantą spindinčią,
Padėtą į delną,
Parneštų kiekvienas
Į savo namus...
Oi, kad neištirptų
Per naktį ir dieną
Gerumo želmuo.



Abstrahuotas laikas




Viskas pasaulyje
Eina į priekį,
Baugu, kai rodykles
Pasukame atgal,
Žingsnis pirmyn – tai siekis, –
Ko vakar neįvykdei,
Reikės palūkėti,
Užpildyta data –
Ne laikrodžio rodyklėse,
O tavo laiko atsvara...
Ruduo nokina vaisių,
Brandų grūdą,
Kurį reikia pasėti
Pačiu laiku,
Dar prieš šalnas,
Kad žemėje jis pailsėtų
Ir dygtų sau,
O neštų derlių tau
Ir kiekvienam.




Šakų vingiai




Medis – toks žavus,
Kai numeta lapus
Ir atidengia šakų vingius,
Toks panašus į mus,
Kai sakome, ką girdime,
Be nuoskaudų viduje,
Kad nesame turtingi,
Priimame kitus ir mylime,
Kuriems gyvenimas,
Tarsi ruduo, –
Vieniems spalvotas,
Kitiems – pilkas...



2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Paveldas



Labai gražios mūsų rūtos,
Iš čia sesių raštų būta,
Jos ir vasarą žaliuoja,
Puošia žemę juodą, molį...
Kai vyras raštus išdrožia,
Rankos – auksas,
Tars senoliai.
Rudens lapas rausvas krenta,
Vėjas atpučia paveldą,
Švelnus, smulkus,
Lyg paveikslas,
Ant lentelės išsiraizgo...
Saulė sukasi ratu,
Apkaišyta debesų,
Žalių rūtų vainiku.



Ateities giesmė


Nukirstas medi pasipuošia,
Atauga atžalos
Ir liepai, uosiui,
O karklas veši
Netgi verboje,
Prie kadagio šakelės,
Kuri visada žalia
Net ir sausa...
Po daugel metų
Grįžta atmintis,
Dygsta, kaip grūdas,
Pasėtas dirvoje nepūsta,
Parskrenda paukščiai,
Vėl savo giesmes gieda,
Taikos balandis
Rėžia sparną,
Savo žmonai kalba
Apie padangę giedrą,
Kad ateitis mums viltį teikia.





2017 m. spalio 26 d., ketvirtadienis

Būk šalia


Skiriu Svajūnui ir Dariui


Lapai, lapai...
Ne visi jie stiprūs,
Ne visų žalia spalva,
Kai krenta,
Vysta palengva...
Kamienas – tvirtas,
Jei remiasi,
Kabinasi
Su šaknimis į žemę
Gimtąją...
Sėklos toli nuklysta,
O lapai pasilieka
Prie šaknų
Per speigą,
Liūtis
Iki pabaigos
Šalia.



Vėlyvosios sakmės





Ruduo atklydo,
Baigėsi vaikystė,
Subliuško smėlio pilys
Gelsvam pamary,
Banga pilka
Lietingais vakarais,
Užsižiebė Vakarė ir nušvito
Mano akys,
Parodė taką,
Kur tu nuėjai...
Nesugrąžinamai lapai nukrito
Ir baigėsi jaunystė,
Pakelta vėjo sūkurių,
Ten aš ir tu buvai...
Nors vienas lapas likęs
Kalbės tau apie šilumą
Dangaus akių,
Kol paukštis krykštauja,
Dėliok, rašyk
Sakmes ant jų.



Dėmės iš vidaus




Senieji medžiai
Pūsta iš vidaus,
Tik išorėje nesimato,
Rudens žievė parodo,
Koks randas gilus,
Kaip jam skauda...
Dėmes vis renkame
Ilgus metus,
Kai kurias lietaus nuplauna,
Susigeria į žemę,
Po kurią kas dieną vaikštome,
Taip sugrįžta dėmės,
Kenčia
Ilgus amžius.





Užpūtus lempą


Nepatirti jausmai
Vilioja tik jaunystėje,
Vaikai į tėvų kambarį
Ne kartą pasižiūri
Ir pro durų plyšį...
Pasenus jau nelieka
Jokių paslapčių,
Nusišypsai raktui,
Spynai tris kartus...
Dažnai gaila svajonių,
Kai lempą užputi
Ir stovi vienišas
Prie savo lovos, –
Niekas nežiūri ir netikrina,
Kiek raktų pamestų,
Atsiminimai – tai gėla
Ant siaučiančių bangų.






