2019 m. spalio 31 d., ketvirtadienis

Kaktusėlis






Atplasnoja rudenėlis
Visada su šaltu vėju,
Nutupia ant debesėlio
Ir palaisto žemės gėlę.
Kas per vasarą žydėjo,
Tas į žemę pasisėja,
Žalias daigas šylant kyla,
O nubąla – tik senyvas.
Rudenį atsitokėjau,
Kad nėra to šilto vėjo,
Visur šlapia ir pašalę,
Likau vieniša gėlelė, –
Nėra tikro saulėj grūdo,
Viskas – pilka,
Viskas – ruda…
Atstriksėjo voveraitė,
Rudus kailinius pakeitusi,
– Ko nuliūdai, kas netinka,
Kitą spalvą pasirinkim, –
Snaigių spiečius – baltas baltas,
Kailinukuose nešalta.’’
Patarimas – tikrai geras,
Keisiu savo skrandą žalią,
Naujus žiedelius jau kraunu,
Papuošiau gražiai palangę.







Rožėms




Gražiausios gėlės – kvapnios,
Jos stebina žiedais,
Stiebo spygliais jos primena,
Kad meilė – tai ir pareiga,
Rami senatvė,
Takelis į vienatvę,
Pražystantis baltai…
Sodiname ir skiname,
Palaistome dažnai,
Kiekviename – po ašarą,
Kai dedame ją prie paminklo,
Kai pasibaigia kelias,
Kuriuo drauge su mylimu ėjai…
Rožės visada visur pritinka –
Vestuvėms ir krikštynose,
Kad tęstųsi gyvenimas
Žemėje ir aukštai.

Odė saulei




Saulute, atsikelk,
Tavo spindulys man veidą
Tegu glosto…
Saulute, debesis praskleisk,
Man šalta rudenį,
Šalna nubalino ir skruostus…
Saulute, man lietus
Su ašara sumišo,
Kad ir sūri,
Šerkšno neištirpdo,
Užsimerkė bluostai…
Saulute, tu visada šviesi,
Šiandien gyvenimą sušildai,
Mano senatvės atgaiva,
Ramybės uostas.
Saulute, muzika esi virš debesų,
Kaip gera braukti pirštais
Per tavo aukso spindulius…
Saulute, būk mano širdy,
Kad esančius šalia
Sušildyčiau.



Vėjo malūnai




Vėjo malūnai – dar ne praeitis,
Malama kas dieną,
Jeigu nėra grūdų,
Turime liežuvius
Ir apkalbam ne vieną…
Vėjo malūnams keičiame sparnus,
Suplyšta ar nubyra,
Nieko nėra amžino ir patvaraus
Prieš vėją…
Tik nesakyk man į akis,
Kad Donkichotas pamiršo Dulsinėją,
Jinai – iš kaimo,
Net kraičio skrynios neturėjo,
O jį sparnai pakėlė…
Vėjo malūnai – ateitis,
Tik reiks ginklanešių,
Naujų ir gubernatorių,
Malūnams – vėjo.



2019 m. spalio 30 d., trečiadienis

Draugui

Andrzej Pilecki



Daugybė upeliukų suteka
Į vieną plačią upę,
Iš jų – versmės galia,
Pakyla baltos gulbės,
Pasimaudo žuvys srovėje…
Statome namus prie upių,
Užtvenkia bebrai užtvankas,
Pakelia vandenį malūnai
Ir girnos sukasi širdžių ritme…
Čia – daug erdvės,
Kaip danguje.




Mandagumo vizitai




Nueinu, kai kviečia
Net į dažną šventę, –
Visi pasipuošę,
Kokardas užvertę,
Gaidžiais apsivilkę,
Aš tik vištos plunksną,
Užsieniuose pirktą,
Užkišu už lanko;
Skrybėlė – po eurą,
Tiek pat ir už paltą,
Sugieda gaideliai,
Nuo laktos pasprunku...
Ko gi ten tupėti,
Kada viskas brangu?

Istorijos




Eilėraštis pats nesirašo, –
Reikia istorijos,
Daug džiaugsmo, netekčių,
Krislo vilties,
Kad kada nors ir perskaitys,
Paims į rankas knygą,
Pakartos, kaip abėcėlę,
Pievų drugiai…
Istorija žmogaus –
Tai parašytas vadovėlis,
Jame – vaikai,
Vaikaičiai ir draugai,
Kaimynai buvę, kitur išsikėlę,
Pamiršti ir užkasti,
Prisikelia per Vėlines
Ir mintyse lankai…
Eilėse – žuvę nekaltai.




