Ilgai dar sodą,
Nors žmogus jo nebelanko,
Žemė myli...
Ir pina vaismedžiai su krūmais
Jau negenėtas,
Bet nesulaukėjusias šakas.
Pavasarį kartu pražysta,
O rudenį randu ir obuolį,
Kuris šiaip sau nukritęs,
Jį pakeliu pro šalį eidama.
O, kaip dabar jis žydi!
Sakau, gal laukia jis manęs...
Nebūsiu svečias neprašytas-
Tiktai paliesiu žydinčias šakas
Ir vėl į svajones sugrįšiu,
Kur auga sodas
Su nauja jėga,-
Kaip aš.
2009
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą