2018 m. birželio 30 d., šeštadienis

Myliu tave




Myliu neišrankius
Paukščius, žolynus, –
Jie traukia ne giesme,
Kitokia ir spalva,
Bet jie kantrybės turi
Pasimėgauti ir saule,
Ir naktimi tamsia,
Sausra ir lietumi,
Žalių miškų,
Kalnelių aukštuma…
Myliu neišrankius,
Darbščius, malonius,
Einančius į žmones
Su ištiesta pasveikinti ranka,
Su paprastais sandalais,
Pasiramsčiuojančius lazda…
Myliu sueinančius,
Nors kartą per metus,
Į tėviškės trobas.







Tamsumas prašalinsim




Žalios pievos,
Sausi dirvonėliai,
Tarpu smilgų
Bąlantys vijoklių
Švelnūs sijonėliai,
Mergaičių balsai...


Dūzgena bitelės,
Skruzdėlių namai, –
Tai – mano tėvynė,
Kuriai padainuosiu
Himną ryt linksmai,
Čia – mano namai,
Tamsumas prašalinsim,
Tu ir aš, senoliai,
O mūsų jaunimas
Lieka amžinai.








Kaimynai



Vilnius – ne vien senamiestis,
Prie Neries įsikirtęs,
Naujų rajonų juostos
Stūkso ant kalvų...
Oi, taip čia žydi vyšnios,
Obelys pasipuošė,
Sodintos jau mūsų kartos.
Pažilome ir skabom
Vyšnias nuo šakos,
Viršūnės nepasiekiamos,
Žvirbliukai čirškauja,
Varnėnai nutupia praskrisdami,
Tiek daug namų ir inkilų,
Kaip mes, jau senstančių,
Blokų pilkų,
Vaikai iš jų išvykę
Į svetimas šalis
Sau laimės paieškot…
Kas skins vyšnias,
Kai sirpusią uogą
Lenksiu ant šakos?
Tik mes – aš, tu,
Kaimynas, metų tų pačių,
Senos kartos.






Ančiukai auga




Niūriausią dieną šypsausi,
Nes viršum debesų jaučiu,
Kad šypsosi ten saulė,
Vandens srovė tai šen ar ten
Dulkes nuplauna…
Netrūksta man giedrių dienų,
Vaikų vaikai paaugo,
Gaudo debesėlius,
Praskleidžia pilką širmą
Ir spindulį pagauna…
Kai randu nukirstus medžius,
Ranka paglostau ir tikiuosi,
Kad jis – gyvas,
Bus naudingas dar ilgai,
Kol šaknys taip giliai
Į žemę įsiskverbusios,
O ant kaladės šildosi drugiai,
Ančiukai atsitūpę uodus gaudo…
Suka berželio liemenį
Vėjelis net ir šiandien,
O ant plonų šakelių
Jo vaikučiai laikosi...




2018 m. birželio 29 d., penktadienis

Po vyšnia




Kas raudona,
Viskas maga –
Vyšnios noksta,
Sąla burnoje,
Kol pasiekiu,
Raškau, valgau,
Palypėjau – driokst šaka…
Po vyšnia – gėlė raudona,
Skrybėlė tiktai žalia,
Merkia akeles geltonas,
Lyg bernelis,
O gal – ne?
Galgi kokie šiandien monai,
Kad nulūžau po vyšnia?






Pasakos




Gražiausia buvo pasaka,
Kai tyliais vakarais,
Jau užgesinus šviesą,
Pradėdavome sekti vis tą pačią
Pasaką be galo
Apie vištytę ir gaidelį,
Močiutę ir senelį,
Ožkytę ir lazdyną,
Kuris kelnes plėšo…
Oi, vilke pilke,
Negąsdinkim vaikų,
Neliesk ožkytės,
Nekaltas ir lazdynas,
Tegu plėšo...
Močiute sengalvėle,
Nesiskųsk seneliui,
Nėra tėvelio,
Vaikai vieni lieka…
Šiai pasakai nėra net pabaigos,
Tik baimė vienai likti
Pasilieka.