Darželiai




Mūsų dainos – iš visos širdies
Apie beržus ir egles,
Tėvelių namus,
Darželius, upių sroves,
Šulinių svirtis pamirštas…
Mūsų dainose – lietuviška goda,
Mergelių raudos,
Bernelių sodo radasta,
Našlaičių akys kapuose,
Vėlinių liepsnos,
Maldos danguje…
Mano posme – vis tu,
Gimtinės ežerėlis mylimas,
Vandens lelijos žiedas,
Baltas ir geltonas,
Saulėje,
Žiemą ir vasarą
Eglė – žalia žalia,
Nuotaka jauna.



2019 m. spalio 29 d., antradienis

Metų linijos




Metus išduoda rankos, –
Jų nieks nenudažys per dieną,
Odos nepatemps per naktį,
Tik delno linijos,
Tarsi vos gimus,
Parodo lemtį…
Metus išduoda veidas,
Gilėja jame raukšlės,
Paakiuose susitvenkia,
Ką pamatai per amžių,
Nublunka antakiai…
Metus išduoda kojos, –
Jos tampa nepaslankios,
Neslysta šokančiam
Ir per lygų parketą,
Ne išleistuvių valsas…
Metus išduoda akys,
Matydamos vis klausia,
Atskiria saulės šviesą
Nuo nakties tamsiausios,
Nori su tavimi pasidalinti,
Kas gražiausia…
– Ar tau graži senatvė? –
Šiandien klausiu.




Blogos patirtys




Greitai pripranta paukščiai
Išmaldos prašyti,
Pradeda tingėti,
Nepasirūpina net savimi,
Penimi nutunka,
Nepakelia sparnai jų lašinių…
Nuo mažens penimi
Neranda maisto,
O tiek čia buvę visko, –
Visokiausių vabzdžių;
Žolių stebai ir šaknys
Jiems – geriausias valgis,
Tereikia pasilenkus nusiskinti
Geltonu snapeliu…
Pripranta daugelis prašyti,
Paskui apgauna,
Pavagia ir dieną
Ne tik naktimis,
Kai atsiranda patirtis,
Per daugel metų pradedi abejoti
Ateinančiu ir į svečius…




2019 m. spalio 28 d., pirmadienis

Vėlinių epitafija




Kaip gražiai užrašo
Ant granito juodo,
Koks jis buvo geras,
Kaipgi jį mylėjo
Aplinkiniai žmonės...
Nuopelnus išvardija
Prie duobės velionio,
Koks jis reikalingas,
Kada pašarvojo...
Oi, kad tiek sakytų,
Kol dar buvo jaunas,
O netgi senyvas,
Gal čia negulėtų,
Neitų į aukštybes,
Dar kiek pasidžiaugtų
Žemiškom malonėm,
Lig šiol būtų gyvas…



Versmės ir paversmiai




Nuo mažens įprantame
Pastebėti gerą,
Kas gamtoj nutinka,
Kai griaustinis barasi,
Iš kur kyla versmės,
Išteka upeliai…
Suka vanduo ratą,
Gremžia smėlį geltą,
Kol išplauna smiltį
Iki balto rašto
Ant motulės stalo…
Taip išmokau rinkti
Kalkakmenio gabalus,
Taip išmokau piešti
Ant akmens paversmyje
Saulę ir mėnulį,
Savo lemties žvaigždę…
Srauniame upelyje,
Viskas mirga, keičiasi,
O vanduo skaidresnis
Už padangės aukštumas;
Supratau stebėdama,
Kad vanduo – stebuklas,
Kaip gyvybė gimsta.







Gerumo ašara




Nejauti vienatvės,
Kai žinai – paskambins,
Palinkės labanaktis,
Kad ir iš labai toli,
Pasidalins rūpesčiu sūnus,
Kuris arti…
Nejauti vienatvės,
Kai už sienos miega,
Net alsavimą girdi,
Kieme žvirblis tupi ant šakelės,
Geras draugas prisimins
Ir „labas’’ pasakys…
Nejauti vienatvės,
Keliamės iš miego,
Sapne būname labai arti,
Ir taip gera,
Kad esi ne vienas,
Iš tos laimės
Ašarą brauki…



Muzikos prikeltas laikas




Girdi, kaip šiandien,
Taip, kaip vakar,
Muzikos akordais
Laikas teka?
Matai, kaip šiandien,
Taip, kaip vakar,
Kyla saulė,
Mėnuo laiką seka?
Jauti, kaip šiandien,
Taip, kaip vakar,
Dvi širdys
Šalia viena kitos plaka?
Kalbi, kaip vakar,
Taip ir šiandien,
Į muzikos palydimą
Rytmečio taktą…
Esi dangaus prikeltas,
Nebūtum tu šalia,
Nesigirdėtų nieko.



2019 m. spalio 27 d., sekmadienis

Versmės upelis




Daug vaikščiota gražiais kalneliais,
Viena ėjau ir su tavimi,
Apglėbę ąžuolus matavome,
Susisiekė mūs pirštai,
Gal liko kitoj pusėje koks ir sprindis,
Dabar niekas nematys…
Kalneliai, apsodinti pušimis,
Takelis – viršūnę,
Vingiuoja lyg upelis,
Iš kurio išteka svajonės, –
Pavasariais pražysta ievos,
Kvepia žemuogėmis,
Pakalnėje – versmė…
Oi, kas pavasarį čia peri antys,
Ritasi buožgalviai juodi
Ir negali pavargti, –
Kopiu, vėl nusileidžiu,
Viena einu arba su tavimi…
Man skirta iš dangaus,
Kad turiu du gyvenimus,
Vienas buvo jaunas,
Lyg pavasario saulutė,
Kitas mena rudenį,
Jau – be tavęs…
Ir vėl su tavimi.



Po rudu lapu




Po vasaros kaitrų
Apsiverkia rudenį ruduo,
Gaila lapų šlamesio,
Žalių klevų…
Žiemos artėjimą juntu,
Kai lieka vienas lapas
Ant pikų šakų…
Vėjas nupūtė kitus,
Sušluoja nuo takų
Ne tik žmogus...
Sėklas pabėrė su lietumi sykiu
Lapuočiai medžiai,
O gal aš ir tu?
Žvalgausi miško pakraščiais
Lapų, čia pat nukritusių,
Bet nematau išskridusių
Į tolimus kraštus…
Lietus ir vėl lietus,
Taip ilgesį pasėja
Tuo pačiu metu
Po rudenėjančiu rudu lapu.



2019 m. spalio 26 d., šeštadienis

Tarp aukštų kalnelių




Nežiūrėk pro pirštus,
O gyvenimas teka
Upelio srove,
Jis – tik vienas,
Nepasikartojantis aidas,
Sušunki, vos tiktai gimęs,
Prabėgi pievos taku,
Lieka rasos lašeliuose pėdos,
Dievo karvutės taškeliai –
Keli tavo metai…
Pažiūrėk pro pirštus
Į skritulį saulės
Ir nustebsi pajutęs,
Kiek atspindžių,
Ji nupiešė ant tavo veido,
Jie nepasikartoja,
Pradingsta nakty,
Kaip aidas…
Suglaudžiu du delnus
Ir žiūriu į kalnelį, –
Dabar jis – toks aukštas,
Kol lipu prie senolių,
Medžių aukštų,
Dreba kojos,
Slystu, kada leidžiuosi…
Nejaugi senatvė
Beldžiasi aidu?




Vasarai baigiantis


2019 m. spalio 25 d., penktadienis

Rudens vakarai




Kaip ramu namuose
Netgi rudens vakarais, –
Praėjo dar viena diena,
Visi sveiki sugrįžo
Iš kasdienio darbo
Ir sėdasi prie stalo,
Pavalgo tylomis,
Išgeria arbatos
Iš garuojančio puodelio,
Pažiūri viens kitam
Tiesiai į akis…
Ir kam tos kalbos?
Kažkur giliai suvirpa
Užslėpta styga,
Rami, tyli melodija
Paliečia sielos kertes, –
Visiems – viena,
Ir man, ir tau
Ji skamba...
Pasiklausykime giesmės –
Daug instrumentų
Drauge dera
Tylos nepertraukdami…
Kam tos kalbos?



Lygiadieniai




Geriausias metas būna,
Kai atlėgsta karščiai,
Susilygina su naktimi diena,
Toliau – jau naujas virsmas,
Gyvenimo viltis –
Visiems viena…
Visada trokštame paties geriausio,
Sveikatos linkime draugams,
Ramybės tiems,
Kurie to nesulaukė,
Tenai, aukštai,
Visko užteks…
Gražiausias metas –
Gėlių stalas žemėje,
Kol nenuskintos šalčio,
Žiūri geromis akimis
Ir tiki laime,
Kad bus puiku pasaulyje,
Palaistys ir apgaubs dangus,
Paglostys saulės spindulys,
Prabėgdamas laike,
Pasveikins žvaigždės
Ir tave, mane…
Smagu su gėlėmis,
Kaip gera dar žydėti
Rudenį gėle.





