2009 m. gegužės 31 d., sekmadienis

Per Sekmines

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/.Public/Per%20Sekmines%202009


Keliai-pakelėmis beržai,
Galiūnai ąžuolai;
Šiandien Sekminės.
Jau vasara siūbuoja šakose,
Darželiuose-gėlių pasirinkimas.
Žiūri-net svaigsta
Nuo spalvų, kvapų galva.
Juk visos šventės
Pažymėtinos ir mielos,
Bet šiandien-vasaros pradžia
Ir norisi nubėgti pievomis-
Pakėlė galveles lieknutės smilgos
Ir laukia, kaip gegučių ašarėlės
Prie jų šluotelėmis šiurens...
O gegutėlė retsykiais kukuoja
Kelis kartus ir taip retai.
Ne, netiesa-
Juk ne metus skaičiuoja;
Nejaugi liko tiek mažai?..
2009

Sekminės


http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/Ona/Ma%C4%8Dionys%7C5foto%20Ona%20Baliukien%C4%97%7C62009%20vasara?uc=3
Sekminių šventė-
Jau beržai pražydo,
Ganyklose sodria žole
Apsidžiaugė naminiai gyvuliai,
O miškuose pirmi paukšteliai
Iš lizdų išskrido ir ant beržų šakelių
Sutūpė po saulės spinduliais.
Kas šįryt gimė, jaučiasi laimingas-
Pati juk Žemė šventina dienas.
Atrodo, taip dar neseniai
Ridenome Velykinį kiaušinį,
Apvalų-tarsi žemės kamuolys.
Ir vasara jau prišaukė gyvybę-
Pirmieji bičių spiečiai
Pasirinko avilius naujus.
Pašventintąjį vandenį Sekminių
Apnešiu po visus laukus,
Žalius miškus
Ir ežerus tarsi dangus melsvus.
Upelyje nuprausiu veidą-
Jis kaip svajos bėga
Į vis nežinomus kraštus.
2009

2009 m. gegužės 30 d., šeštadienis

Pakelės narcizai



Pakelėje balti narcizai?
Juos išmetė-daržely ne vieta,
O jie gražiai ir neravėti žydi,
Paskendę tarp draugų-net žolėse.
Žali žiogeliai džiaugiasi,
Gal net pavydi, kad jų tokia graži
Balta spalva, o kvapnūs jų žiedai
Pakviečia ir palydi, ir priglaudžia,
Net mažą musę, skrendant pažeme.
O lepūnėliai, laistomi daržely,
Dažnai ir nepamato saulės šypsenos-
Sudžiūsta vieniši, žiedelio neišskleidžia,
Nors laistomi, prižiūrimi visų-
Narcizais jie vadinami
Jau nuo mažų dienų...
Žiūriu į puokštę baltą,
Pakelėje kur auga-
Neskyniau jų, tegu jie saugo
Žiogelį, musę nuo kaitros.
2009

Šeštojo vaikaičio gimtadienis



Gražus gimtadienis,
Kai prie namų alyvos,
Darželiuose aguonos žydi
Ir plaukia vasara
Su debesėliais palengva;
Dar vėjas šaltį atpučia
Pavasario vėlyvo-
Laukais jau skrieja
Vasaros daina.
Mamytė kelia kūdikį ant rankų
Ir glaudžia prie krūties
Laiminga ir linksma-
Atėjo į pasaulį jos sūnus
Taip mylimas ir lauktas;
Artėjančio sekmadienio-
Tėvo dienos švente.
Pasveikinti galiu visus
Atėjusius į auštantį rytojų,
Kad mūsų visos šventės
Būtų pažymėtos-
Vasaros šviesos, šiltų dienų,
Skaisčios saulutės spindulių.
2009 05 30

Šuliniai

Kalnų beribės virtinės
Žemyną išvagoja,
Aplinkui jūra su aukšta banga.
Per smailias keteras eini,
Kaip žeidžia kojas!
Nematoma srovė-
Ištryškus nežinia...
Visai pakrantėje sustoji-
Putoja marios, pasitikdamos upes.
Atrodo, laikas čia seniai sustojo-
Tiek metų nesikeičia
Prieš akis didi gamta.
O gal nekintame ir mes?
Tiktai po margąjį pasaulį paklajoję
Sugrįžtame prie šulinių,
Kuriuos mums kasė
Mūsų protėviai senovėj...
Dabar iš jų dar atsigersiu aš.
2009

Tunelio gale



Tamsa labai dažnai baugina,
Kai nežinai, kas prieš akis ...
Ištiesiu ranką-nėra net medžio,
Kurį vėl apsikabinus
Prieičiau prie šviesios ribos-
Galbūt jinai visai arti...
O tuneliais vingiuoja kelias
Per kalnus, kuriuos nukalė gamta,
Granito luitai stipresni už saulę,
Todėl aplink tokia tamsa...
O kas už jų-slapta svajonė,
Jeigu brendu per tamsą
Į lygumas, į aukštumas naujas,
Susipina viltis su naktimi
Ir neša į kelionę, kur šviečia rytas
Tunelio gale.
2009

Tiltai



Kokie ilgi per sąsiaurius,
Plačias upes
Žmonijos tiltai,
Kur bėga, skuba amžiai
Ir plaukia nerami minia;
Taip žmogui įprasta bendrauti –
Lyg paukščiai skrenda
Į naujas vietas.
Vieni suranda savo lizdą,
Kiti per tiltus skuba atgalios...
Labai svarbu, kai dingsta
Tarp žmonių įvairios ribos –
Ne siena statoma tarp jų.
Nutiesiu, nors mažytį tiltą
Per upeliuką, bėgantį tolyn,
Galbūt atras panašią mintį,
Sugrįš – juk taip einu pirmyn,
Be jokios atramos.
2009

2009 m. gegužės 29 d., penktadienis

Kasdien



Dar vienas žingsnis
Ir diena negrįžtamai nubėgo-
Už lango tvyro vakaro vėsa...
Čia pat jau gudobelės beria
Paskutinių žiedų sniegą
Ir kregždė paskutinį suka ratą-
Paženklina dangaus skliaute
Mažytį šios dienos gyvenimo verpetą
Tarytum saulė nusileisdama.
Pro sutemas žiūriu į gyvasties
Užmingančios kasdienį sapną;
Nebejaučiu, kur mano mintys teka...
Kokia stipri dienos pilnatvė!
Ir bėgu paskui ją.
2009