2018 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Vienas istorijos puslapis



Poetė Danutė Ruseckaja viduryje

Istorija gyva – tai žmonės,
Dienoraščiuose lapai prirašyti,
Apie kuriuos kalbės ir kitos kartos,
Soduose paukščiai krykštaujantys…
Geri darbai – nuarti dirvonai,
Biržėmis iš šiaudų kaišyti,
O pirmas pėdas užstalėje
Vėlgi per šventas Onines
Pakvimpa šviežia duona,
Tėvelio peiliu suraikyta...
Ar teko kada pėdus į gubas
Tau lygiai sustatyti?
Mes – tiktai žmonės,
Mūsų istorija gyva
Kiekvieną vakarą ir rytą.



Atvira širdimi




Kopčiau į kalnus,
Jeigu nebijočiau aukščio,
O žemė – ta pati,
Giliai visur – skalda,
Giliausi ežerai netraukia,
Nes jų gelmė – juoda.
Jeigu gyvenimą pradėčiau
Vėl iš naujo,
Tiesčiau kelius į širdis,
Nesigvieščiau ir valdžios,
Kad niekas netąsytų vardo
Su priekaištais po daugel metų,
Pridėtomis slaptomis
Pažymom…
Dar nesame laisvi,
Į akis ir priekaištus sakyti,
Nekopsime į kalnus
Su žaizdom.



Anykštėnai



Ona Baliukienė

Anykščiai ir anykštėnai
Įsikūrę tarp dviejų upių sraunių,
Daugelio upelių,
Ant stačių pakrančių,
O iš versmių teškena
Gaivios srovės,
Erčios trykšta…
Keliauju mintimis
Nuo pat Neries,
Kad susisiektų mintys,
Kaip gyvybės vandenys,
Šių metų ir pernykštės.


Janina ir Laimas

Tu – brolis ir sesuo
Nuo pat vaikystės,
O mūsų pėdomis beeidamas
Į niekur negali nuklysti, –
Prie piliakalnių auga ąžuolai,
Gėlės vėl pražysta.



Mūsų žmonės




Kol gyvas, nesi skulptūra,
Girdžiu, kaip širdis plaka,
Į taktą skamba ir sielos styga,
Jai pritaria garsai iš tavo rankų…

Pasklinda natos per girias
Ir upeliukai alma,
Ne veltui juk tėvai paskyrė
Gražiausią dukrai vardą…

Tu pastatei gyva dar būdama
Ne vien tik sau paminklą,
Čia šaukiasi širdis tava,
Tyliausi upeliukai alma.



2018 m. birželio 27 d., trečiadienis

Pasimatymų valsas




Palydėki mane takeliu,
Kur pavasarį sprogo beržai,
Nuo šakos nulaužtos mes abu
Dažėm lūpas saldžiaisiais lašais…
Palydėki mane takeliu,
Kai alyvos žydėjo melsvai,
Daug žiedelių kvepėjo saldžiai,
Tavo žodį dabar vis girdžiu…
Palydėki mane takeliu,
Kur armonika grojo smagiai,
Apkabinsi ir šoksim lengvai,
Po pageltusiais kiemo klevais.
Palydėki mane takeliu
Per pusnis iki kelių giliai,
Kurias mynė ir mano tėvai,
Tik pakeisiu savo batelius,
Per aukšti pasidarė kulnai…
Palydėki mane takeliu,
Neužpusto juk meilės žiedai,
Dabar vesiu savus vaikučius
Po beržais, po alyvų kerais.




Šviesa




Pabūsiu tau kas dieną
Saulės spinduliu šviesiu,
Pro langą ryte pažiūrėsiu,
Pasveikinsiu linksmai,
Daug laimės palinkėsiu…
Jeigu įleisi ir atversi širdį,
Užeisiu ir nesidrovėsime,
Pamiršime nakties sapnus,
Ilgos dienos ilgėsimės…
Kai vakare užversi langines,
Pro praviras duris išeisiu,
Dangaus skliaute uždegsime šviesas,
Vakare tau vis tiek žibėsiu…
Ar ateisi?




Tik mokytoja




Mačiau ne vieną paukštį,
Kuris lesina ir svetimus vaikus,
Netgi aplenkdamas savus,
Nes alkaną geriausiai girdi,
O ieškantis globos,
Prisiglaudžia ir ima čirkšdamas, –
Taip duota iš gamtos –
Turėti jautrią širdį…
Išmoksta vaikas pakartoti,
Ką dar kiaušinyje išgirdo,
O gegute kukuoti – tik vėliau,
Nes motina vis apie lizdą skraido…
Mokyk visus vaikus
Ne tiktai maisto sau ieškotis,
Bet ir savus lizdus
Po metų ar kitų apsaugoti,
Nuo priešų pasislėpti,
Kad šie jų balso neišgirstų...
Oi, gegute kukuoti – menas,
Metelius skaičiuoti –
Tiesti kelią ateičiai,
Pamiršti negandas ir mirtį.