2019 m. spalio 24 d., ketvirtadienis

Šermukšnis




Medžiai auga miškuose
Ir patys pasisėja,
Soduose prigyja atnešti,
Ir nesuprasi uogas skindamas,
Iš kur tą grūdą nešė,
Paukštis ar pakilęs vėjas…
Pavasarį jis pasipuošia –
Balta jo skrybėlė,
Bitelės dūzgia,
Praneša medunešį…
Ruduo suskrudina lapus
Ir atsidengia šakos,
Raudonuoja uogos,
Byra ant sniego ir nesurinktos,
Lyg ašarėlės rieda,
Guodžiasi…
Šermukšnis sujungė tautas,
Kiek jam dainų sudėta,
Tautinių rūbų spalvose
Jos atspindėtos…
Niūniuoja raudose ir maldoje,
Ant rankšluosčių išsiuvinėtas lapas,
Uogų kekės,
Nuaustos juostos,
O pakraščiuose – šermukšnis,
Vėl į melsvą dangų stiepiasi.
Kokia didi medžio galia, –
Jis gydo ir jausmus sušildo
Vaikui, tėčiui…
Tik žiūrėkite.





Lankymai




Aplankau darželius, –
Gėlės traukia, vilioja,
Lyg jaunystės keliai
Astrų pilnais margais
Paskutiniais žiedais
Mirguliuoja…
Aplankau miškelius –
Jų ne tiek ir daug,
Pakelėse liepos geltuoja,
Laiko drebulės lapelius,
Vėjui pučiant dejuoja…
Aplankau mintimis
Ir vaikystės klonius,
Ežerų mėlynų akimis
Bangeles pamyluoju,
Pamirkau ten pirštus
Pridedu prie kaktos
Ir širdis suplasnoja…
Kol visus apeinu,
Baltos obelys žydi,
Balandžiai burkuoja…






Karklas




Kad taip galėčiau
Atsinaujinti kaip karklas, –
Lapus numetęs
Krauna pumpurus naujus,
Pūkų žiedeliai –
Švelnūs švelnūs,
Pradžiugina šerkšno spyglius…
Ne vieną stiebą turi karklas,
Vėjas nulaužia,
Ne toks stiprus liemuo,
Atsiremia į žemę
Ir šaka šaknis išleidžia,
Žaliuoja nauja krūmas
Šalia senojo…
Kad taip galėčiau
Žemės dosnų gėrį gerti
Taip, kaip gyvybingas karklas,
Kuriam užtenka vien žievės,
Karti sula iš jo tik varva,
Bet išsuki dūdelę
Ir birbini pavasario melodiją,
Laukai tik skamba,
Lyg vieversio giesmė,
Pakilusi į dangų…
Kad būčiau reikalinga
Visa žinančiam tėveliui,
Kuris, nudyręs aviną,
Iš karklo daro žaiginį,
Kailius rudenėjant raugia,
Kad juodi būtų,
Deda į kubilą ąžuolo žievės,
Karklo ir alksnio,
Užsivelki šalčiausią žiemą kailinius
Ir eini kapoti malkų,
Nebereikia krosnies –
Karšta…
Kad būčiau gailestinga,
Ir be galo atlaidi,
Kad ir nulaužta,
Nunešta per verbą į bažnyčią
Ir pašventinta,
Prikelčiau tinginius
Švelniai nuplakusi,
Galėčiau nuo ugnies ir negandų
Trobą apsaugoti,
Įmerkta į vandenį
Vėl prisikelti,
Išdygčiau ant kalnelio,
Slėnyje prie balos...
Oi, tyrą vandenėlį gerčiau,
Gerčiau.








2019 m. spalio 23 d., trečiadienis

„Atsarga gėdos nedaro’’




Atsargiai eikime mišku, –
Kiekviename žingsnyje
Po padu – gyvybė,
Atsargiai grėbkime lapus, –
Po jais nukritusios
Laukia pavasario ankstyvo
Gilės…
Nedekime laužų nė pievose, –
Ten skruzdėlės gyvena,
Ką surenka,
Maitinasi per žiemą…
Atsargiai tarkime žodžius,
Pirma pasverkime nors dešimt kartų,
Nutvilko, sukelia gaisrus
Ne vietoje ištartas
Netgi vardas…
Nelįsk vyresniam į akis, –
Taip tėvai patarė ne kartą.