Sveikinimas nepažįstamai Virginijai



Mes seserys, brangi Virgute,-
Tai tarsi medžio šakos
Iš vienų gražių šaknų,
Kai prie kamieno augom,
Nors ir vėjai pūtė,
Turėjome užuovėją tėvų.
Vėliau kiekvienos mūsų
Keliai išsiskyrė, gyvename
Po viena saule, melsvu dangumi,
Bet netektis , nelaimes didesnes
Vienui viena turėjai kęsti...
Juk patyrei, kad visada mane turi.
Jau 50 metų už pečių nešioji,
Vaikai užaugę, dideli-toli,
Nors prisiglauskime dabar prie medžio,
Kurio šakos dar lapoja
Ir pasidžiaukime gyvenimu abi.
2009 06 05

2009 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

Eglučių kryžiai



Mažų eglučių viršūnėlės
Tarsi žali kryžiai-
Į dangų tiesiasi spygliai...
Kaip dažnai rankos tiesiamos
Ne išmaldos sunkios prašyti,
Bet pasiguosti ateinu
Po eglėm ir baltais beržais.
Susigūžia širdis tamsiam pavėsy,
O atmintį dažau baltai...
Prie kokio medžio dabartį padėsiu,
Kai atsiklaupsiu maldai vakarais?
Su eglute į nežinią žiūrėsim,
O savo kryžių nešame
Kiekviena atskirai-
Kasdien kitaip.
2009

Į beržų pavėsį


Pasibaigė siauras takelis;
Sustojau-beržų siena,
Gervuogyno apsupta.
Už jos, žinau, vingiuoja
Pakrūmėmis upelis-
Juk ten jau būta kažkada...
Kaip kvepia žydintys beržai-
Lapeliai tarsi pinigėliai blizga
Ir ant plačių šakų taip virpa,
Kai viens kitam paduoda
Draugystei ištiestas rankas.
O, kaip norėčiau dar prie jų
Arčiau, tiktai per sprindį,
Palengva prieti-
Supintume draugėn kasas.
Betgi toliau takelis nebeves...
2009

2009 m. gegužės 27 d., trečiadienis

Žilvičio meilė



Žilvitis apkabino tarsi jaunikaitis
Mėlyną alyvą-o, kokios kasos
Ir kiek jos garbanų kvapnių...
Kaip audros širdyje vilnijo-
Tarsi atodūsis nuskriejo
Melsvuoju dangumi.
Daug metų čia žaliavęs,
Galbūt ir visą laiką klydęs,
Praaugdamas viršūne, šakomis...
Kaip alyva šįmet pražydo,
Kokių spalvų gamta pilna!
Nustebo, šakos jo nusviro,
Kai pažiūrėjo į akis,
Ji-nuotaka tikra.
2009

Mačionių vaikams

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/Ona/Ma%C4%8Dionys5foto%20Ona%20Baliukien%C4%97%7C6/Ma%C4%8Dioni%C5%B3%20gyvenviet%C4%97/IMG_7730.JPG

Didžiuliai pastatai
Raudono mūro,
Kur mačioniečiai augo
Nuo mažens beveik visi:
Vaikų darželis, mokyklėlė.
Po daugel metų liko
Tik vaikai keli...
Kas iššlavė jaunus iš kaimo,
Gal žemė nebešaukia,
Duona gal juoda sunki?
Kažkur į svetimus kraštus
Likimo nupūsti lyg vėjo
Šiandieną traukia,
Namų langai tik lieka laukdami...
Ir paskutinių-mažutėlių
Kelias nuveda į niekur,
Jei nuo namų į suolą
Kilometrai net keli...
Ir neprišauks atgal,
Kur tėvų pėdos pasilieka-
Į kitą erdvę skris visai maži.
2009

Mačionys.Mokyklos uždarymui



Jums, mokytoja, norim padėkoti
Už pirmą žodį, tartą iš širdies,
Kad jį "ma-ma"rašyti mus išmokėt;
Po to dėliojos žodžiai ir kiti.
O, kokie buvome neramūs!
Kokie kieti atrodė mums suolai,
Kada saulutė ar sniegas už lango
Mus šaukė į laukus bėgiot linksmai...
Ir greit prabėgo mūsų laimė,
Kada tarsi už rankos vedėt mus,
Palikome likimui spręsti mūsų-jūsų laimę...
Užaugome ir skrendame iš čia-
Sugrįšim daugel kartų
Pas Jus, nors mintimis .
Dabar" sudie."
2009

Prasilenkt nespėjau

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/Ona/Prie%20e%C5%BEer%C5%B3/Prie%20Rubiki%C5%B3%20e%C5%BEero/IMG%7C_7745.JPG

Jau dirvose sužėlė dygios usnys-
Beeidama pro jas prasilenkiu;
Kas žino, kas galvelėje jų toptels,
Kai įduria, vėlu jas siųsti po velnių.

Dagilis pasišiaušęs vienas stovi-
Kokie spygliai-ginkluotas iki pat ausų!
O basos kojos-dilgėlę užmyniau
Ir visą naktį peršti-net verkiu.

Teks paprašyti žalios varnalėšos,
Kol dar neturi ji dygių vaikų;
Juk prisiglaudusi prie veido
Nušluostys ašaras švelniu lapu.
2009

Žemė saugo

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/Ona/Prie%20e%C5%BEer%C5%B3/Prie%20Rubiki%C5%B3%20e%C5%BEero/IMG%7C_7751.JPG


Jau taip nebetoli dangus ir saulė
Ir debesėlį sveikinti galiu.
Apsižvalgysiu dar po platųjį pasaulį-
Juk iš aukštai matau toli.

Žeme vingiuoja mano kelias
Ir mano namas mažas iš toli...
Gal nuklydau netyčia, kur berželiai
Neauga mano kelio pakrašty...