2018 m. birželio 26 d., antradienis

Žuvėdra




Žuvėdrų klyksmas iš toli
Ir masina, ir guodžia,
Kas grįžo prie krantų,
Tą ir palaimina motulė,
Vėl išleidžia…
Žuvėdros į bangas įpuola,
Pakyla klykdamos pulku,
Neša vaikams žuvelę,
Atiduoda…
Žuvėdra aš esu,
Tegu ir mano balsą
Bangos atkartoja.






Broleliai mano




Broleliai artojėliai,
Ar jums trūksta žemės?
Prižėlusios nešienautos pievos,
Ant plikų dirvonų
Dirsės tuščiai želia,
Novosiolkos barščiai žydi,
Šiurpą kelia…
Broleliai raitužėliai,
Kur jūs iškeliavote,
Dundėjo ratai į Rytus,
Daugelis negrįžo,
Nors nebebuvo karo.
Broleliai mano,
Ką dabar pasirinkote,
Kad vėl paliekate senus,
Parimusius prie kelio?
Ko nuolat baratės?



Motinėlė mano

„ Oi, lekia, lekia gulbių pulkelis’’




Visada baltos gulbių plunksnos,
Nors plaukia per žoles,
Traukia sau maistą ir iš dumblo,
Paskui kedena ir džiovina,
Kas netyčia ir prilimpa,
Visai, kaip mes…
Tylenės, giesmininkės ir juodosios,
Kitokių nemačiau,
Gal ir yra?
Pasaulio įvairovė stebina,
Kai švilpia sparnų garsas,
Skrendančių virš galvos,
O mes patogiai
Skrendam lėktuve…
Ar tu norėtum būt gulbe?




2018 m. birželio 25 d., pirmadienis

Gitaros skambesys



Norėčiau būti tavo gitara,
Kad liestų sielos stygas
Tavo švelnūs pirštai...
Skambėtų ir viena styga,
Jeigu tu išgirstumei,
Prakalbintum ir naktimis,
Pabudintum sapnus,
Kad mylimojo nepamirščiau…
Dainuočiau tau rytais kanarėle
Ir ankštame narvelyje,
Jei tu su muzika ateitumei...
Leisk būti tau nors gitara,
Kad susisiektų mūsų pirštai.





Kaip man gera




Kaip man gera
Ir po Joninių nakties,
Žydi ryškios gėlės,
Kaip sesės darželyje,
Ten naujagimį supau,
Po obelimi jį pervysčiau,
Saulėje pamaitinau,
Nuravėjau lysvę,
Laukdama ir mylimojo,
Gėriau šieno kvapą,
Arkliniu vežimu vežamą…
Oi, po šitiek metų,
Kaip man gera!




Giliukams




Ilgiau gyvendamas
Ir su medžiu suaugi,
Su miško paukščiais
Net pažįstamas esi,
Drauge pasėta sėkla dygsta,
Viršūnėle į dangų auga,
Jautiesi apsidairęs,
Kad nepamainomas tu jiems…


Po daugel metų
Tavo pėdos bus ataušusios,
Bet atsives, nors mintimis,
Vaikų vaikai savus,
Išdygęs ąžuolas jau bus užaugęs,
O gilės sėsis
Po visus miškus.


Ona Baliukienė su Eugenijumi 



Lyja




Lyja,
Dabar lyja,
Kaip ir pernai,
Kaip kiekvieną naktį,
Kada dega Joninių laužai,
Deginamas medis verkia,
Iš dangaus pasipila lašai…
Lyja,
Žemei reikia išsiverkti,
Už visas jaunamartes,
Kad švaresni gimtų jų vaikai,
Tai – ne prietarai,
O šimtmečių stebėjimai
Ir visos šventės –
Tik žmogaus ir dangaus
Pranašai.
Lyja …
Šventiškai.