Kur veda atmintis



Visi keliai veda į Romą,
Kartą gyvenime
Vertėtų aplankyti,
Priglausti delną
Prie amžinųjų durų,
Nors jos ir uždarytos...
Verta, jeigu gali,
Jeruzalėje Raudų sieną
Paliesti ir pagarbiai,
Užsidengus galvą,
Savo norus išsakyti,
Gal išsipildys vienas
Tau ar tavo artimam
Ir bus stebuklas sielai...
Nors kartą metuose
Nušluok takus į kapines,
Savo artimą bažnyčią
Ir nusilenk prie kryžiaus,
Kur tiktai gali,
Nors ir mažytėje koplyčioje...
Visur būti – nebūtina,
Kur traukia minios,
O savo širdyje sukaupęs turtą,
Rasi aukso skrynią.



2017 m. spalio 25 d., trečiadienis

Aš - ne viena



Už lango krebžda sutema...
Aš – ne viena,
Lašai ant stiklo,
Mėnuo – akyse,
Saulėtekio šviesa,
Aš – ne viena...
Skrebena pirštai
Drebančias stygas
Ir girdisi sielos gaida,
Aš – ne viena...
Gyvenimas žingsniuoja su daina,
Dažnai liūdna išsprūsta
Kažkuri nata,
Nubraukiu ašarą,
Ji – tokia šilta...
Aš – ne viena.



Sveikatos linkiu



Meilės iš nieko neprašau,
Užtenka šilumos
Ir tavo šypsenos,
Švelnumo rankų,
Tik vienos frazės,
Būk mano mama,
Nušluostyk kartais
Ašarą nuo veido...
Man lengva būna,
Kada tu džiaugiesi,
Kada sergi, oi, skauda,
Tave jaučiu šalia,
Kai skrenda paukštis,
Saulė leidžiasi...
Matau, kaip tu neri,
Tapai paveikslą,
Kaip ramini senolę,
Drebi, kad ji nesirgtų...
Tokia tu man esi,
Kai muzikos klausausi,
Vaikštau po pievą,
O danguje baltieji debesėliai
Ramiai plaikstosi...
Užsirišu tavo skarelę,
Tulpėmis išmargintą,
Priglaudžiu pagalvėlę
Švelnių siūlų
Ir bėga nerimas nuo veido.




2017 m. spalio 24 d., antradienis

Ryto pamąstymai



Miške medžiai nelygūs,
Žolė gi džiaugiasi
Pati pirma išdygusi,
Paukštelis skubina
Vaikus auginti,
Nors viename lizde,
Bet ima kas minutę kilti...
Daug ko nematome,
Daug yra paslapčių,
Kurias reikės įminti,
Todėl ne tik dienas,
Bet ir minutes
Reikia labiau branginti,
Jeigu dar norime
Aukščiau pakilti.




Reportažas




Gražiausiais savo metais
Neskaičiuoji laiko,
Tiki stebuklais,
Kad jaunystė truks,
Kai tau bus dvidešimt su saiku,
Po to užaugs vaikai
Ir smėlio pilys nesugrius
Visai...
Pas mus tik Vėlinėms
Neši su ašara gėlelę,
Kai kiti švenčia Heloviną,
Visiems – stebuklas,
Neatpažįstami veidai,
Juokiasi kaukės iš arbūzų,
O jų kiekvieną rudenį
Priauga nemažai...


Bet tokios dar idėjos nemačiau,
Kai raizgo tinklus voras,
Įkliūva ir šikšnosparniai,
O laikrodis skaičiuoja,
Kada tu atėjai ir išėjai...




Atsidengė lizdai



Pavasarį tiktai gandrai
Į savo lizdus grįžta,
Parsiveda savo vaikus,
O šie ir tėviškę pažįsta
Iš skrydžio viršum debesų.
Kalneliai, pievos – jų mokyklos,
Čia susiranda sau varlių,
Kol jie subręs,
Palauks ir miškas,
Kiti paukšteliai
Suks lizdus...
Nukrito lapai rudenį,
Atsidengė lizdai,
Tėvynėje viskas gražu,
Sugrįžę pasidžiaugs.