Ir sugrįžtu, kur žemė lygiai saugo
Ir mažą vabalėlį-kaip mane.
Kaip trūksta nuolatinio draugo,
Kad žemėje klajotume drauge.

Geriausia bitei, kur tiktai pavasarį
Jos susuktas lizdelis, žino ji pati-
Giliai po žemėm vaikai suslėpti.
2009

2009 m. gegužės 26 d., antradienis

Kelio tęsinys

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/Ona/Prie%20e%C5%BEer%C5%B3/Prie%20Rubiki%C5%B3%20e%C5%BEero/IMG_7737.JPG

Manęs nebaimina šešėliai-
Dažnai šešėlyje pabūti
Norisi visai vienam...
Bet taip šviesu,
Kai tokią nuotaiką
Nusimeti sau nuo pečių-
Grįžti į saulę, dangaus mėlį,
Tarsi palaimą sutinki,
Nors šypseną padovanoti
Nori artimam.
Kai vakaro ilgi šešėliai
Nutįsta, rodo kelią,
Kuriuo ilgai ilgai ėjau,
Tada prie medžio atsistoju,
Patikrinu savo jausmus...
Jei čia ateisi, paspausiu ranką-
Perduosiu juos tau.
2009

Ne dėl alkio



Mažytės skruzdės viską puola-
Kaip skuba pasisotinti
Visa šeima tarsi minia...
Nejaugi alkis taip kamuoja,
O gal pavydas, kad kita nugvelbs?
Ir kas ant kelio, kas papuola!
Žiūriu, nusineša net mirusias, savas-
Nejaugi laidoja, o gal pasikiša į guolį
Ir saugo, kad neėstų kas?..
Kiekvienas sprendžia, kaip išmano-
Kas suseka kito mintis, veiksmus.
Pasižiūriu, kaip skruzdėlės gyvena,
Iš jų net kartais pavyzdį imu-
Jos dirba daug daugiau už mus...
O visa kita irgi tinka mums.
2009

Senieji



Pasirėmiau pakrantėje
Prie sauso medžio stuobrio
Ir taip sunku ir neramu širdy-
Tarsi matau čia savo artimuosius,
Kurie neišgali nuo lovos atsikelti,
Tik pasakoja, kas dar buvo praeity.
Nuvirtusios jo šakos-silpnos rankos;
Jų vietoje tarsi akiduobės nereginčios
Taip primena nematančias akis.
O buvo taip gražiai gyventa-
Kiekvienas buvome vaikai, jauni...
Dabar tik pasakoti norisi-
Labai seniai kaip buvome linksmi,
Kur eita, ir kokie darbai,
Tarsi vaga į praeitį nuarta...
Kokia saldi kaip šviežios duonos
Atriekta gyvenimo dalis.
Jaunystė gali paklausyti,
Į patyrimą žalią lyg į delną
Daug saulės ir audrų, gyvybės pasisemti,
Kol stovi dar pakrantėje stuobrys.
2009

Kas debesis pasveikins



Kaip lapai spindi rytmečio rasa-
Mažytis tarsi gintarėlis lašas
Nudažo saulę raudona spalva
Ir krinta krinta palengva,
Kol juodai žemei nusilenkia,
O prie jos kojų palenkta galva
Kasdien ateina ryto sveikint...
Prasikala žolė- nauja žalia.
Ir rytui brėkštant stiebiasi-
Norėtų jauno medžio daigą
Paskubom savo grožiu aplenkti...
Pagirdo ją pamačiusi rasa,
Bet neilgai galės taip augti.
Stiebelis plonas-smilga liks maža,
O medžiui skirta visą amžių
Su vėju lenktyniaujant
Debesis pasveikint.
2009

2009 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Atsisveikinimo žiedai



Dar niekada tiek nežydėjo
Gėlynai, sodai Mačionių.
Atrodo, kaimas prisiprašė
Baltą fėją, kad nubarstytų
Žiedlapiais keliuką pro namus...
Tik šį pavasarį namo parėjęs
Apsidairai ir dar pastovi-
Gamtos vartai iki galo atlapi,
Ramiai pro juos atbėga vėjas
Ir nejučia prieš jį kepurę nukeli...
Dar niekada tiek saulės neregėjau,
Lyg meilės pliūpsnis degina akis;
Ilgai nešiosiu šio pavasario žydėjimą
Ir baltą žiedą saugosiu širdy.
Pakelčiau baltą šaką svyrančią-
Nebeskamba čia balsas mokinių
Prie visam laikui uždarytos mokyklėlės.
O kur pašauksim kaimo vaikučius?..
2009

Utena

Skiriu Jūratei

Per Aukštaitiją driekiasi keliai,
O ežerėlių akys melsvos šaukia-
Sustok, tik čia susikerta
Ir vėl išsišakoja tarsi gyslos
Iš Utenos į Vilnių,
O ryčiau Ignalina ir Zarasai;
Mažytis upeliukas daro vingį,
Nubėga, kur Šventoji upė
Laukia jo, kur jungiasi krantai...
Svetingos lygumos, kalneliai
Ir žmonės šypsosi-
Lyg savo kraujo gimines matau,
Kaip šviečia visada gerumo saulė;
Prisimena, nors antrą kartą sutikau.
Apsižvalgau, kaip tiesiasi gatvelės,
Ateisiu čia, paimti šypsenos
Ir būsiu mintimis po šviesos gaubtais,
Pajusiu, kai sunku bus tau,
Tiktai pašauk.
2009

Pakylėta



Kiek pakylėjimo pavasarį,
Kai žiedą gėlės nusiskynus
Per baltus plaukus
Perbraukiu ranka-
Ir šakos baltos
Su debesėliais susipynė,
Taip stoviu kaip pavasaris balta...
O, kaip netoliese gegutė
Mane klausia, šaukia-
Kiek metų šįkart užkukuos;
Dar spėsiu perbėgti
Per dangaus skliautą.
Bus vasara žalia-
Paskui...ruduo.
2009

