Kiekvieną rytą išgirstu,
Kaip vienas gulbinas
Virš mano stogo skrenda.
Pakyla jis nuo ežero bangų
Ir atplasnoja, kur pavasarį
Linksmai pora praleido...
Kaip gūdžiai šniokščia jo sparnai,
Su kokiu liūdesiu į tvenkinį
Jis vienas nusileidžia,
O ilgas kaklas palenktas grakščiai
Nedžiugina, bijau žiūrėti,
Kaip vienatvę jis įveikia...
Stebėjau-dar patežusiu ledu
Iš rankų pasiimti duonos trupinių
Į krantą patikliai ateina
Ir pyksta, pakelia sparnus,
Kada už drąsą atpildo negauna.
Dabar neplaukia prie žmonių
Neprašo duonos-tokią kainą
Jis užmokėjo, kad neišsislapstė,
Neapsaugojo savo žmonos
Ir net būsimų mažų vaikų
Į margąjį pasaulį nepaleido.
Vėl rytas...iš toli girdžiu,
Kaip vienas gulbinas danguj
Tarsi į rausvą saulę skrenda.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą