2019 m. gruodžio 31 d., antradienis

Močiutės rytas



Marylove Baliuka

Visi metai bus laimingi,
Kai atsibundi ryte Naujais,
Pamatai, kad nėra sniego,
Šilta vakarais…
Visi metai bus laimingi,
Kai apsidairai,
Pamatai visus laimingus,
Šiltas rytas ir nesninga,
Karšta būna visą dieną,
Vėsu vakarais…
Taip ir nuotaikos aplanko,
Kaip visos paros orai, –
Visus metus mažas auga,
Senas džiaugiasi,
Kad jo vaikai užaugo,
Glostau ranką – švelnią švelnią,
Tokie pat ir augančio,
Ne vieno jau vaikaičio,
Keičiasi plaukai.



Nelaimė – būti vienišam





Išaugusiam miške savam –
Greta kitų svyruoti – gera,
O nuneštai toli sėklelei – nesaugu,
Kad susirastų vietą,
Kur kyla iš po žemių
Gyva versmė, –
Gertum lig soties
Ir pasiliktų gera…
Medis – tai motina,
Atiduodanti vaikams,
Ką turi gera – žalius lapus,
Tvirtą kamieną,
Pasiimtą iš žemės,
Kantrybę augančiam šalia,
Kad neužgožtų saulės,
Kai senai vietos nebėra,
Nuleidžia ramiai galvą...
Kiek daug aplinkui – be žievės,
Nudegusių pakalnėse, –
Pagalba – vėjas,
Įsisukęs miškuose,
Atgyvenusius nuverčia…
Miškas – gyvybė,
Nuo pat šaknų pakyla šiluma,
Trąša naujam medeliui,
Šis pakartoja patirtį,
Kas gera, augdamas,
Žydėdamas ir sėklas berdamas.










2019 m. gruodžio 30 d., pirmadienis

Naujųjų išvakarės ir gimtadienis






2019 m. gruodžio 29 d., sekmadienis

Pažintis su Tasmanija


Muziejaus gidė Carol Barnett


2019 m. gruodžio 25 d., trečiadienis

Apsižvalgiau




Augi daug metų
Laikomas už rankos,
Kasdien žiūri į tėvų veidus,
Raukšlių ten nepamatai,
Drauge vis – pusę amžiaus
Ir nepajunti, kiek laiko
Taip pragyvenai…
Kaip ilgu tampa,
Kada pražyla smilkiniai,
Brauki per veidą, –
Medis, lyg jo randai,
Žievė vien pleišėjusi,
O po daugel metų, –
Nuvirtusių ar nukirstų, –
Kelmų kelmai…
Iš žemės vidurių – tiktai lava,
Rieduliai sustingę,
Atšalę akmenys,
Jų randai – laiko slėpiniai,
Manęs nebuvo,
Nebuvo tėvų rankų
Ir nežinai, ar gyvenai,
Kada jau akmeniu virtai…
Kas gyva, miršta,
O kaipgi kalba akmenys,
Žinai ir nežinai.





2019 m. gruodžio 24 d., antradienis

Australija ir Lietuva




Lietuvos Respublikos Generalinė Garbės Konsulė
Ginta Viliūnas

Išdygsta medis – sėklos gajos,
Nupučia jas vėjas
Į kitas šalis,
Už jūrų marių,
Už mūsų marelių
Nuplaukia ir išdygsta
Plonu daigeliu,
Naujai atgimsta
Lietuva.
Po metų kelerių
Pažiūrim į viršūnę žalią, –
Kokia graži kepurė uždėta,
Bernelis ar mergelė
Net tolimoje šalyje,
Už jūrų, už marelių,
Kitą pus vandenyno,
Tarsi nublokšta,
Užaugo su lietuviška šnekta…
Tauri širdis darbuojasi,
Kiek jėgos leidžia, –
Tokia mūsų tauta, –
Pasėję grūdą laiminame,
Kad augtų medis –
Lietuva.


Pranas Baliuka su sūnumi.




Kalėdų eglutėmis papuoštas Konsulatas.
Ginta Viliūnas rankų darbai ir idėjos

Vandenyno gausmas



Australija. Sydney

Vasara Sydney - Kalėdos


Su sūnaus Prano šeima ir drauge Gintare

2019 m. gruodžio 21 d., šeštadienis

Australija, Sydney parke


Parko augmenija ir paukščių balsai

2019 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis

Susikaupime





Meldžiuosi už visus,
Kuriuos aš myliu,
Kurie mane prisimena
Visuotinėje maldoje,
Meldžiuosi ir už tuos,
Kurie praradę mylimus, -
Malda - šventa,
Kai ištari bent sykį per gyvenimą
Tu - mano,
Mylimas...
Meldžiuosi už vaikus,
Kurie po kiemą krykštauja,
Meldžiuosi už negimusius, -
Visi pasaulyje vieni kitus
Prisimena. 
Mylimas.