2009 m. gegužės 24 d., sekmadienis

Nenueiti keliai



Geriau nesidairyti į šalis,
Jei priekyje žali dirvonai.
Kiškelio bėgta-juo seki
Ir mažas guolis, laikinas,
Prie mažo kupsto paliktas,
Gal man čia pasilikti
Ir nereikėtų braidžioti
Po šaltą rasą nemigo rytais
Ar vakarais saulėlydžio raudonais;
Į naktį einame visi gana ilgai...
Dažnai nejuntame pavojaus,
Neatsigręždami nubėgame
Paskui nenuoramą spėlionę,
O kartais grįžti būna per vėlai...
Sustojusi pasveikinu rytojų,
Kai ne visi dar nueiti keliai.
Laukinė obelis pražydo-
Juk matai?..
2009

Burbuliukai

Lietaus lašai
Kaip muilo burbuliukai
Iš aukštybių byra ...
Slėpiuos nuo šalčio,
Bet juk nežinau-
Ar lietuje geriau,
Kai lašas tyras,
Ar tavo rankų
Šilumą pašauks?..
Matau, kaip lašą
Žemė pasiilgus geria,
Kai susijungia
Jos kalneliuose dangus,
Tada pribėgu pasiimti savo
Žadėtos lemties lašo
Iš debesėlio,
Slenkančio tolyn,
Tamsaus.
O, nusiploviau ašaras
Ir gera gera...
Šį jausmą nešiu
Ir grąžinsiu Tau.
2009

2009 m. gegužės 23 d., šeštadienis

Gyvybės kaina

Kai ežero bangas
Pliuškena vėjas,
Maži vabzdžiai
Nukrenta nuo šakos.
Kaip gaila menko
Ir bejėgio vabalėlio-
Jau niekad nebeskris,
Ant lapų neužkops...
Mąstau žiūrėdama
Į vandens ratilėlį-
Kovoja ten gyvybė
Su menka viltim...
O gal banga pakils,
Pasieks krantus
Ir vėl ropos,
Iš dulkių prisikėlęs,
Per juodą žemę,
Per kvapnų liemenį,
Nes ten-gimtinė...
O gal ir nepasieks
Šermukšnio ištiestos šakos?..
2009

Pasitikėjimas

Skiriu Savo mokinei Dianai Šermukšnienei

Dėkoju, mėlynake, Tau,
Kad taip manim pasitikėjai-
Anksčiau tiktai į užmarštį ėjau...
Bijojau svetimų akių
Tarsi stipresnio šiaurės vėjo,
Atrodo, pūstelės
Ir dings svajonių fėjos-
Neprisiminsiu pasakų senų...
O žodžio iš visur ieškojau-
Jis pinasi tarp upės sūkurių,
Ir ant kalnelių galima sustojus
Pasiklausyti vyturio dainų...
Dainos žodžius maža kartoti,-
Melodija sava arčiau širdies,-
Tik Tu įvertinti galėsi-
Jų prasmę atpažinusi gelmėj savo akių.

Svajonių lietuje



Tik šaltas vėjo gūsis
Man praneša apie šešėlį-
Užslinko juodas debesis,
Pasipila lašų kaskados
Kaip kliokianti bespalvė lavina...
Po klevo lapija pabėgu slėptis,
O, kada baigsis ši audra!..
Baugu-ko nežinau, spėlioju,
Atidedu darbus rytojui;
Gal bus gražiau-giedra...
Bet klevas kužda:"Nebijok-
Tai nesibaigianti svajonė,
Kurią nuskaidrina lietus,
O saulė vėl išgarina gelmes."
Dabar nuo lapų kapsi lašas,
Išbėgu į kelelį prie obels-
Tik palūkėk nors minutėlę,
Tau delne atnešiu
Baltutį žiedlapį nuo šio pavasario,-
Kaip lašą tyrojo vandens.
2009

2009 m. gegužės 22 d., penktadienis

Taip laukiu

Skiriu Onutei M.

Susitinku, paspaudžiu ranką
Ar tyliai linkteliu galva;
Dažnai į glėbį pulti tenka-
Kokia laiminga ta diena...
Matytos akys į mane pažiūri-
Nereikia vardo, pavardės,
Jas atpažįstu-skauda širdį,
Prabėgo laikas, keitėmės ir mes...
Galbūt ne tiek, kad vardą vėl kartotų,
Bet pamiršta tiek daug,
Kad nesmagiai jauties,
Nes žingsniai buvo taip nutolę,
Bėgo bėgo kaip upelis metai
Nuo negrąžintos praeities.
Pasislepiu veidu į petį,
Jaučiu, kaip dunksi prie širdies.
O, kaip ramiai pažiūri akys-
Prie durų žingsniai dar skubės;
Jos daug daugiau nei žodžiai sako:
-Kaip laukiu šią akimirką tavęs.
2009

Gėlių kalba


Ne visos gėlės į akis taip žiūri,
Ne su visais gal prašosi kalbų;
Ne visada ir laisvo laiko turi,
Nemyli, kai esi toli nuo jų...

Nelinksmos, kai be reikalo jas skina,
Nesako, kam žiedeliai paskirti.
Nesavanaudiškai mažai kas pina-
Ne vien iš pagarbos vainikai nešami...

Susirenka draugėn geri kaimynai,
Sumirga kalbos, žodžiai virsta gėlėmis-
Su upeliukais susilieja, niekas nebežino,
Su kuo geriau-su gėlėmis ar žmonėmis...
2009

Svajonių sparnais

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/Ona/Prie%20e%C5%BEer%C5%B3/Prie%20Rubiki%C5%B3%20e%C5%BEero

Jeigu turi sparnus-
Kaip polėkį aistringą-
Gali pasiekti kalnus
Ir dangaus skliautus,
Pažerti sniego saujomis
Ir vasarą, nesningant;
Tada pavasaris nedingsta
Iš akių-širdies gelmių.
Užplaukia debesėlis,-
Saulė tik trumpam pradingo,-
Be jo dangus vienodas,
Mėlynuoja nuobodus,
Jei įsiskverbti į gelmes
Ne tik smalsumas veda,
Siela atsikvėpti nori,
Nuo kasdienybės kyla,
Užaugs sparnai...
Tikėk-toli, aukštai nuneš.
O gal taip drąsinu save?...
2009