Prie ežero ir marių




Išpynė Eglė ilgus plaukus,
Supintus į kasas,
Net nepajuto,
Kad atplaukia
Gražuolis Žilvinas pas ją…
Kaip susiklostė jų likimas –
Tai pasaka sena,
Senoviniai ir papročiai atspindi,
Tėvų ir protėvių klastas…
Ne viena pasaka
Taip graudžiai pasibaigia,
Yra ir karalaite virtusi dukra,
Dabar paseksiu apie porą gulbių,
Kurie išskrido į erdves…
Meilė – laimė,
Per ašaras rasta,
Ilgus metus išlaukianti,
Jeigu ištikimybės priesaika duota.
Iš jųdviejų – pulkai vaikų,
Kitos kartos vaikaičiai
Susiburia ir per šventes,
Kartais parašo laišką,
Prisimena gimtadienius ir vardines.
Į amžiaus pabaigą
Vis tiek palieka vienas ar viena,
Tada virsta gulbe...
Imu į ranką gulbės plunksną,
Rašau apie tave.



Ramybės menas




Tik vieną kartą
Per visus metus
Šviežius vaisius ragauji,
Ilgai reikėjo laukti,
Kad jos žydėtų vėl iš naujo
Ir nuo šalnų pasaugoti.


Vaikai pačiupinėja
Per tvorą net ir svetimas,
Brandintų nesulaukę,
Žalia – rūgšti, aitri,
Kantrybės reikalaujanti…
Prabėga metų lavina,
Saldžiarūgščiai ir vaisiai
Ne taip maga,
Vis mokini ir mokini
Savo vaikus
Ramybės meno.



Praregėjimai




Galaktikos žvaigždžių sraute
Mes – planeta,
Maža, žalia ar apsnigta,
Į tolį lekia pasistiebusi,
Mėnulis – palydovas,
Jo akyse – šviesa,
Nuo saulės nužiūrėta…
Taip viskas laikina,
O skriedami nematome,
Kas seka, kas po kojomis,
Net ir dangus dulkėtas…
Žvaigždžių – nesuskaičiuojami šimtai
Ir visos ne vienodai šviečia,
Viena pradingsta už ribos,
Kitų kometų – spiečiai…
Kankinamės dėl turtų žemiškų,
Dėl neapčiuopiamos garbės,
Kaip kažkam šviečiasi…




Neliečiami irklai



Ona Baliukienė

Pakrantėse tiek daug laivelių,
Nesuskaičiuotumei per dieną,
Ne visų irklus paliečia ranka,
Daugybė lieka vieniši…
Dviese irkluodavom dažnai,
Keliai lietėsi ir valtis skriejo,
Keturios rankos ir tik du irklai,
Vienoje valtyje ir širdys susiliejo...


Nepakeliamos godos,
Kai pasilieki vienišas.





Joninių laužai




Nekūriau Joninių laužų,
Per juos nešokinėjau,
Daug metų pralėkė nuo tų dienų,
Kai tave vieną tik mylėjau…
Nekursiu Joninių laužų,
Nepinsiu rūtų vainikėlio,
Nes nebėra kasų,
Širdy tik aidas suspurdėjo,
Išblėso ir atlėgo.
Žiūriu į gulbiną,
Kuris turi vaikų,
Atsiveda prie kranto paūgėjusius,
Iš pradžių po kelis,
Paskui mažėja ir mažėja…
Oi, kaip būtų skaudu,
Jei jis paliktų
Visai vienas,
Nereiktų Joninių laužų,
Ilgės jau naktys
Vis kas dieną.



2018 m. birželio 24 d., sekmadienis

Kryžių kalne




Visi turi skausmą,
Visus spaudžia bėdos,
Reikia iškentėti,
Išlaukus praeina,
Geluonis neėda...
Ne tu viena, sese,
Suklumpi prie kryžiaus,
Ne tu vienas, broli,
Iš karo negrįžęs...
Ne tik mano tėvai
Smėlio kalne guli,
Aštuoni kapeliai,
O devintas – kryžius.



2018 m. birželio 22 d., penktadienis

Atbudimai






Mažame žiedelyje –
Visas mūsų grožis,
Spindulėlis saulės,
Naktį prisimerkia,
Ryte pasisveikina,
Niekas neužgožia…
Toks ir laimės kelias
Į dangaus aukštybes,
Einame per pievas
Rankom susikibę…
Numazgoja rasos
Pavargusias kojas,
Versmių knygos aidą
Žemėj atkartoja,
Geltame žiedelyje
Skamba sielos stygos,
Šiugžda vasarojus.