2019 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

Sveikinu tolimus žemiečius




Mūsų tiek daug nuo motinos,
Tėvynės Lietuvos,
Svetur išskridusių,
Sugrįžtančių tik per šventes
Lauktuoju laiškeliu,
Kai kelias – tolimas, –
Jis būna visada dulkėtas,
Išgrįstas akmenimis…
Po akmenėlį renkame,
Saujoje sušildome
Primirštus lietuviškus žodžius,
Prie lūpų glaudžiame,
Kaip savo vaikelius,
Kurie jau kalba ta kalba,
Kurioje gimė…
Ne mes kalti,
Kad mūsų toks likimas,
Toli išskristi paukšteliu,
Sugrįžti, nors dulke
Ar pilku akmeniu
Arčiau gimtų namų,
Kad švęstume Kalėdas ir Naujus
Kartu.


Australijoje



Su sūnumi Pranu ir drauge Gintare

Viešnagė Australijoje


2019 m. gruodžio 16 d., pirmadienis

Įspūdžiai Australijoje


Ona Baliukienė, Pranas Baliuka, Gintarė Jurgė
Sydney


2019 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

Žodžių medus




Nejučia ir šie metai praeina,
Kaip ir visas gyvenimas bėga:
Nejučia, paskuba,
Tartum ritinu akmenį,
Kaip Sizifas – per jėgą,
Rieda smulkmės žemyn paslapčia…
Vaikai seka ir renka
Trupinius nubyrėjusius,
Vis džiugu kažkuriam,
Kad nekrenta ant dangčio
Birus žemės smėlis,
Juk negrįžčiau atgal,
Neprisėsčiau ant šalto akmens…
Nepakalbinčiau ir nepriglausčiau,
Nepažaistume kamuoliu
Su mažaisiais sykiu
Ir tada toks saldus
Pasidaro man žemiškas vaisius,
Meilėje tirpstantis žodžių medus.






2019 m. gruodžio 13 d., penktadienis

Gyvenimo slenksčiai




Per savo amžių pakeičiau
Gyvenimo kryptį ne vieną,
Vaikystėje norėjau būti
Garsi muzikantė,
O instrumentas būdavo
Karklo dūdelė,
Jos garso įvaldyti
Iki šiol lūpos negali,
Kitokio neturėjau…
Norėjau piešti drobėje,
Kaip tikri dailininkai,
Niekas nesukalė molberto,
Tėtis arė, kūlė –
Laiko neturėjo,
Mamytės staklės dūzgė,
Ten menas nugulė,
Lyg iš po pirštų
Lino spaliai nubyrėjo…
Norėjau būti nuostabi siuvėja,
Mačiau žiemą ant lango –
Raštų raštai
Tulpėmis blizgėjo,
Nespėjau jų iškirpti,
Pasisiūdinti suknelės,
Galbūt tą meną
Tik snieguolės gali…
Sujungiau norus į gėlių puokštelę,
Muzika – vėjo gūsis,
Atodūsis širdelės,
Apsisiaučiau dangaus mėlyne,
Poezijos mene radau
Gerumo žodį – lyriką.





Nuovargis




Daug sykių sau prasitariu:
„Nesukit man galvos’’
Ir vėl ranka numoju,
Gal dar ne laikas,
Patys atsitoks,
Kad mano kelias veda
Į pakalnę – ne į rojų…
Daug sykiu pasakau:
„ Kaip šiandien pavargau,
Bebėgdama, galvodama’’
Ir vėl skubu,
Kaip kitados,
Į kalną kopdama…
Niekur nekelčiau kojos iš namų,
O durys – atviros,
Kelelis viešas
Ir daugybę sykių mintas,
Vyturys čiulba virš galvos
Ir nuovargis sava ranka
Jau nuimtas.




2019 m. gruodžio 12 d., ketvirtadienis

Praregėjimai




Yra, kaip žemėje,
Taip ir danguje,
Laiko balansas, –
Naktis paskirta poilsiui,
Darbui – diena,
Ryte pasveikina skaisčioji saulė,
Pamoja nusileisdama…
Per amžius siekė žmonės
Užkariauti aukštumas,
Aplenkti laiką ir svajojo visada
Apskristi aplink žemę,
Pažvelgi ir į jos gelmes…
Senų senovėje keliavo,
Jų vandenynai nesustabdė,
O nuo sirenų gundymo
Užsikimšdavo ausis,
Atrasdavo nežinomas žemes,
Kas nesugrįžo, tam – kryželis,
Akmuo įsmigęs į žemes…
Visatoje – klajoklė
Netgi mūsų brangi žemė,
Iš jos išmokome
Skaičiuoti laiką ir aukas.





2019 m. gruodžio 11 d., trečiadienis

Kelionė dainų takais



Anykštėnų foto

Lengviausia eiti
Pramintais tėvų takais,
Pasikartoja pasakos,
Išmoktos dainos,
Prisimena darbai,
Kaip duonos kvapas
Nuo pačios krosnies
Ant stalo pareina...
Sunkiausias takas – visada,
Kurio dar nematei, –
Tolumoje – miškai,
Aukšti kalnai,
Griaustinio aidas,
Lyg svarios abejonės,
Ar tą pasirinkai,
O gal pritrūks jėgų
Beeinant…
Kas dieną prieš akis –
Keli takai,
Žiūri ir į pasirinktą,
Kuriame nėra rasos, –
Kažkieno neseniai juo eita,
Bus šis galbūt lengvesnis
Ir už tuos,
Kuriuos rinkosi žili tėvai,
Seneliai baudžiavos laikais,
O dar anksčiau –
Skaityti padavimai,
Mūsų visa istorija
Nuo amžių glūdumos,
Karžygių pasigirsta
Dainos.


Vakarai su muzika




Muzikantui muzika –
Skambanti šviesos diena,
Akordai – širdies dūžiai,
Atgaiva…
Išsakomi jausmai,
Klausaisi ir susijungi
Su siela artima...
Per pirštus – kančia,
Ilgesys ir meilė,
Kada sieloje – audra…
Melodija – upelis,
Tekanti palengva,
Jūroje – aukšta banga,
Netektis ir aimana,
Ašara tyra…
Muzika – tai dangaus žmogui
Brangiausia dovana,
Kitiems ją atiduoti
Paskirta.





Kalėdinis atgimimas


Janė Martinkėnienė

Kuo gi skiriasi giesmės,
„Svietiškos ir šventos’’, –
Žodžiai – tie patys,
Iš mūsų širdžių,
Suaugusių, vaikų,
Solo ir choru?
Tos pačios lūpos sako:
„ Gyvenimas – tai žemė,
Su saulės apskritimu ryškiu,
Jos siekiu
Ligi aukšto dangaus,
Priklaupiu ir keliu,
Kol savo kelią surandu
Su gėrio žiburiu šviesiu’’…
Giesmėje žodis pasidaro šventas,
Kai gieda žmonės,
Dar neatradę ar praradę
Savo artimus,
Nuo amžių amžiais
Drauge giedodami
Daug sykiu tuo pačiu ritmu,
Atsiveria dangus...
Daina – vilnijanti banga, –
Pasiekia aukštumas
Ir nusileidžia per atoslūgius,
Bet nepraranda žodžių,
Kažkada sukurtų
Ir virtusių malda,
Kuriuos dabar tariu:
„Mano gimtinė,
Mano Tėvynė – aš ir tu.’’



2019 m. gruodžio 10 d., antradienis

Kalėdinė eglutė




Miške išbarsto eglės
Iš kankorėžių vaikus,
Paleidžia juos į laisvę
Nežinodamos, kas bus,
Kurioje vietoje išdygsta,
Kiek paaugo per metus –
Didžioji ta gyvybės paslaptis…
Daug nepasiekia žemės,
Nuplukdo vandenų srovė
Į negyvenamas salas 
Prieš Kalėdas – eglutė papuošta,
Ir visiems metams pamiršta...
Gerai, kad ji nenukirsta,
Nenumesta į šiukšlių dėžę,
Kad nesudeginta tetų ir dėdžių...
Tik pasakose viskas baigiasi
Laimingai ir gerai,
O eglutes po švenčių šurmulio
Sodina ne visi tikrai...
Kur pasodinsime eglutę, –
Kieme nėra tiek vietos,
Kad augtų metų metais,
Ją žaisliukais puoštume?