Ką žemė myli



Ilgai dar sodą,
Nors žmogus jo nebelanko,
Žemė myli...
Ir pina vaismedžiai su krūmais
Jau negenėtas,
Bet nesulaukėjusias šakas.
Pavasarį kartu pražysta,
O rudenį randu ir obuolį,
Kuris šiaip sau nukritęs,
Jį pakeliu pro šalį eidama.
O, kaip dabar jis žydi!
Sakau, gal laukia jis manęs...
Nebūsiu svečias neprašytas-
Tiktai paliesiu žydinčias šakas
Ir vėl į svajones sugrįšiu,
Kur auga sodas
Su nauja jėga,-
Kaip aš.
2009

Varpas gaudžia



Kryžiuojasi keliai, kur varpas šaukia
Ir pinasi tradicijos bei papročiai,
Lyg nuo vandens, kai gimėme,
Lig paskutinio patepimo,
Kada išeiname į tamsą amžinai.
Dabar per kalnelius rituosi
Su saule širdyje, o rankoje darbai,
Kuriuos kasdien kaip rytmetį nešuosi
Į padėkos skrynelę, kad tiek pamačiusi-
Vis kažką nauja ir gražaus žinai...
Kai ant aukščiausio kalno
Pagaliau, kai vakaras ateis, sustosiu,
Palaiminimo paprašysiu iš gamtos,
Kuri mane lydėjo,šildė, glaudė
Ir barė, kada nepaklausiau gal jos...
Dabar girdžiu, kaip varpas gaudžia
Geriems darbams,-tarsi į švyturį einu ;
Padėk man atsigręžt į dangų, saulę,
Kol dar altorių iš gėlių turiu.
2009

2009 m. gegužės 21 d., ketvirtadienis

Paskutinis javas

Sudygo,sužaliavo javas-
Gražiau nei pieva-lygiai,
Tik juostelėmis lyg išausta.
Prie seno beržo driekiasi,
Nubėga iki topolių giraitės
Ir apsistoja seno sodo pakrašty,
Kur žydi mėlynoji alyva.
Paglosčiau želmenėlį švelnų-
Dabar mažai kas sėja-
Dirvonuoja, žydi pienės;
Kalneliuose ir žemuogių gausa...
Nejaugi keičiasi gyvenimas
Tarsi pavasarinis vėjas,
O aš nespėju jo sugauti-
Nusitvert...
2009

Klevo lapai

Iš kur klevai tokius lapus
Augint išmoko?..
Ir švelnūs, platūs,
Pilni gyvybės, žalumos-
Galbūt todėl jau nuo pavasario
Saldi sula tekėjo,
Kad lapams teiktų peno ir jėgos?..
O kiek mažyčių pasisėja-
Kaip neša vėjas sparnelius,
Kiek daug aplinkui ir toli nuėję
Atranda prieglobstį-savo namus.
Nedaug užauga-
Ne visus maitino žemė,
Todėl išlikęs-kietas ir stiprus;
Net rudenį gražiausias-klevas,
Kai rausvina savo lapus,-
Lyg leisdamas svetur vaikus.
Kodėl lietuviai pasirinko ąžuolą -
Ne puošnų medį-klevą?
Vienodai auga gražūs jie abu-
Kaip aš ir tu.
2009

Kelias prie beržo



Keliai smėlėti,lyja-purvas,
Klampoju per patižusias balas,
Bet vis geriau, nei gruodas
Tau šiurkštus po kojom-
Bijau užminti ant kietos briaunos...
Kiekvienas išgirstas
Šiurkštesnis žodis sminga,
Bet tokį patį greitai pasakau;
Ir slysteliu, atrodo, ne ant molio-
Palieka purvo apnašos,
Ilgai gal mintyse kažkas kartos...
Kaip reikia prisiglaust prie beržo,
Išmokti vėjyje siūbuot su juo.
Ir kelias nuvingiuos kaip girių aidas-
Ne gėda būtų grįžti atgalios.
2009

2009 m. gegužės 20 d., trečiadienis

Rubikių ežero tyla


http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/Ona/Prie%20e%C5%BEer%C5%B3/Prie%20Rubiki%C5%B3%20e%C5%BEero
Į ežerą nutilusį ranka panyra,
Sumirga vandeny dangus.
Žilvičių šakos į šešėlį svyra.
O, juokiasi lakštingala kažkur...

Bet negaliu jos balso tau parodyt-
Nėra nė muzikos tokių garsų
Ir nedrįstu kitaip jos pakartoti...
Vandens bangelės virpa, taip tylu.

Prie kranto ąžuolo gilė išdygo,
Klevelis mažas-glaudžiasi abu.
Ir obelaitės jau žiedai nusviro-
Bus rudenį laukinių obuolių.

Kas gali taip raminti sielą?..
Prie seno beržo prieinu-
Kelelis veda pro šakas į pievą;
Lyg po maldos į savo vakarą einu.
2009

Visiems padalinu



Kai padedu ant stalo
Duonos juodą riekę,
Į alkanas akis žiūriu-
Ar jos užteks, kol rugį
Reiks vėl sėti, užakėti,
Ar liks ant stalo trupinių?..
Kai pakeliu akis į dangų
Ir debesis visiems padalinu,
Apsižvalgau, ar juos kas mato,
Mėnulio jaunaties kraštelį
Tarsi plutą laužia, valgo-
Tik laikinu sotumo atspindžiu lieku...
Kada pasikeliu nuo stalo,
Einu į upeliuką rankų,
Lūpų nusiplauti
Ir iki kelių įsibridusi jaučiu,
Kaip slysta jis iš mano rankų-
Ne viską dar atidaviau,
O pasisemti dar pati galiu.
2009

Vilnius-poezijos pavasaris



Kasmet poezijos pavasaris
Per Lietuvą lyg paukštė skrenda.
Prakalbinti poetiniu žodžiu
Gimtinės praminti takai...
Prie K. Donelaičio-
Poezijos skliaute
Jo atminimui nusileidžia...
Jį tik papildo mūsų žodis,
Nauja poezijos karta gražiai.
Iš jo išmokom, kaip mylėti būrą,
Kaip saugoti tarsi šventovę
Kraštą, papročius, maldas,
Kaip saulę pasitinkant nusiimt kepurę,
Lyg prieš altorių klauptis į vagas...
Ne vien tik simbolis-išgirstas ŽODIS;
Įsiklausau-kokia jo magiška galia-
Į sielą randa kelią, o mintis
Lyg paukštė laisvo skrydžio,
Mėlyno dangaus ištroškus skrodžia,
Pasiimu jos plunksną į rankas.
2009