Mūsų rudenėlis




Pabūk man veidrodžiu,
Mes juk – vienos kartos
Ir bendramintės,
Kiek buvo nuotykių gyvenime,
Sunku ir atsiminti,
Jaunyste pralėkė per pievas,
Miškais šlamėjo,
Dabar – mūsų ruduo,
Į medį atsirėmusios
Dar stovime…
Giminės medis taip šakojasi,
Kad siekia visą Lietuvą,
Už jos ribų plėtojasi,
Tarsi eglės širdis,
Iš kurios varvina sakus,
Paskui nukerta lentoms,
Valtis sukala,
Sutvirtina geležimi,
O mes vis plaukiame
Į kitos kartos rytojų…
Pabūk man veidrodžiu
Upės vandenyje, –
Jis raibuliuoja, saulėje žėruoja.






2019 m. spalio 22 d., antradienis

Netektys




Dieve, padėk tau
Įveikti negandas ir skausmą,
Tėvo ir motinos
Niekas nepakeis,
Neužgydys ir sielvarto,
Nors bėga laikas...
Išeina nuo mūsų tėvai, –
Taip būna skirta,
Kada gimti ir gyventi, –
Kai užauginami vaikai,
Ramiai išeina į padangę,
Vaikai pasirenka sau kelią,
Dangus – lemtį…
Dažnai šie gimsta pamečiui,
Prie brolių – seserys,
Vieni kitus palaiko,
Kai nieko neturi,
Būna skaudžiausias laikas…
Tada prisiglaudi prie medžio,
Kapinėse kryžiaus,
Verki ir nesibaigia,
Lyg žemėje dar būtum pasiklydęs
Mažas vaikas…
Apsidairai aplinkui, –
Ne vienas Tu verki,
Šitiek paminklų – medžių,
Šitiek kryžių lenkiasi...





Dviejų istorija



Būdami artimi,
Nebūkime nuobodūs,
Neprasitarkime senatvėje,
Kad viskas atsibodo…
Paglostykime net raukšles,
Išlyginkime jas šypsena,
Po saulės įdegiu matysis
Šerkšno klodas…
Būsime savi,
Kada pažinsime raukšles,
Kiekvienas savo rodys,
Te džiugina tie metai,
Kurie ir veidą skrodė…
Esame arti arti,
Nebukim svetimi,
Vienatvė daug giliau
Nei peilis sminga,
Nebūkime nuobodūs…


Mūsų randai




Kalbuosi su gyvais,
Kitokie neatsako,
Koks buvo šis pavasaris,
Koks buvo takas…
Suvirpo ant šakos
Jau paskutinis lapas,
Vėjas nuneš toliau,
Nebe atsakys ir jis,
Koks buvo vasarą…
Krito ir tada jauni,
Sausra – tai karščio pragaras,
Suskrudina iki šaknų,
Laukiamas lietus,
Kaip skaidri ašara,
Skaudus toks takas…
Kalbinu pliką medį,
Matau kamiene randą, –
Žaibas nuskėlė,
Kol dar buvo jaunas,
Užgijo ir su priekaištu
Žiūrime abu į dangų,
Žiemą dar aiškiau
Bus matomas…
Kiekvienas randas daug pasako,
Senas jis ar jaunas.




2019 m. spalio 21 d., pirmadienis

Tik rudenį




Tik rudenį gali matyti
Aukso pievą,
Žolė – jau paslėpta,
Prigludusi prie žemės
Ramiai miega,
Tarsi duktė prie motinos,
Alsuojančios vėsa,
Varsto voratinklyje
Sidabrinius rasos karolius,
Jie žiba netgi tamsoje…
Tik rudenį galiu
Po darbų atsikvėpti,
Priglausti geltą lapą,
Paleisti jį upe,
Tegu jis plaukia,
Kur klykauja žuvėdros,
O Paukščių Takas rodo
Ateities gaires…
Tik rudenį jaučiu,
Kad mūsų triūsas
Nenuėjo per nieką, –
Pilni minčių aruodai,
Kvepia duona ir žeme,
Atsitiesiau ir nuo vagos,
Nubraukiau skarele
Nuo veido nerimą
Ir susiliejau su žole.



Būkit palaiminti




Palaima visada ateina iš dangaus,
Palaimina vis motina vaikus,
Kai su išeinančiais
Į kelią – žmones,
Kartais atsisveikina,
Palaimina bažnyčioje,
Prideda kryžių prie kaktos,
Kad būtume ištikimi saviems,
O iš paties vidaus,
Širdies, galvos – minties,
Nušvinta veidas ir tada
Ateina laimė …
Stebėjausi savo mama,
Kokia ji buvo dar graži,
Kai mano metų jau sulaukusi, –
Paliegęs kūnas nuo ligų,
Bet švietė akys,
Šypsena mirgėjo lūpose,
Kai anūkėlius glaudė…
Laime ateina iš vidaus,
Nepameluota, nepagražinta, –
Tokia yra visa
Ir dangiška palaima.