Prieš Vėlines



Prieš Vėlines
Vis lanko mintys, –
Iš anksto skiname gėles,
Betgi ir jos numiršta,
O mirusiam jau nieko nebereikia,
Tik atminties,
Maldos, kai degi žvakę,
Ją vėjas užpučia,
Kol ji sudega
Arba lieka smilkti,
Akyse – šviesa...
Kiek daug kapų
Gyvų atmintyje,
Gyvybės žvakė – tik viena.





2017 m. spalio 23 d., pirmadienis

Snaigių metas




Nusibodo purvas,
Rudenį vėlyvą,
Noriu balto sniego,
Šerkšno antakių,
Ledokšnių ant balų,
Kai eini ir groja,
O siela atliepia
Vėstančiu skrydžiu...
Nusibodo karštis,
Nes širdy atlėgo,
Pamatuoju laiką
Snaigės tirpumu,
Bėga metai, bėga,
Aš skubu, skubu...





Mezginiai




Mezgimas – išmonė ir burtai,
Kai kalba raštai,
Sumazgyti vąšeliu ar virbalais,
Aprengtos lėlės,
Vaikai ir senoliai,
Apauti kurpaitėmis,
Kad nesušaltų žiemą,
Prie lovos – kilimėliai,
Šilti, su pūkais.
Mezgėjos pirštai – miklūs,
Aštrus žvilgsnis,
Žvaigždelėmis nusėtas,
Kaip dangus,
Apsiaustas...
Taip gera prisiglaudus
Sušilti ir prie tavo rankų,
Lyg padėka iš mažo vaiko,
Kad nepailstų ir širdis,
Tada ir žiemą bus gerai.






Pastebėjimai




Niekuo nesiskiria
Mažas nuo seno,
Abu – vienodi,
Be dantų,
Vos eina ir šveplena,
Sunkiai pasikelia parkritęs
Nuo grindų...
Mažai kuo skiriasi
Jaunas nuo pagyvenusio, –
Abu turi vaikų,
Išmoksta motinystės meno
Iš savo tėvų.
Labiausiai skiriasi
Dangus nuo žemės, –
Ten – daug žvaigždžių,
Naujų, pasenusių,
O žemėje vis būna kritulių...





Praregėjimai




Pasakyk, kas tau skauda
Ar nerimą kelia,
Nesigūžk širdyje,
Išsitiesk ir palauk,
Pasiguosk, nors berželiui,
Net ir paukštis užgieda
Pavasarį, rudenį,
Vasarą žalią,
Jis skardena ne sau...
Atsiras tada gėris,
Saulė švystelės
Pro debesų kraštelį,
Vėjas glustelės,
O kažkas prisiglaus...
Parašyk, nors ant lapo,
Nukritusio gelto,
Pati žemė tau atsišauks...




2017 m. spalio 22 d., sekmadienis

Nakties skulptūra





Tu – man šešėlis
Bemiegę naktį,
Tu – mano kraujas,
Gimstantis vaikas,
Tu – išsvajotas,
Prarastas, atrastas,
Daug kartų šauktas,
Po žeme pakastas...
Tu – girios aidas
Ir minčių srautas,
Ryte prikelsiu ir vėl čiulbėsiu,
Kad tu girdėtum,
Nuverstum kalnus,
Įdėsiu širdį,
Kad nevirstum į akmenį.



Viens prie vieno



Ona Baliukienė

Kas gi tu, berželi,
Kuris stovi vienas,
Žavi ir graudina
Lapai ar kamienas?
Kas gi tu, žmogau,
Kuris būni vienas,
Ar tu tiktai kūnas,
O kur tavo siela?
Ko jūs abu tylite,
Kada pučia vėjas,
Saulei nusileidus
Einat viens prie vieno...
Kaip tave pažinti,
Kaip tave vadinti,
Jeigu naktį – juodas,
Dienomis – toks pilkas?







Nepyk



Laimė ir viltis,
Gyvenimas ir amžina kelionė
Į ten, į niekur,
Iš kur niekas nesugrįš,
Daug žingsnių – tai svajonė,
Prabėgs diena
Ir laikas nebe atsigręš...
Kaip lietaus ašara
Į žemę krenta,
Taip medžio lapas
Gelstantis sunyks,
Gyvenk ir džiaukis
Šia diena
Ir niekad ant dangaus
Nepyk.