2009 m. gegužės 19 d., antradienis

Vienas skrenda



Kiekvieną rytą išgirstu,
Kaip vienas gulbinas
Virš mano stogo skrenda.
Pakyla jis nuo ežero bangų
Ir atplasnoja, kur pavasarį
Linksmai pora praleido...
Kaip gūdžiai šniokščia jo sparnai,
Su kokiu liūdesiu į tvenkinį
Jis vienas nusileidžia,
O ilgas kaklas palenktas grakščiai
Nedžiugina, bijau žiūrėti,
Kaip vienatvę jis įveikia...
Stebėjau-dar patežusiu ledu
Iš rankų pasiimti duonos trupinių
Į krantą patikliai ateina
Ir pyksta, pakelia sparnus,
Kada už drąsą atpildo negauna.
Dabar neplaukia prie žmonių
Neprašo duonos-tokią kainą
Jis užmokėjo, kad neišsislapstė,
Neapsaugojo savo žmonos
Ir net būsimų mažų vaikų
Į margąjį pasaulį nepaleido.
Vėl rytas...iš toli girdžiu,
Kaip vienas gulbinas danguj
Tarsi į rausvą saulę skrenda.
2009

Pripranti savoj šaly

Kartais ne vietoje
Išauga vinkšna;
Atpučia vėjas sėklą,
O ji kabinasi-
Juk nori būt gyva,
Nes kiek jų žūsta,
Vandeny išmirksta...
Kaip džiaugiamės abi,
Kad matomės
Prie tvenkinio
Ar slėnio dauboje...
Visur gerai,
Jei leidžia jėgos,-
Prie visko visada
Po daugel metų pripranti.
Tada tik supranti,
Kai pro tave laikas prabėga,
Kaip gera savoje šaly.
2009

Laukinės vynuogės

Laukinių vynuogių kerai
Ir šaknys tokios stiprios,
Kad neišrausi-taip įsiterpė,
Net skyla namo pamatai;
Išauga virš stogų-tokie galingi
Plonučiai, rodos, jų stiebai...
Mažas žmogus, bet didelės svajonės,
O griūva, kai žiūri labai aukštai
Ir piramidės buvo statomos
Ne dėl kitų gerovės, o dėl garbės,
Kad būtų matomos toli, aukštai...
Gal su Dievais draugauti nori žmonės?
Subliūkšta prašymai ir pažadai,
Kai nesusikuri mažos gerovės-
Šaknis įleidi negiliai...
2009

Po obelim


Po obelim sustojusi
Maža maža jaučiuosi;
Jos tiek žiedų,
O ką gi aš turiu?
Paglostau plaukus-
Jie balti kaip žiedas.
O kur dar mintys,
Kurios lieka paslapty?..
Matau ir dangų
Pro žiedų baltųjų pynę-
Jis mėlynuoja,
Žydi iš viršaus.
Pasineriu į jo akių
Nežinomą ir gaivališką knygą,-
Tarsi savo gyvenimą
Iš jo kasdien skaitau...
Taip noriu nors dalelę
Skirti jo ir tau.
2009

Vardai


Pražydo pievose laukinės gėlės
Galiu grožėtis visomis,
Nors jų nesodinau...
Prisimenu, maža pauostydavau,
Paragaudavau kiekvieną,
Todėl pažįstu ir dabar jaučiu
Jų kvapą, skonį,
Nors vardų lig šiol dar nežinau...
Visus šaukiu, bet nesigręžia,
Tada žinau, ne tą sakiau.
Pasilenkiau, akių spinduliuose
Saulutė šulinį pragręžus-
Nereikia vardo...
Jį kasdien matau.
2009

Lyg pūkai


Jau greitai nubyrės žiedų vainikas;
Nepasakysi, balta balta-pats matai.
Žalios spalvos vaivorykštės išnyksta,
Eini-taip monotoniškos spalvos miškai...

Gražuolė vasara-visi dainuoja.
O, ne- tik šildo saulės bučiniai.
Palauksiu kiek, pražys gražuoliai
Darželyje pasėti mėlyni linai...

Aplink tušti, visai pliki dirvonai.
Jeigu neskristų jais pienių pūkai,
Ką paskraidintų įdienojus šilti vėjai-
Jais apsikaišo lyg šerkšnu plaukai...

Nepastebėtai vasara žiedų vainiką vėrė-
Ir mano dienos slenka, jeigu nemąstai,
Kiek monotonijos gyvenimas į jas pribėrė
Ir skrenda lyg pienių pūkai...
2009

2009 m. gegužės 18 d., pirmadienis

Sodų žydėjimas

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/Ona/Kaimyni%C5%B3%20sodai%20ir%20dar%C5%BEeliai?uc=1
Dar niekada taip gausiai
Nežydėjo sodai-
Baltai, rausvai,
O gėlės -kaip Olimpo
Amžina ugnis,
Kai ją atnešęs
Dievų sūnus,
Drąsusis Prometėjas,
Mums padalino grožį,
Kuris, žinau, taip greit nuvys...
Skubu aprėpti
Akimis ir širdimi
Vienintelę sekundę,
Kuri jau niekad nesugrįš;
Prie kelio drebule siūbuosiu,
Kad nors kartą vėlei
Matyčiau baltą sodą,
Tulpes kaip ugnis.
2009

Išplaukiu

Dažni pasikalbėjimai pribloškia-
Tada pati su savimi lieku;
Galiu papasakoti sau
Apie ramybės uostą,
Kada į jį laimingai įplaukiu...
Pasipila lietus, audra nubloškia-
Tik tokią nuotaiką kuriu,
Kada visi ir iš visur naudos ištroškę
Pamiršta garbę ir draugus...
O ar ilgai laivai stovės prie molo,
Nes kiekvienam ateina valanda,
Kai reikia sėsti lyg už stalo,
Kai reikia rinktis-plaukti
Ar visai nuleist bures.
Tai tik trumpam užsisvajojau-
Ne man tyla ir jūra be audros;
Pasišaukiau stipresnį linksmą vėją,
Išplauksim-vandenys kvatos.
Patraukiu į save burių virves.
2009