2019 m. gruodžio 9 d., pirmadienis

Sielos ramybė




Taip gera širdyje,
Kai muzikos prikelta
Skamba žodžių lyra,
Tegu nejaučia niekas vienumos,
Kai ji nutyla…
Kalbuosi sielos gilumoj,
Lietaus lašai,
Kaip ašaros nubyra,
Priglaudžiu delnus prie kaktos,
Meldžiu šį vakarą tyloj,
Kad suskambėtų ir mano vaikams
Posmai dainų,
Prabiltų žodžių lyrika,
Pajustume drauge,
Kokia brangi
Sielos ramybė...
Tegu tik muzika
Lig ryto nenutyla.





Kodėlčiukai




Visų vaikai – kodėlčiukai,
Papūgiukai, pingvinukai,
Net šarkiukai ant šakos
Mamos žodžius atkartos…

Visų vaikai lizdus suka,
Padeda ir kiaušinukų,
Kai išsirita paukščiukas,
Moko a bė cė, skaičiukų…

Visų vaikai – išdykiukai,
Pamėgdžioja ir senuką,
Joja lazdą apsižergę,
Kai nuvirsta, arkliu žvengia…

Mano vaikai – geručiukai,
Giriasi pelėda pūkiais, –
Mokosi labai gerai,
Bus tikri profesoriai.

„Kuo tu būsi?’’, – vaiko klausiu.
„Neliksiu gi aplėpausiu,
Kuo prastesnis aš už žvirblius,
Kurie mokslus baloj murgdė’’.



Geroji prigimtis

Geroji prigimtis




Užtenka paukščiui
Išmoktos melodijos vienos,
Visą gyvenimą ją gieda,
Tėvai tą pačią sugiedojo,
Vaikai tą pačią dar giedos
Prikeldami miškus iš miego…
Čia paslėpta geroji prigimtis,
Į vieną būrį šaukiamas
Visuomet atsiliepia,
Čiulba, ulba, kliauga,
Kol užmiega...
Kas tėvų balsą atkartoja,
Skleidžia gėrį giminės,
Melodija tartum – iš nieko,
Bet vis klausausi,
Noriu likt prie jos
Ir savo giminę pašaukti.





Tautiečiams




Žmogus – žemės dalis,
Kalnuose ar miškuose paklydęs
Namo randa kelią
Pagal žvaigždes,
Palinksta, tarsi smilga
Pučiant rudens vėjui,
Bet atsitiesia jaunas daigas
Pavasariui atėjus…
Žmogus – savo siela artimas
Skrajūnui paukščiui,
Pakelia sparnus ir skrenda
Net prieš vėją,
Jis nugali savyje skausmą,
Bet nepalaidoja vilties,
Kad kils į dangų mintimis
Per Šventas Kalėdas,
Suras jėgų kitiems linkėti laimės, –
Jie tokie artimi,
Likimo broliai, sesės,
Iš gimtų namų išėję…
Sugrįžkit, juodvarniais išskridę,
Lizdai be jūsų – ištuštėję,
Palikę laukia jūs kiekvieno.



Gimtadienis




Andriukui

Metų ratai – dideli,
Sutelpa į juos visi,
Daug dienų, ramių naktų,
Dešimt pirštų, pirštinių,
Į kurias subėgs žaisliukai –
Traukiniai, maži drambliukai,
O papūgos atkartos
Trejų metų pasakas,
Kaip tu augai, ką mylėjai,
Kur bėgioji su tėveliais,
Kas tavo lovytę kloja,
Kaip šuniukas mažas loja,
Kai atsikeli rytais,
Bėgi žaisti su vaikais...
Tu jau – didelis esi,
Dabar tris pirštus keli.

Močiutė Ona
2019 12 31
Lietuva. Vilnius

2019 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Sielos tvariniai




Bažnyčių skliautai,
Langų vitražai,
Palaiminti altoriai,
Freskose vienuolynų
Lieka iki šių dienų veidai,
Pakeli galvą ir matai,
Kiek daug šventųjų
Ėjo taip sunkiais tiesos keliais...


Vienas dangus
Ir vienas Dievas
Iš smiltelės tvėrė,
Smiltimi virsta ir akmuo,
Gludinamas vėjo ir vandens
Pavirsta pelenais,
O menas – amžinas kūrėjas,
Jisai atstatomas žmogaus
Metais ilgais...
Dainuoju dainą,
Meldžiuosi po skliautais,
Kad visada išliktų
Menas – sielos tvariniai.