Meilės takas

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/Ona/G%C4%97l%C4%97s/Prie%20sodybos
Lyg po pavasario šalnų žolė
Plaukai seniai nubalo,
Tik spindi kibirkštėlės akyse.
Vis ieškau gėrio:meilės,
Kurioje kaip jūroje laivai
Jausmai įsisiūbavo
Ir neša lyg į sūkurį mane...
O kur tos mėlyno dangaus
Vilioklės akys, kurios dar prikelia
Kasmet gyvenimo audroms.
Gal tik pražydo sodo obelis
Palietusi ir mano galvą;
Žėruos raudoniu, kai prinoks,
Ir mano skruostus nudažys....
Pasilenkiau-siaurutis takas.
Tai mano meilė eina
Juo kasryt...
2009

Einu toliau



Po vieną žodį
Iš sielos gelmės
Padalinau: gimtinei, žemei...
Po vieną gėlę sodinau
Net nepažįstamam,
Kuris to laukia,
Pasitiki mano žodžiu
Ir atgalios neprašo
Jokio atpildo kaip kraičio...
Po vieną raidę įrašiau
Prie medžio ar jo kelmo
Ir nepamiršti paprašiau,
Nes atmintį ilgiau išsaugom...
Po vieną ašarą braukiau,
Dėl savo, o dažniau
Kitų nelaimės.
Kai vysta gėlės,
O žiema gili už mano lango...
Po vieną ir atodūsį jaučiau-
Prasideda pavasaris iš naujo.
Pasėjus grūdą vis einu toliau-
Branda nebe priklauso...
Nebe man ji.
2009

Kaip atskirti...

Net piktžolės,
Kai žydi, žavios.
Kaip geltonuoja
Svėrių apnikti laukai.
O medų renka
Mažosios bitelės,
Gal tada būna jis kartus
Ir mums labai?..
Ir kvepia ne prasčiau
Už gražią gėlę-
Pasirenka derlingą žemę,
Kad užaugtų svėrėmis,
Kurios pavasarį
Kaip saulė
Švyti patekėjus...
Kaip bijom piktžolių,
O jos gražuolės
Būna visada-visaip kartu.
2009

2009 m. gegužės 17 d., sekmadienis

Žmogus-ne bitė

Kaip paprasta-kamanės skrenda,
Kur daug žiedadulkių-
Reikia suspėt,
Kol vasaros diena ilga;
Reikia korius lipdyti,
Vaikučius mažyčius išridenti,
Kad kitąmet skraidytų pamaina...
Atrodo, viską jau ir aš suspėjau,
Bet ko taip nerami dvasia?..
Gal žmogui reikia daug daugiau,
Negu bitelei-tik švelnus zirzenimas,
O aš labiau ilgiuosi stipraus vėjo,
Kad tik galėčiau išbandyt jėgas
Ir sugebėčiau, kaip lygi su lygiais,
Dar kartą susiremt...
Visai juk nesvarbu,
Kad grįšiu pralaimėjus,
Kai pūslės ant delnų,
Daug įdomiau gyvent.
2009

Visi pakliūna

Pasiimu į rankas meškerę,
Sakau, papuls, kuris žioplokas
Ir neatskirs, kur sliekas tikras,
O kuris su geležim tarsi vinis;
Į širdį duria, kada prisiartini,
O užkimbi-net pačiai ima juokas,
Nesuprantu, kur buvo tas kablys...
Nėra čia ko iš kito juoktis,
Dažnai pasijuntu ir kaip žioplys-
Kada žiūriu į dangų, noris juoktis
Ir pamatau tik-Ievos rankoj obuolys,
Kamienu artinas gražus žaltys...
2009

Bitučių keliu

Kaštono žieduose
Kamanės nepaklysta,
Nors jų keliai nepažymėti
Kelkraščiais, kelių ženklais...
Jos laisvos-pačios gali skristi,
O jeigu vėtra,- paslepia žiedai.
Aš visada ties kryžkele sustoju,
Žiūriu į naują kelią
Ir ilgai ilgai mąstau,
Kas liko man akibrokštu po kojom,
Kada senuoju keliavau.
Klampoju...o prieš akis
Jau rytas atsiskleidžia-
Nežinoma aušra, kitokie spinduliai...
Dažniau pasitikiu senuoju,
Nes išbandytos duobės,
Miške eglynų šaknys tiesiasi šimtais.
Susipratau, kad niekas kilimų nekloja,
Ką pats pramynei, tą turi-
Bus tavo visąlaik...
2009

2009 m. gegužės 16 d., šeštadienis

Chaotiškas pavasaris



Beveik vienu metu
Ir pienės, ir kaštonai,
Sodai žydi...
Ir toks pat ilgas
Šis pavasaris
Ir šaltis lyg rudens.
Gerai, kad nors nesnigo,
Tada jau neatskirčiau
Vyšnių žiedo kupetos
Nuo sniego supustyto
Ir varpučio nuo želmenėlio...
Pradėčiau laukti kregždės,
Ant arimo mėlynosios kielės,
Kasdieną striksinčios,
Kai šaltos dienos...
Tarsi gyvenimo klaida,
Kada chaotiškas pavasaris-
Taip traukia nuo arimų
Parsinešti duonos kvapą,
Kad rudenį primintų
Tik rusva pluta...
2009

Vieversėlių rytas

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/Ona/G%C4%97l%C4%97s/Prie%20sodybos?uc=1
Koks rytas!
Kiek mažų
Pilkų grumstelių
Lyg mažų žirnelių
Danguje pabiro...
Gal naują vadą
Skristi moko vieversiai?
O,koks malonus ausiai
Čyru-vyru jau girdisi
Vaiskiais rytais...
Atokaitoj kaštono žvakės žydi,
Kamanės lanko žiedą,
Naršo atkakliai...
Ką randa vieversys,
Jei taip ankstyvą rytą gieda,
O kur kamanės paslėpti namai?
Abu jie-apleistų dirvonų broliai
Ir skrenda, kyla su daina.
Kaip atsakysiu jiems-
Nešu kaip molio grumstą
Geltoną pienės žiedą;
Pažiūriu aukštyn-kaštonas
Medonešiu pasveikina mane.
O!Panirau eilėraščio ritme...
2009