Priesaika




Prisiekiame savo garbe
Dangaus aukštybėse,
Tėvų garbe,
Visų šventa teisybe,
Likimo žvaigžde,
Saulės šviesa,
Kapo tamsybe…
Prisiekiu – nemeluosiu,
Visada kartosiu,
Tėvelių valią atkartosiu:
„Būk doras lig mirties,
Jei klydau ar nesupratau,
Atleisk man’’, –
Ramiai pasakysiu, –
Dangaus aukštybėse –
Visi vienodi.



Prisiminimų langas




Smagu žiūrėti pro atvertą langą,
Už jo – prisiminimai brangūs,
Kol atmintis yra gyva,
Tol ir jaunystė būna artima…
Yra vaikystės pamatai,
Kaip akmenyje iškalti vardai,
Kuriame suole dar kartu sėdėjome,
Pro bendrą langą
Ateitį regėjome…
Gyvenimas prabėga pro akis
Gražus, kaip žiedas,
Muzika skambi,
Dainos žodžius kartoja sutema,
Meilės romanse paslėpta…
Tegu dainuoja paukščiai po langais,
Atversiu dar plačiau,
Kai šviečia naktį žiburiai...
Tik tau, vieninteliam, tik tau
Rašiau, rašysiu ir rašau.



Gimtinės ryšiai




Laimingi žmonės,
Turintys Tėvynę,
Kurią nuo amžių visi gyrė
Ir nuo priešų gynė,
Savo pilis ir bokštus,
Prisiminimus apie valdovus,
Kurie ne vien tik sau
Gerovės troško,
Kelius į tolį mynė...
Laimingi esame vaikai,
Kurie pajuto gėrį,
Kaip šniokščia Anykšta,
Jai pritaria upė Šventoji,
Bebėgdami pro krantines
Šventieji ir gyvybės
Vandenys kartoja,
Aidu atsiliepia ir miškai:
„Kokia graži Anykščių žemė,
Kurioje šie žmonės gimę’’…
Kur tu bebūtumei,
Kokias šalis paskui lankytumei,
Pamok gimtinei
Skarele arba ranka,
Ji tau atlieps šimtais balsų,
Atslėgs krūtinėje.



Vilniaus Anykštėnų sambūrio renginys
Kariuomenės dienai paminėti.

Aušros Vartai




Nepraeikime nepakėlę
Širdies ir akių
Pro Aušros Vartų
Dievo Motinos paveikslą,
Čia buvę tiek aukojimų,
Kurie ir išsipildė,
Širdelę ar žvakelę
Jai padovanokime,
Ne tik sau gyvename…
Gražiausios maldos – už kitus,
Kurie negalioje gyvena,
Neturi nė skatiko,
Klaupiasi ant kelių,
Bet sukalba ir maldą.
Šiandieną mums –
Advento sekmadienis,
Prieš Kalėdas visiems atleidžiame,
Pamirštame skriaudas
Ir vėl iš naujo
Kitiems metams keliamės,
Linkime sveikatos,
Laimės.




2019 m. gruodžio 6 d., penktadienis

Paženklinta šalnos




Atmintis – tai rožė,
Gėlė akmeninė,
Spindinti pasauliui
Grožiu begaliniu….
Kala, dildo, glosto,
Aksomu dar trina,
Kad visi pajustų
Ilgesį ir laimę,
Kai naujai pražydo…
Giesmele palydi
Vieversys atskridęs
Iš tolimo krašto,
Suskamba kaip lyra…
Atmintis – motulė,
Pasakose minima,
Vaikučiams ir šypseną
Nuolatos dalina,
Laimina ir guodžia,
Praeitį grąžina.





Rūtelės




Rūtelę sėjau,
Tik dėl jauno bernelio,
Žemelės artojėlio,
Išjojo į karužę,
Negrįžo savaitėlėmis…
Rūtelę skyniau,
Prisegiau prie galvelės,
Kad jis matytų,
Darželio žolynėlį,
Greičiau sugrįžtų
Iš svetimos šalelės,
Kur tiek daug ašarėlių…
Rūtelėm puošiau
Baltąją staltiesėlę,
Nekėlė tėvas tosto,
Likau neštekėjusi,
Sesės liko našlelėmis
Karo gaisrams užėjus.
Geriau tu būtum aręs
Mūsų juodą žemelę,
Rūtas palaistę
Augintume vaikelius,
Lietuvos artojėlius.