2009 m. gegužės 15 d., penktadienis

Mano sostas

Ne visada miške užeisi kelmą,
Kuris nenori susilaukt svečių,
Todėl ir atsisėdu lyg į sostą
Ne, jis ne vienišas...
Tiek daug prie jo gėlių-akių.
Ir kokios paslaptys draugėn subūrė,
Nejau tiktai dirvožemio skalsa?
Jeigu kelmelis greitai sutrūnija
Ir apželia žole, tarsi karūna,
Atrodo, pasipuošusi sena galva...
O kur mintis kaip siūlas nusidriekia?
Per tankumynus-vis pro kelmelius.
Gerai, kad žydi plukės,
Garšvos ligi kelių siekia
Ir dilgėlių-visa pakrūmė...
Laukai, kiek tiktai akys siekia;
Visi jauni-čia nebėra kelmų.
O, vis dėlto vėl pas tave grįžtu.
2009

Akmuo kely

Sako, akmuo neplaukia.
Kodėl aš jį matau
Vis kitame krante?
Gal upeliukas daro vingį,
Nenori susidurti su kieta ranka?..
Vanduo lyg šaukiamas
Vis nuolatos gurgena,
O kiek daug jo kely
Tokių galingų akmenų;
Prie užtvankos sustoja,
Nes akmenys neleidžia-
Išnyra netoliese tik plačia vaga
Ir skuba pasitikt naujų kliūčių.
Taip neramus ir mūsų kelias-
Kiek daug po kojom
Akmenų- aštrių, kietų.
Visų juk neaplenksi,
O sustot baugu.
2009

Gėles matau

Ne kiekvienam prisipažįsta
Meilę net ir gėlės,
Nes ne visi atsigręžia,
Kai žiūri, laukia pagarbos,
Bet gero žodžio nebeturi,
Jei nesugrįžta žvilgsnis atgalios.
Nepastebi, kiek grožis
Vertas iš tikrųjų,
O komplimentai sakomi
Tik dėl tuščios kalbos...
Greit atskiri-įsiklausai
Ir pamatai, kad nė nežiūri-
Tik traukias atbulom,
Kada savimeilė pakyla;
Lyg be galvos kepurė
Tarsi priplėkusi troba,
Kurią ilgai ilgai reiks kuopt...
O gražios gėlės pačios žydi-
Pasižiūriu, geriau širdy;
Nereikia joms sakyti: "Myliu."
Jeigu akelės šypsosi,
Ir gera, ir gražu.
2009

2009 m. gegužės 14 d., ketvirtadienis

Pavasario pamąstymai


Tiek metų čia gyventa,
Kur S.Daukantas
Iš Žemaitijos net atėjo,
Kur posmai nuskambėjo
A.Mickevičiaus raštu.
Baroko muzika
Dar iki šių dienų
Lyg iš didikų menių aidi-
Simfonija vis nesibaigia,
Nuo vakaro koncertas
Tęsiasi...o mintyse ilgai.
Dar smuikai ir vargonai
Pinasi, draugėn sudėjus
Po katedros aukštais skliautais...
Kai išgirstu"Avė Marija,"
Per skruostus ašara nurieda,
Pasislepia giliai širdy,
Kad tiek gyvenimo prabėgo,
O aš mačiau tik savo mokinių akis.
Gal negerai tą pasakyt?
2009

Rimutei

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/Ona/G%C4%97l%C4%97s?uc=1
Kaip gėlės mirga prie namų
Ir sodo kiekvienam kampely...
Pavasaris ateina visada
Su įvairių žiedų spalvom, kvapu,
O kambariai vėl papuošti žiedeliais-
Kiek gali darbščios rankos!
Joms atsimoka gėlės su kaupu.
Kai praeini pro jas,
Atrodo, žiūri ir atsistebėt negali,
Kad žmonės myli sodą ir gėles
Labiau nei poilsio ar miego valandėlę.
Bet koks tai džiaugsmas-
Po obelim sena prisėsti vakare...
2009

Debeikių kapinės



Debeikiai-mano giminių,
Tėvų kapeliai,
Kur ant kalnelio budi
Tik balti beržai...
Jų nugebėtos šakos
Pasiskųsti gali,
Kad negalės svyruoti,
Kaip kiti jų broliai-
Balti gražuoliai
Miško milžinai...
Pasodinu kasmet čia po gėlelę
Ir artimieji tarsi kalba,
Primena, kas gero buvo
Mano-jų kely,
Pakalnėje čiurlenantis upelis
Kažkur nusineša mintis...
O, kad naujai sugrįžti reiktų,
Ilgiau klausyčiausi kalbų,
Bet nekartojame nė aido žingsnių-
Kaip negali išvengti
Ir gyvenimo klaidų.
Beržai tik prie kapų palinksta-
Susipina mano malda
Su lapų ošimu.
2009

2009 m. gegužės 13 d., trečiadienis

Vilnius

Senamiesčio gatvelės
Lyg ant delno vingiai išsiraitę-
Jas atpažinsi iš senos maldos;
Kada varpai bažnyčiose
Kas rytą din-dan girdisi,
O ūžesys mašinų kiek toliau-
Ten, prie Neries, upės gražios...
Apsukusi Vilnelė Gedimino pilį
Įšoka į Neries gelmes-
Abiems smagiau...
Pakrantėse medeliai,
Tarsi žaidžiantys slėpynes,
Tūno kur ne kur pasvirę,
Kad nenulaužtų jų šakos...
Pro Vingio parką nuvingiavusio
Vandens jau nepavysi
Ir nepasuksi nuo pradžios...
Su juo ir LAIKAS nukeliavo
Į protėvių upes-kaip atmintis
Lig šios dienos.
2009